Antanas Baranauskas. Poema Anykščių šilelis

Antanas Baranauskas. Poema ,,Anykščių šilelis“ Istorinis-kultūrinis kontekstas. XIX a. viduryje sąlygos plėtotis kultūrai Lietuvoje nebuvo palankios. Po 1831 m. sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas - svarbiausias kultūros, švietimo, naujų idėjų sklaidos centras. Stiprėjo rusifikacija (rusų kalba tapo privaloma valdžios įstaigose), griežtėjo cenzūra. Nuo 1864 m. uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos. Amžiaus viduryje, 1845-1863 m., svarbiu kultūros centru tapo Varniai, kur lietuvių kultūra ir liaudies švietimu besirūpinančius žmones telkė seminarijos rektorius, vėliau Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. XIX a. Lietuvos literatūra buvo kuriama dviem kalbomis - lietuvių ir lenkų. Pastaroji tradiciškai laikyta rašytinės kultūros kalba, bet daugėjo autorių, apsisprendusių rašyti lietuviškai, - tai Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas. Daugelis rašytojų ir apskritai kultūros veikėjų buvo dvasininkai (nuo penkto dešimtmečio vienintelė galimybė neturtingiems jaunuoliams siekti mokslo - Varnių kunigų seminarija). Biografinis kontekstas.  Antanas Baranauskas Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Nuo pat vaikystės jį supo graži Anykščių ir jų apylinkių gamta. Nuo aštuonerių metų Baranauskas drauge su kitais piemenimis ganė bandą ir ne tik stebėjo, bet ir pažino viską – nuo smulkiausių žolelių ligi aukštų pušų, eglių ir beržų. Čia jis sužinojo, kur, kada ir kokie dygsta grybai. Ankstyvais rytais, kada saulės spindulys nurausvindavo Anykščių kalnų viršūnes, o kojas degindavo rasos vėsa, jautraus piemenėlio ausį pasiekdavo paukščio giesmė. Tiesioginiai ryšiai su gamta poeto sieloje nuo pat vaikystės diegė gamtos grožio pajautimą.  Jau pradinėje mokykloje išryškėjo Baranausko gabumai, gera atmintis. Vėliau mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje (netoli Kauno), kur jautėsi vienišas, ilgėjosi tėvų ir savo gimtojo krašto. Rumšiškėse ėmė ryškėti poetiniai Baranausko gabumai, jo eilėraščiai susilaukė mokytojų ir draugų pripažinimo.  Baigęs šią mokyklą, Baranauskas raštininkavo Vainute (pasienio miestelis), Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Čia jis susidūrė su carinių valdininkų kyšininkavimu, girtavimu, savivale, matė, kaip nesiskaitoma su paprastu žmogumi, kaip raštinėje, dvare, Bažnyčioje niekinama gimtoji kalba. Visa tai žadino užuojautą, meilę paprastam žmogui, skatino protestą prieš lietuvių kalbos niekintojus.  Baranauskas nepasidavė gniuždančiai aplinkai, daug skaitė, nusiraminimo ieškojo kūryboje. Tuo metu rašytas dienoraštis atspindi pastangas formuoti savo charakterį, ugdytis valią, norą šviestis. Susipažino su poete Karolina Praniauskaite. Užsimezgė nuoširdi literatūrinė draugystė, turėjusi reikšmės tolesnei Baranausko kūrybai bei asmenybei. K. Praniauskaitė žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siekti mokslo, kurti.  Stengdamasis išsivaduoti nuo gyvenimo rutinos, skurdo ir įvairių blogybių, Baranauskas nukreipė žvilgsnį į kunigų seminariją. Padedamas K. Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko, poetas įstojo į Varnių kunigų seminariją. Jam atvykus į Varnius, kultūrine veikla čia plačiai reiškėsi Motiejus Valančius ir apie jį susibūrę šviesesnieji inteligentai.  Seminarijoje, kur vyravo lenkiška dvasia, Baranauskas susipažino su anykštėnu Klemensu Kairiu, kūrusiu eilėraščius. Jaunuolius jungė bendri interesai. Jie pasiryžo lenkiškoje seminarijos atmosferoje ne tik tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, bet ir kurti. Draugystė su K. Kairiu dar labiau sustiprino Baranausko meilę gimtajai kalbai. Baranauskui baigus kunigų seminariją, jis, kaip gabus jaunuolis, buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigus akademiją labai gerais pažymiais, išsiųstas tobulintis į Miuncheno, vėliau Romos universitetus.  Užsienyje jį pasiekė žinia apie 1863 m. sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai ir Varnių seminarijos laikų draugas K. Kairys (už dalyvavimą sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, kur K. Kairys mirė, o broliai sugrįžo tik po 12 metų). Grįžęs iš užsienio, Baranauskas kurį laiką profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, vėliau dėstė Kauno kunigų seminarijoje.  Tapęs Seinų vyskupu, virto polonizatoriumi, unijos su lenkais šalininku. Net aušrininkus poetas niekinamai vadino ,,litvomanais“, lenkų ir lietuvių vienybės ardytojais. Pats kasdieninėje praktikoje vartojo lenkų kalbą. Asmenybė. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir valingumas. Nuo pat jaunystės įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokykloje aštuoniolikmetis jaunuolis svarstė apie gyvenimo prasmę, žmogaus laimę, graužėsi, kad ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo taisykles: pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų, nerūkyti, laisvalaikiu skaityti naudingas knygas arba rašinėti, su niekuo nesivelti į vaidus, apie nieką niekados blogai nekalbėti, saugotis melo, kas dieną tuo pačiu metu keltis ir gulti ir t.t. Nuo pat jaunystės daug skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė miela pramoga, atkakliai veržėsi į mokslą – labai gerai baigė Varnių kunigų seminariją, Peterburgo dvasinę akademiją. Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynų giesmininkas. Jis buvo pramokęs muzikos, net galėjo užrašyti dainų melodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamas dvasininkas – kalbotyra, matematika. Visa tai rodo Baranausko interesų platumą. Baranauskas buvo jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių, skriaudų, įžeidimų, artimųjų bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškų. Ypač jausmingai aprašė atsiskyrimus su tėviške, artimaisiais. Visą gyvenimą Baranauskas buvo augte suaugęs su gamta, mokėjo ją stebėti, įsijausti į jos paslaptis. Baranauskas vertino kaimo žmogaus moralę, jos dvasinę kultūrą. Labai mėgo lietuvių liaudies dainas. Per atostogas poetas pats tėviškėje rinko dainas, pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą stengėsi įtraukti ir kitus. Jis labai brangino liaudies gyvąją kalbą. Baranauskas buvo sudėtinga, prieštaringa asmenybė: jaunystėje užjautė kaimo žmogų, brangino jo dvasinę kultūrą, karštai kovojo dėl gimtosios kalbos ir tautinės kultūros teisių, vėliau, užimant vis aukštesnius dvasininko postus, jo demokratiškumas pamažu nyko. Taigi Baranausko asmenybėje derinosi stiprios emocijos ir didžiulis intelektas, poetas ir mokslininkas, filologas ir matematikas, gyvybingas, nuoširdus žmogus ir šaltas, paniuręs asketas, karštas lietuvių kalbos puoselėtojas ir jos niekintojas, užkietėjęs polonizatorius.  Poema ,,Anykščių šilelis“ buvo sukurta per 1858 ir 1859 metų vasaros atostogas Anykščiuose. Poema pirmą kartą išspausdinta 1860 ir 1861 metų Lauryno Ivinskio kalendoriuose.  Genezė. Sukurti ,,Anykščių šilelį“ paskatino sudėtingos gyvenimo aplinkybės:  1. Lietuvos žmonės kentė ne tik socialinę, bet ir tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiau priešinosi. Tie prieštaravimai labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigų seminarijoje, kurioje prieš lenkišką atmosferą, prieš Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos niekinimą (Varnių kunigų seminarijos retorikos dėstytojas teigė, kad lietuvių kalba – prasčiokų kalba ir ja neįmanoma sukurti vertingų poezijos kūrinių. Baranauskas davė sau žodį ją apginti.) kilo tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai. Baranauskas, kilęs iš liaudies ir keletą metų dirbęs valsčių raštinėse, bendravęs su paprastais žmonėmis, tuos prieštaravimus ypač jautė. Jie ir kurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios kalbos niekintojus. 2. Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos grožis, jos likimas. Jį jaudino anykštėnų pasakojimai apie senovės girias ir čia pat akyse kertami, alinami gimtinės miškai, baudžiavos ir carinės priespaudos skriaudžiamų liaudies žmonių beteisiškumas. Kai valdžia atėmė iš žmonių mišką, jie jautė didelę nuoskaudą. Pats Baranauskas ragino namiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to skundą. (Anykščių šilą carinė administracija 1845 m. suvalstybino, o kučmeistras (girininkas) Ozerskis mišką kone veltui išpardavinėjo. 1846 m. jis taip nuplakė mėginusį priešintis Anykščių valsčiaus viršaitį, kad šis kelis mėnesius sirgo. Dėl atimto beržyno 1853 m. Baranauskas padėjo surašyti anykštėnams skundą.) 3. Poetas rinko tautosaką, vaizdingus posakius, studijavo padavimus. Neišsemiama sakmių ir padavimų išmonė gaubė kone kiekvieną poeto gimtinės kalną ir slėnelį, upę, akmenį ir medį. Anot paties poeto, sukurti poemą skatino ir iš tėvo lūpų išgirstas vaizdingas posakis aukštam miškui apibūdinti: „Liemuo liemenį plaka“. 4. Baranauskui, be abejo, turėjo įtakos vis labiau aktyvėjanti lietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė ryšius su M. Valančiumi, skaitė S. Daukanto veikalus.  5. Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, J. Kraševskio lietuviškos tematikos kūriniai. Kai kurie ,,Anykščių šilelio“ vaizdai turi tiesioginį ryšį su A. Mickevičiaus poemos ,,Ponas Tadas“ peizažais. Pvz.:                                     Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako,                                     Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevičius sako. Žanras. Tuo kūrinys aktualus ir šiandien. ,,Anykščių šilelis“ yra romantinė poema. Poetas, vaizduodamas miško gyvenimą, kuris gražus ir įspūdingas pats savaime, susieja jį su Lietuvos ir lietuvių tautos likimu. Gimtosios kalbos gynimas ir aukštinimas, protestas prieš carinę priespaudą jau yra romantiškumo požymiai.  Su romantizmu poemą sieja ir kaimo žmogaus pasaulėjautos poetizavimas (teigiama, kad žmogaus gyvenimas yra neatskiriamas nuo gamtos, todėl negalima pažeisti gamtos dėsnių), jo kūrybos aukštinimas, gausus tautosakinės medžiagos naudojimas.  Poemos konstrukcija, pagrįsta gimtojo krašto praeities idealizavimu ir dabarties smerkimu, taip pat būdinga romantizmui.  Taigi gamtos (tėvynės) meilė, intymus bendravimas su ja, jos pažadintas spontaniškas žmogaus jausmų, dvasios atskleidimas teikia poemai romantinio pakilumo. Teminės gijos  Tauta istorijoje Autorius Komentarai A. Baranauskas,  poema „Anykščių šilelis“ Mišką ir tautą sieja bendra istorija - išgyventi didybės, klestėjimo ir nuosmukio laikai.  Visais amžiais santarvė su gamtos pasauliu lėmė žmonių gerovę. Dramatiška poemos pabaiga pabrėžia sunkią tautos, kuri kenčia svetimųjų prievartą, padėtį. Žmogus ir gamta Autorius Komentarai A. Baranauskas,  poema „Anykščių šilelis“ Miške žmogus patiria būties pilnatvę, paslaptį, begalybę. Gamtos grožis nuramina ir turtina žmogaus sielą, pripildo šventų pajautų. Pasakų, sakmių, dainų motyvai pabrėžia tautos kūrybišką prigimtį, susijusią su gamtos grožio jausmu. Poetinis turinys.  1 variantas Poemos pirmoje dalyje vaizduojamas skurdus miško vaizdas ("Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę") ir prisimenamas miško turtingumas, buvęs senovėje ("Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;/Va teip linksmina dūšią, ažu širdies stveria"). Toks kontrastas, kai prisimenamas idealus vaizdas, vadinamas romantiškuoju aprašymu. Žmogus patiria ramybę prisiminęs senovę. „Anykščių šilelyje“ išsiskiria regimieji šilelio vaizdai, kuriuos rašytojas perteikia metaforomis, palyginimais, epitetais ir personifikacijomis. Miškas aprašomas nuo apačios į viršų. Vaizdas prasideda mažiausiomis detalėmis – samanomis: „minkštučiai samanų patalai ištiesti / galvą ant save traukia ir liula užliesti“. Norėdamas išreikšti nepakartojamą šilo grožį naudoja metaforas: „putinai krauju varva“ , „dreba epušės nusgandę“. Autorius negaili poemai liaupsių, personifikacijų: ,,Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris“, epitetų: senobinei, pievos kemsotos, negaili vaizdingų veiksmažodžių: tratinti, rokuoti, ir , žinoma, palyginimų : uogienojai kaip rūtos kelmais želia“. Tarp medžių bei samanų pilna grybų, jų autorius pateikia ištisą daugybę, norėdamas suteikti gausumo miško aprašymui. Vaizdas baigiamas aukščiausiais šilelio medžiais – pušimis.  Šilelyje pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta brangių kvepalų mišiniui. Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė, šilelis - švelnina vaizduojamų objektų savybes. Vaizdingai perteikia šilo garsus pradėdamas nuo nakties tylos: Vidurnaktyj teip tyku,- kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa. Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. Tekste daugiausia minima paukščių: genių, žąsų, ančių, tilvikų ir daug kitų čiulbuonėlų. Tačiau ypatingą vietą paukščių chore poetas skiria lakštingalos giesmei: Ė už visus viršesnis lakštingalėlės balsas: Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakant, skalsus: Skamba, ūžia per krūmus ir vis kitaip mainos, Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos. Visi garsai taip tarpusavyje susilieja, kad net „ausis skyrium nepažįsta“. Tokia graži sutartinė skatina mylėti ir branginti gimtąją Lietuvą, suprasti, kokia nepakartojama ji yra. Subjektas, rodantis mums miško grožybes, dažnai kalba apibendrintu ,,tu" (,,ne kartą dūmojai") ar ,,mes" (,,Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėti patogu") vardu. Vadinasi, autorius atskleidžia, ne atskiro asmens, o žmonių patirtį, lietuvių ryšį su mišku, gebėjimu jausti, visa širdimi išgyventi gamtos grožį. ,,Anykščių šilelyje" miškas ilgus amžius buvo lietuvio namai, maitintojas (,,Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę, / Samanas duonon kepė, žieves sriubon virę"), gynėjas (,,Nešęs velnias akmenį

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!