Antano Vienažindžio kūryba

 Pulsuojančioje ir trūkinėjančioje lietuvių romantizmo literatūroje tarp Antano Baranausko ir Maironio pasigirsta skaidrus Antano Vienažindžio poetinis balsas. Prasiveržęs sudužusios meilės rauda, trykštąs skausmu ir liūdesiu iš Dusetų, Krinčino ir Laižuvos, jis sklido ne tik po visą Lietuvą, bet buvo girdimas ir Lenkijoje, ir Amerikos lietuvių emigranto bei Samaros tremtinio pastogėje.
Spalvinga, tauri A. Vienažindžio asmenybė ir emocijomis trykštanti lyrika šiandien mums įdomi keliais aspektais. Literatūros istorikui rūpi nustatyti jos vietą XIX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje, tautosakos tyrinėtoją jaudina vienas unikaliausių reiškinių – autorinės dainos tautosakėjimas , o meninin- ką poeto asmenybės tragizmas, iš kurio jis gali semtis įkvėpimo savo kūriniams.
A.Vienažindžio kūrinių poetinė vertė matuojama ne objektyviosios tikrovės vaizdų platumu, o tuo, kad kūryba buvo lietuviškosios lyrikos pradžia su visais būdingaisiais jos bruožais – emocionalumu, liaudiškumu, žmogaus ir epochos, žmogaus ir gamtos, meilės, grožio skausmingu apdai- navimu, tauriu išaukštinimu, su tuo asmenybės kūribiškumo matu, būtinu meniniam kūriniui išlikti liaudies lūpose.
Žanrų evoliucijoje A. Vienažindys užima savitą vietą. Jis nesukūrė nei odės, nei poemos, nei pasakėčios, juo labiau epigramos ar eiliuoto laiško. Jo lyriškosios asmenybės saviraiškai artimiausia buvo daina, melodinga improvizacija. A. Vienažindžio daina kaip žanras užima išskirtinę vietą XIX a. individualiojoje poezijoje. Ji pasižymi tokiu intymumu, kokiu skamba graudulingosios liaudies dainos, bet ir skiriasi nuo jų griežta vaizdų komponavimo logika, neturi to padrikumo, vaizdų atsitiktinumo įspūdžio, kuris jaučiamas liaudies dainose.
“Žirgeliai sukinkyti”, “Še, motule, galionėlis”, “Neik už to bernelio”, “Pabalnokit man žirgelį”, “Ar negaili, sesutėle, rūtelių, rūtelių?” yra savotiški liaudies dainų stilizacijos pavyzdžiai. Subjektyvusis turinys tarsi prislopintas, fragmentiškas, - jį nustelbia nereikšminga buitinio gyvenimo detalė – motinos ir dukters pasikalbėjimas ar tautosakoje itin dažnas jaunamartės atsisveikinimo su tėvų namais motyvas.
Gvildendami A. Vienažindžio dainų tautosakėjimą, operuoujame trimis terminais: liaudies daina, autorinė daina ir literatūrinė daina. Šias dainų grupes jungia melodija ir panašūs motyvai, nuotaikos situacijos. Skirtinga jų genezė. Liaudies daina nuėjo ilgą šimtmečių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!