Antanas Škėma. Balta drobulė

Antanas Škėma (1911-1961) Biografinis - kultūrinis kontekstas. Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė Lenkijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pa­sitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą. Jai teko patirti po bolševikų perversmo Rusijoje kilusio pilietinio karo baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę girti raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. Po Pirmojo pasaulinio karo A. Škėmos šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, todėl vėliau tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje Škėma dalyvavo kovose su besitrau­kiančia sovietų kariuomene. Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir reži­savo Vilniaus dramos teatre. Vokiečiams traukiantis, buvo kviečiamas dėtis prie partizanų, bet atsisakė ir su žmona bei dukra pasitraukė į Vokietiją. Nuo to lai­ko visuomet kritiškai vertindavo savo ir kitų patriotizmą, sakydavo, kad pirmaeiliai didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai. Po karo Škėma kurį laiką gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Dalyvavo me­nininkų sambūriuose, bendradarbiavo periodikoje. Su šeima persikėlęs į JAV, gyveno Niujorke, dirbo dar­bininku fabrike, liftininku. Net ir neturėdamas palankių sąlygų kurti, rašė dramas, prozą. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietu­viškoje spaudoje. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros - Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Rašytojui ypač rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą - „palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje“, tačiau to meto skaitytojai nebuvo jam palankūs. Vidinę įtampą ir nesaugumo jausmą stiprino baimė, kad nebūtų paveldėjęs motinos psichinės ligos. Depresiją ir neviltį atskleidžia paskutiniųjų metų A. Škėmos korespondencija, kurioje teigė, jog visur ieško juodos spalvos, tuo tik pakenkdamas sau, prarasdamas draugus. Škėmos asmenybėje ryški menininko, aktoriaus prigimtis. Jis nesiekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo aštrius vertinimus, šokiruoti konservatyvų skaitytoją. Tuo jis artimas avangardistiniams rašytojams. Į rašytojo sąmonę giliai įsirėžė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtys, kuriose atsiskleidė žmogaus gyvenimo trapumas, menkumas. Škėmai kūryboje svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį, kuris, susidūręs su katastrofiška tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, tačiau lieka ištikimas aukštesniems humanistiniams idealams. Todėl, kitaip negu Radausko, Škėmos kūryba glaudžiai susijusi su istorija, subjektyvi, autobiografiška, joje vyrauja neigiami žmogaus buities, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad tik kančios ir mirties akivaizdoje atsiskleidžia tikroji žmogaus gyvenimo esmė, tikrosios vertybės. Publicistika, kritika A. Škėmos požiūris į literatūrą atsiskleidžia ne tik grožinėje kūryboje, bet ir publi­cistikoje, literatūros kritikoje. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai dekla­ruojamos tautinės ar krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninius ieškojimus, šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšių skaitinių garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni, priartėti prie Vakarų literatūros konteksto. XX amžiaus žmogaus egzistencinė būsena romane „Balta drobulė“ Koks kūrinys yra svarbiausias A. Škėmos gyvenimo kūrinys? Romaną „Balta drobulė“ drąsiai galima vadinti svarbiausiu A. Škėmos gyvenimo kūriniu, kuris sujungia ir rašytojo patirtį, ir daugybę jo apmąstytų idėjų. Koks buvo pirmasis - dar neišleisto - romano pavadinimas? Romanas rankraštyje buvo pavadintas „Keltuvas“, bet 1955 m. „Keltuvas“ virto „Balta drobule“. Kada romanas parašytas ir kada išleistas? Kodėl? Romaną Škėma baigė rašyti apie 1954 m., tačiau tik 1958 metais Londono leidykla „Nida“ ryžosi jį publikuoti (romanas vertintas prieštaringai ir bijota rizikuoti, nors pats autorius buvo patenkintas šiuo veikalu ir graužėsi, kad nepavyksta jo išspausdinti). Kiek laiko trunka romano veiksmas? Romano veiksmas prasideda 15.54 (šešios iki ke­turių popiet) ir baigiasi kitos dienos vidudienį (kelios minutės iki dvyliktos), tai yra vaizduojama nepilna para iš poeto ir keltuvininko gyvenimo. Kodėl romanas „Balta drobulė“ - sudėtingos struktūros kūrinys? Dėl šokinėjančio laiko, besikeičiančio pasakotojo ir sąmonės srauto. Šokinėjantis laikas ir besikeičiantis pasakotojas. Romano veiksmas prasideda 15.54 (šešios iki ke­turių popiet) ir baigiasi kitos dienos vidudienį (kelios minutės iki dvyliktos), tai yra vaizduojama dabartis - nepilna para iš poeto ir keltuvininko gyvenimo. Dabartis pasakojama pereinant nuo subjektyvaus pirmojo prie objektyvesnio trečiojo asmens. Skyriuose „Iš Antano Garšvos už­rašų“ pagrindinis veikėjas prisimena tolimos praeities įvykius - savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Skai­tytojas sužino, kad šiuos užrašus Garšva neseniai yra davęs skaityti Elenai, net leidžiama pamatyti, kaip tie užrašai atrodo: „popieriaus lakštai ant stalo buvo suveržti guminėmis juostomis“ (13 a skyrius). Šie prisiminimai pasakojami pirmuoju asmeniu, todėl pasakojimas subjektyvus. Tai, kas vyko maždaug prieš mėnesį ar porą savaičių Niujorke, Garšva dar iki galo neįsisąmonino, juos sutrikusios atminties vei­kėjas sunkiai prisimena, todėl atskleidžia ne pats Garšva, o trečiasis asmuo. Šiuose epizoduose galime pamatyti Garšvą iš išorės, sužinome, kaip jis atrodo kitiems veikėjams. Garšva nuolat prisimena kai ką iš savo praei­ties, ir tas prisiminimas paaiškina Garšvos dramatiškai išgyvenamą dabartį. Jeigu iš romano išimtume prisiminimus, praeitį, tai įvadą, likusį tekstą ir pabaigą galėtume skaityti kaip rišlų pasakojimą, savarankišką novelę, kuriai labai tiktų pirmasis romano pavadinimas - „Keltuvas“. Literatūroje žmogus, atsidūręs ribinėje situacijoje, dažniausiai vaizduojamas pasitelkiant siaubo, kančios, absurdo vaizdus, pasakojant ironiškai. Romanas ,,Balta drobulė“ - bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys, todėl jame nerasime to, kas jauną žmogų (ypač augusį mieste) dažnai nervina lietuvių prozoje - čia nėra tradicinio kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis, idealizuojamų senelių, ilgesingų peizažų aprašymų, vaikystės nostalgijos ir gėrio propagavimo. Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvykiai (Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje, šeštojo dešimtmečio Amerika), tačiau pagrindinio personažo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius dalykus: tėvų nesantaiką šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka. Romanas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pagrindinį personažą. Romanas psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį, filosofinis, nes keliami būties klausimai. Romane yra simbolinių reikšmių. Svarbiausios jų - romano pavadinime nurodyta balta drobulė ir viešbučio keltuvas. Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas - krikščioniškąją (ryšys su Turino drobule - į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio Kristaus ašaros) ir lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vieną - Kristaus figūra perkeliama į archajinę „aisčių“ erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę kaukai arba laumė (audėja), kurios paveikslas iš dalies atspindi Marijos Magdalenos funkcijas. Keltuvas romane ne tik nurodo konkrečią personažo darbo erdvę, bet tampa gyvenimo - kalėjimo simboliu, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnu. Sąmonės srautas. Sąmonės srauto technika labai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, pervargusio, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui perteik­ti. Keltuvo judėjimas (aukštyn ir žemyn) keičia ne tik personažo vietą erd­vėje, bet ir jo mintis, jausmus, perkelia iš uždaro, varžančio, slegiančio išorinio pasaulio į daug platesnį, turtingesnį vidi­nį pasaulį. Todėl dabartyje vyrauja sąmonės srautas, tai yra pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikė­jas Garšva. Viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, sužadina prisiminimus ir sukelia asociacijas, vizijas. Pasakojant apie dabartį Garšvos vidi­niai monologai persakomi pirmuoju asmeniu, o trečiasis asmuo reikalingas tam, kad paaiškintų, ką personažas veikia ir kur jis yra. Jeigu neįsikištų šis pasakotojas, kai kurių dalykų tiesiog negalėtume suprasti, nebūtų įmanoma ir papasakoti, kaip atrodo išprotėjęs Garšva. Be to, pirmojo ir trečiojo asmens kaitaliojimas sukelia išprotėjančio Garšvos įspūdį, kuris apie save mąsto ir kaip „aš“, ir kaip „jis“. Kokia sąvoka nusakomas romano ,,Balta drobulė“ pasakojimo savitumas? Kodėl? Romano „Balta drobulė“ pasakojimo savitumui nusakyti labiausiai tinka literatūrinio koliažo sąvoka. Terminas „koliažas“ (pranc. collage - papildymas) apibūdina tapyboje ir grafikoje naudojamą techniką, kai prie pagrindo lipdomi popieriaus, audinio ir kitos medžiagos gabalai ir kartais dar piešiama ar tapoma. „Baltoje drobulėje“ į pagrindinį pasakojimą įterpiami kito praeities intarpai, kurie liudija ieškančio žmogaus kančią. Koks yra A. Garšva tame absurdiškame pasaulyje? A. Garšva ir menininkas, ir savo gyvenimo kūrėjas, todėl nėra abejingas nei kūrybai, nei jį supančiai aplinkai. Emigranto padėtis neatitinka Garšvos dvasinių interesų. Dėl to atsiranda ironiškas požiūris į save ir į pasaulį. Tačiau tai nėra vien asmeninės kokio nevykėlio pretenzijos jį atstūmusiai visuomenei (panašiai jaučiasi daugelis emigrantų, pavyzdžiui, lenkas Stanley, buvęs muzikantas, o dabar kaip ir Garšva keltuvininkas). Autobiografinis Škėmos veikėjas turi gerą filosofinį pasirengimą ir įgytą gyvenimo patirtį. Jis labai daug kenčia (neduoda ramybės praeitis – karo pradžioje nužudytas jaunas rusų kareivis, tardymas NKVD rūsyje, motinos liga; slegia ir dabartinė žmogaus individualumą naikinanti aplinka), ieško dvasinės atramos tikėjime, veržiasi iš vienišumo (pažintis su Elena), bet taip pat trokšta dieviškumo šviesos, tai yra kūrybinio įkvėpimo, amžinybės (savo kūrybos dėka). Garšva sprendžia amžinus būties klausimus: ,,Kokia gyvenimo prasmė?“ ,,Jei jos nėra, tai kam gyventi?“ ,,Jei gyvenimo prasmė – pats gyvenimas, kaip jį pragyventi?“ ,,Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės?“ ir t. t. Atsakymų jis ieško egzistencinėje filosofijoje (dažniausiai kaip ir Škėma remiasi XIX a. pirmos pusės filosofu A. Šopenhaueriu) ir realybėje (savo praeityje ir aplinkinių patirtyje). Antanas Garšva yra analitinio proto intelektualas, o jo samprotavimuose pasaulis iškyla dehumanizuotas, absurdiškas, baisus ir bjaurus. Pagrindinės A. Šopenhauerio egzistencinės filosofijos idėjos: Mąstančiam žmogui pasaulis yra regimasis (tai, ką mes vadiname tikrove) ir neregimasis (tai, kas egzistuoja tik mūsų sąmonėje). Būdingas pesimistinis požiūris į išorinį pasaulį. Gyventi – reiškia norėti, ko nors siekti, vadinasi, kentėti dėl troškimų, kylančių iš stokos, iš nepasitenkinimo. Kentėjimo šaltinis gali būti bet kas – lytinis potraukis, meilė, pavydas, neapykanta, baimė, liga. Jeigu viso to nėra, kyla nuobodulys, kuris taip pat yra kankinantis. Todėl optimizmą laiko „absurdiška mąstysena“, žiauriu pasityčiojimu iš ,,žmonijos kančių“. Tarp žmonių vyksta nuožmi kova dėl vietos po saule – žmogus žmogui yra vilkas. Jie visą gyvenimą kovoja už savo egzistenciją, rūpinasi kaip išgyventi, iš anksto žinodami, kad pralaimės, tai yra anksčiau ar vėliau mirs. Kančių pilną kasdienybę žmogui padeda ištverti tik mirties baimė, nežinomybė. Net savižudis nori gyventi. Jis nepatenkintas ne gyvenimu apskritai, o tokiu gyvenimu, kurį teko gyventi. Kadangi išorinis pasaulis yra kančių buveinė, prioritetą teikė žmogaus vidiniam pasauliui, vidiniams išgyvenimams, kurie daug svarbesni negu juos sukeliantys realūs įvykiai. Pabrėžė vienatvės svarbą. Žmogus esti visiškai savimi tik tada, kai jis vienas. Taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas. Vienatvėje menkystos jaučia visą savo menkumą, o protingieji – visą savo didybę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!