Anglijos revoliucija

Ištrauka:

Anglijos revoliucijos pradžia laikomas 1640m. Karolio I sušauktas parlamentas gyvavęs beveik 13metų.
Opozicija susidarė dėl visuomenės nepasitenkinimo karaliaus valdžia, kuri bandė atgaivinti demokratines idėjas ir priėmė dokumentą pavadintą „Teisės peticija“. Jame bandytos išdėstyti karaliaus valdžios ribos.
Iš pat pradžių parlamentas suėmė ir įkalino artimiausius karaliaus patarėjus, panaikino neteisėtus mokesčius, paleido iš kalėjimo nuteistuosius už nusikaltimus valdžiai ir puritonus. Buvo priimtas įstatymas draudžiantis paleisti parlamentą be jo paties sutikimo.
Ilgajame parlamente kovojo dvi politinės jėgos: - karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos, anglikonų dvasininkijos ir buržuazijos atstovų (kavalieriai); - opozicija, parlamento šalininkai, susidedantys daugiausia iš buržuazijos ir naujosios bajorijos daugumos atstovų (puritonai).
Ilgasis parlamentas nuo pat savo veiklos pradžios atmetė jam siūlomą bendradarbiavimo su karaliumi programą, griežtai jį kritikavo ir per pirmuosius dvejus trejus savo darbo metus priėmė keletą valstybei labai reikšmingų konstitucinės reikšmės teisės aktų.
Pirmiausiai buvo pasmerktas ir įkalintas karaliaus patarėjas grafas Strafordas ir kiti jo šalininkai...

Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m.
90% Ilgojo parlamento deputatų sudarė žemvaldžiai. Buržuazijai atstovavo stambūs pirkliai, teisininkai. Opozicijos lyderiu tapo Dž. Pimas. Pagrindinis šio revoliucijos etapo bruožas–tradicinių santykių tarp Bendruomenių rūmų ir karūnos išlaikymas. Tačiau visuomenė buvo revoliucinga: ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį, grafystėse vyko protestai, pasipriešinimas, iš pogrindžio išėję puritonai viešai sakė pamokslus, nukreiptus prieš anglikonų Bažnyčią. Savo ruožtu parlamentas palaipsniui koncentravo savo rankose visą valstybės valdžią–ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Jis steigė įvairias
komisijas ir komitetus administraciniams, finansiniams ir kitokiems reikalams spręsti. Grafystėse pradėti kurti vietiniai parlamentiniai komitetai. Buvo likviduoti Žvaigždžių Rūmai, Aukštoji komisija, nukirsdintas netgi artimiausias karaliaus patarėjas Strafordas (Karolis I turėjo su tuo sutikti!). Parlamentas uždraudė karaliui savavališkai vykdyti rinkliavas, panaikino išduotus patentus monopolinei prekybai, išlaisvino iš kalėjimų absoliutizmo priešus. 1641 m. „Trimečiu aktu” buvo įteisintas parlamento šaukimas ne rečiau kaip kartą per tris metus, nepriklausomai nuo karaliaus norų. Įsteigtasis religijos reikalų komitetas „tikrosios religijos” vardan paskelbė draugystę su presbiterioniškąja Škotija. Parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas iš feodalinės kolonijos ją paversti buržuazine. Šiuos pirmuosius revoliucinius pertvarkymus parlamentas vykdė daugmaž vieningai. Tačiau jau 1641 m. pavasarį parlamento daugumos vienybė ėmė irti. Ypač tai išryškėjo svarstant programinį dokumentą–„Didžiąją remonstraciją”. Šiame dokumente (kaip ir „Teisių peticijoje”) buvo smulkiai išdėstyti Karolio piktnaudžiavimai, pareikalauta verslo laisvės, uždrausti finansinį išnaudojimą, reformuoti puritoniškąją Bažnyčią, o svarbiausia–reikalaujama įvesti buržuazinę konstitucinę monarchiją. Tačiau kilo labai karšti ginčai, dokumentas buvo priimtas tik 11 balsų persvara. Karalius ne tik atsisakė priimti „įžūliąją remonstraciją”, bet ir pamėgino įvykdyti kontrrevoliucinį perversmą. Tačiau perversmo planas nepavyko, su parlamentu solidarizavosi tūkstančiai amatininkų, atvykusių į Londoną. Parlamentas paprašė, kad pasiliktų 1000 žmonių, o kiti–išsiskirstytų. 1642 m. sausio mėn. Karolis išvyko į jam ištikimą Šiaurę ir rugpjūčio mėn. parlamentui paskelbė karą.