„Altorių šešėly“ apibendrinimas

APIBENDRINIMUI 1. Kas yra svarbiau - pareiga ar pašaukimas? „ savo prigimties nenugalėsi.“ – Liudas Vasaris Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ Liudas Vasaris išgyvena kryžkele tarp pasrinkimų veikti ar gyvent iliuzijoje, kuri yra sukurta jo tėvų, pačios seminarjos ir jo bendramokslių, kad jo pašaukimas – kunigystė iki mirties. Sakoma, kad žmogus dažnai pripramta prie savo vargo, susigyvena ir tiesiog egzistuoja jam nemielam pasaulyje. Liudas Vasaris nusprendė tapti vergu, pats save parduodamas kunigo gyvenimui, kuris yra nuolatinis išsižadėjimas saves pačio ir pasaulio. Jo prigimtis, jo širdis, jo fantazija, visi jo jaunystės polėkiai jam kuždėjo, kad jo pašaukimas nėra kunigystė. Bet jis save įtikinėjo ir stengėsi gyventi iliuzijų pasaulyje, bet laikui bėgant jo didžiausias gyvenimo klausimas iškilo „Ar literato ir kunigo sąvokos vieną kitą neigia?“. Atsidavimas bažnyčiai, jos pareigom tapo jo rašymo siaurumas. Jis negalėjo patirti įvykių ir tapt to dalimi, dėl to jo eilės išeidavo be išgyvenimų, sausos ir šaltos, nes jam pačiam buvo svetimą ką jis rašė. Susižavėjimas moterimi išgelbėjo ir įprasmino nevieno poeto kelią, Liudas Vasaris irgi nebuvo išimtis. Skirtingi susižavėjimai skirtingai atvėrė jo poezijos duris. Kovodamas su aplinkiniais ir savimi, jis negalėjo daugiau darkyti saves kaip asmenybės. „Prieš mane kunigystė nužudė jau nevieną talentą. Aš pabandysiu išgelbėti nors likučius.“ Kova, kuriai pasiryštų tik vienetai. Kaip sunku būti ta juoda avele baltųjų bury, kai turi kovoti dėl savo tikslų ir priešintis bėgdamas į nežinomybę, o visi paaukoti jaunystės ir rašybos metai niekada nebegrįš. Bet gal tai ir yra gyvenimo paslaptis, tik klysdami ir nusižemindami kitiems suprasime, dėl ko ir kaip mums reikia gyventi. 2. Ar moteris yra didžioji nuodėmė? Kaip lengva įsivelti į susižavėjimo kerus. Paleisti gyvenimo vadeles ir atsduodi troškimams, kurie Liudo Vasario sąžinę žadino jau nuo pačių pirmųjų seminarijos dienų. Jo gyvenime buvo trys moterys, visos skrirtingos, bet tuo pačiu panačios. Su vienu tikslu – išlaisvinti Vasario meniškąją ir žmogiškąją sielą.. Šis didelis žygis, maištas prieš jo pasyviškumą, nusižeminimą ir prieš kasdienišką pilkumą, kuris jį slopino ir smaugė. Vasariui buvo gana to, kad jis žinos, kad jis turėjo nors vieną momentą, kuriuo žavisi poetai, ir kad kitokiose aplinkybėse jis galėtų paimti iš gyvenimo savo laimės dalį. Jis buvo savo vidinio kalėjimo kalinys, o jo likimo palydovės buvo lyg 3 raktai atidarantys skirtingus lobius. Knygos, bučiniai, prisilietimai buvo šarvai, kurie jį lydėjo į gyvenimo kryžkelę. Jam moteris buvo ne nuodėmė, o raktas į laisvės kelią.  3. Kas įtakoja žmogaus dvylipumą? Neretai meniškos prigimties žmonės išgyvena asmenybės dvilypumą. Bėgdami ar užsidarydami savyje dėl netipiškos asmenybės. „Pasaulis - mano priešas. Dėl to man ir brangus patarimas „mokėk gyventi pats savyje…“. Pirmasis Vasario dvylipumas išriškėja jo seminarijos metais. Tada jis buvo užsidaręs jaunuolis, kuris pats saves dar nepažinojo. Bet tai buvo pradžia, meluodamas, nuoširdžiai žavėdamasis Aukse jis tuo pačiu metu bendravo su Liucile ir siekė jos malonių. Matyt, jo gyvenimo dvylipumas jam leido plėtoti ir šią sunkiai suderinamą paralelę. Net paligdamas šalį kunigystę dažnai jis negalėdavo pateisinti savo peolgių. Visi šie dalykai susidėjo į kažkokį vaiduoklišką buitį, kurio Vasaris ilgiau laikyti savyje negalėjo. Jeigu jis būtų neišdrysęs atsitraukti iš kunigo gyvenimo būtų dar kartą sumelavęs sau. Nei mirtis, nei skausmas, nei niekas kitas neturi jokios reikšmės tam, kuris sugeba nugalėti dvylipumą ir gyvulišką gyvybės instinktą. Tik šie dalykai mus leidžia ugdyti visokias iliuzijas. Peržiange juos mes ištiesių nežnome kas mūsų laukia. Bet gal ramybė? O gal dar didesnis saves apgaudinėjimas 4. Kas poetui yra gamta? Pirma mintis, kuri kyla išgirdus šį klausimą, tai kad gamtos grožis yra meninko šaltinis iš kurio jis semiasi idėjas. Tačiau, Liudui Vasariui gamta buvo daug daugiau. Taip jis sėmėsi iš gamtos įkvėpimo, jis juto ją puikiai, bet miškai ir pievos jam buvo laisvės simbolis. Gimtųjų namų kalnas, kuriame jis atšoko savo paskutinesias jaunystės dienas, paleido savo iliuzijų pasaulį ir stengėsi ten gyventi vėjavaikišką gyvenimą savo galvoje. Gamta jam leido užsimiršti. Po ilgų darbų Bažnyčioje atsigauti ir narpliotis dvylipumo voratinkliuse ir ieškoti vidinio aš. Visa tai jam buvo lyg išsilaisvinimas iš vidinės vergovės. Pati gamta yra lyg spalvų paletė iš kurios žmogus ne tik semiasi idėjas, bet ir joje gyvena. Džiaugiasi saulės apšviestomis gėlėmis, o naktį žvaigždėmis. Gamta – svajonių pasaulis, kuriame kiekvienas iš mūsų atrandame kažką artimo sau ir žavingo. 5. Kaip atrasti vidinę harmoniją? Iš tiesų, gyvenime labai svarbu suprasti savo vidinę ramybę, bet daugeliui žmonių tai lieka dėlionė, kurios neįmano sudėlioti. Visą gyvenimą mes esam ieškojimo kelyje. Pirmasis Liudo bandymas atrasti harmoniją buvo jo gimtųjų namų kalnas, lyg jo trokštamas vaizduotės pasaulis. Ten jis svajodavo apie meilę, laisvę ir galimybes. Laikui bėgant augo ir jo asmenybė, jis ne tik norėjo svajoti kas gali įvykti bet ir visa tai išbandyti. Tą supratęs, jis neva ieškojo gyvenimo pilnatvės ir vaisingumo, faktiškai jis ieškojo laikinos meilės ir smagumo per aistą. Šie įžgyventi santykiai sustiprino jo kūrybą ir pakreipė jo asmenybę į ieškojimo ir kančios kelią. Daugeliui, atrodytų, kad šiuo atveju vidinė harmonija yra labai toli nuo Vasario vidinio gyveno. Iš tiesų, neivienas žmogus neišvengia vidaus kovų ir kentėjimo. Pagaliau, ar reikia nuo jų bėgti? Aš manau, kad ne. Pats lyrinis subjektas sakė: „Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save išreikšti.“ Jis suprato, kad išsivadavęs iš kunigystės gniauštų ir vidaus disharmonijos jis turės kovoti dėl principų, dėl gyvenimo teisių, o stačiai ir dėl duonos kąsnio. Iš tiesų, sąžinė yra skaudžių konfliktų arena, nuo kurios negali pabėgti nei vienas, tik retkarčiais atsipūsti ir suteikti sau iliuzija, kad vidinė harmonija jau čia, o tada vėl ratu keliauja tuo gyvenimo šokiu tik kitais rūbais ir kitu ritmu. 6. “Ką žudyti?“ Ilgas kelias, kuriame Liudui tiek daug reikėjo išgyventi ir patirti. Bet net pati pabaiga jį nuvedą į jo dar vieną pasirinkimų kryžkelę. Mano nuome, tai ir yra pagrindinis klausimas, kurį iškelia pagrindinio veikėjo istroija, ,,Ką gi iš tikrųjų žudyti?“. Aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi savo uždavnį žemėje. Ir Vasaris turėjo paskirtį. Kitaip – beprasmiška būtų gyventi, beprasmiška kentėti, beprasmiška klaidžioti kryžkelėmis, - ir jau ne vien beprasmiška, bet stačiai nusikalstam būti kitų skausmo priežastimi. O, kad būtų tą paskirtį taip lengva rasti. Net pats Vasaris sake: ,,Jei eisi į kairę, pats pražūsi, jei eisi į dešinę, pražudysi savo talenta.“. Ir štai čia turi pasirinkti, kas turi gyventi ir kas mirti. Ir taip eini tuo gyvenimu keliu ir renkiesi ką žudyti, kad pagaliau priartėtum prie gyvenimo uždavinio, bet taip ir eini į nežinomybę, aukodamas, prarasdamas ir mokydamasis. Tai ir visos esmės paslaptis, kad einam gyvenimo taku žudome dalelę po dalelės savo gyvenime, kol galų gale pržuda pats save.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!