Antanas Vaičiulaitis

 ANTANAS VAIČIULAITIS (1906-1992) Biografija 1 Kūryba 2 Novelistikos bruožai 2 „Vidudienis kaimo smuklėj“ 4 „Rogės" 6 „ Tavo veido šviesa“ 8 Apibendrinimas 12 Antanas Vaičiulaitis - XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos rašytojas, išsiskiriantis ypač šviesia humanistine pasaulėvoka ir dėmesiu este­tiniam kūrinio formos tobulumui. Vaičiulaitis yra vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų lietuvių literatūroje, gretintinas su tokiais XX a. prancūzų ir italų literatūros meistrais kaip Andrė Morua (Andre Maurois), Fransua Moriakas (Francois Mauriac), Džiovanis Papinis (Giovanni Pappini). Stilistine kultūra, vakarietiška kūrybine orientacija jis primena Jurgį Savickį ir Henriką Radauską, kaip ir jie, atstovauja brandžiai ir laisvai nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai. Biografija Antanas Vaičiulaitis priklauso lietuvių rašytojų kartai, išaugusiai jau laisvoje Lietuvoje, lietuvių kultūros pakilimo metu. Yra gimęs Suvalkijoje, Didžiųjų Šelvių kaime, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi toje pačioje Vilkaviškio gimnazijoje, kur ir Salomėja Nėris, Juozas Tysliava, kiek vėliau - Kazys Bradūnas. Lietuvos universitete (vėliau pavadintame Vytauto Didžiojo vardu) Kaune studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas ir literatūras, pedagogiką, psichologiją; mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1935-1938 m. studijas gilino Prancūzijoje, Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. Grįžęs iš užsienio dirbo Eltos naujienų agentūroje, skaitė paskaitas VDU, 1940 m. išvyko dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Vatikane. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pakviestas dėstyti į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo „Ame­rikos balso" radijuje, redagavo lietuvišką kultūrinę spaudą. Kūryba 1.Kaip rašytojas Vaičiulaitis yra pir­miausia novelistas, išleidęs šešis šio žanro kūrinių rinkinius. Iš jų svarbiausi prieškaryje išleisti „Vidudienis kaimo smuklėj" (1933), „Pelkių takas" (1939), išeivijoje pasirodę „Kur bakūžė samano­ta" (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos" (1986). 2.Rašytoją ypač išgarsino „Valenti­na" (1936) - vienas gražiausių lietuviškų meilės romanų. 3. Vaičiu­laitis yra ir puikus literatūros kritikas, re­cenzavęs daugelį to meto rašytojų kūrinių, parašęs įtaigių apžvalgų (literatūros kriti­kos knyga „Rašytojai ir knygos", 1992), taip pat mokslinių straipsnių autorius, eseistas; kartu su kitais jaunais Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais parašė iki šiol populiarų vadovėlį gimnazijoms „Visuotinė literatūra" (I leidimas 1932). 4. Taip pat sukūrė novelių ir apysakų vai­kams, puikių literatūrinių pasakų (knygos „Vakaras sargo namely", 1932; „Mūsų mažoji sesuo", 1937; „Auksinė kurpelė", 1957). 5. Vaičiulaitis priklausė tiems naujos kartos XX a. pirmosios pu­sės lietuvių intelektualams, kurie jau nebemokėjo rusų ir lenkų kal­bų, - buvo išaugęs visiškai vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Vai­čiulaičio estetinė mokykla - subtilūs XX a. prancūzų prozininkai, senoji lietuvių raštija, žavėjusi šiurkštoku, nenudailintu raiškumu. Jau gimnazijoje susidomėjo lietuvių kilmės prancūzų poetu Oskaru Milašiumi, yra vienas geriausių jo kūrybos vertėjų į lietuvių kalbą. 6. Vaičiulaičio pasaulėžiūrą formavo katalikiškojo atgimimo sąjūdis, pasiryžęs senuosius krikščionybės idealus pritaikyti šiandieniniam pasauliui. Lietuvoje šios pasaulėžiūros krypčiai atstovavo mokslei­vių žurnalas „Ateitis", studentų meno draugija „Šatrija", kuriuose Vaičiulaitis aktyviai veikė. Literatūroje šios krypties atstovai siekė su­derinti idealistines krikščioniškąsias vertybes ir modernią raišką. Novelistikos bruožai Išėjus iš spaudos A. Vaičiulaičio novelių rin­kiniams „Vidudienis kaimo smuklėj" (1933) ir „Pelkių takas" (1939), recenzentai gana sutartinai kartojo: „autorius stovi nuošaliai mūsų gyvenimo, mūsų dabartinės tikrovės" ; „rašytojas nieko ne­moko, niekuo nesijaudina, nieko nebara, nieko negiria" ; „autoriui terūpi tik estetinis grožis" ; novelėse matyti tik „noras pasigėrėti grynuoju žodžio menu". B. Brazdžionis tiesiai pasakė: „es­tetas par excellence " [ypatingai, labiausiai, tikrąja žodžio prasme“]. Galima išskirti tokius A. Vaičiulaičio novelistikos bruožus: 1.Vaičiulaitis savo prozoje teikė pirmumą ne logikai, protui, o emo­cijai, kvietė labiau pasitikėti intuicija, tikrovę regėti „dvasios akimis". 2. Jam artimos moderniojo meno tendencijos, tačiau svetimas tuščias eksperimentavimas, kai ieškoma tik formos naujoviškumo. Jis siekė atsiriboti nuo grynojo realizmo, natūralizmo, tačiau taip pat vengė vaizduoti ir prieštaringos jausenos ir mąstymo žmones. 3.Vaičiulaitis nerodė žmogaus „iš vidaus", ne­sistengė narplioti painių vidinių žmogaus išgyvenimų. Veikėjai neskirstomi į gerus ar blogus. Jie daž­nai patiria didelius sukrėtimus, tačiau rašytojas tai vaizduoja santūriai ir, anot Jono Griniaus, niekada nepraveria plačiai ir netaktiškai durų į jų vidinį gyvenimą, nerodo tiesmukai kraujuojančios žaizdos (tai estetizmo požymis), bet su­randa tokių žmogaus elgesio detalių, kad įžvalgiam skaitytojui darosi aišku, kas dedasi vaizduojamo veikėjo viduje. Kūno poza, veido išraiška, žvilgsnis, rankos judesys – šios detalės daugiau pasako nei ištarti žodžiai (realizmo požymis). 4. Novelės for­ma klasikinė: susikoncentruojama į vieną įvykį, kurio atomazga dažnai netikėta, per įtampą atsiskleidžia veikėjo charakteris, kiek­viena konflikto detalė lemtinga. 5.Tokią novelės struktūrą modeliuoja pasakotojas, kuris neleidžia nei laisvai tekėti ir šakotis įvykiams, nei daugiažodžiauti. Gyvi ir natūralūs dialogai, taupūs aprašymai derinami su besikeičiančia veikėjų nuotai­ka. Vaičiulaičiui užtenka išorinių priemonių - taiklaus žodžio ir gesto, kad susidarytų veikėjo išgyvenimų vaizdas. 6. Pasakotojas visažinis: jis stovi anapus vaizduojamo pasaulio, nesmer­kia ir neteisina savo veikėjų, tačiau žino ir mato už juos kur kas dau­giau. Pasakotojas tarsi sako, kad žmogaus išmintis, gudrumas, norai ne nuo paties žmogaus priklauso, kad yra galia, kuri veda, ir žmogus neperpras tos išminties, jeigu neįsiklausys į gamtą ir save, neišmoks skai­tyti jam siunčiamų ženklų. Įsiklausys - eis savo keliu ir patirs santarvę su pasauliu; bus aklas ir kurčias - pralaimės, likimas jam iškrės piktą pokštą (atsiųs nelaimę ar mirtį). Ypač pabrėžiamas veikėjų gerumas. 7. Novelėse su tragiškais finalais (ir romane „Valentina") ypač meist­riškai kuriama įtampa. Žmogaus ėjimą į mirtį pranašauja daug ženklų, kuriuos pastebi akylas skaitytojas, bet ne veikėjai. Pasakotojas praskleidžia veikėjų likimus ir leidžia skaitytojui pajusti tai, ko veikėjai dar nenujaučia. O jei ir nujaučia, tai išsiduoda tik gestu ar žvilgsniu. Gal todėl Vaičiulaitį galima vadinti vienu iš subti­liausių lietuvių prozininkų, ugdančių skaitytojo atidaus įsiskaitymo į kūrinį įgūdžius. 8. Novelėse dažnai atsiribojama nuo tautinių dalykų: lietuviškų tradicijų, tautinio cha­rakterio paieškų, veiksmas kartais perkeliamas net į Alpių kalnus ar Romos gatves. Rašytojui ne taip svarbu veikėjo tautybė, kiek bendražmogiški, universalūs dalykai: žmogaus sielos paslaptingumas, ne­nuspėjami likimo žaidimai, pasaulio absurdiškumas. 9.Vaičiulaitis išsiskyrė iš gausios ano meto literatūros, kuri nuolat skelbė socialinių, politinių ar moralinių idėjų programas, nes siekė atsiri­boti nuo aktualijų ir tikrovės aprašymo. Aprašinėti faktą, auklėti ar ver­tinti jam buvo atgrasu. Prasmingas toks menas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų, - sakė rašytojas apie literatūrą. Jis stengėsi peržengti ribą tarp fakto ir vaizduotės, todėl ne viena jo novelė grindžia­ma poetinių įsivaizdavimų logika: prasidėję skaitytojo atpažįstamoje tikrovėje, novelės įvykiai pereina į fantazijos sritį. Taip supinami skir­tingi pasakojimo planai: realistinis, pasakos, filosofinis. 10. Novelės, kuriose ypač veikia vaizduotės galios, išsiskiria puošniu stiliumi. Stilizuojami ne tik veikėjų dialogai, bet ir autorinė kalba. Kar­tais galima išgirsti senosios psalmės ar pamokslo intonacijas, aptikti puošnių metaforų ar hiperbolių. Veikėjai, apie kuriuos šitaip pasakoja­ma, nesikeičia, neišgyvena didelių dramų, jų sieloje nėra paslapties, ku­rią turėtų atskleisti veiksmas. Tai pasakojimas apie santarvę su pasau­liu ir savimi. 11. Taip vaizduodamas žmogų, Vaičiulaitis pradėjo naują kryptį lietu­vių literatūroje. Jis kūrė stilizuotą pasakojimą, tačiau rėmėsi ne tautosa­ka, kaip tuo metu buvo įprasta, o rašytinės literatūros šaltiniais. Jo ap­sakymuose, kuriems taip būdingas pasakos, fantazijos „perteklius", kaimo žmogaus gyvenimas, gamtos pasaulis siejamas su krikščioniško­sios Vakarų kultūros idėjomis ir vaizduote. 12. Todėl jo prozai apibūdinti tinka sąvoka, kurią jis pats vartojo, kalbėdamas apie savo mėgstamą tuometinę prancūzų literatūrą - magiškasis realizmas. Paprastumo ir subtilumo dermė, šviesi idealistinė pasaulėvoka leidžia Vaičiulaičio kūrybą apibūdinti ir kaip estetinį realizmą, neorealizmą. „Vidudienis kaimo smuklėj“ „Vidudienis kaimo smuklėj" - Vaičiulaičiui būdingo išoriškai ne­sudėtingo, netgi anekdotiško siužeto novelė: du keliautojai susitinka užeigoje miško viduryje, draugiškai pasižodžiaudami užkanda, pra­laukia audrą ir, įveikę nedideles kliūtis, sėkmingai pasiekia kelionės tikslą. Jau pirmosios teksto nuorodos kuria nuo realybės pakylėto, šiek tiek pasakiško veiksmo aplinką („Kaip vakar, kaip šiandien, taip ir anuomet..."; prie grandinės prirakinta lapė...). Novelėje panaudoja­mas pluoštas kelionės motyvų (topų), kurie skaitytojui sužadina tam tikrų įvykių lūkestį: smuklė miške, juodabarzdis smuklininkas primena vokiečių romantikų pasakas apie plėšikus (smuklininkas tu­rėtų būti jų bendrininkas); pirklys, keliaujantis vienuolis - nuolatiniai Viduramžių ir Renesanso liaudiškos literatūros veikėjai. Tačiau no­velė programiškai nekonfliktiška ir visus šiuos lūkesčius savotiškai paneigia: smuklininkas nerezga jokios klastos, pirklys dosniai vaišina savo bendrakeleivį, jųdviejų ginčas (tarsi nuotaikinga Viduramžių teologinių ginčų parodija) nevirsta barniu; net gaidys, kurį šeiminin­kas kėsinosi patiekti savo smuklės svečiams, lieka sveikas. Tokią darnią nuotaiką paryškina epigrafas, nurodantis litera­tūrinio siužeto šaltinį. L. da Vinčio tekstas - tipiškas renesansinis anekdotas su moraline potekste: smerkiamas godumas ir aukština­mas buklaus vienuolio gudrumas. Vaičiulaičio tekste visi neiginiai pakeisti teiginiais: net maudynės upelyje pirkliui nesibaigia sausgėla. Skaidrus, humoristinis Vaičiulaičio pasakojimas švyti tarsi tobula estetinė pasaulio vizija. L. da Vinčio siužetas subtiliai perkelia į re­nesansinės pasaulėvokos dvasią, į Lietuvos praeitį. Tokį estetizmą ypač paryškina nugludinta kūrinio stilistinė raiška - tekstas subtiliai stilizuotas, išryškinantis situacijai ar veikėjams būdingus bruožus (smuklininkas giria savo valgius, vaikosi gaidį „dviem pirštais su­ėmęs barzdos žiupsnį"...). Kodėl Vaičiulaitis taip daro? Atplėšęs kūrinio fabulą nuo kasdienybės, jis privalėjo ieškoti ir stili­zuoto žodžio, pakylėto virš įprasto natūralumo. Prozininkas visada kalba ne tik savo balsu — jis turi pamėgdžioti svetimų balsus, taikydamasis prie per­sonažų socialinės kilmės, išsilavinimo, amžiaus, charakterio. Lietuvių prozininkai (Žemaitė, A. Vienuolis, Vaižgantas) mokėjo meistriškai imituo­ti valstiečių kalbos būdą, perduodami net tarmines intonacijas. Gyvieji žmonių pasakojimai ir tauto­saka — patarlės, mįslės, piršlių oracijos — buvo įtakingi meninės stilizacijos šaltiniai. Ieškota, kaip formuoti ir derinti kūrinio personažų — kaimo žmonių — balsus, kaip nuspalvinti liaudiškomis spalvomis autorinę kalbą (V. Krėvės ,,Bobulės vargai", P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“). Tautosakos versmės A. Vaičiulaičiui pasirodė per daug nuengtos. Europinės kultūros žmogus ne­benorėjo kurti „kaimietiškos, liaudiškos" prozos, išjuoktos J. Herbačiausko dar prieš Pirmąjį pa­saulinį karą. Jis pradeda naują stilizacijos etapą, pagrįstą rašytinės literatūros bei kultūros (pirmiau­sia bažnytinės) šaltiniais. Apsakyme bajo­ro kalbos iškilnūs kreipiniai, mandagumo gestai, pilni fanaberijos, vingri puošnių periodų intona­cija primena Valančiaus „Palangos Ju­zę", retorikos pratybas arba aris­tokratiškas O. Milašiaus pasakas, bet ne senųjų šimtmečių pake­leivių šneką: — Dievo tarnas! Malonu, nes tokiam asme­niui nesigirdamas galiu prisipažinti, kad esu Severinas Šendriškis, dabar gyvenu Kaune, bet esu ir svetur buvojęs. Turiu mieste mūrus, dukterį ir iš žmonos pusės giminiuojuosi su šviesiuoju Žemaičių vyskupu, išminties, geru­mo ir kitų dorybių paveikslu, kuris mane, kai apsilankau Varniuose, kiekvieną sykį pavai­šina taboka iš sidabrinės dėžutės, papuoštos trimis rubinais, ir patapšnoja man per petį, sa­kydamas: „A, mano mielas".,. Kito personažo, keliaujančio vienuolio, kalba pilna maldos formulių, iškilmingų litanijų krei­pinių ir nusižeminimo gaidos iš vienuolynų regulų : Šokau gelbėti ir prisiekiau, jei pasiseks, ap­lankyti Aušros vartuose šv. Panelę, kuri au­kštam soste sėdi, į mūsų kraštą veizdi, skai­to žmonių vargus ir iš ašarų varsto angelams rožančius. Du stilizuotos kalbos tipus, imituojančius pra­ėjusio laiko kultūrinę savimonę, A. Vaičiulaitis suguldo į dialogą, kuriame užsimezga kontrastų žaismė. Į tą žaismę įsiterpia tarsi visai tarp kitko epikūrinio ir asketinio gyvenimo sampratų dviko­va. Vienuolis laiko moterį „piktosios dvasios pinklėmis dorai sielai sugauti, indu, žudančiu jau­nikaičius", o kūningam bajorui „moteris įdomi tik pavieniui ir konkrečiai". Autorius gėrisi savo per­sonažų guviais atkirčiais ir smagiomis replikomis, įpina smulkų komišką nuotykį (nepavykęs gaidžio gaudymas pietums), pašaipiai suveda visą ginčą į lygiagrečius dogmatinius sprendimus (bajoras vienuoliui: tu nusidėjai regulai, nes valgei kartu su manim mėsą; vienuolis bajorui: aš tave metu nuo savo kupros viduryje upės, nes tu turi pinigų, o vienuolis negali nešti pinigų). Rašytojas kuria judrią ir džiugią nuotaiką: piligrimai keliau­ja į savo didžiąją šventę padėkoti Viešpačiui už stebuklingas malones. Virš gudragalviškų argu­mentų, smulkių ydų ir kasdieniškumo, nuspalvin­to atlaidžia pašaipa, iškeliama gamta, poetiškai išjausta („Kregždės lyg juodi skuteliai, klykdamos lėkė pavėjui"), nepasidavusi bažnytinio ba­roko traukai. Šis kūrinys nesprendžia kokių nors kasdienio gyvenimo klausimų, kaip būdinga klasikinei realizmo literatūrai, jis yra savotiška priešprieša, alternatyva pilkai buičiai, gyvenimo rutinai. Stilistinė elegancija, žaismė, šviesi pasaulio jausena šią humoristinę istoriją paverčia meno kūriniu, kuris gyvuoja tarsi pats savaime, remdamasis ne gyvenimo rūpesčiais, bet grožio dėsniais. „Rogės" „Rogės" - vienas juvelyriškų Vaičiulaičio kūrinių, išoriškai nesudė­tingais, nuotaikingais, net naivokais vaizdais išreiškiančių gilų filo­sofinį, religinį santykį su tikrove. Veiksmas nukeltas į tolimą pra­eitį - į Medininkų (senojo Žemaičių vyskupijos centro) vyskupų, Didžiųjų kunigaikščių valdymo laikus. Nors veiksmo aplinka grįsta konkrečiomis istorinėmis užuominomis (provaizdžiu rašytojui greičiausiai buvo kunigaikščių Giedraičių giminės Žemaičių vyskupai, kurių net kelios giminės garsėjo krikščioniškuoju apaštalavimu), kūrinys nėra dokumen­tiškas; nuoroda į „Gaurės parapijoje, klebonijos aukšte" dūlantį pergamentą greičiau primena legendą. Istorinė užuomina rašytojui reikalinga atsitraukti nuo kasdienybės. Novelės centre - „auksinės sielos" vyskupas Kristupas. Jis api­būdinamas didžiausio krikščioniško nusižeminimo ir tarnystės arti­mam įvaizdžiais („kuklus lyg pienė šalia kelio", „sulinkęs nuo gerų darbų"), tačiau nėra rūstus, atsiribojęs nuo gyvenimo. Dievą jis geriausiai girdi kūrinijoje, giriose, „tarp

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!