Analizė ir interpretacija. Atstumtųjų tema Franco Kafkos novelėje „Metamorfozė”

Analizė ir interpretacija. Atstumtųjų tema Franco Kafkos novelėje „Metamorfozė”.

Francas Kafka – XX a. modernizmo epochos rašytojas, dažnai siejamas su ekspresionizmu ir absurdo literatūra. Jo kūryba nagrinėja izoliacijos, kaltės, atskirties ir beprasmybės temas, atskleidžia žmogaus susvetimėjimą visuomenėje. Novelėje „Metamorfozė“ pasakojama apie Gregorą Zamzą, kuris vieną rytą pabunda virtęs vabalu. Šis siurrealus virsmas išryškina Gregoro tikruosius santykius su šeima: tėvu, motina ir seserimi Greta. Tėvo šaltas ir abejingas elgesys, kapitalistinis mąstymas kelia klausimą - ar meilė iš tikrųjų visada yra besąlygiška?

Novelėje tėvo atstumiantis elgesys atskleidžia šeimos atstumtųjų temą. Gregorui pavirtus vabalu, tėvo elgesys simbolizuoja ne tik empatijos stoką, bet ir šeimos naudos siekį, kuris lemia Gregoro izoliaciją ir kančias. Vienas pirmųjų konfliktų kyla, kai Gregoras bando išeiti iš savo kambario, pavėlavęs į darbą. Tėvas nesiekia išklausyti ar padėti sūnui – vietoj to jis „Trenkė į duris taip stipriai, kad visa siena sudrebėjo.“ Toks agresyvumas parodo, kaip greitai tėvas atsisako kantrybės ir meilės, kai Gregoras nebeatitinka šeimos materialinių lūkesčių. Tėvas pirmą kartą išvydęs Gregorą vabalo pavidalu instinktyviai jaučia pyktį: „Tėvas, nutaisęs piktą veidą, sugniaužė kumštį,“ - tokia tėvo reakcija parodo, jog jo sūnaus nešama materialinė nauda jam svarbesnė už jo gerovę. Kapitalizmo kontekste tėvas laikomas klasikiniu šio ekonominio modelio atstovu, kuriam svarbiausia sūnaus uždarbiai ir nauda šeimai, o ne jo būklė. Išvydęs Gregorą nelaimėje pirmiausia jis mato grėsmę Gregoro darbui - „tarsi būtų norėjęs įstumti Gregorą atgal į jo kambarį“, kad paslėptų nuo prokuristo akių, lyg akimirką negalėdamas susitaikyti su ištikusia tikrove ir tikėdamasis ją pataisyti. Jis tik paskui supranta situacijos tragiškumą: „sutrikęs apžvelgė svetainę, užsidengė rankom akis ir pravirko, net jo plati krūtinė drebėjo.“ Vaizdingas veiksmažodis ,,drebėjo” parodo tėvo išgąstį, beviltiškumo jausmą dėl pakitusios finansinės padėties, bet ne rūpestį sūnumi. Gregoras, pavirtęs vabalu, bando sugauti išsigandusį prokuristą ir ištaisyti bėdą - visa tai rodo, jog Gregoras jaučia įsipareigojimą savo šeimai ir nepaisydamas sunkumų dirba dėl jų gerovės, aukodamasis vien tik iš meilės. Sūnaus palaidūno istorijos bibliniame kontekste tai gali būti matoma kaip savotiška priešingybė: tėvas ne tik nejautriai žiūri į situaciją, bet ir sureikšmina materialius dalykus. Tėvas, siekdamas užkirsti Gregorui kelią, griebiasi prokuristo paliktos lazdos ir varo jį į kambarį. Prokuristo lazda tampa simboliu, kuris tarsi paryškina atstumą tarp tėvo ir Gregoro - tėvas savo sūnaus gerai nepažino, nesirūpino juo, išskyrus jo darbą. Tėvą užvaldo baimė, jei neturėtų įsipareigojimų šeimai jis irgi bėgtų kaip prokuristas, tačiau negalėdamas, jis savo baimę išreiškia pykčiu – jei negali nuo pavojaus pabėgti, mėgina su juo kovoti. Gregorą, virtusį vabalu, jis laiko pavojumi. Galiausiai bešnypšdamas ir betrypdamas tėvas įvaro Gregorą į kambarį: „Nė neatėjo į galvą atidaryti kitą durų pusę, kad Gregorui užtektų vietos. Jam rūpėjo tiktai kuo greičiau įvaryti Gregorą į jo kambarį“, toks skubus varymas priverčia Gregorą prasisprausti pro duris, jis užstringa, o tėvas „smarkiai riūktelėjo padarydamas galą visoms kančioms, ir jis visas kruvinas lėkte įlėkė savo kambarin. Durys buvo užtrenktos su lazda, ir pagaliau viskas nutilo.“ Nejautrus tėvo elgesys rodo empatijos stoką, jis Gregoru bjaurisi, nori kuo skubiau atsikratyti, jo apatija ir materialinės sekmės siekis nugali bet kokią užuojautą Gregorui. Pažymima, kad jau pačią pirmą dieną tėvas motinai ir seseriai atskleidė Gregoro pasikeitimą, taigi ir pasikeitusią šeimos finansinę padėtį. Taip sustiprinamas tėvo kaip materialaus žmogaus įvaizdis - jis per daug nesisielodamas dėl sūnaus, prioritetą teikia finansams. Gregoras, prisiglaudęs prie durų, išgirsta, kad kol jis visą laiką dirbo, tėvas kaupė dalį jo uždirbamų pinigų. Gregoras tai laiko sumaniu poelgiu, tačiau pabrėžiama, kad jei ne ištikusi bėda, buvo galima tuos pinigus sumokėti skolos padengimui ir greičiau išlaisvinti Gregorą iš sunkaus darbo. Tėvas vėlgi per daug sureikšmina materialinę sėkmę, negalvodamas apie kito gerovę. Pasikartojantis durų motyvas simbolizuoja Gregoro atsiskyrimą nuo šeimos uždarame kambaryje kaip kalėjime, ribą tarp jo išgyvenimų ir žiauraus aplinkinio pasaulio. Kapitalizmo kontekste tokia šeimos dinamika parodo, kad žmogus, kaip tikras kapitalizmo atstovas, vertinamas tik pagal savo naudingumą, nešamą materialinę naudą, o ne pagal savo asmenybės vertę. Gregoras buvo naudingas tol, kol galėjo dirbti ir uždirbti pinigus šeimai. Situaciją, kai žmogus nebeteikia naudos ir yra atstumiamas, aprašė ir lietuvių realizmo rašytojas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas”. Kūrinyje aprašyta Petro Sabaliūno istorija, jo sūnaus sprendimas išvaryti tėvą iš namų. Sūnus taip pasielgė, nes tėvas buvo senas ir tapo šeimai našta. Sabaliūnui namų netekimas reiškė ne tik elegtavimą, bet ir visišką atskirtį nuo šeimos. Tiek F. Kafkos, tiek J. Biliūno kūriniuose siekiama parodyti, kad žmogui, net ir šeimos nariui, nebeteikiant naudos, jis yra atstumiamas ir izoliuojamas nuo šeimyninio gyvenimo.Tėvo savanaudiškumas vėl matomas kai jis nesiryžta pasirūpinti Gregoru ir visą darbą užkrauna seseriai, o mamos siekius pamatyti sūnų atkalbinėja - tai parodo, kad jis sūnaus, virtusio vabalu, nesiilgi ir dėl jo nesisieloja. O priešingai - kai mama su seserimi bandė perkelti baldus, o Gregoras joms sutrukdyti, tėvas išreiškia didelį nepasitenkinimą ir net piktdžiugišką agresiją: „–A!–suriko jis įžengęs tokiu balsu, tarsi tuo pat metu būtų ir niršęs, ir džiaugęsis.“ ir pradėjo mėtyti obuolius į Gregorą, pasiryžęs jį galutinai pribaigti. Nors motina jį sustabdė, vienas obuolys pataikė į Gregorą ir „prilipo“, kas parodo, jog tėvo elgesys Gregorą labai paveikė emociškai. Šios situacijos atspindi ir Kafkos asmeninį santykį su savo tėvu Hermannu. Kafka jautėsi suvaržytas, nuolat teisiamas, o jo literatūrinės ambicijos buvo atvirai niekinamos. Šis vidinis konfliktas ir tėvo autoritarizmas perkeltas į „Metamorfozę“, kurioje tėvas tampa simboline figūra – galia, kuri ne tik kontroliuoja, bet ir galutinai atstumia sūnų, kai šis nebeatitinka jo materialinių lūkesčių. Gregoro ir jo tėvo konfliktas perteikia mintį, jog šeimos santykiai neretai grįsti nauda, o tragedijos akivaizdoje atskleidžiama tikroji žmogaus prigimtis. Taigi Kafka norėjo parodyti, kad artimųjų meilė ne visada būna besąlygiška, ji kartais apsimestinė ir tai išryškėja tik bėdoje, kai pamatomos tikrosios žmogaus savybės. Dažnai žmogumi rūpinamasi tik tol, kol jis yra naudingas. Panaši situacija vaizduojama Jurgio Savickio novelėje „Fleita“ - vaizduojamas muzikantas atvykęs pas gimines prieglobsčio iš pradžių sulaukia malonaus ir pagarbaus elgesio, tačiau paaiškėjus, jog iš jo nebus galima išgauti naudos, nes jis neturi pinigų ir dėl sveikatos negali dirbti, su juo elgiamasi negailestingai ir jis galiausiai miršta. Šiame kontekste Savickio pasakojimas tampa tiesiogine kapitalizmo ir materializmo kritika, kai meilė ir rūpestis yra paremti tik praktiniais ir materialiais aspektais, bet ne žmogiškumu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!