Konspektai

Administracinės teisės dalykas ir metodas

9.0   (3 atsiliepimai)
Administracinės teisės dalykas ir metodas 1 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 2 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 3 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 4 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 5 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 6 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 7 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 8 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 9 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 10 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 11 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 12 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 13 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 14 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 15 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 16 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 17 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 18 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 19 puslapis
Administracinės teisės dalykas ir metodas 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Administracinės teisės dalykas ir metodas. Visuomeniniai santykiai, reguliuojami administracinės teisės. Administracinė teisė – tai tokia teisės šaka, reguliuojanti ypatingą visuomeninių santykių grupę. Šių santykių ypatumas yra tas, kas jie atsiranda, vystosi bei pasibaigia valstybinio valdymo sferoje, t.y. ryšium su vykdomosios valdžios sistemos organizaciją bei funkcionavimu. Tokie visuomeniniai santykiai yra labai įvairūs, jie ir sudaro administracinės teisės dalyką. Administracinė teisė faktiškai yra uždavinių, funkcijų, pareigų bei įgaliojimų, suteiktų Konstitucijos bei įstatymų vykdomosios valdžios subjektams, funkcionuojantiems valdžios padalijimo ribose, įgyvendinimo juridinė forma. Todėl administracinė teisė pagrįstai dar vadinama valdymo teise. Savo reguliacinį poveikį administracinė teisė daro valdymo visuomeninėms santykiams, tuo pačiu suteikdama šiems visuomeniniams santykiams sutvarkytą, t.y. atitinkantį valstybės bei visuomenės narių interesus, pobūdį. Administracinė teisė reguliuoja tokius santykius, kurie atsiranda ryšium su valstybinio valdymo veiklos funkcijų bei uždavinių įgyvendinimu. Šių visuomeninių santykių sritį vadina valstybinio valdymo sfera, kurios ribose vykdomosios valdžios subjektas vadovauja ūkiniams, socialiniams kultūriniams bei administraciniams politiniams procesams, būdingais jiems metodais (priemonėmis). Tačiau valstybinio valdymo sferoje kartu su administracinės teisės normomis veikia ir civilinės, darbo, finansų, žemės, kt. teisės šakų normos, kurios reguliuoja tik tam tikras atskiras vykdomųjų organų veiklos sritis. Nustatant administracinės teisės dalyką, reikia atsižvelgti į: • valstybinio valdymo sferą, aprėpiančią bet kurios valstybės valdymo veiklos apraiškas. • Ta sfera turi turėti joje veikiantį vykdomosios valdžios subjektą ar kurį nors kitą vykdomąjį organą. • Praktinė vykdomiesiems organams ar subjektams pavestų įgaliojimų realizavimas. Tarp visuomeninių santykių, reguliuojamų administracinės teisės normomis, galima būtų išskirti šiuos: • tarp pavaldžių vykdomosios valdžios subjektų, kurie randasi skirtinguose organizacinėse-teisinėse lygmenyse (tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų organų). • Tarp nepavaldžių vykdomosios valdžios subjektų, kurie randasi tame pačiame organizaciniame teisiniame lygmenyje (pvz. dvi ministerijos) • Tarp vykdomosios valdžios subjektų bei jiems pavaldžių valstybinių organizacijų (korporacijų, koncernų), įmonių bei įstaigų. • Tarp vykdomosios valdžios subjektų ir vietos savivaldos organų • Tarp vykdomosios valdžios subjektų ir nevalstybinių ūkinių ir socialinių kultūrinių susivienijimų, įmonių, įstaigų (komercinės struktūros). • Tarp vykdomosios valdžios subjektų ir visuomeninių susivienijimų. • Tarp vykdomosios valdžios subjektų ir piliečių. Visuose išvardintuose santykiuose dalyvauja vykdomosios valdžios organai. Be šių organų valdymo santykiai administracinės teisės supratimu atsirasti negali, kadangi tik šie organai gali juridiškai išreikšti valstybės interesus bei valią, praktiškai realizuoti valstybės vykdomąją valdžią. Valdymo santykius galima klasifikuoti pagal konkrečius jų atsiradimo tikslus. Yra skiriami vidiniai bei išoriniai valdymo santykiai. Vidiniai – arba santykiai, atsirandantis organizacijos, sistemos viduje, susiję su valdymo struktūrų suformavimu, jų sąveikos pagrindų nustatymu, bei šių sistemų bei organizacijų darbuotojų teisių bei pareigų nustatymu. Šie santykiai atspindi vykdomosios valdžios sistemos saviorganizacijos interesus. Išoriniai – tai santykiai, susiję su objektų, neįeinančių į vykdomąją sistemą (piliečių, visuomeninių susivienijimų, komercinių struktūrų ir pan), paveikimu. Valdymo santykiuose, reguliuojamuose administracinės teisės normų, vykdomosios valdžios subjekto gali ir nebūti, tačiau šiuo atveju jis turi būti pakeistas lygiaverčiu subjektu, turinčių įgaliojimų, teisių bei valdžios visumą. Tuomet šis pakeitęs subjektas įgauna galią atstovauti valstybei. Administracinės teisės dalykas. Administracinės teisės dalyką sudaro: • Valdymo santykiai, kurių ribose realizuojami vykdomosios valdžios uždaviniai, įgaliojimai bei funkcijos. • Vidiniai valdymo santykiai, kurie atsiranda įstatymų leidžiamosios bei teisminės valdžios subjektų, o taip pat prokuratūros veiklos pasėkoje. • Valdymo santykiai, atsirandantys dalyvaujant vietos savivaldos subjektams. • Atskiri organizacinio pobūdžio valdymo santykiai, atsirandantys nevalstybinių organizacijų, susivienijimų, įmonių, įstaigų gyvenime. Administracinės teisės funkcijos: 1. teisės vykdymo funkcija 2. teisės kūrimo funkcija 3. teisės apsaugos funkcija Administracinė teisė – tai tokia teisės šaka, sudaranti teisės normų, skirtų reguliuoti visuomeniniams santykiams, atsirandantiems praktiškai įgyvendinant vykdomąją valdžią, visumą. Administracinės teisės metodai. Administracinės teisės metodai – tai visuma teisinių priemonių bei būdų savo normomis paveikti valdymo santykius, jų dalyvius bei jų elgseną. Administraciniai teisiniai santykiai pasižymi jų dalyvių nelygybę, kadangi viena šių santykių pusė atstovauja valstybės interesus. Administraciniam teisiniam reguliavimo mechanizmui būdingas įpareigojantis metodas: • Vienai santykių pusei (vykdomosios valdžios subjektui)suteikta teisinių valdinių įgaliojimų, adresuotų kitai santykių pusei, visuma. Todėl kita šalis turi paklusti įgaliojimus išsakančiai pusei. Jei lygiaverčiai įgaliojimai būtų suteikti abiem šalims, jei galėtų būti lygūs, o tai nebūdinga administracinės teisės reguliuojamiems santykiams. • Administracinės teisės reguliuojamiems santykiams būdingas valios išreiškimo vienpusiškumas. Vykdomosios valdžios subjektų išreikšta valia yra privaloma vykdyti, kadangi turi juridinę galią, įtvirtinta to subjekto kompetencijoje. • Administracinės teisės reguliuojamiems valdymo santykiams būdinga tai, kad arba valdančioji šalis turi juridinius valdinius įgaliojimus, kurių neturi kita šalis (pvz. pilietis) arba tų juridinių valdinių įgaliojimų apimtis nevienoda (pvz. žemesnis vykdomosios valdžios organas turi mažiau įgaliojimų, nei aukštesnis). Todėl atsiranda toks teisinio reguliavimo mechanizmas, kuris nėra abipusio susitarimo tarp valdančiojo ir valdomojo rezultatas. Todėl turi būti sukurta valstybinė instancija, kuri sutinkamai su įstatymais ir kt. teisės normų aktais spręstų valdymo santykių pasėkoje iškilusius klausimus, nepriklausomai nuo to, kokios šalies iniciatyva tie klausimai buvo iškelti. Administracinės teisės metodų reikšmė: • Tam tikros veiksmų tvarkos nustatymas – veiksmų tam tikromis sąlygomis apibūdinimas, numatytas administracinės teisės normos. Tos tvarkos nepaisymas neužtraukia jokios bausmės, paprasčiausiai nebus sukurtos tos teisinės pasekmės, kurių buvo siekiama, pradėjus veiksmus. • Tam tikrų veiksmų uždraudimas – jei uždraudimas nepaisomas yra taikomos administracinės ar disciplinarinės baudos. • Galimybė pasirinkti vieną iš tinkamo elgesio variantų, pateiktų administracinės teisės normos. Tai “griežtas” leidimo metodas. • Galimybės veikti ar neveikti pagal savo nuožiūra suteikimas – t.y. laisvė pasirinkti, ar atlikti tam tikros administracinės teisės normos numatytus veiksmus, jos numatytomis sąlygomis, ar ne. Tai “švelnus” leidimo metodas. Jis dažniausiai sietinas su subjektyvių teisių realizavimų. Administracinės teisės santykis su kitomis teisės šakomis. Glaudžiausiai administracinė teisės susijusi su konstitucine teise. Konstitucinė teisė nustato pagrindinius vykdomosios valdžios organizavimo bei funkcionavimo principus, nustato jų vieta valstybiniame mechanizme, taip pat numato vykdomosios valdžios formavimo tvarką bei pagrindus, o taip pat jos santykį su kitomis valstybinės valdžios šakomis (įstatymu leidžiamąja ir teismine). Administracinė teisė pasinaudoja konstitucinės teisės nuostatomis kaip išeitinis taškais, konkretizuoja bei detalizuoja jas, nustatydama vykdomosios sistemos struktūrinių elementų kompetencijas, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo mechanizmą vykdomosios valdžios sistemoje, taip pat nustato valdymo santykių dalyvių administracinį teisinį statusą, administracinės teisinės veiklos mechanizmus, metodus ir pan. Civilinė teisė reguliuoja artimą administracinei teisei santykių, susijusių su turtu, sferą. Tačiau civilinei teisei būdinga šalių lygybė bei leidimo metodas, o administracinei teisei būdinga šalių nelygybė ir įpareigojantis metodas. Sunku nustatyti ribas tarp administracinė bei žemės, finansų, ir darbo teisės. Iš esmės administracinė teisė apima ir tų teisės šakų reguliuojamus santykius, tačiau reguliuoja juos jai būdingais metodais. Baudžiamoji teisė nuo administracinės teisės skiriasi tuo, kad baudžiamojoje teisėje vyrauja draudimo metodas, o administracinei – įpareigojimo. Valdymas. Valdymo sąvoka gali būti suprantama kaip fizinis daikto valdymas, kuris lotynų teisinėje terminologijoje vadinamas “possesio”. “Possesio” yra tada, kai žmogus kurį nors daiktą ima savo nuožiūrą veikti. Šis fizinis daikto valdymas yra pilnai išplėstas, t.y. apima teik faktinį daikto turėjimą, tiek visišką disponavimą juo – lotyniškai buvo vadinamas “dominium”. Tačiau šios sąvokos nepritaikytinos žmonių santykiams. Žinoma, tam tikra prasme žmonių kūnas gali būti valdomas kaip daiktas. Tačiau daug svarbiau valdyti ne žmogaus kūną, o jo veiksmus. Toks valdymas vyksta įsakymais, tačiau to nepakanka – būtinas ir respondento paklusimas. Jokia fizinė jėga negali priversti net silpniausio žmogaus, jei šis dėl kažkokių paskatų nenorės paklusti. Nors pasidavimas ir yra autonominis valinis aktas, tačiau nuo senovės laikų žinoma daugybė būdų, kaip valdyti žmonių veiksmus. Taigi, žmogaus valdymas reiškiasi tuo, kad valdančiojo įsakymus atitinka valdomojo paklusimas, pasiektas kokiomis nors priemonėmis (autoritetu, grasinimais, tradicija). Galią įsakinėti romėnai vadino “imperium”, jos pagalba romėnai valdė beveik visą pasaulį. Valstybės valdymo klausimais pradėta domėtis labai anksti. Pasakojama, kad Prancūzijos karaliaus Liudvikas IX 13 am. turėjo tik 4 raštininkus, o jau 16 am. Prancūzijos karaliau raštinėje dirbo 300 raštininkų (aristokratiška profesionalių biurokratų valstybė). Panaši padėtis buvo ir Prūsijoje ir Carinėje Rusijoje. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikyti vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles, parinkti reikiamos kvalifikacijos žmones. Taip atsirado pradinė valstybės tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybinės valdžios įgyvendinimą. Šiuolaikinė administravimo teorija pateikia tokį valdymo apibriežimą: “Valdymas – tai veikla, kuria kiti objektai yra veikiami veikti taip, kad būtų pasiekti vadovo tikslai”. Sąvoka “valdymas” mūsų laikais vartojama įvairiose gamtos bei viešųjų mokslų šakose (filosofijoje, ekonomikoje, sociologijoje, t.t.). Ja žymimi panašūs procesai, vykstantys gyvojoje ir negyvojoje gamtoje. Labiausiai abstrahuotą ir apibendrintą valdymo sąvoką pateikia kibernetika. Valdymo procesai vyksta sistemose. Sistema - tai organizuota aibė tarpusavy susijusių elementų. Vienybę palaiko valdymas, kurį kibernetika apibūdina kaip tikslingą kryptingą poveikį sistemos elementams. Informatikos teoriją valdymo procesą traktuoja kaip nuolatinę informacijos tarp valdymo objekto ir subjekto judėjimą. Bendroji valdymo sąvoka: Valdymas – tai sistemoje pasireiškiantis tikslingai kryptingas poveikis, kuris įgyvendinamas valdymo subjekto komandomis, siekiant išlaikyti sistemą tam tikroje organizacinėje būsenoje bei pasiekti kitus sistemos uždavinius. Kaip ypatinga kategorija išskiriamas valstybinio valdymo kategorija. Ji vartojama dviem aspektais: • Plačiąja – tai viso valstybės aparato veikla. • Teisine – vieninga valstybės veikla, skaidoma į rūšis, atitinkami valstybės organai klasifikuojami. Valstybinis valdymas yra poįstatyminis organizacinio pobūdžio vykdomoji tvarkomoji valstybės valdymo organų veikla, nepertraukiamai vadovaujant ūkiniam, socialiniam, kultūriniams ir administraciniam darbui. Kaip matome valdymas egzistuoja viešoje visuomeninio gyvenimo srityje. Ir kaip svarbius iš valdymo funkcijos kylančius santykius ima reguluoti administracinė teisė. Administracinės teisės normų sąvoka. Administracinės teisės esmė ir socialinė paskirtis administracinio teisinio visuomeninių santykių reguliavimo specifika atsiskleidžia analizuojant administracinės teisės normas, kurios sudaro šios tesės šakos turinį. Pagal savo juridinę reikšmę teisės norma yra tam tikra nustatyta elgesio taisyklė, kurios laikymasis yra garantuotas įvairaus pobūdžio organizacinėmis, aiškinamosiomis ir stimuliuojančiomis priemonėmis, o taip pat naudojant teisėtą prievartą (disciplinarinę, administracinę, materialinę) tiems asmenims, kurie šių taisyklių nepaiso. Visos šios savybės būdingos ir administracinės teisės normoms. Administracinės teisės normos – tai valstybės nustatytos elgesio taisyklės, kuriomis siekiama sureguliuoti visuomeninus santykius, atsirandančius, besikeičiančius ir pasikeičiančius vykdomosios valdžios mechanizmo funkcionavimo sferoje. Šiuos visuomeninius santykius galima vadinti valdymo santykiais. Per administracinės teisės normas betarpiškai atsiskleidžia administracinės teisės reguliatyvinis vaidmuo, kuris pasireiškia: • Administracinės teisės normos siekia užtikrinti vykdomosios valdžios (valstybinio valdymo) sistemos organizuotumą, tinkamą funkcionavimą, o taip pat vykdomosios valdžios atskirų grandžių funkcionavimą bei jų darnią sąveiką. • Administracinės teisės normos nustato tam tikrą atitinkančio teisinės valstybės interesus visų asmenų ir organizacijų elgesio variantą, vykdant tam tikras valstybės valdymo funkcijas (pvz. tam tikro administracinio vieneto valdymas), arba asmenų tam tikru būdu įtakojančius savo veiksmais valstybės valdymo sferas (pvz. visuomeninės organizacijos, piliečiai). Tas elgesys numato, kuriuos veiksmus galima atlikti (leidimas), nu kurių veiksmų reikia susilaikyti (draudimas), kuriuos veiksmus atlikti būtina (įpareigojimai). Tuo ir pasireškia valdymo įtaka elgesiui. • Administracinės teisės normos, veikiančios valstybės valdymo srityje, yra visu pirma skirtos realizuoti vykdomosios valdžios konstitucinę paskirtį, t.y. įgyvendinimas bei vykdymas LR Seimo priimtų Konstitucijos ir įstatymų. Tuo pačiu jos išreškia vykdomosios valdžios šakos esmę vieningoje valstybės valdžioje. • Administracinės teisės normos, nustatydamos tinkamo elgesio valstybės valdymo sferoje ribas, tuo pačiu yra ir teisėtumo bei valstybinės disciplinos laidavimo garantas visuomeniniuose santykiuose, atsirandančiuose valstybės valdymo sferoje. • Administracinės teisės normos turi savo ypatingas teisines apsaugos priemones nuo tų normų nepaisymo ar netinkamo jų vykdymo. Tai yra administracinė atsakomybė, kuri atsiranda neteismine tvarka. Tuo pačiu aspektu galima kalbėti ir apie disciplinarinę atsakomybę, kurios taikymo ribos yra žymiai siauresnės, nei atsakomybės (išskirtinai tik pavaldumo santykiai). Administracinės teisės apsaugos būdai nėra grynai administracinės teisės prerogatyva. Jų pagalba praktiškai įgyvendinama ne tik administracinės teisės normų apsauga, bet ir kitų teisės šakų (darbo, finansų, žemės) teisės normų saugomų vertybių apsauga. • Administracinės teisės normos daugelyje atvejų gali ne tik saugoti ne valstybinio valdymo visuomeninius santykius, bet ir juos reguliuoti. Taip jų pagalba yra reguliuojami finansiniai, žemės, darbo, kt. teisiniai santykiai, nustatoma mokesčių rinkimo tvarka, verslo veiklos organizaciniai pamatai ir pan. Administracinės teisės normos, kaip ir kitos teisės normos yra teisėkūros išdava. Tam tikri vykdomosios valdžios subjektai yra įgalioti savo kompetencijos ribose leisti teisės normas (LR Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai ir t.t.). Tai yra administracinė teisėkūra. Administracinei teises būdinga ne tik kurti teisės normas bet ir įgyvendinti teisės normas, reguliuojančias visuomeninius santykius, atsirandančius valstybės valdymo sferoje. Todėl aišku, kad vykdomosios valdžios subjektų teisės normos yra leidžiamos tam, kad būtų įgyvendinamos ir kad būtų laikomasi įstatymų bei kitų teisės normų aktų. Yra tam tikra administracinės teisės normų hierarchija: • Konstitucinės normos (III skirsnis “Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnis “Tautos ūkis ir darbas”, kt.). • Įstatyminės normos (administracinių teisės pažeidimų kodeksas, administracinės teisenos įstatymas, viešojo administravimo įstatymas ir kt). • Normos, kurių sukūrimas yra pavestas vykdomosios valdžios subjektams: LR Prezidento dekretai Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai Ministerijų, departamentų įsakymai ir instrukcijos Savivaldybių tarybų sprendimai Savivaldybių valdybų sprendimai ir potvarkiai Savivaldybių valdybos skyrių vadovų įsakymai, turintys teisės normų. Šios teisės normos nėra tapačios savo juridine galia. Administracinės teisės normos, išleistos vykdomosios vadžios subjektų yra antros svarbos, lyginant su konstitucinėmis ir įstatyminėmis administracinės teisės normomis. Todėl tampa aiškus jų pavadinimas – poįstatyminės teisės normos. Jų vieta administracinės teisės normų hierarchijoje yra išreškiama formule: poįstatyminės teisės normos yra kuriamos konstitucinių bei įstatymų normų pagrindu ir yra kuriamos tam, kad konstitucija ir įstatymai būtų tinkamai įgyvendinami. Tuo būdu administracinės teisės normos yra priemonės, kurios garantuoja konstitucinių ir įstatyminių normų veikimą, detalizuoja bei konkretizuoja juose nustatomas visuomeninio elgesio taisykles. Administracinės teisės normos yra visu pirma adresuotos vykdomosios valdžios subjektams. Tačiau šios teisės normos negali būti tapatinamos su “aparatinėmis” teisės normomis. Šių normų paskirtis yra daug platesnė, kas tiesiogiai išplaukia iš valstybės valdymo, kaip vykdomosios valdžios praktinio realizavimo formos, paskirties ir esmės. Šios teisės normos yra skirtos valstybinėms įstaigoms (įmonėms, korporacijoms, organizacijoms), nevalstybinėms politinio, socialinio kultūrinio, komercinio pobūdžio organizacijoms, ir kas ypatingai svarbu, piliečiams, tačiau reikia prisiminti, kad administracinės teisės normos nereguliuoja privačių piliečių santykių. Administracinės teisės normos gali būti apibūdintos kaip imperatyvinės, kadangi jos išreškia vienašališkus valstybės organų juridiškai privalomus paliepimus. Administracinės teisės normų struktūra. Administracinės teisės normų struktūra yra tradicinė trinarė: hipotezė, dispozicija, sankcija. Hipotezė nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms įvykus pradeda veikti teisės norma. Tačiau ne visur aiškiai galima išskirti hipotezę. Ji dažnai pasireiškia kaip juridinių faktų pavidalu (pvz. tam tikro amžiaus pasiekimas, administracinės teisės pažeidimo įvykdymas ir pan.) pvz. 12 str. – Amžius, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė. Administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, kuriems iki administracinio teisės pažeidimo padarymo sukako 16 metų. Reglamentuojant vykdomojo aparato veiklą ji nėra tiesiogiai išreikšta, o yra numatyta šių organų kompetencijose. Dispozicija nurodo, kaip turi elgtis visuomeninio santykio dalyviai. Dispozicija – tai leidimai, draudimai ar įpareigojimai. Sankcija – teisinio poveikio pasekmė, už reguliacinės teisės normų reikalavimų pažeidimą. Sankcija dažniausiai yra numatoma kaip administracinio ar disciplinarinio poveikio priemonės, ir toli gražu ne visos administracinės teisės normos turi sankcijas. Pvz, normos, reguliuojančios vykdomąją veiklą išeina iš to, kad santykiai tarp aukštesnių ir žemesnių institucijų yra grindžiami disciplinarine valdžia. Todėl tokiu atveju sankcijos randasi bendrojo pobūdžio, tam tikro valdžios instituto normose. Kitą vertus, konkrečios administracinės sankcijos yra yra numatomos normose, kurios konkrečiai nustato tam tikra administracinės teisės pažeidimą. Administracinės teisės normų rūšys. Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos pagal įvairius kriterijus. 1. Pagal turinį administracinės teisės normos yra skirstomos į materialines ir procesines. • Materialinės teisės normos nustato subjektų teisinę padėtį, jų teises bei pareigas valdymo sferoje. • Procesinės teisės normos nustato realizavimo tvarką, t.y. tvarką, kaip pasinaudoti teisės normomis, kaip apginti savo teises. Šios rūšies teisės normos atskleidžia valdymo sferos dinamiką (21 skirsnis). 2. Pagal taikymo sferą administracinės teisės normos yra grupuojamos į bendrąsias, specialiąsias ir ypatingąsias. • Bendrosios normos reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pradmenis. • Specialiosiomis konkretizuojamos bendrosios normos, atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninių santykių ypatumus. • Ypatingosios normos reguliuoja visuomeninus santykius kai susidaro nepaprasto aplinkybės. 3. Pagal subjektus administracinės teisės normos yra grupuojamos į normas, reguliuoajančias: • valstybinio valdymo organų teisinę padėtį, jų veiklos formas ir metodus • valstybės tarnautojų administracinį teisinių statusą • visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valstybinio valdymo sferoje • piliečių administracinį teisinį statusą 4. Pagal tarpusavio subordinaciją normos skirstomos į: • normas įstatymus, kurie turi aukščiausią juridinę galią: a) konstitucinės normos b) paprastų įstatymų normos • poįstatyminės normos, gali būti grupuojamos pagal organų, kurie jas leidžia, teisės aktus: a) Prezidento dekretai b) Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai c) Ministerijų, departamentų, Vyriausybės įstaigų priimti teisės aktai d) Visuomeninių organizacijų, įmonių, įstaigų, fondų įstatai ir nuostatai. Atitinkamų valstybės organų užimama vieta valstybės aparate sąlygoja ir jų leidžiamų normų juridinę galią. Tačiau nežiūrint skirtingos juridinės galios ir normų tarpusavio subordinacijos, visos jos yra vienodai privalomos adresuojamiems subjektams. 5. Pagal poveikio subjektams pobūdį administracinės teisės normos skirstomos į: ◦ Įpareigojančios normos reikalauja iš teisės subjektų atlikti tam tikrus normoje numatytus veiksmus. ◦ Įgalinančios suteikia administracinės teisės subjektams atlikti tam tikrus veiksmus arba elgtis savo nuožiūra normos dispozicijos nurodytose ribose. ◦ Uždraudžiančios nustato tam tikrus elgesio apribojimus, t.y. draudžia atlikti veiksmus, nurodytus šioje teisės normoje. ◦ Rekomendacinės normos įtvirtina rekomendacijas, pasiūlymus visuomeninės organizacijom. Jos skirtos gamybai organizuoti, darbo apmokėjimui tobulinti ir pan. ◦ Skatinamosios normos nustato tam tikrą paskatinimą už dispozicijoje leidžiamo poelgio vykdymą. Poelgis, kurie yra pagrindas pritaikyti skatinimą nėra privalomas, o tik pageidautinas. 6. Dar galima būtų išskirti definicines normas (14 str). 7. Normas galima skirti pagal teritoriją: • teritorinės – veikia šalies viduje • tarpteritorinės – veikia ribose tarp valstybių sienų (žvejyba, medžioklė sienų ribose). Administracinės teisės santykis su civiline teise. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą. Taigi administraciniai teisiniai santykiai atsiranda, vystosi ir pasibaigia valstybinio valdymo sferoje. Civilinė teisė reguliuoja visai kitokio pobūdžio santykius – turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius. Dažniai į administracinės teisės reguliavimo sferą patenka ir kitų teisės šakų reguliuojami santykiai. Ir administracinė teisė reguliuoja išoriškai panašius turtinio pobūdžio visuomeninius santykius. Pvz. antimonopoliniai organai gali riboti naujų ūkinių subjektų sukūrimą tam tikroje veiklos sferoje, taip pat gali uždrausti konkrečių rūšių prekių gamybą, kontroliuoti komercinių organizacijų steigimą ir organizaciją. CK 1 str. 3 d. nurodyta, kad CK nereguliuoja teisinių santykių, pagrįstų administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai. Taigi kaip visiškai atriboti administracinę teisę nuo civilinės? Visų pirma administraciniai teisiniai santykiai turi tiek valdymo subjektą, tiek objektą. Subjektais gali būti pripažinti tik valstybinio valdymo organai ar juos atstovaujantys pareigūnai. Todėl administracinė teisė nereguliuoja piliečių ar visuomeninių organizacijų tarpusavio santykių, kadangi jie neturi specialaus subjekto – jau minėtos valdymo institucijos ar pareigūno. Administracinė teisė įtvirtina valdymo santykių dalyvių nelygybę. Tai valdžios ir pavaldumo santykiai. Civilinė teisė numato turinių, prekinių bei kitų civilinių teisinių santykių šalių teisinę lygybę. Todėl pagrindinis juridinis faktas tokiems santykiams atsirasti – tai laisvanoriškai sudaryti sandoriai. Administraciniai teisiniai santykiai dažniausiai atsiranda įvykių ar vienašalio valios išreiškimo pagrindu. Tai gali būti įsakymas, skundas, piliečio pareiškimas ir pan. Civilinės teisės subjektai daugeliu atvejų patys pasirenka su kuo ir kada užmegzti teisinius santykius, tam sudarydami sandorius, patys aptardami abipuses teises ir pareigas. Administracinė teisė griežtai nurodo, kada ir tarp kokių subjektų turi atsirasti teisiniai santykiai, bei kokios bus tų santykių dalyvių teisės ir pareigos. Tačiau CK 4 str. 2 d. nurodo, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir administracinių aktų, o kai kurie civilinės teisės įstatymų specialiai numatytais atvejais gali būti ginamos administracine tvarka (CK 6 str.). Tai dar kartą parodo, kad nepaisant visų skirtumų yra tam tikras ryšis tarp civilinės ir administracinės teisų. Kai kyla ginčas tarp civilinių teisinių santykių subjektų, jie turi teisę kreiptis į trečių nesuinteresuotų šalių teismą. Administracinių teisinių santykių dalyvių teisės ir interesai turi būti ginami teisme. Tačiau tai nėra taisyklė, o tik išimtis iš jos. Toks interesų konfliktas dažniausiai sprendimas administracine tvarka. Administracinių teisinių santykių subjektai turi teisę išspręsti tą ginčą, o kiti tų santykių dalyviai privalo paklusti arba turi teisę apskųsti jau priimtą sprendimą. Be visų minėtų instancijų civilinės teisės gali būti ginamos trečiųjų teisme – arbitraže, skirtingai nuo administracinės teisės. Administracinė teisė skiriasi nuo civilinės ir civilinio taikymo procesine tvarka ir senaties terminais. Jeigu teisės šakas sunku atriboti vieną nuo kitos pagal jų reguliavimo dalyką, žiūrima į metodą, kuriuo reguliuojami visų šakų reguliavimo sferai prisikirtini santykiai. Administracinės ir civilinės teisės reguliavimo metodai yra labai skirtingi. Kadangi administracinių teisinių santykių dalyvių teisinė padėtis nevienoda, t.y. juos sieja pavaldumo ryšiai, čia dominuoja įsakymo bei draudimo poveikio būdai. Tai reiškia, kad vienai šaliai sutekti teisiniai valdžios įgaliojimai, kurie adresuojami kitai šaliai. Pastaroji privalo paklusti tiems įsakymams (draudimams). Civilinėje teisėje šalys yra lygiareikšmės, todėl pagrindinis poveikio jų santykiams būdas yra leidimas, dispozityviškumas – civilinių teisinių santykių dalyvių galimybė patiems pasirinkti atitinkamus savo elgesio variantus. Tačiau ir administracinio teisinio reguliavimo metodas nedraudžia kai kurias išskirtinais atvejais pasinaudoti tokiomis teisinėmis priemonėmis, kurių pagrindų atsiranda teisine lygybe paremti valdymo santykiai. Tai taip vadinami horizontalūs valymo santykiai, t.y. tokie santykiai, kurie susiklosto tarp tiesiogiai nepavaldžių vienas kitam subjektų (pvz. tarp valstybinio valdymo organų ir piliečių). Bet ir čia nėra visiškos šalių lygybės. Neretai administracinės teisės metodas irgi remiasi pradiniu šalių dispozityviškumu, t.y. valdomajai ar valdančiajai suteikiama konkretaus elgesio pasirinkimo galimybė, kuri turi būti numatyta konkrečioje administracinės teisės normoje. Reziumuojant, reikia pabrėžti, kad šios dvi teisės šakos turi bendrą reguliavimo dalyką, tačiau metodus panaudoja skirtingus. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi įsakymo ir pavaldumo elementai, o civilinės teisės reguliavimui - leidimo, koordinavimo elementai bei civilinių teisinių santykių dalyvių teisinė lygybė. Administracinė teisė turi civilinės teisės elementų, kurie nėra dominuojantys administracinėje teisėje, bet yra esminiai ir svarbūs civilinėje teisėje. Administracinės teisės norma ir civilinės teisės norma. Administracinės teisės norma – ta valstybės nustatyta ar sankcionuota elgesio taisyklė, kurios paskirtis yra reguliuoti visuomeninius santykius vykdomosios valdžios sferoje. Civilinės teisės norma – tai nustatyta elgesio taisyklė, reguliuojanti turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius. Dauguma administracinės teisės normų turi imperatyvinį pobūdį, nes išreškia valstybės valią. Civilinės teisės normos reiškia žmonių valią ir turi leidžiamąjį pobūdį, koordinavimą. Administracinėje teisėje tiesiogiai taikomi poįstatyminiai (įstatymus aiškinantys) aktai. Civilinėje teisėje tiesiogiai taikomi išaiškinamieji aktai, taip pat civilinėje ir administracinėje teisėje yra nukreipiančios, sisteminės normos, t.y. viena norma negali egzistuoti ne kitos. Jei yra atsakomybė, tai kitoje normoje numatyta nuo kokio amžiaus ji yra taikoma. AT 45 ir 12 str., CK 13 ir 40 str. Pagrindinį turinį sudaro materialinės ir procesinės normos, tačiau administracinėje teisėje tai yra posakiai, o civilinėje teisėje – šakos. Pagal subjektų padėtį: Administracinėje teisėje yra: • nustatančios teises ir pareigas nepavaldžių subjektų (pvz. vykdomosios valdžios ir žvalgybos ir institucijų – tarp valstybinių organų) • tarp valstybinio ir nevalstybinių organų • žmonių pareigos • nustato tarnautojų padėtį • nustato įmonių, įstaigų, organizacijų padėtį. Civilinės teisės normos reguliuoja santykius tarp lygių šalių (lygybės principas). Civilinės teisės subjekto dalyviai savo susitarimu pakeičia lygią teisinę padėtį. Normų galiojimas laike, teritorijoje, asmenims. Galiojimas laike. Šiuo aspektu administracinės ir civilinės teisės normos yra beveik vienodos, nes reguliuojamos vienu įstatymu bendru visoms LR teisės normoms: “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” (1993 m.). Įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir paskelbia LR Prezidentas, jei pačiame įstatyme nenumatyta kitaip (pvz. Įstatymas dėl administracinės teisenos). Vyriausybės nutarimai, keičiantys, nustatantys ir naikinantys teisės normas įsigalioja kitą dieną po to, kai juos pasirašo ir paskelbia “Valstybės žiniose” LR Prezidentas. Ministerijų išleisti teisės normų aktai įsigalioja paskelbus. Atgal įstatyminiai teisės aktai negalioja (bet yra išimtys): • kai nurodyta akte • panaikinamas veikos nusikalstamumas ar švelninama teisinė atsakomybė. • Sukonkretina anksčiau išleista teisės normų aktą. Galiojimas teritorijoje: • Įstatymai – visoje LR teritorijoje • Vyriausybės aktai – visoje LR teritorijoje, jei jose nenumatyta kitaip • Aukštesnių administracijos vienetų valdymo institucijų, savivaldybių: jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai galioja administracinio vieneto ar savivaldybės teritorijoje. Galiojimas asmenims. • Nuo tam tikro amžiaus • Visiems • Atskiroms grupėms (pabėgėliams, ministerijų darbuotojams, pan.). Administracinės teisės normos ypatybė: sankcija gali būti kitame teisės normų akte (150, 23 str.). Atsakomybės taikymo pagrindas. Kriterijai Administracinė teisė Civilinė teisė Nuskalstama veika Pažeidimas Deliktas Objektas Visuomeniniai santykiai Turtiniai, asmeniniai santykiai. Subjektas Fiziniai asmenys Fiziniai ir juridiniai asmenys Atsakomybė Moralinė, materialinė Turtinė Viešoji teisė Privatinė teisė Bylų teisena. Administracinės bylos nagrinėjamos “LR administracinių bylų teisenos įstatymo” pagrindu, o prireikus ir CK. Panašumas: administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo. Civilinėje teisėje galima kreiptis į valstybės institucijas savo teisės apginti ar apsaugoti, t.y. dėl to, kad kažkas nevykdė savo pareigos, ar vykdė ją netinkamai. Skirtumas tas, kad atsakovai skirtingi. Civilines bylas sprendžia bendros kompetencijos teismai. Administracines bylas sprendžia administraciniai teismai, kurie yra: • Apylinkės teismai • Administraciniai teismai • Aukštesnysis administracinis teismas • Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius. Yra taip pat: savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos. Senatis. Administracinėje teisėje skundas ar prašymas paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo, arba per 20 dienų po to, kai gautos komisijos spendimas.Jei norima ištirti teisėtumą – terminų nėra. Civilinėje teisėje senatis yra 3 metai, yra sutrumpintos – 6 mėnesių. Bylose dėl garbės ir orumo nėra senaties, tik po tam tikro laiko nėra atlyginama moralinė žala. Panašumas. Skundas, ieškinys paduodamas tam teismui, kurios veikimo teritorijoje yra atsakovas. Išnagrinėja per 1 mėnesį. Šalys. Administracinėje teisenoje: pareiškėjas ir atsakovas. Civilinėje teisėje: ieškovas ir atsakovas. Administracinėje teisėje jei panaikinamas skundžiamas aktas, tai atkuriama buvusi padėtis, tai bendra ir civilinei teisei. Administracinėje teisėje skiriamos ir nuobaudos (CK 6, įst. 54 str.). Teisenos panašumai: • Lygybė prieš įstatymus • Teisėjų ir teismų nepriklausomumas • Proceso kalba • Viešumas • Teismo sprendimo, nutarties, nutarimo privalomumas Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami. Administracinės teisenos ir civilinio kodekso bendrosios dalys. Uždaviniai iš dalies panašus. Administracinė teisė saugo santykius, o civilinė teisė juos reguliuoja. Civilinis kodeksas yra prevencija po pažeidimo, administracinėje teisėje prevencija – viena iš užduočių. Administracinės teisės normos turi sankcijas, jos uždraudžia tam tikrą veiką ir nustato sankcijas. Dauguma civilinio kodekso normų nustato, leidžia tam tikrą elgesį. Bet yra ir imperatyvių normų (CK 305 str.), bet jos atsiranda pasirinkus elgesio modelį, o administracinėje teisėje arba asmuo daro veiksmus priešingus teisei, arba elgiasi sutinkamai su teise. Yra tik dvi galimybės. Valstybinio valdymo formos ir metodai. Valstybės sąvoka atsirado 15 am. Valstybė – tai organizuota žmonių bendruomenė, kuri yra natūralios istorinės jų raidos produktas ir nuo kitų organizacijų skiriasi: • Politine organizacija • Hierarchija • Teritorine organizacija • Suverenumu • Prievarta • Dalies valdžia visumai. Valstybė anksčiau buvo suprantama kaip aukštuomenės privilegija valdyti kitus. Socialistinėje sampratoje valstybė – tai klasinio viešpatavimo mechanizmas. Šiuolaikinėje sampratoje – valstybė tvarko reikalus, susijusios su visa visuomene, užtikrina piliečių teises ir lasives. Paprasčiausias valstybės apibriežimas – tai tautos (gyventojų) teritorijos ir valstybinės valdžios visuma. Prie šių požymių dar priskiriame suverenumą, vieningumą. Valdymas – žmonių, techninių įrengimų veiklos kreipimas norime linkme. Ta norima linkmė – tai visų žmonių išreikštas bendras tikslas, kurį įgyvendinti padeda valdantysis per visuomenės organizavimą ir nukreipimą tikslo link. Forma – tai pavidalas, modelis, kurio rėmuose talpinamas valstybinis valdymas. Tai nustatytas pavyzdys. Valstybinio valdymo forma plačiąja prasme – tai valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės sąveika ir formavimo tvarka. Valstybinio valdymo forma siaurąja prasme – vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimas. Valstybinio valdymo forma rodo, kaip vykdomos tam tikros valdymo formos. Valstybinio valdymo forma – tai valstybinio valdymo organų vykdomosios ir tvarkomosios valdžios pasireiškiančios konkrečiais vienarūšiais veiksmais, išorinės išraiškos forma. Valstybės valdymo forma –nustatymas ir garantavimas bendrų elgesio taisyklių bei visuomeninių santykių subjektams ir taisyklių koregavimas, priklausomai nuo besikeičiančių sąlygų. Metodas – tikslo siekimo, veikimo būdas. Tai vykdomojoje ir tvarkomojoje veikloje naudojami atitinkami būdai ir priemonės, siekiant paveikti žmonių sąmonę ir valią, kad būtų sėkmingai vykdomi valstybinio valdymo uždaviniai. Valstybinio valdymo metodas – tai kryptingos valdymo organų priemonės, tam tikri būdai, kuriais siekiama paveikti kitų valdymo santykių dalyvių sąmonę ir valią, kad būtų užtikrintas sėkmingas valdymo funkcijų, uždavinių įgyvendinimas. Valstybinio valdymo metodas atskleidžia santykių tarp dalyvių pobūdį ir valinį charakterį. Kiekviena socialinė veikla pasižymi vieno dalyvio valios išreiškimu kitam. Čia ir pasireškia metodas, kuriuo pagalba išreiškiama valia. Tačiau tai ne vien valios perteikimas, bet ir valios perteikimo būdas (charakteris). Metodų yra gana daug ir jie priklauso nuo atitinkamo valstybės valdymo organo paskirties, kompetencijos. Metodai dažniai nustatomi teisės aktais. Bet ne visa metodų išraiška yra teisinė. Pagal metodą gali būti išvardytos ir formos: • valstybės palaikymo forma • imperatyviniai normatyvai • legalizuojantys būdai • administraciniai režimai, susiję su valstybės padėties garantavimu (užtikrinimu) • administraciniai funkcionaliniai režimai • valstybės monopolio įvedimas lLabiausiai paplitę metodai: • įtikinimo ir prievartos metodai, kaip universalieji veiklos metodai. • Kolegialus ir vienvaldiškas metodas, turintis organizacinę išraišką. Be to gali būti skatinimo, ekonominiai metodai. Neigiamą atspalvį turintys metodai – lygiavos, akių _________ metodai. Metodai dažniausiai skirstomi į teisinius ir netesinius: Teisiniai: • Tvarkomasis metodas – nustato daugelių AT subjektų kompetenciją (ATPK 277 str.). • Rekomendacinis metodas – naudojamas valstybės įmonių valdyme (ATPK 291 str.). • Leidimo metodas – pasirenkama veiklos rūšis (ATPK 291 str.). • Koordinavimo (suderinimo) – taip priima daugumą valdymo aktų (ATPK 283 str.). Prie teisinių galime priskirti ir įtikinimo ir prievartos metodus, nors prievarta naudojama tik išskirtinėse situacijose. Įtikinimo metodas – įvairių teisinių, organizacinių, auklėjamųjų, skatinamųjų priemonių naudojimas. Prievartos metodas yra pagalbinis ir naudojamas, kai nėra pakankamai veiksmingos įtikino priemonės. Jie taikomi tik mažumai, o ne visai visuomenei. Neteisiniais metodais gali būti: • Administraciniai (nurodo dalyvių netesiškumą, valdymo subjekto poveikį valdymo objektui). • Ekonominiai (leidžia asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio varinatą). Administraciniai, ekonominiai ir teisiniai metodai turi būti derinami. Pagal mastą metodai gali būti: • Bendri • Specialūs Vidaus reikalų organuose dominuoja įtikinimo ir prievartos metodai, taip pat kolegialumas ir vienvaldiškumas. Prievartos metodas naudojamas plačiausiai, nes VRM turi daugiausiai teisių taikyti prievartos priemones. Įtikinimas yra prevencinio pobūdžio. Kartais valdymo priemonės skirstomos kitaip. Yra: • Programinis orientacinis reguliavimo būdas: ◦ sukuriamos sferų, sričių vystymosi koncepcijos ◦ suteikiami atskirų šakų vystymosi prioritetai, prioritetai spręsti toms ar kitoms problemoms. • Normatyvinis metodas – jame yra imperatyvai, kurie padeda stabiliai veiki valdymo objektams. • Susitarimo metodas – valstybė laiduoja už įmonę, kuri ima paskolą iš banko. Metodų naudojimas priklauso nuo institucijos vietos vykdomosios valdžios hierarchijoje. Administracinių vienetų valdžia naudojasi daugiau įtikinimo nei privartos metodu. Reziumuojant: valstybinis valdymas – tai imperatyvinis normatyvinis organizacijų ir subjektų veiklos sutvarkymas. Lietuvoje: ◦ ATPK 1 str.: įstatymų uždavinys saugoti visuomeninę tvarką, nuosavybę, teises ir laisves. – jeigu saugo, tai už pažeidimą gali taikyti ir prievartą. ◦ ATPK 6 str.: rengiamos, įgyvendinamos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti kelią AT pažeidimams. ◦ ATPK 7 str.: nustato pareigūnų atsakomybę, pareigą teisėtai taikyti poveikio priemones. Čia veikia tvarkomasis metodas. Valstybinio valdymo formos ir metodai. II dalis. Visos valdymo formos įgyvendinamos tam tikrais konkrečiais veiksmais, priemonėmis. Šie veiksmai ir priemonės taip pat yra labai įvairūs. Valstybinio valdymo organai vykdomojoje ir tvarkomojoje veikloje kasdien priima įvairius valdymo aktus, nustato pavaldžioms organizacijoms, jų darbuotojams ir piliečiams tam tikras elgesio taisykles. Duoda jiems privalomus nurodymus ir rekomendacijas, kontroliuoja jų darbą. Reguliuoja tam tikrus faktus, tvarko apskaitą ir statistiką. Tam valdymo organai ir pareigūnai pasirenka tokius būdus ir veiksmus, kurie tam reikalui geriausiai tinka ir yra efektyviausi. Tačiau minėti veiksmai, priemonės ir būdai įgauna tam tiras specifines formas. Pvz. valstybinio valdymo organų aktų priėmimas, rengimas, posėdžiai ir pasitarimai, kuriais siekiama sėkmingai įgyvendinti tam tikrus įstatymus, yra savarankiškos veiklos formos. Todėl mes galime daryti išvadą, kad tam tikrų giminingų, vienarūšių valstybės valdymo organų veiksmų atlikimo formos ir yra valstybinio valdymo arba vykdomosios valdžios ir tvarkomųjų organų veiklos formos. Forma rodo, kaip vykdomos tam tikros valdymo funkcijos, kokiomis priemonėmis sprendžiami valstybės valdymo uždaviniai įvairiose veiklos srityse. Paprasčiau tariant, valstybinio valdymo veiklos forma yra tam tikrų vienarūšių veiksmų išorinės išraiškos forma. Valstybinio valdymo forma – tai valstybinio valdymo organų vykdomosios ir tvarkomosios veiklos pasireiškiančios konkrečiais vienarūšiais veiksmais, išorinės išraiškos forma. Valstybinio valdymo organų veiklos formos yra susijusios su teisės normų nustatymu, taikymu ir gynimu. Teisės normos gynimas reiškia administracinės jurisdikcijos vykdymą. Taigi teisinėms valstybinio valdymo formoms būdinga tai, kad tam tikri valstybinio valdymo veiksmai: 1. tiesiogiai numatyti teisės normos .... ir kad tie veiksmai 2. yra susiję su teisinių valdymo aktų (normatyvinių ir individualių) priėmimu ir kad šie aktai sukelia tam tikras teisines pasekmes. Neteisinės valstybinio valdymo veiklos formos yra dviejų pagrindinių rūšių: 1. organizacinės 2. materialinės techninės Prie organizacinių valstybinio valdymo veiklos formų galime priskirti tokius veiksmus: ◦ posėdžių ir pasitarimų organizavimą ◦ instruktavimą ◦ dalykinės pagalbos vietose teikimą Materialinei techninei formai priklauso tokios operacijos, kurios paprastai yra techninio pobūdžio: • medžiagos surinkimas, apdorojimas ir įforminimas • aktų surašymas • statistikos tvarkymas Nors organizacinės ir materialinės techninės valstybės valdymo veiklos formos yra pagalbinės, jos plačiai naudojamos ir turi svarbią reikšmę, siekiant įgyvendinti teisines valdymo formas. Iš to seka, kad valstybinio valdymo veiklos formas galima klasifikuoti į: 1. teisines 2. neteisines Teisinės veiklos formos: 1) valdymo aktų (normatyvinių ir individualių) priėmimas 2) kitų veiksmų, turinčių teisinę reikšmę atlikimas (civilinės metrikacijos funkcijos, asmens dokumentų išdavimas). Neteisinės valstybės valdymo organų veiklos formos: 1) organizacinių priemonių vykdymas (konferencijų organizavimas) 2) materialinės techninės operacijos (apskaitos tvarkymas). Juridiniai faktai administracinėje teisėje. Teisės santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti reikalingos tam tikros prilaidos ir pagrindai. Prielaidos yra dviejų rūšių: 1. norminės 2. teisinio subjektyviškumo. Tai yra, kad atsirastų teisinis santykis, būtina: • kad teisės normos nustatyto vienodą tokio teisinio santykio modelį; būtų numatytos teisės ir pareigos. • Kad asmuo turėtų teisinį subjektiškumą, galėtų būti šio teisinio santykio subjektu. Tačiau teisės normos ir teisinis subjektyviškumas patys savaime teisinio santykio nesukuria. Būtinas teisinis pagrindas, kuris vadinamas juridiniu faktu. Juridiniai faktai – tai tokie realios tikrovės reiškiniai, su kuriais teisės normos sieja teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Kalbant apie administracinius teisinius santykius, reikia pabrėžti: 1. kad administraciniai teisiniai santykiai yra teisiniai santykiai sureguliuoti administracinės teisės normomis. 2. administraciniai teisiniai santykiai susiklosto specialioje socialinio gyvenimo sferoje – valdyme, įvairiems valstybinio valdymo organams įgyvendinant valdymo funkcijas. Administraciniai teisiniai santykiai nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo turiniu, pareigų ir teisių santykiu tarp subjektų, bei pagal juos pagimdančius juridinius faktus. Tiktai įvykus juridiniam faktui, administracinės teisės subjektas tampa administracinio teisinio santykio subjektu. Tai yra administracinės teisės normoje yra nurodomi teisinio santykio subjektai – asmenys, valstybiniai organai, visuomeninės organizacijos, savivaldybių tarybos bei valdybos, kt. Tačiau neįvykus juridiniam faktui, jie negali tapti administracinės teisės subjektais. Juridiniai faktai numatomi administracinės teisės normos hipotezėje, ir tik kai yra aplinkybės, numatytos administracinės teisės normos hipotezėje, administraciniai teisiniai santykiai gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti. Iš jau pateikto juridinio fakto apibriežimo išplaukia šie jo požymiai: • Juridinis faktas – tai materialaus pasaulio reiškinys. (asmens valia, neįgyjanti išorinės išraiškos jo veiksmuose, tesinės reikšmės neturi. Pvz. žmogus galvoja savavališkai miške prikirsti medžių, tačiau to neįgyvendina). • Juridinis faktas – tai toks reiškinys, kurį numato administracinės teisės norma. • Juridinis faktas – tai toks reiškinys, su kuriuo sietini tam tikri teisiniai padariniai. Juridiniai faktai būna įvairūs savo turiniu. Pagal turinį jie klasifikuojami į kelias grupes. Pagal žmonių veiklos kriterijų realios tikrovės reiškiniai klasifikuojami į • veiksmus (faktus, priklausančius nuo žmogaus valios) ir • įvykius (kurie nuo žmogaus valios nepriklauso). Veiksmai yra žmogaus valios aktai – t.y. žmogus veikia sąmoningai. Visi veikimai dar skirstomi į - teisinius aktus - ir poelgius. Teisinis aktas – tai veiksmas, kuriuo siekiama atitinkamų teisinių padarinių (pvz. valdymo organų leidžiami individualūs valdymo aktai, piliečių pareiškimai, skundai. Teisinis poelgis – tai toks veiksmas, kuris nepriklauso nuo asmens ketinimų sukelti teisinius padarinius. Įstatymų numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti suprantamas ir neveikimas (ATPK 521 str.). Veiksmai gali būti teisėti arba neteisėti. Teisėti yra tokie veiksmai, kurie neprieštarauja administracinės teisės reikalavimams, o neteisėti – tokie, kurie prieštarauja konkrečioms administracinės teisės normoms. Neteisėti veiksmai – tai įvairūs pažeidimai, kurių pagrindu kyla administracinė atsakomybė (pvz. ATPK 184 str.:”Azartiniai lošimai iš pinigų, daiktų, kt. vertybių viešose, tam nenustatytose vietose, taip pat būrimas viešose vietose – užtraukia baudą nuo 100 iki 500 lt). Teisiniai įvykiai – tai tokie reiškiniai, kurie nuo žmogaus valios nepriklauso – tai įvairūs gamtos reiškiniai. Bet ir jie gali lemti tam tikrus teisinius santykius. Pvz.: laiko tėkmė – asmeniui sukanka 16 metų. Jis privalo kreiptis į atitinkamus organus dėl paso gavimo, o šie turi jį jam išduoti.) Teisiniai įvykiai dar skirstomi į absoliučius ir santykinius. Absoliutus įvykis, kaip pvz. žemės drebėjimas, visiškai nepriklauso nuo žmogaus valios. O santykiniai įvykiai atsiranda dėl žmogaus valios, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo jos. Administraciniams santykiams atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti, kartai neužtenka vieno juridinio fakto. Tai pvz. jau minėtas kreipimasis dėl paso išdavimo ar administracinis nusižengimas, kurio išaiškinimas yra susijęs su senaties terminais. (gamtos reiškinys ir žmogaus veiksmai). Tai sudėtinis juridinis faktas, kurio nereikia maišyti su sudėtingu juridiniu faktu. SCHEMA. Administracinės teisės ryšis su baudžiamąja teises ir baudžiamuoju procesu. Baudžiamoji teisė saugo visuomeninius santykius nuo nusikalstamų veikų. Panašią funkciją vykdo administracinė teisė administracinėmis privartos priemonėmis. Šias atvejais valstybės saugomas objektas (tam tikri visuomeniniai santykiai) dažnai sutampa, tačiau atsižvelgiant į kėsinimosi pobūdį, žalą, bei pavojingumo visuomenei laipsnį, įstatymų saugomų visuomeninių santykių pažeidimas kvalifikuojama skirtingai ir pažeidėjams taikomos nevienodos privartos priemonės. Už nusikaltimo padarymą teismas skiria kriminalines bausmes, dėl kurių visada atsiranda teistumas. Už administracinius nusižengimus kompetentingi organai ar pareigūnai skiria administracines nuobaudas. I. Apibriežimai. Administracinė teisė – savarankiška teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo sferoje, valstybinio valdymo organų kasdieninėje vykdomojoje veikloje. Baudžiamoji teisė – tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės palengvinimą. Baudžiamojo proceso teisė – tai visuma teisės normų: reguliuojančių kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų ir teismo veiklą, iškeliant, tiriant, nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant nuosprendį. II. Pažeidimų apibriežimai . Administraciniu pažeidimu laikomas priešingas teisei kaltas veiksmas ar neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 STR). Nusikaltimas – baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į LR visuomeninę santvarką, jos politinę ar ekonominę sistemas, nuosavybę, piliečių asmenybę, politines, darbines, turtines, ar kitas jų teises ir laisves, taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į įstatymais nustatytą teisėtvarką (BK 8 str.). III. Kaip skirti administracinės teisės pažeidimus nuo baudžiamosios teisės nusikaltimų: 1. Įstatymų leidėjas numato konkrečius požymius: ATPK 1772 str. BK – 310 str. 2. nenumato: BK 312 str, ATPK – 210 str. tokiu atveju reikia remtis 3 kriterijais: 2.1. pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu 2.2. priešingumu teisei 2.3. sukeliamomis pasekmėmis. 3. nusikaltimu kėsinamasi į labiausiai saugomus gėrius; gyvybę, lytinę neliečiamybę: valstybės suverenitetą, konstitucinius pagrindus. 4. už nusikaltimus skiriama pati griežčiausia bausmė – kriminalinė bausmė. Visais atvejais užtraukia teistumą. Už administracinės teisės apžeidimus - bauda, įspėjimas, pataisos darbai, administracinis areštas iki 30 parų. Administracinės teisės nuobaudos kartais sutampa su baudžiamosios teisės bausmėmis – bauda, pataisos darbai, administracinis areštas, specialios teisės atėmimas, tačiau administracinėje teisėje pataisos darbai negali vyršyti 2 mėnesių. Tačiau adminIstracinė teisė gali numatyti daug griežtesnes materialines sankcijas (baudas), nei baudžiamoji teisė. 5. už administracinį teisės pažeidimą atsakyti gali su pažeidimu nesusijęs asmuo – ATPK 13 str 2 d.. Už nusikaltimus atsako tik tas asmuo, kuris padaro nusikalstamą veiką. VI.Administracinė teisė nuo baudžiamosios skiriasi pagal atsakomybę: 1. švelnesnės už kriminalines bausmės 2. administracines nuobaudas skiria specialūs valstybinio valdymo organai ir pareigūnai, atskirais atvejais teismas, tuo tarpu kriminalines bausmes skiria tik teismas. 3. baudžiamoji atsakomybė vienoda visiems. Administracinė atsakomybė skiriasi pareigūnams ir piliečiams, t.y. administracinėje teisėje yra specialūs subjektai, pareigūnai (ATPK 83` str.). Sutampa: administracinėje, kaip ir baudžiamojoje teisėje atsakoma prieš valstybę. • pagal atsakomybės realizavimo tvarką. 1. administracinių teisės nuobaudų skyrimo ir jų vykdymo procesas yra kur kas paprastesnis, nei baudžiamosios bausmių skyrimo ir vykdymo procesas. 254 ATPK – administracinės teisės pažeidimų bylos gali būti nagrinėjamos tiek darbo kolektyvuose, pažeidėjo mokymosi vietoje, gyvenamojoje vietoje. 2. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir patraukti administracinėn atsakomybėn leidžiama bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymai numato laisvės atėmimą iki 1 mėn. Tuomet taikomos administracinė nuobaudos: piniginę bauda, suėmimas iki 30 parų – teismas, prokuroras, tardytojas prokurorui sutikus. 258 ATPK str. – jei įsitikina, kad pažeidimas turi nusikaltimo požymiu, perduodama kvotai. Administracinių teisinių santykių klasifikacija. Teisiniai santykiai yra visuomeninių santykių atmaina. (Iš T.T) Visuomeniniai santykiai – santykiai tarp žmonių, šiems besikeičiantis abipusiai naudingomis paslaugomis, rūpinantis savo interesų įgyvendinimu. Teisiniai sant. – tai t. normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir pareigas. Teis. santykius galima klasifikuoti įvairiai. Vienas kriterijų – pagal teisės šakas. Taip išskiriama administracinių teisinių santykių rūšis. Administraciniai teisiniai santykiai (A.T.sant.) – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai. A.T.sant. (valdymo santykius) galima klasifikuoti pagal įv. kriterijus. Literatūroje išskiriami: Esminiai A.T.sant. – tiesiogiai išreiškia valdymo esmę. Jiems priskiriami tie A.T.sant., kurie išreikšti formule . Tai sant. tarp vykdomosios valdžios aukštesniųjų ir žemesniųjų grandžių; tarp vadovaujančių pareigūnų ir jiems pavaldžių administracinio-teisinio aparato darbuotojų; tarp vykdomųjų institucijų (pareigūnų) bei piliečių, vykdančių nustatytas adm.-teisines pareigas ir t.t. Neesminiai – jie nors ir atsiranda valstybinio valdymo sferoje, tačiau savo paskirtimi subjektas neturi valdymo poveikio į valdomą objektą. (t.y. jų santykiai lygiareikšmiai). Tai, pvz., santykiai tarp 2 šalių, funkcionuojančių valstybinio valdymo sferoje, bet nesusijusių savipavaldumu. Tokie sant. galimi pvz. tarp ministerijų, ruošiant bendrą teisės aktą arba derinant abipusius valdymo klausimus ir t.t. Šie neesminiai sant. gana visapusiški ir būtini sukuriant normalias sąlygas vykdomosios valdžios realizavimui. Tačiau turi pagalbinę reikšmę lyginant su esminiais sant. Kartais išskiriami subordinaciniai ir koordinaciniai A.T.sant. • Subordinaciniai – remiasi valdymo subjekto autoritetiškumu išreiškiant teisinę valią. • Koordinaciniai – šis autoritetiškumas kaip ir neegzistuoja. Pvz. tarp vienas kitam nepavaldžių vykdomųjų organų. Toks pvz. būtų priimtinas, jei koordinacijos turinys būtų traktuojamas vienareikšmiškai. Tačiau koordinacija įtraukiama į esminius valstybinio valdymo veiklos pasireiškimus, t.y. faktiškai sutampa su jos teisinėmis-valdinėmis apraiškomis. Taip LR vyriausybė koordinuoja LR administracinius vienetus (apskritys, savivaldybės). Tokio pobūdžio įgaliojimai realizuojami vyriausybinių aktų forma. Kitas koordinacijos pvz.- LR aplinkos apsaugos ministerija priima sprendimus aplinkos apsaugos klausimais, kurie yra privalomi ir kitoms vykdomosios valdžios institucijoms. Taigi koordinacija turi teisinį-valdinį pobūdį kaip ir santykiuose tarp aukštesniųjų bei žemesniųjų vykdomosios valdžios subjektų, taip ir tarp vienas kitam nepavaldžių vykdomųjų organų. Reiškia, kad savo esme koordinacija taip pat gali būti ir subordinacinė. Todėl A.T.sant. klasifikacija į esminius ir neesminius, jų skirstymas į subordinacinius ir koordinacinius yra sąlyginis. Beje, pasitaiko ir tokių atvejų, kai koordinacija net netenka teisinio-valdinio pobūdžio. Pvz., tarp vykdomosios valdžios subjektų ir visuomeninių organizacijų. Lapinskas skirsto: Pagal tikslinę paskirtį: • Pozityvūs A.T.sant. – atsiranda įgyvendinant valstybinio valdymo organams pagrindines funkcijas, t.y. sprendžiant organizacinius uždavinius, vadovaujant ūkinei, socialinei-kultūrinei ir kt. veiklai, padedant įgyvendinti piliečių subjektyvines teises, teisėtus interesus ir pan. • Deliktiniai – atsiranda dėl teisės pažeidimų valdymo sferoje. Pagal konkretų turinį: • Turtinio pobūdžio A.T.sant. – vyrauja valstybinio valdymo sferoje. • Turtiniai-organizaciniai sant. – susiklosto tarp valstybinio valdymo organų (pvz., dėl fondų materialiniams resursams perpaskirstymo ir pan.) Pagal subjektų pobūdį: • Tarp valstybinio valdymo organų; • Tarp valstybės organų ir valstybinių tarnautojų; • Tarp valstybinio valdymo organų ir visuomeninių organizacijų; • Tarp valstybinio valdymo organų (pareigūnų) ir piliečių; Pagal gynimo būdą: • Ginami administracine tvarka – nagrinėja ir priima atitinkamus sprendimus kompetentingi valstybinio valdymo organai (ar jų pareigūnai). • Ginami teismine tvarka. Nepaisant šių skirstymų, svarbiausia A.T.sant. klasifikacija yra pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį : vertikalūs ir horizontalūs sant. • Vertikalūs administraciniai teisiniai santykiai – labiausiai išreiškia administracinio teisinio reguliavimo esmę ir valstybinio valdymo veiklai būdingus subordinacinius santykius tarp valdymo subjektų ir objektų. Tai – valdžios ir pavaldumo santykiai. Jie kyla tarp tarpusavy pavaldžių šalių, taigi nėra šalių lygybės. Vis gi, pavaldumo negalima suprasti paraidžiui. Faktiškai, vertikalumas reiškia, kad viena šalis turi teisinius-valdinius įgaliojimus, kurių arba neturi kita šalis (pvz., pilietis), arba įgaliojimų apimtis siauresnė (pvz., žemesnis valdymo organas). Taip pat akivaizdu, kad būtent vertikaliuose santykiuose realizuojasi valdymo subjekto poveikis vienam ar kitam objektui, kuris ne visuomet yra organizaciniai jam pavaldus. Tokio pobūdžio teis. sant. (vertikalūs) labiausiai būdingi valstybinio valdymo sferai, nepaisant laipsniško perėjimo prie rinkos santykių, kuomet valdymo objektai įgyja vis daugiau savarankiškumo. Bet valdžia yra valdžia ir todėl A.T. santykiuose realizuojama vykdomoji valdžia savo teisinės-valdinės prigimties nepraranda. Atvirkščiai, bandymai ignoruoti šį objektyvų turėjimą neišvengiamai priveda prie rimtų pasekmių (pvz., teritorinio separatizmo, ryškaus valstybinės disciplinos susilpnėjimo ir pan.).Taigi, nors valstybinis valdymas ir nepraranda savo teisinės-valdinės prigimties, tačiau valdymo poveikio mechanizmas, žinoma, tampa švelnesnis, išsivaduojant nuo itin griežtų tikslų pasiekimo būdų (pvz., aukštos centralizacijos elementų pašalinimas). Kaip bebūtų, valdymo vertikalumas, išreiškiamas A.T. santykiuose išlieka tradiciškiausias šiems santykiams. Taigi, tokią adm. – teisinių santykių rūšį charakterizuoja šie požymiai: • Šalių nelygybė, kaip svarbiausias duotos teisinių santykių rūšies vertikalumo rodiklis. • Šalių nelygybė logiškai iškelia vienos šalies priklausomybę kitai. Iš čia seka formulė “valdžia - pavaldumas” dažniausiai naudojama charakterizuoti būtent vertikalaus tipo administracinius - teisinius santykius. • Pavaldumas (subordinacija) adm. - teisiniuose santykiuose ne visais atvejais turi aiškiai išreikštą pavidalą. Pvz., pilietis ar nevalstybinė organizacija nepavaldūs vykdomosios valdžios subjektams, taip pat pavaldumas neegzistuoja tarp atskirų vykdomosios valdžios grandžių. • Kalbant apie pavaldumą, visu pirma reikia galvoti apie organizacinį pavaldumą, kaip charakteringiausią valdymo vertikalei ir pasireiškiantį ryšiuose tarp aukščiau ir žemiau stovinčių grandžių, pvz. vykdančių organų ir požinybinių įmonių, įstaigų. • Dauguma vertikalaus tipo adm. - teisinių santykių iškyla tarp nesusijusių jų dalyvių. Bet ir tokiais atvejais viena iš šalių remdamasi savo kompetencija, teisiškai gali leisti juridinius aktus, kuriuos privalo vykdyti kita, nors ir nepavaldi pirmajai, šalis. • Valstybinio valdymo sferoje plačiai vykdomi kontrolės - priežiūros veiksmai, jų subjektai yra patys vykdomieji organai. Tai, pvz. administracinė priežiūra, vykdoma specialiai sukurtomis priežiūros tarnybomis - vidaus reikalų organais, mokesčių inspekcijomis. • Dar vienas vertikalumo variantas - valdomųjų pavaldumas valdančiojo valiai. T.y., vykdomosios valdžios subjektai turi teisę savo juridinius - valdinius valios išreiškimus adresuoti piliečiams, vis.organizacijoms, kurie nėra niekaip pavaldūs išvardytiems subjektams. • Nežiūrint į skirtingą pavaldumo pavidalą visais išvardintais atvejais, išlieka pagrindinė ypatybė - šalių nelygybė teisine prasme. Taip nelygiateisė valdančiųjų ir valdomųjų padėtis yra užtikrinta adm. – teisinėmis normomis. • Turiningiausiu požymiu, įtikinamai iliustruojančiu faktinį vertikalumą ir šalių nelygybę adm. - teisiniuose santykiuose, yra, jog praktiškai visi vertikalūs tokio tipo santykiai išreiškia juridinę priklausomybę vienos šalies kitai. Taigi, bendri nevienareikšmių vertikalių adm. - teisinių santykių bruožai yra tokie: • Šių santykių rėmuose tiesioginio valdančiojo poveikio įgyvendinimas • Teisiškai išreikštos vienos šalies valios prioritetas Horizontaliais adm. - teisiniais santykiais laikomi tokie, kur abi pusės faktiškai ir juridiškai lygios. Juose neegzistuoja teisiniai - valdiniai paliepimai vienos pusės privalomi kitai. Žinoma, tokios rūšies teisiniai santykiai ne tokie paplitę valstybinio valdymo sferoje, kaip vertikalūs. Taip yra todėl, kad pats šalių lygybės pripažinimo faktas adm. - teisiniuose santykiuose prieštarauja jų esmei. Tačiau prieštaravimai gali būti atmesti atsižvelgus į šias aplinkybes: • Reali, o ne formali adm. - teisinių santykių dalyvių lygybė siejama su santykiais esant vienodam abiejų šalių teisiniam lygiui ir nesant išreikštai subordinacijai. • Būtinas šių abiejų požymių egzistavimas tuo pačiu metu konkrečiuose valdymo santykiuose, nes subordinacijos nebuvimas ne visada reiškia ta patį, ką pusių juridinė lygybė. • Negali būti vienos pusės teisinio - valdinio noro išraiškos, adresuotos kitai pusei. Valdymo praktika siūlo nustatytus pagrindus, kad horizontaliems adm. - teisiniams santykiams būtų galima priskirti šiuos adm. - teisinius santykius: • Santykiai, tarnaujantys kaip vertikalių santykių prielaida, t.y. skirti sukurti sąlygoms, būtinoms vienpusio juridinio - valdinio sprendimui priimti. Tai ryšiai, atsirandantys tarp vienodame teisiniame lygyje esančių vykdomųjų organų. (pvz., tarp dviejų ministerijų); santykiai dėl bendrų valdymo veiksmų suderinimo, bendrų posėdžių vykdymo, tarpžinybinių konsultatyvinių, patariamųjų ar koordinacinių tarnybų sukūrimo ir kt. • Santykiai, kurių tikslas sudaryti sąlygas priimto juridinio - valdinio sprendimo efektyviai realizacijai. Tai santykiai, kurių išdavoje sudaromi bendri veiksmai normatyviniams aktams įvykdyti. (Pvz., tarpžinybinių komisijų formavimas, bendrų revizijų vykdymas ir t.t.) • Administracinio - procesinio charakterio santykiai, kuriuose šalys užima lygias vietas (pvz., bylose dėl piliečių skundų, adm. Teisės pažeidimų). Šių santykių turinys yra adm. - teisinių ginčų tyrimas. • Adm. - sutartinio charakterio santykiai, duodantys skirtingų rūšių susitarimus (pvz. susitarimas apie vienos ar kitos pareigos prisiėmimą ir t.t.). Susitarimai galimi ir tarp vykdomosios valdžios subjektų. Bet kokie bendri subjektų, turinčių vieną tvarką ir vienodas teises, veiksmai perauga į vertikalius adm. - teisinius santykius nuo to momento, kai, pavyzdžiui priimamas bendras teisinis - valdinis aktas. Jų horizontalumas pasireiškia laikinai. Iš čia ir kyla tokių santykių pagalbinis charakteris. Administraciniai teisiniai santykiai. Administraciniai teisiniai santykiai – tai visuomeniniai santykiai valstybinio valdymo sferoje ir yra reguliuojami administracinės teisės normomis. Šių santykių dalyviai turi atatinkamas teises ir pareigas ir yra teisinių santykių subjektai. Administracinės teisės subjektams priklauso valstybės valdymo organai, valstybės tarnautojai, valstybinės organizacijos it paprasti piliečiai. Tam, kad tarp teisės subjektų atsirastų konkretūs teisiniai santykiai, būtini atitinkami veiksmai ar įvykiai, kurie priverčia teisės normą veikti. Šie veiksmai ar įvykiai vadinami juridiniais faktais. Nustatytų administracinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas atsirasti teisiniams santykiams tarp pažeidėjo ir valstybinių organų. Žymų vaidmenį administracinių santykių atsiradime, pasikeitime ir pasibaigime atlieka teisminiai sprendimai, kaip ypatinga valstybinio valdymo organų aktų rūšis. Administracinė teisinė norma nustato galimą elgesį. Vienai teisinių santykių pusei ir būtina elgesį kitai, bet tai nereiškia, kad viena pusė yra tiktai teisių, o kita – tik pareigų turėtoja. Administraciniai teisiniai santykiai turi visus teisinių santykių bruožus, bet turi ir eilę kitų ypatybių: • viena iš administracinių teisinių santykių pusės yra valstybės valdymo organai ar valstybinės organizacijos, turinčios atitinkamus administracinius įgaliojimus. Administraciniai santykiai negalimi tarp atskirų piliečių, • administraciniai teisiniai santykiai gali atsirasti bet kurio subjekto iniciatyva. Kitos pusės sutikimas nėra būtina sąlyga. • Kaip sankcija už teisių ir pareigų pažeidimus administraciniuose teisiniuose santykiuose naudojama administracinė ar drausminė atsakomybė. • Ginčai tarp administracinių teisinių santykių dalyvių paprastai sprendžiami administracine tvarka, t.y. įgaliotų valstybė valdymo organų ar pareigūnų. Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymai. Dempingo kaina parduodama prekė, kuri išleidžiama laisvai cirkuliuoti LR muitų teritorijoje, daro didelę žalą vietiniams gamintojams ir sukelia su tuo susijusias neigiamas pasekmes šalies rinkai. Todėl čia reikalingas valstybės įsikišimas, t.y. turtiniai santykiai turi būti reguliuojami administraciniais metodais. Valstybės įsikišimo į dempingą reikalingumą atskleidžia ir pačios “dempingo” bei jo sąlygojamos “žalos” definicijos, pateiktos įstatyme: 1)Dempingas tai yra prekės pardavimas Lietuvos rinkoje už kainą, mažesnę nei panašios prekės kaina eksportuojančios šalies rinkoje. 2)Žala, tai yra dėl dempingo susidaranti materialinė žala vietiniams gamintojams, materialinės žalos vietiniams gyventojams grėsmė ar reali kliūtis įkurti panašios prekės vietinę gamybą. Kaip dar vieną anksčiau minėto teiginio argumentą (dėl valstybės įsikišimo į dempingą reikalingumo) galime laikyti ir šio įst. § 153 nurodytą platų suinteresuotą šalių, vykdant antidempingo procedūras, sąrašą: 1) Panašios prekės Lietuvos gamintojai (tarp jų ir galimi) arba prekybos ar verslo asociacijos, kurių narių dauguma yra panašios prekės Lietuvos gamintojai. 2) Dempingo kaina įtariamos prekės eksportuotojai, užsienio šalių gamintojai ar importuotojai arba prekybos ar verslo asociacijos, kurių narių dauguma yra šios prekės užsienio gamintojai, eksportuotojai arba importuotojai. 3) Dempingo kaina įtariamą prekę eksportuojančių šalių vyriausybės 4) Lietuvos vartotojai, savo produkcijos gamybai naudojantys dempingo kaina įtariamą prekę, taip pat negamybinės paskirties Lietuvos vartotojų asociacijos. Tai siejasi ir su pagrindiniu Lietuvos įstatymu - Konstitucija ir joje įtvirtinamomis, atitinkamai interpretuojamomis fundamentaliomis nuostatomis (pvz., § 46 “Valstybė gina vartotojo interesus” “Valstybė saugo sąžiningos konkurencijos laisvę”) Taigi, tuo tikslu 1998 06 23 priimtas “LR antidempingo įstatymas”, sudarantis teisines sąlygas ginti Lietuvos gamintojus nuo prekių importo dempingo kainomis. Antidempingo įstatymui vykdyti įsteigtos šios institucijos: • Valstybės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba; • Konkurencijos taryba; kurios vyriausybės nustatyta tvarka nustato ir palygina normaliosios vertės ir eksporto kainas, vykdo tyrimus dempingui ir žalai nustatyti, priima nutarimus dėl atitinkamų sankcijų taikymo. Siekiant įst. efektyvumo, įgyvendinant jo paskirtį, jame yra numatytos tam tikros sankcijos: 1) Antidempingo muitas (t.y. muitas, taikytinas kiekvienai dempingo kaina parduodamai prekei, kurią išleidus laisvai cirkuliuoti LR muitų teritorijoje, daroma žala vietiniams gyventojams) 2) Laikinosios antidempingo priemonės (laikinieji muitai (t.y. muitas, kuris gali būti taikomas dempingo kaina įtariamai prekei prieš priimant galutinį sutarimą dėl antidempingo muito taikymo) už importuojamas prekes, laikinųjų muitų sumokėjimo užtikrinimas.). LR antidempingo įstatymas Tyrimas nustatyti dempingą, jo mąstą ir poveikį pradedamas kai Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba vietinių gamintojų vardu gauna raštišką prašymą. Konkurencijos tarybos iniciatyva tyrimas gali būti pradėtas be šio prašymo, jei tarnyba turi pakankamų dempingo ir žalos vietiniams gamintojams įrodymų (§ 5). Prašymui yra tam tikri reikalavimai, išdėstyti § 6. Konkurencijos taryba priima nutarimą per 45 kalendorines dienas nuo prašymo ištirti dempingą (§ 8). Dėl tyrimo neturi būti stabdomos ar ribojamos dempingo kaina įtariamos prekės importo procedūros. Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba turi teisę gauti iš Lietuvos valstybės valdymo ir savivaldos institucijų bei ūkio subjektų, susijusių su vykdomu tyrimu, informaciją, ūkinės ir finansinės veiklos dokumentus vadovų ir kitų darbuotojų raštiškus paaiškinimus reikalingus tyrimui vykdyti (§ 9). Tyrimo metu turi būti nustatytas dempingo skirtumas atskirai kiekvienam žinomam nagrinėjamos prekės darbuotojui. Pagal “LR antidempingo įstatymą” § 1 dempingo skirtumas - suma, kuria normalioji vertė viršija eksporto kainą. Šis skirtumas yra nereikšmingas, jei jis yra mažesnis kaip 2 % svarstomos prekės eksporto kainos. Tyrimas baigiamas, kai priimamas sprendimas taikyti arba netaikyti antidempingo muitą arba kai prašymo ištirti dempingą pateikėjas atsiima prašymą. Tai išsamiai atskleidžia § 13. Tyrimo metu gali būti taikomas laikinasis muitas, jei tyrimo vykdymas buvo paskelbtas V.Ž., suinteresuotos šalys galėjo pasisakyti, jei buvo nustatyti dempingo skirstymas ir žala, ir jei konkurencijos taryba nusprendė, kad laikinasis muitas būtinas norint išvengti žalos, kuri būtų padaryta dėl dempingo tyrimo metu. Laikinąjį muitą priima ir jo dydį nustato Konkurencijos taryba (§ 16). Tyrimų metu kiekvienos dempingo kaina įtariamos prekės eksportuotojas gali savo iniciatyva arba Valstybės konkurencijos ir Vartotojų teisių gynimo tarnybos siūlymu įsipareigoti padidinti kainą arba nutraukti šios prekės eksportą. Didinama kaina iki tol, kol to užtenka panaikinti žalą vietiniams gamintojams. Jei tyrimo metu nustatyta, kad yra dempingas ir žala vietiniams gyventojams bei antidempingo muito taikymas atitinka nedidelės vertės interesus, Konkurencijos taryba priima nutarimą taikyti antidempingo muitą, kuris taikomas visiems eksportuotojams, išskyrus tuos, kurie padidina eksportuojamos prekės kainą. Tačiau antidempingo muito dydis nustatomas jau kiekvienam eksportuotojui individualiai, arba visai valstybei (§ 25). Be to, importuotojas gali reikalauti grąžinti jo sumokėtą antidempingo muitą ar jo dalį, jei dempingo skirtumas buvo likviduotas arba sumažėjo. § 29 išdėstyti reikalavimai prašymui dėl grąžintino antidempingo muito. Pats antidempingo muitas taikomas tol, kol jis būtinas dempingui kompensuoti. Iniciatyvos teisę peržiūrint antidempingo muito taikymą ir įsipareigojimą dėl kainos turi ne tik Konkurencijos taryba, bet ir vietiniai gamintojai. Tai reglamentuoja § 31. Nustatyto antidempingo muito galima išvengti pagal § 33 sąlygas. Jei suinteresuotoji šalis nesutinka su Konkurencijos tarybos priimtais nutarimais dėl antidempingo muito taikymo ar netaikymo ir su nutarimais priimti įsipareigojimą dėl kainos ar su nutarimais priimtais atlikus peržiūras pagal šio įst. VI skirsnio nuostatas, arba nesutinka su šį įst. vykdančių institucijų veiksmais susijusiais su šių nutarimų priėmimu, ji gali kreiptis į Vyriausiąją ginčų nagrinėjimo komisiją LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Nesutikus su šios komisijos sprendimu, suinteresuotoji šalis gali jį apskųsti Apygardos teismui. Suinteresuotosios šalys gali reikalauti: • pateikti joms išsamią informaciją apie pagrindinius faktus bei motyvus, kurių pagrindu nustatytos laikinosios priemonės; • galutinio pranešimo apie svarbiausius faktus bei motyvus, kurių pagrindu ketinama taikyti antidempingo muitą arba nutraukti tyrimą ir netaikyti antidempingo muito. Jei Valstybės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba galutinio pateikimo metu negali skelbti tam tikrų faktų ar motyvų, šie faktai ir motyvai turi būti pranešti nedelsiant, kai atsiranda galimybė. Gavusios galutinį pranešimą, suinteresuotosios šalys gali pareikšti savo nuomones ir pastabas, tačiau į jas atsižvelgiama tik tuo atveju, kai jos gautos per Valstybės konkurencijos ir Vartotojų teisių gynimo tarnybos nustatytą ne trumpesnį kaip 10 kalendorinių dienų laikotarpį. Antidempingo priemonių trečiosios šalies naudai imamasi Konkurencijos tarybos nutarimu, jei tenkinamos bendrosios šio įst. sąlygos laikinosioms ir galutinėms antidempingo priemonėms taikyti ir jeigu, atsižvelgdama į LR interesus, tam pritaria LR Vyriausybė. Administraciniai teisiniai santykiai. Visos teisinės disciplinos nagrinėja visuomeninius santykius, sureguliuotus teisės normomis, bet kiekviena T. šaka turi savo narinėjimo dalyką – nustatytą visuomeninių santykių ratą. T. normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas teises ir pareigas – teisiniai santykiai. O tie, kurie sureguliuoti administracinės T. normomis – administraciniai teisiniai santykiai. Jie susiklosto specifinėje socialinio gyvenimo sferoje – valdyme. • Pirmiausia tai santykiai, kurie atsiranda valstybinio valdymo institucijoms įgyvendinant valstybinio valdymo funkcijas. • Antra, tai administracinės T. reguliuojami santykiai atsirandantys valstybės institucijų vidinio valdymo procese. Taigi šiuose santykiuose išreikštas valstybės interesas, t.y. praktiškai realizuojami valstybės uždaviniai ir funkcijos. Adm. Teisiniai sant., kaip ir kiti teisiniai santykiai turi struktūrą t.y. tarpusavy susijusių būtinų elementų sisteminę visumą: • teisinio santykio subjektai; • jų subjektyvinės teisės (tai teis. santykio dalyvio(objekto) galimas (leistinas)elgesys skirti savo interesam tenkinti) • teisinės pareigos; • teisinio santykio objektas; Adm. Teisinių santykių subjektai gali būti visi, kam adm. Teisės normos suteikia įgaliojimus ir kam jos priskiria (paveda) atitinkamas pareigas tam, kad įgyvendintų valdymo funkcijas. Subjektais gali būti: • valstybinio valdymo institucijos(o adm. Santykiuose, susidarančiuose vidinio valdymo procese, - ir kitos valstybės institucijos) • jų struktūriniai padaliniai • valstybiniai tarnautojai • visuomeninės organizacijos • piliečiai(LR piliečiai, asmenys be pilietybės, užsieniečiai) Jų galimybė susieiti į konkrečius adm. – teisinius santykius priklauso nuo admin. teisnumo ir veiksnumo. Kolektyviniu teisės subjektų bei valstybinių tarnautojų administracinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda kartu (įsteigus instituciją, tarnautojui pradėjus vykdyti tarnybines funkcijas). Ir atsispindi jų koncepcijoje. Piliečių adm. Teisnumas paprastai atsiranda gimus, o veiksnumas – sulaukus tam tikro amžiaus: dalinis – nuo 16m; visiškas – nuo 18m. Kai kada piliečių veiksnumas gali būti apribojamas. Adm. Teis. Santykių subjektais gali būti tik veiksnūs piliečiai. Kalbant apie subjektines teises ir pareigas reikia pasakyti, kad kad t. normoje nustatytos teisės ir pareigos konkrečiame santykyje tampa šalių subjektyvinėmis teisėmis ir juridinėmis pareigomis. Taigi administracinio teisinio sant. šalis sieja abipusės teisės ir pareigos. Vienos šalies teisę reikalauti t.t. elgesio atitinka kitos šalies analogiška pareiga. Tačiau vienai šaliai yra suteikiama didesnė teisė spręsti atitinkamus klausimus. Adm.t.santykių objektu reikėtų laikyti daiktus, dvasinės kūrybos vaisius, veiksmus (neveikimą), asmenines (ne)materialines gėrybes. Tai praktiškai būtų žmonių veikla vykdomosios valdžios sferoje realizuojant savo teises ir pareigas, bei jų elgesį. Taigi objektas yra tam tikras teisės subjektų elgesys, veiksmai, kurių dingstimi gali būti materialūs daiktai, dvasinė, kultūrinės vertybės. Administracinių teisinių santykių požymiai: • Adm. Teis. Santykiai susiklosto specifinėje sferoje t.y. valdyme. Valstybinio valdymo sfera – valstybės veiklos sritis, kurioje veikia ypatingos kilmės subjektai. Bendrai juos galima būtų vad. Valstybinio valdymo institucijomis, kurios įgyvendina tam tikras funkcijas. Adm. Teis sant. būdingas privalomasis subjektas t.y. viena šio santykio šalis -būtinai valstybinio institucija ar tas teisės subjektas, turintis valstybinius valdingus įgaliojimus. Antroji a.t.santykių šalis gali būti bet kuri adm. Teisės subjektas • a.t. santykiai gali atsirasti bet kurios iš šalių iniciatyva t.y. antrosios šalies sutikimas ar norams šiems santykiams atsirasti neturi reikšmės, išskyrus pavienius įstatyme numatytus atvejus. Šis požymis adm.t.santykius skiria nuo civilinių teisinių santykių. Be to, tokią iniciatyvą, jei yra normoje numatytos sąlygos, gali pareikšti bet kuris adm, teisės subjektas. Bet tai nereiškia adm. Teisinio santykio šalių lygiateisiškumo, nes tik privalomasis subjektas, turintis valstybinius valdingus įgalinimus gali spręsti atitinkamus klausimus. Šiem teis. Santykiam būdinga nelygi šalių padėtis: viena šalis priima sprendimą ir gali panaudoti prievartą kitos atžvilgiu todėl, kad turi valstybinės valdžios įgaliojimus. Sprendimas privalomas ir jį priėmusiai šaliai. • tarp a.t.sant. dalyvių galimi ginčai. Ginčai, kylantys tarp a.t.s. šalių paprastai sprendžiami administracine tvarka t.y. juos nagrinėja ir priima atitinkamus sprendimus kompetentingos valdymo institucijos (ar jų pareigūnai). Tik įst. numatytais atvejais jie sprendžiami teismine tvarka. • A.t.s. šalis pažeidusi normos reikalavimus, atsako ne antrajai santykio šaliai, o valstybei(jos institucijoms).tai lemia valdymo veiklos valstybinis pobūdis. A.t.s.požymiai padeda tuos sant. atskirti nuo kitų T. šakų (..) Valstybinio valdymo aktų sąvoka. Valstybinio valdymo aktai yra savarankiška teisės aktų rūšis. Juos priima valstybės valdymo organai (pareigūnai) remdamiesi įstatymų nustatyta tvarka bei forma. Tokie teisės aktai yra vadinami poįstatyminiais. Įstatymai turi aukštesnę teisinę galią, lyginant su valstybės valdymo aktais, nepriklausomai nuo to, koks valstybės valdymo organas – aukštesnis ar žemesnis, centrinis ar vietinis – tą aktą išleido. Jei valstybės valdymo aktas neatitinka įstatymo ar Konstitucijos, jis turi būti keičiamas ar panaikinamas. Valdymo aktais valstybės valdymo organai nustato tam tikras teisės normas ir taiko jas, reguliuoja visuomeninius santykius valstybės valdyme, tiesiogiai, nenutrūkstamai ir operatyviai vadovauja ūkinei, socialinei, kultūrinei ir administracinei- politinei veiklai. Valdymo aktai yra svarbi priemonė Konstitucijai ir įstatymams, vietinių valstybės valdžios organų aktams vykdyti, valstybės vykdomųjų ir tvarkomųjų organų veiklos uždaviniams, jų funkcijoms įgyvendinti. Priimdami valstybės valdymo aktus, valstybės valdymo organai priima tam tikrus sprendimus, numato konkrečias priemones savo uždaviniams realizuoti. Valstybės valdymo aktai – tai valstybės valdymo organų priemonė jų konkretiems sprendimams juridiškai įtvirtinti. Aktuose atsispindi valdymo veiklos uždaviniai, teisiniai įgaliojimai, funkcijos, veiklos formos ir metodai. Valstybės valdymo aktų forma gali būti žodinė ir rašytinė. Labiau paplitusi yra rašytinė forma, nes valstybės valdymo aktai yra skirti daugiakartiniam taikymui. Kadangi šių teisės aktų vykdymas yra privalomas, tai jei jie nebus išreikšti raštu – nebus paties akto. Žodinė forma yra būdinga karinio valdymo sistemai ir vidaus reiklų organų veikloje. Valdymo aktai – tai valdymo sprendimų, kuriuos priima kompetentingi valdymo organai juridinė teisinė išraiška. Valdymo yra sprendimai, priimti tais klausimais, kurie iškyla vadovaujant ūkinei, socialinei kultūrinei ir administracinei politinei veiklai, siekiant įvykdyti šio vadovavimo tikslus. Valdymo aktai yra viena iš priemonių realizuoti valstybinės veiklos priemones ir funkcijas praktiškai. Valdymo aktai visada išreiškia atitinkamo valdymo subjekto valią. Ši valia ir yra valdymo sprendimas, išreikštas valdymo akte. Juridiniai valdymo aktai – tai esminiai valstybės administracijos veiklos rezultatai. Tai didžiausia pagal apimtį ir skirtingumą juridinių aktų įvairovė. Yra gausybė visuomeninių santykių, kuriems vadovauja valstybės administracija. Vadovavimas reikalauja daugybės aktų priėmimo (dėl įsidarbinimo, karinės tarnybos, privatizacijos, registracijos ir pan.). Visai valdymo aktų įvairovei yra būdinga eilė požymių, padedančių atskirti nuo kitų teisės aktų: 1. administraciniai teisės aktai yra priimami įgyvendinant administracinę valdžią ir yra vykdomosios tvarkomosios veiklos teisinė forma. Šiuos aktus leidžia vykdomosios valdžios subjektai, vykdomieji organai, pareigūnai, teisėjai. 2. vykdomieji aktai yra poįstatyminiai aktai – tai reiškia, kad jie atitinka Konstituciją, įstatymus, teismų sprendimus, tarptautines sutartis, kurias ratifikavo LR Seimas. 3. esminis valstybinio valdymo akto bruožas yra tas, kad aktas yra vienašalis (jį išleidusios institucijos) įpareigojimas. Šio įpareigojimo turi laikytis visi. Už šių aktų pažeidimus ar jų nevykdymo institucijos ar pareigūnai, sutinkamai su įstatymo laiduota kompetencija, gali taikyti numatytas poveikio priemones (administracinė, drausminė atsakomybė). 4. valdymo subjekto sprendimas tampa teisiniu aktu, kai jo forma atitinka nustatytą tvarką (privalomi rekvizitai – data, parašai, tekstas, numeris, priėmimo vieta). Tam, kad šis teisės aktas įgytų teisinę galią, reikia atlikti šias procedūras: akto patvirtinimas, skelbimas (ne visuomet – pvz. savivaldybės organų sprendimai gali įsigalioti be paskelbimo), registravimas. 5. valstybiniai valdymo aktai sukelia teisines pasekmes. Jas galima skirti į 2 grupes: • nustato, keičia ar panaikinti administracines teisės normas • jų pagrindų galia atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti administraciniai teisiniai santykiai. Valstybės valdymo aktai – tai ypatingos rūšies poįstatyminiai oficialūs teisės aktai, kuriuos naudoja vykdomosios valdžios subjektai vykdomosios tvarkomosios veiklos procese, išreiškiantys vienpusę valdymo institucijų valią ir sukeliantys teisines pasekmes. Reikšmė. Valstybinio valdymo aktai yra svarbi priemonė ◦ įstatymams ◦ vietos valdžios aktams vykdyti ◦ valstybės vykdomųjų tvarkomųjų organų veiklos uždaviniams spręsti ir jų funkcijoms įgyvendinti priimdami valdybės valdymo aktus, valstybės valdymo organai priima tam tikrus sprendimus, numato konkrečias priemones savo uždaviniams realizuoti. Svarbią teisinę valdymo aktų reikšmė yra ta, kad valstybinio valdymo organai juo priima valstybės vardu ir jais vienašališkai išreiškiama valia, kuriai turi paklusti visi nurodytieji valdymo subjektai. Valdymo aktai – tai juridinių aktų rūšis, valstybės aktuose esantys sprendimai bei nurodymai, arba atskiri valdymo organų (pareigūnų) nurodymai, turi aiškią teisinę reikšmę. Teisinė valstybinių valdymo aktų reikšmę rodo tai, kad dėl jų, kaip teisės aktų pagrindų, atsiranda tam tikri teisiniai rezultatai. Jie yra atitinkamų valstybės valdymo organų vienašališkų sprendimų išraiška. Valdymo aktų vykdymas garantuojamas įvairiomis į tikinimo, o jei reikia ir valstybinėmis privartos priemonėmis. Juos yra privalomi atitinkamo valdymo subjekto nurodymai. Taigi 1. valdymo akto priėmimas – tai teisiniai valdymo organų veiksmai, teisinė šių organų vykdomosios bei tvarkomosios veiklos forma. 2. valdymo aktai – tai poįstatyminiai aktai, kurie priimami remiantis įstatymais ir vykdant įstatymus, jų nustatyta tvarka ir forma. 3. valstybiniai valdymo aktai priimami valstybės vardu, jie yra valdingi ir vienašališko pobūdžio, jais nustatomos konkrečios teisės normos, tam tikrų valdymo santykių dalyvių teisės ir pareigos, jais reguliuojami tam tikri valstybinio valdymo santykiai. 4. valdymo akti juridiškai įtvirtinami valstybės vardu veikiančio valdymo organo valia ir įgaliojimai, kuriems turi paklusti atitinkami valdymo subjektai. 5. valstybės valdymo aktai – tai teisiniai aktai, dėl kurių atsiranda tam tikri teisiniai padariniai. 6. įgyvendinami, remiantis įvairiomis įtikinimo ir valstybės prievartos priemonėmis. ◦ Valstybės valdymo aktas gali būti kaip tam tikras teisinis aktas. Šiuo atveju jis yra kaip aplinkybė, kuri sudaro, pakeičia arba nutraukia administracinius teisinius santykius. ◦ Valstybės valdymo aktas gali būti ir atitinkamas įrodymas, teismui nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas (teismai vadovaujasi įstatymais ir poįstatyminiais aktais). ◦ Valstybės valdymo aktas gali būti civilinių teisinių santykių sudarymo ir galiojimo sąlyga (nustato, kokie klausimai turėtų būti pateikti sudarant pvz. sutartį). ◦ Daugelių atvejų valstybinis valdymo aktas gali būti pagrindas kitiems teisės santykiams atisirasti (civilinės, šeimos, darbo teisės ). Iš čia kyla teisinės pasekmės: 1. elgesio taisyklių nustatymas valstybės valdymo sferoje arba nustatymas konkrečių pareigų žemesniems organams. 2. nurodymų privalomumas tiems, kuriems jie yra skirti. 3. pasekmių atsiradimas, nesilaikant šių nurodymų. Teisinė aktų reikšmė. • Valstybės valdymo organai (pareigūnai) pagal savo kompetenciją leisdami valstybinio valdymo aktus, sprendžia jų veikloje įstatymų pagrindų kylančius klausimus (poįstatyminiai aktai išaiškina, ką norėjo pasakyti įstatymų leidėjas). • Valstybinio valdymo aktas yra valstybės valdymo organų (pareigūnų) juridinės valios išreiškimo forma (kaip išleistas įstatymas turėtų būti įgyvendinamas). Valstybinio valdymo aktų klasifikacija. Valstybinio valdymo aktai yra įvairūs. Jie turi tam tikrų tik jiems būdingų specifinių bruožų. Atsižvelgiant į tai, tie aktai gali būti klasifikuojami pagal įvarius kriterijus. Pagal juridines savybes valdymo aktai skirstomi į: • Normatyvinius. Norminiai aktai išreiškia reguliacinę administracinės teisės funkciją. Juos sudaro administracinės teisės normos, reguliuojančios vieno tipo visuomeninio valdymo santykius, būtent nustatomos apibriežtos privalomo elgesio taisyklės valstybinio valdymo sferoje, numatytos ilgam naudojimui ir neturinčios konkretaus adresato. Pavyzdžiui, kelių eismo taisyklės, sanitarinės higienos taisyklės adresuojamos tiems, kurie vienaip ar kitaip vykdo tam tikrus veiksmus įvardytose srityse. Valdymo norminai aktai yra labiausiai išreiškiantys vykdomosios valdžios realizavimo procesą. Tačiau valdymo norminių aktų rolė svarbi, kai parodoma ir jų turinyje. Tokio pobūdžio valdymo aktais: ◦ Konkretizuojamos aukščiausiosios juridinės valdžios normos, t.y. esančios įstatymuose. Pavyzdžiui, Vyriausybės įstatymo pagrindu yra sukurta Vyriausybės posėdžių reglamentas, konkretizuojantis ir detalizuojantis bendras normas, esančias įvardytame įstatyme. ◦ Nustatomos tipiškos elgesio taisyklės valstybinio valdymo sferoje. Pvz. muitinių taisyklės. ◦ Įgyvendinamos įvairaus tipo socialinės ekonominės programos. Pvz. privatizavimo programos. ◦ Nustatomas teisinis organizacinis vykdomojo aparato organų, pavaldžių Prezidentui arba Vyriausybei, statusas (panašūs aktai priimami ir žemesniuose Lietuvos valstybinės organizacijos lygiuose). ◦ Rūpinamasi konstitucinio piliečių statuso realizacijos mechanizmu ir visuotinėm organizacijom (pvz. sąžinės ir tikėjimo laisvė, švietimas, pan.). ◦ Nustatomi būtini apribojimai ir draudimai, suteikiamos specialios teisės ar pareigos, realizuojamos valstybinio valdymo srityje. Pvz. apie ypatingą padėtį, apie įvažiavimą ir išvažiavimą iš šalies, pan. ◦ Formuojasi pagrindinės tarpusavio santykių linijos tarp įvairių valstybės valdymo dalyvių. Pavyzdžiui tarpusavio santykiai įvairių Respublikos vykdomųjų organų. ◦ Vykdoma santykių apsaugos nustatytoje valstybinio valdymo srityje. Pvz. skundas teismui apie neteisėtus vykdomųjų organų veiksmus. Valstybės valdymo norminiai aktai yra vienas iš Lietuvos administracinės teisės šaltinių. Jie yra kaip teisinis pagrindas atsiradimui, pasikeitimui ir pasibaigimui konkrečių administracinių teisinių santykių, bet patys jų nesukelia. Atsižvelgiant į šakinį juose esančių normų priklausomumą, jie gali būti monošakiniais (administracinės, civilinės, darbo, žemės teisės šaltiniais) ir polišakiniais, kuriuose yra įvairių teisės šakų normos, bet juose negali būti baudžiamosios, baudžiamojo proceso, konstitucinės teisės šakų normų. • Individualius. Individualūs aktai, skirtingai nuo norminių, yra vykdomojo pobūdžio. Pagal savo juridinį turinį – tai tvarkomieji teisiniai aktai. Juose visuomet išreiškiamas valios įvykdymo pageidavimas. Tokių valios išraiškų konkretumas pasireiškia tuo, kad, • pirmiausią, jų pagalba sprendžiami individualūs administracinei reikalai ir klausimai, atsirandantys valstybinio valdymo srityje. • Jų adresatas yra konkretus asmuo, • Jie yra juridiniai faktai ,sąlygojantys konkrečių administracinių santykių atsiradimą. Labiausiai tinkamu individualaus valdymo akto pavyzdžiu galėtų būti įsakymas apie vieno ar kito asmens paskyrimą į vienas ar kitas pareigas valdymo aparate. Individualūs aktai labiausiai paplitę valstybinio valdymo veiklos praktikoje, dėl to, kad jie daugiausia turi vykdomąją reikšmę ir yra svarbiausia operatyvinių sprendimų priemonė valdymo klausimais. Be to, būtent individualūs aktai užima administracinės teisės ir vykdomosios valdžios jurisdikcinės funkcijos realizaciją. Individualūs aktai visuomet yra administracinių teisinių normų taikymo aktas. Jei taip pat naudojami ir eilės kitų teisės šakų normų realizacijai (pvz. finansinės, žemės, darbo, pan). nežiūrint to, svarbiausiu reikalavimu, keliamu juos leidžiant, yra jų atitikimas norminiams administraciniams teisiniams aktams. Priešingu atveju jie negali būti pripažinti galiojančiais. Kartais pagal juridines pasekmes, individualių teisinių aktų išleidimą sieją su pareigų: draudimų, leidimų, įgaliojimų nustatymu. • Bendro pobūdžio. Bendro pobūdžio teisiniai aktai apjungia individualių ir normatyvinių aktų požymius. Iš norminių jie paima neapibriežtumą – tai reiškia nesukonkretintą asmenų, kuriems aktas adresuojamas, ratas. Iš individualių aktų – jų veikimo, taikymo, vienkartinumą. Pvz. Vyriausybės nutarimas dėl poilsio dienos perkėlimo iš vienos datos į kitą: adresuota visiems ar beveik visiems dirbantiesiems, bet aktas vienkartinis, vienkartinio veikimo. Teisiniai valdymo aktai pagal galiojimą erdvėje gali būti klasifikuojami į: • Galiojančius LR teritorijoje (Vyriausybės, ministerijų, departamentų, žinybų aktai). • Galiojančius administraciniuose vienetuose (apskrityse ir savivaldybėse) – savivaldybės organų leidžiami vietinės reikšmės aktai. Valstybės valdymo aktų skirstymas pagal jų galiojimą erdvėje reikšmingas sprendžiant koliziją tarp įvairių institucijų aktų, galiojančių vienos teritorijos ribose. Paprastai valdymo aktai galioje toje teritorijoje, kurioje veikia kompetentingas organas, išleidęs tą aktą. Pagal galiojimą laike, valstybės valdymo aktais skirstomi į: • Riboto galiojimo. Jeigu valdymo aktas išleistas ribotam laikui, jo galiojimas baigiasi, suėjus numatytam terminui. Tokių aktų specialiai panaikinti nereikia. • Neriboto galiojimo. Šie valdymo aktai galioja tol, kol jų nepaskelbia negaliojančiais. Tai atlieka institucijos, šį aktą išleidusios ar aukštesnieji organai. Jeigu išleidžiamas aktas, nauju būdu reguliuojantys visuomeninius santykius, anksčiau šiais klausimais galiojęs aktas netenka juridinės galios (nors pats aktas apie galios netekimą gali būti išleistas ir vėliau). Teisinio valdymo akto galiojimas gali būti panaikintas pagal vienos iš suinteresuotų pusių norą, jeigu aktas išleistas subjektinių piliečių teisių įgyvendinimui. Bet valios išraiška kaip tokia dar nepanaikina galiojimo. Pvz. studento prašymas dėl pašalinimo iš mokymosi įstaigos nepanaikina akto dėl jo priėmimą į studijas; reikia naujo akto išleidimo – būtent dėl studento išbraukimo iš besimokančių sąrašų. Aktas, neribotas atitinkamu terminu, nenustoja galios su jį priėmusio organo kadencijos pasibaigimu. Tai liečia ir vėliau reorganizuotų organų aktus. Tie aktai nustoja galios jei aukštesnės institucijos taip numato. • Laikino galiojimo. Laikinieji galioja neribotą laiką, o apie tai, kad jie yra laikini, byloja jų pavadinimas. Atsižvelgiant į veikimo pradžios datą, reikia skirti aktus, pradedančius galioti: • Tuojau pat (pagal bendrą taisyklę) po pasirašymo ir priėmimo (Lietuvos Respublikoje). Vyriausybės, nutarimai, kuriais nėra nustatomos. Keičiamos ir pripažįstamos netekusiomis galios tesės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai, savivaldybių tarybų sprendimai). • Nuo pačiame akte nustatytos datos (Lietuvos Respublikos Seimo priimti aktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriais nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai, aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų organų, LR Prezidento dekretai). • Nuo termino, nurodyto kitame akte • Po paskelbimo “Valstybės žiniose” (kai kurie Seimo priimti teisės aktai, LR Prezidento dekretai, LR Vyriausybės nutarimai, kuriose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų, Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų teisės aktai, kuriais nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos. • Po to (Seimo priimi aktai, kai jie paskelbiami Seimo leidinyje arba ELT-oje, Konstitucinio teismo sprendimai ir nutarimai). Visą šią aktų įsigaliojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”. Pagal subjektų, leidžiančių administracinius teisinius aktus, požymį skiriami: • Įstatymų leidžiamosios institucijos potvarkiai • LR Prezidentas leidžia teisės aktus vykdomosios valdžios klausimais. Pvz., jis skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, Ministrus, įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, kariuomenės vadą, saugumo tarnybos vadovus, pan. (LR K 84 str.). LR Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus dekretus. • Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai. Vyriausybė priima minėtus aktus, remdamasi LR Konstitucija, įstatymais ir kitais aukščiausių valstybės valdžios institucijų aktais. Nutarimai paprastai yra normatyvinio pobūdžio valdymo aktai. Jie priimami svarbiausiais, principiniais valstybės valdymo klausimais. Vyriausybės nutarimais nustatomos tam tikros teisės normos, elgesio taisyklės įvairiems valdymo organams, pareigūnams, įstaigoms, įmonėms, visuomeninėms organizacijoms, piliečiams, ir galioja, paprastai, ilgą laiką. Vyriausybės nutarimais patvirtinamos įvairios taisyklės, nuostatai. Vyriausybės nutarimai yra besąlygiškai privalomi visiems subjektams, kuriems jie yra skirti. Atsižvelgiant į tai, vyriausybės nutarimai yra priimami kolegialiai, t.y. Vyriausybės narių balsų dauguma. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras. Potvarkius pasirašo Ministras Pirmininkas. • Ministrų, departamentų vadovų įsakymai ir instrukcijos. Įsakymai pagal juridines savybes gali būti tiek normatyviniai, tiek individualūs valstybės valdymo aktai. Instrukcijos visada yra normatyviniai aktai. Jose nurodoma kitų aktų taikymo tvarka arba detaliai aiškinama, kaip vykdyti kokias nors materialines technines operacijas (pvz. Aukštųjų mokyklų baigimo diplomų išdavimo instrukcija). Reikia pasakyti, kad be minėtų valdymo aktų, ministrai, departamentų vadovai gali priimti ir kitokių formų valdymo aktus. Ministrai gali duoti nurodymus, kurie privalomi įmonėms, įstaigoms, organizacijoms. Tačiau tam tikrais klausimais kai kurių ministerijų (pvz. Finansų, Sveikatos apsaugos) aktai gali būti privalomi visiems valdymo organams, įstaigoms, įmonėms, organizacijoms ir piliečiams. Ministerijų, departamentų aktai priimami, atsižvelgiant į Konstituciją, įstatymus, įsakus. Vyriausybės nutarimus ir kitus sprendimus. • Apskrities viršininko įsakymai, Apskrities Tarybos aktai. • Savivaldybėje priimami nutarimai ir potvarkiai. Šie aktai priimami sutinkamai su aukštesniųjų valstybės valdymo organų aktais. Nutarimai dažniausiai yra normatyvinio pobūdžio aktai, jie priimami svarbiausiais klausimais, Savivaldybės tarybos posėdžiuose, esant balsų daugumai. Kai kurie sprendimai, pvz. dėl ___________ nustatymo yra individualūs aktai. Nutarimus pasirašo meras. Potvarkius savivaldybės vardu priima meras (pavaduotojas) ir juos pasirašo. Jie priimami sprendžiant klausimus, kurių nereikia kolegialiai svarstyti. Nutarimai ir potvarkiai galioja atitinkamos savivaldybės veiklos teritorijoje ir yra privalomi pavaldžioms bei kontroliuojamoms įstaigoms, įmonėms, organizacijoms, piliečiams. • Įstaigų, įmonių, firmų vadovų įsakymai ir instrukcijos. Minėtų vadovų įsakymai ir instrukcijos gali būti ir normatyviniai, ir individualūs aktai. Įstaigų, įmonių, firmų vadovų aktai privalomi tik jų darbuotojams ir yra vidaus valdymo aktai, nes galioja tik šioje organizacijoje. Taigi valdybinio valdymo teisės aktai skirstomi į tris grupes: 1. Aukščiausiosios valdžios aktai. Aukščiausiuosius valdžios aktus leidžia Prezidentas ir Vyriausybė, tai aukščiausiosios galios aktai visoje valstybės valdymo sistemoje. Visų žemesnių administracinės teisės subjektų aktai neturi jiems prieštarauti. 2. Šakinio valdymo aktai. Šie valdymo aktai leidžiami ministrų ir kitų pareigūnų pagal kompetenciją. Šakinio pobūdžio aktai valstybiniame valdyme veikia šakos ribose, privalomi šakos darbininkams ir negali prieštarauti aukščiausios valdžios aktams. 3. Vietinės valdžios aktai. Teisiniai vietinės valdžios aktai leidžiami vietinių organų ir vietinių savivaldos organų, įgaliotų organų savo kompetencijos rėmuose ir veikia atitinkamose administracinėse teritorinėse ribose. Taip pat naudinga skirti aktus, išleistus nuolatinių ir laikinų (tarp jų ir deleguotų) įgaliojimų pagrindu. Pagal valstybinio valdymo organų kompetencijos pobūdį, valdymo aktai skirstomi į bendrosios, tarpšakinės ir šakinės kompetencijos organų aktus. • Bendrosios kompetencijos valdymo organų aktams priklauso Vyriausybės, Prezidento ir savivaldybių institucijų aktai, kuriais reguliuojami visuomeniniai santykiai įvairiose ūkinės, socialinės kultūrinės ir administracinės politinės veiklos srityse. • Šakinio ir tarpšakinio valdymo aktams priskiriami ministerijų, departamentų, žinybų, savivaldybių tarybų, veikiantys atskirose šakose ar valstybinio valdymo sferose. Pagal valdymo kompetencijos apimtį akta skirstomi į: • Diskretinius – priimami laisvai ir savarankiškai, savo nuožiūra (priėmimas į darbą, licenzijos išdavimas). Akto priėmimas savo nuožiūra reiškia, kad yra nustatyta teisės normų plataus pasirinkimo galimybė. Jei normos nėra pakankamai konkrečios, teisės taikytojai gali atsižvelgti į įvairius faktorius, tai reiškia, kad iš visų galimų teisėtų sprendimų jis turi priimti geriausią. • Esant alternatyviems įgaliojimams, kurie suteikia subjektui galimybę pasirinkti vieną iš kelių variantų. Pvz. nagrinėjant chuliganizmo bylą, viršininkas turi teisę paskirti baudą kaltininkui, taip pat bylą perduoti į teismą, nutraukti bylą ar apsiriboti įspėjimu. • Aktai, kai nėra pasirinkimo galimybės (pensijų paskirymas, absoliučių sankcijų taikymas). Pagal funkcijas valstybinio valdymo aktus galima skirstyti į planinius apskaitos, taip pat pagal finansinus klausimus, pagal metodinį pobūdį (kadrų reikalais), pagal teikimą ir kitas valdymo funkcijas. Pakankamai dažnai būna, kad administraciniai sprendimai iš karto susiję su keliomis administracinėmis funkcijomis. Jeigu aktai analizuojami pagal organizacinio poveikio apimtį, tai jie skirstomi į: • žemės ūkio • apsaugos • visuomeninės tvarkos apsaugos • sveikatos apsaugos • __________ globos ir kitais klausimais. Pagal adresatų santykį valstybės valdymo aktai skirstomi į: • aktus, betarpiškai adresuotus pavaldiniams • aktus, adresuotus teisinio veikimo sferos objektams • aktai, kuriuose yra daug tiksliai neapibriežtų adresatų • aktai, kuriose yra konkretūs adresatai. Pagal priėmimo tvarką aktai skirstomi į: • Kolegialius. Kolegialūs aktai priimami kolegialaus organo viso narių skaičiaus ar tik posėdyje dalyvavusiųjų paprasta ar kvalifikuota balsų dauguma. • Vienasmeninius. Vienasmeninių aktų yra daugiau. Jie projektų _______ narių nuomonei suteikia įsakmius bruožus. Valstybės valdymo aktai gali būti skirstomi ir pagal akte numatytų saugojimų nuo pažeidimų būdą. Kaip taisyklė, akto pažeidimas užtraukia pažeidėjui atsakomybę. Tai aiškinama tuo, kad tokie aktai yra valstybės valdymo sistemos grandis. Jie yra privalomi darbuotojams, kurie susiję su aktą išleidusiu organu. Įstatymo nustatytais atvejais, valstybės valdymo organai gali išlesti teisinius aktus, kurie yra privalomi nepaklusniems organizacijos organams, įmonėms, įstaigoms ir taip pat asmenims. Jei yra akto pažeidimas, juo užtraukiama administracinė atsakomybė, pvz. administracinė bauda. Tokie aktai vadinami administracinių sankcijų turintys valdymo aktai. Jie nustato visuotinai privalomas taisykles valstybinio valdymo sferoje, užtikrina visuomeninės tvarkos, nuosavybės, piliečių teisių ir laisvių apsauga. Tokiais teisės aktais yra taisyklės: transporto priemonių eismo saugumo taisyklės, pasų sistemos, ginklo saugojimo ir naudojimo taisyklės, sprogmenų, radioaktyvių medžiagų laikymo taisyklės. Pagal administracinių sprendimų sudėtingumo laipsnį valstybiniai valdymo aktai gali būti skirstomi į: • paprasti (šabloniniai) • sudėtiniai • unikalūs (reti) – pvz. dėl atominės elektrinės priežiūros. Pagal formą aktai skirstomi į: • Rašytinius. Rašytiniai aktai atsiranda tarnybinių dokumentų įvairovėje. • Žodinius. Žodiniai aktai plačiai naudojami tiesioginiam gamybinės veiklos vadovavimui, taip pat užtikrinant visuomenės saugumą, taip pat kariniuose dalyniose • Konkliudentinius. Konkliudentiniai aktai išreškia policijos pareigūno gestus, reguliuojančius kelių eismą, taip pat šviesos, garso signalus ir pan. Valstybinio valdymo aktai taip pat gali būti skirstomi pagal aktų galiojimo sferas: • aktai galiojantys visoje teritorijoje • aktai, galiojantys konkretaus valdymo srityje, regione, organų viduje, organizacijoje. • Aktai, kurie taikomi nustatyta konkrečios organizacijos srities ar piliečio veiklai. VALSTYBINIO VALDYMO AKTŲ VEIKIMAS Administracinis aktas - vykdant administravimo f - jas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Dar jis gali būti: Individualus adm. aktas - dažniausiai vienkartinis teisės taikymo aktas skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei. Norminis adm. aktas - teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminius adm. aktus turi teisę priimti tik viešojo adm. subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją. Individualius adm. aktus turi teisę priimti ne tik viešojo adm. subjektai, bet ir jų įgalioti asmenys, remdamiesi įstatymų apibrėžtais įgaliojimais. Valstybinio valdymo aktai tik tada atlieka savo paskirtį, kai jie veikia, t.y. kai jie sukelia tokias teisines pasekmes, dėl kurių aktas buvo išleistas, turint omenyje arba norminį visuomeninių santykių reguliavimą arba adm. teisinių santykių sistemos sukūrimą. Veikiantis aktas - kuris turi tam tikras teisines ypatybes, o būtent teisinę galią, kuri suprantama kaip jo galimybė pasireikšti valstybinio valdymo realizacijos administracine teisine forma, visiškai atitikti valstybinio valdymo uždavinius ir f - jas. Ši sąlyga pastebima kiekvieno akto leidyboje. Teisės aktas įgyja teisinę galią nuo jo išleidimo momento arba sekančią dieną po paskelbimo, jei pačiam akte nenumatyta kita veikimo tvarka. Būtina valstybinio valdymo akto realaus vykdymo sąlyga yra vykdytojų supažindinimas su to akto turiniu. Todėl šiam reikalui naudojamos įv. priemonės: aktai išsiunčiami vykdytojams, skelbiami spaudoje, spec. leidiniuose, per televiziją, radiją. Svarbiausia teisės akto teisinės galios sąlyga - jo atitikimas nustatytiems reikalavimams: 1. Teisės aktas turi atitikti LR Konstituciją, taip pat kitus galiojančius teisės aktus, jeigu tame akte nėra normų, keièiančių galiojančius teisės aktus. 2. Teisės aktas privalo atitikti formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. Forma: 1) institucijos, įgaliotos priimti teisės aktą, pavadinimas; 2) teisės akto rūšies pavadinimas; 3) teisės akto pavadinimas (antraštė); 4) teisės akto priėmimo data, numeris, vieta; 5) teisės akto tekstas; 6) teisės aktą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė. Struktūra: 1) Seimo nutarimus ir LR Prezidento dekretus sudaro straipsniai, jų dalys ir punktai; 2) Seimo nutarimais ir Prezidento dekretais tvirtinami aktai turi punktus ir papunkčius; 3) Vyriausybės ir kitų institucijų teisės aktus sudaro punktai, jų pastraipos ir punktų papunkčiai. Didesnės apimties teisės aktai gali būti skirstomi į skyrius ir skirsnius. Turinys: 1) Teisės aktas turi atitikti jo paskirtį; 2) Teisės aktas turi būti logiškas, glaustas ir aiškus; 3) Neturi būti nereikalingų arba netaisyklingų žodžių, jų junginių, pastabų ar dviprasmybių. Straipsnių tekstas nekartojamas kituose straipsniuose. Neleistini žodžių sutrumpinimai, išskyrus atvejus, kai pateikiama nuoroda į leidinį, kuriame šis aktas oficialiai paskelbtas. Pirmą kartą minimas negali būti trumpinamas. Kalba: 1) Teisės aktai rašomi laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų ir teisinės terminijos. Tarptautiniai žodžiai naudojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų. Taigi, jei nesilaikoma šių reikalavimų, tai tokie aktai vadinami neveikiančiais (t.y. kai pažeisti jam keliami reikalavimai, visų pirma kai pažeidžiami patys svarbiausi reikalavimai, kurių laikymasis garantuoja poįstatyminių aktų teisėtumą). Neveikiantys aktai priklausomai nuo nukrypimų nuo reikalavimų laipsnio ir pobūdžio dar skirstomi į niekinius ir ginčytinus. Niekiniai - aktai, priimti su akivaizdžiu įstatymų pažeidimu. Tokie aktai juridiškai nepagrįsti ir turi būti panaikinti. Faktiškai tokiuose aktuose naikinamas pats valios išreiškimas, pavyzdžiui aktai, priimti nekompetentingų valdymo organų. Ginčytini - aktai, kuriuose vienu ar kitu laipsniu nebuvo laikomasi reikalavimų, skirtingai nuo niekinių, čia yra neteisėti tam tikri straipsniai ir skirtingai nuo niekinių, šie aktai yra vykdytini. Valstybinio valdymo aktų teisėtumo kontrolę vykdo administraciniai teismai ir Vyriausybė. Skundą dėl viešojo ar vidinio administravimo subjekto priimto adm. akto neveikimo turi teisę paduoti asmenys, kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės bei savivaldybių tarnautojus. Skundas paduodamas adm. ginčų komisijai arba tiesiog administraciniam teismui. Prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymo numatytų valstybinio valdymo subjektų priimti individualūs teisės aktai gali būti ginčijami ikiteismine tvarka. Ikiteisminį nagrinėjimą atlieka savivaldybių visuomeninės adm. ginčų komisijos ir vyriausioji adm. ginčų komisija. Su pareiškimu į administracinį teismą, prašant ištirti, ar viešojo adm. subjekto priimtas norminis adm. aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, Valstybės kontrolės pareigūnai, apskričių viršininkai, bendrieji ir specializuoti teismai, taip pat prokuroras. Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jei šie prieštarauja LR Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, LR Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams, Ministro Pirmininko potvarkiams. Sprendimą priėmusi institucija, gavusi pareiškėjo ar kito suinteresuoto asmens pagrįstą prašymą ar pranešimą apie teisinių klaidų teisės akte buvimą, sustabdo jo galiojimą ir pradeda klaidų ištaisymo procedūrą. Administracinių teisės normų realizavimas Administracinės teisės normos savo socialinę paskirtį atlieka tada, kai jos realizuojamos, t.y., kai teisės subjektų elgesys atitinka jomis įtvirtintus reikalavimus. Realizacija – tai praktinis tose normose įtvirtintų elgesio taisyklių panaudojimas, atitinkantis valdymo visuomeninių santykių reguliavimą. Atsižvelgiant į adm. t. n. turinį ir jos išraiškos būdą skiriamos keturios šių normų realizavimo formos: laikymasis, vykdymas, panaudojimas, taikymas. Laikymasis – tai teisės subjekto savanoriškas paklusimas normos reikalavimams, paliepimams. Šia forma dažniausiai realizuojamos draudžiančios normos – subjektas susilaiko nuo veiksmų, kuriuos norma draudžia. Vykdymas – svarbiausias instrumentas, garantuojantis teisinę tvarką ir valstybinę discipliną, realizuojant vykdomąją valdžią. Vykdymu realizuojamos įpareigojančios normos. Jos įgyvendinamos tik aktyviais teisėtais subjektų veiksmais, atitinkančiais normų paliepimą, joje įtvirtintas pareigas. Įgalinančios normos realizuojamos jas panaudojant. Tai subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma. Normos panaudojamos aktyviais teisėtais subjekto veiksmais, skirtais jam priklausančioms subjektyvinėms teisėms įgyvendinti. Teisės subjektai šia realizavimo forma naudojasi savo nuožiūra (fakultatyvinė forma). Taikymas – skirtingai nuo kitų formų šias normas taiko tik kompetentingi valstybės organai ar jų pareigūnai, nes šią formą naudoti galima tik turint specialius valstybinius valdingus įgaliojimus. Taikydami administracines teisės normas kompetentingi organai pagal jas priima sprendimus dėl individualių valdymo bylų. Normų taikymu užtikrinamas ir kitų normų realizavimo formų įgyvendinimas (laikymasis, tinkamas vykdymas bei panaudojimas). Išskiriamos šios adm. t. n. taikymo proceso stadijos: • faktinių bylos aplinkybių nustatymas, • atitinkančios šias aplinkybes teisės normų parinkimas, • normos prasmės ir turinio išsiaiškinimas, • sprendimo dėl bylos priėmimas, • priimto sprendimo vykdymo užtikrinimas. Administracinės teisės normų taikymas – tai įstatymo sureguliuota kompetentingų organų (ar jų pareigūnų) valstybinė valdinga veikla sprendžiant pagal administracinės teisės normas konkrečias valdymo bylas. Yra dvi pagrindinės teisės normų taikymo kryptys: • reguliacinė – tai pozityvi, kūrybiška veikla taikant normas; • normų taikymas teisės apsaugos srityje – tai subjektyvinių teisių gynimas, ginčų, kilusių valdymo sferoje, sprendimas. Dziegoraitis “įstatymų karas” Bruce Kenedy teigė, kad teisės normų viešpatavimas ir nevaržomas teisinės informacijos skleidimas – esminiai demokratinės visuomenės bruožai. Įstatymų svarbą turi garantuoti Seimas. Seimas ir kt. kompetentingos valstybės institucijos privalo priimti itin kvalifikuotai parengtus ir veiksmingus įst., bei juos papildančius aktus. 1996m. įstatymų leidyba priminė konvejerį – vyriausybė reikalavo, kad vis nauji įstatymų projektai būtų svarstomi ypatingos skubos tvarka. Todėl visus vargina ydinga įst. Ir poįstatyminių aktų nesuderinamumo ir keitimo praktika. Dėl sparčiai didėjančios galiojančių įstatymų papildymų ir pakeitimo bangos nerimauja verslininkai, buhalteriai, teisininkai ir kt., iš to seka peticijos Seimui. Daugelis įst. Skelbiami buvo pavėluotai, jų tekstai netikslūs, dviprasmiški.Dėl to atsiranda sąlygų nesąžiningai taikyti griežtas finansinio poveikio priemones ūkio subjektams, kurie patiria nuostolių, gaišta laiką teismuose.Sėjamos pesimistinės nuotaikos. Dominuoja atotrūkis nuo realaus gyvenimo; naivus požiūris, kad bet kaip parengtais teisės aktais galima sukurti sveikus valstybės pamatus. Kad įst. Veiktų būtina sukurti efektyvią ir patikimą jų įgyvendinimo sistemą. Reikia stebėti ir kontroliuoti priimtų T. aktų įgyvendinimą, kuo skubiau šalinti pasitaikančias problemas, koreguoti, net atšaukti nepavykusią T. normą. Pasiteisinimui iš Seimo buvo mesta nepagarbi mintis, esą tobulų įst. Negalima kurti, nes jie negalėtų veikti netobulom sąlygom. Pvz. Įmonių įst. Buvo pakeistas 22 kartus. Mikelėnas siūlo įst. Leidėjams sustoti ir inventorizuoti visus priimtus įstatymus – ko jie daugiau davė – naudos ar žalos. Dažnai po daugelio pataisų įst. Netenka savo reguliuojančios norminės jėgos, atsiranda įst. nihilizmas.Seimo juridinio skyriaus išvados dažnai ignoruojamos, neskubama kurti nepriklausomų ekspertų grupės. Jautriausia įst. Leidybos proceso vieta – mažas įst. Įgyvendinimo efektyvumas. Kartais lobizmas daro įtaką blogiems įst. Atsirasti, nes orientuoja tik į atskiros grupuotės interesus. Įst. tekstuose dažnai atsiranda prieštaringų ir nepamatuotų draudimų; iš jų atsiranda lemtingų teis draudimų išimčių, kurių taikymas priklauso tik nuo valdininko. Svarbu neužmiršti ne tik įst., bet ir visos Lt. Teisės populiarinimo formų ir metodų rengimo darbų. Antraip jie tampa neaiškūs ir nepriimtini. Pastebima asmeninės kompetencijos stoka. Galybe projektų rengia pačios ministerijos, departamentai tuo siekdami išsaugoti savo monopolinę padėtį, privilegijas. Už jų slypi ne valstybės, o grupiniai, privatūs interesai, todėl blėsta pagarba įstatymui. O pačios ministerijos ignoruoja, nevykdo vyriausybės nurodymų Jau 19a. teisininkai sakydavo, kad neveikiantis įst. blogiau nei jo visai nebūtų, nes pratina prie minties, kad tokio įst. neprivalu laikytis. Rengiant įst. reikia vengti smulkaus konkretizavimo – būtina aiškiai ir tiksliai išdėstyt pagrindinius principus. Teisės reformai trukdo ir laikinumo bei keičiamumo elementai įstatymuose. J.Goštautas:”Žinojimas, kad tikrai nebūsi nubaustas, veda į nešvariausias machinacijas”. Laiku atliekami nuoseklūs ir kompetentingi aktualių valstybės vykdomo teisinio reguliavimo problemų tyrimai reikalingi visos teis. Sistemos veiksmingumui nustatyti. Reikia tirti, kaip t. mechanizmai veikia žmogaus sąmonę, elgesį, kaip jis “apdoroja” teisinės informacijos srautus. Lietuvoje akivaizdžios teisinės informacijos komunikatyvumo spragos. Sunkiai suvokiami įst. piliečius nubloškia į gausias tokių neapgalvotų įstatymų pažeidėjų gretas. To išvengti padėtų turinio lakoniškumas, aiškumas, nuoseklumas ir t.t. Įst. turėtų būti orientuoti ne valdžios, bet piliečių interesams ginti. Kuriant Lietuvos teisinę sistemą svarbu: Kvalifikuotai šalinti įst. prieštaravimus Laiku juos inkorporuoti į galiojančius kodeksus Būtina apsaugoti teisėtus proceso dalyvių interesus, bei žmogaus teises Įst. projektų autoriai privalo kruopščiai įvertinti visus taikant atsirandančius prieštaravimus. Papildymai- pagrysti motyvuotais argumentais Svarbu intensyvinti spec.teisinius tyrinėjimus, ugdyti piliečių pagarbą įstatymui ir t.t…. Materialinės administracinės teisės normos Pagal turinį normos skirstomos į materialines administracines normas ir procesines administracines teisės normas.Materialines administracinės teisės normos nustato subjektų teisinę padėtį,jų teises ir pareigas valdymo sferoje, t.y. jų administracinį teisinį statusą. Per materialines a.t. normas išreiškiamas toks teisinis rėžimas, kurio ribose turi funkcionuoti vykdomosios valdžios sistema (valstybinio valdymo) ir turi veikti reguliuojamų santykių dalyviai.Tokios adm.t. normos dar dažnai vadinamos statinėmis. Tai: 1) normos, nustatančios privalomą atitinkamų asmenų,piliečių skundų priėmimą ir išnagrinėjimą per tam tikrą laiko tarpą. 2) arba normos,nustatančios vieno ar kito vykdomosios valdžios subjekto kompetenciją. Todėl adm.t. normos nustato vykdomosios valdžios subjektų ir skirtingo tipo objektų tarpusavio santykių pagrindą,jų tarpusavio teisines galimybes. Materialinės normos ar jų visuma nustato teisines ribas ir teisinio reguliavimo apimtį. Materialinės normos įgyvendinamos per administracines procesines normas (tik tos,kurios reikalauja normiškai nustatytų veiksmų ir etapų,priimant konkrečius sprendimus. 1. Materialinės a.t. normos,pavyzdžiui,normos nustatančios privalomą,atitinkamų atsakingų asmenų piliečių skundų priėmimą ir išnagrinėjimą per tam tikrą laiko tarpą. Procesinės a.t.,pavyzdžiui,normos nustatančios piliečių skundų priėmimo ir nagrinėjimo tvarką. 2. Materialinės teisės normos nustato subjektų teisinę padėtį,jų teises bei pareigas valdymo sferoje – teisinį statusą. Procesinės a.t. nustato subjektų teisių reguliavimo ir pareigų vykdymo tvarką. 3. Procesinės a.t. normos reglamentuoja materialinių teisės normų realizavimo tvarką. 4. Materialinės a.t.normos nustato valstybinio valdymo organų,visuomeninių organizacijų ir piliečių teises ir pareigas valdymo srityje.Procesinės normos nustato kokiu būdu ir kokia tvarka veikia valstybinio valdymo organai,kokia bylų peržiūrėjimo ir nagrinėjimo procedūra. Materialinių normų pavyzdžiai: 1.ATPK – 5,6,13,14,15,16. 2.Lietuvos Respublikos Viešo Administravimo įstatymas 7,19,20,21. Procesinės administracinės teisės normos. Procesinės administracinės teisės normos reglamentuoja valstybės valdymo dinamiką ir su valstybės valdymo susijusius valdymo santykius. Pvz. tai normos, nustatančios piliečių skundų bei pareiškimo priėmimo, nagrinėjimo bei sprendimo tvarką, taip pat normos, nustatančios administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo tvarką, pan. Procesinių administracinės teisės normų reikšmė yra nustatyti teisių ir pareigų, nustatytų materialinių administracinės teisės normų, realizavimo tvarką (procedūras). Procesines administracinės teisės normas galima skirstyti į administracines jurisdikcines ir administracines procedūrines normas. Administracinės jurisdikcinės normos reglamentuoja neteisminių administracinės teisės ginčių nagrinėjimo ir sprendimo tvarką. Čia turimas omenyje administracinės jurisdikcijos realizavimo forma, priklausanti tam tikriems valstybės valdymo organams (pareigūnams), kuomet jie, sutinkamai su įstatymų jiems suteikta kompetencija, gali vertinti asmenų bei organizacijų elgesį ir tam tikrais atvejais taikyti tam tikras administracinės teisės prievartos priemones (pvz. nagrinėjant bylas dėl administracinės teisės pažeidimų). Taip pasireiškia administracinių jurisdikcinių normų apsauginė funkcija. Tačiau valdymo veiklos negalima suprasti tik kaip jurisdikcinės. Reikšmingas yra valdymo sprendimų, kitų valdymo aktų rengimas bei priėmimas. Tai taipogi yra procesiniai veiksmai. Todėl procesinės administracinės teisės normos, reglamentuojančios kasdienį valdymo aparato veiklą, galima išskirti administracines procedūrines normas (pvz. jų galima rasti Vyriausybės darbo reglamente). Valstybinio valdymo aktų sąvoka. Valstybinio valdymo aktai yra pagrindinė (administracinė teisinė) vykdomosios valdžios uždavinių it funkcijų realizavimo forma. Jų bruožai: • Valstybinio valdymo aktas yra valdymo sprendimo teisinis variantas. Išleisdamas jį, vykdomasis organas (pareigūnas) sprendžia vieną ar kitą klausimą (bendro ar individualaus pobūdžio), iškylanti jo veiklos eigoje, realizuodamas vykdomosios valdžios interesus bei funkcijas. • Valstybinio valdymo aktas yra išleidžiamas tik vykdomosios valdžios ar valstybės valdymo veiklos subjekto, jo kompetencijos, nustatytos įstatymų ar administracinių teisės normų, ribose. • Valstybinio valdymo akras – tai teisinis valinis atitinkamo vykdomosios valdžios subjekto valios išreiškimas, per kurį pasireiškia valstybės valdymo valinė prigimtis. • Valstybės valdymo aktas – tai minėto subjekto vienašališkas valios išreiškimas. • Valstybini valdymo aktas yra teisiškai valingas vykdomosios valdžios subjekto nurodymas, imperatyvinio pobūdžio, privalomas adresatui. • Valstybinio valdymo akras nustato valstybės valdymo sferos elgesio taisykles, kuriomis siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti atitinkamus valstybės valdymo santykius. • Valstybinio valdymo aktas – tai poįstatyminis aktas, tai yra jis turi būti išleistas valstybinės valdžios subjekto, sutinkamai su Konstitucija ir galiojančiais įstatymais, tam, kad būtų užtikrintas jų vykdymas. • Valstybinio valdymo aktas – tai tarnybinių dokumentų, kuriuos naudoja vykdomųjų organų veikloje, rūšis. • Valstybinio valdymo aktas kaip taisyklė yra išleidžiamas kaip raštiškas teisinis dokumentas, bet gali būti išreikštas ir žodžiu (pvz. karinio valdymo sistemoje, betarpiškai santykiuose tarp vadovo ir pavaldinio). • Valstybinio valdymo aktas leidžiamas, atsižvelgiant į nustatytas ir oficialiai įtvirtintas procedūras, numatančias jo rengimo, nagrinėjimo, tvirtinimo tvarką. • Valstybinio valdymo aktas, sutinkamai su galiojančiais įstatymais, gali būti apskųstas ar užprotestuotas. • Už valstybinio valdymo akto nepaisymą, atsiranda tam tikros apsauginės priemonės, būtent atsiranda kaltosios pusės atsakomybė (drausminė ar administracinė). Valstybinio valdymo aktas yra vienašalis raštiškas teisinis valios išreiškimas, nukreiptas į administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą, siekiant realizuoti valstybinio valdymo uždavinius ir funkcijas. Šie teisės aktai nustato santykius tarp valstybės valdymo subjektų ir objektų. Šių aktų pagalba yra sprendžiami bendrojo pobūdžio teisės normų detalizavimo ir konkretizavimo klausimai. Valstybinio valdymo aktai neapsiriboja vien tik valstybinio valdymo sfera. Jie dažniausiai reglamentuoja ne tik administracinės teisės, bet ir kitų teisės šakų (finansų, darbo, žemės, kt) aspektus. Jų pagrindu atsiranda mokesčių, aplinkosaugos santykiai. Valstybinio valdymo aktai skiriasi nuo teisminių organų aktų tuo, kad jų pagalba yra organizuojamas vykdomosios valdžios funkcionavimo procesas. Siekiant sutvarkyti įvairias valstybės gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo puses. Teisminiai aktai yra aiškiai jurisdikcinio pobūdžio. Valstybinio valdymo aktų jurisdikcija nėra prioritetinė. Valstybinio valdymo aktai negali pakeisti ar panaikinti teisminių aktų, tuo tarpu pastarieji gali tai padaryti valstybinio valdymo aktų atžvilgiu. Valstybinio valdymo aktai gali turėti svarbią reikšmę įrodinėjant teisminiame procese (pvz. drausmės, administracinės teisės pažeidimų bylose). Valstybinio valdymo aktai kartais apibūdinami kaip konkliudentiniai – šis terminas naudojamas apibūdinti dažniai valdymo praktikoje apsitaikančių paliepimų, kurie nėra išreikšti raštu. Tai šviesoforo signalai, kelio ženklai, pan. Tačiau šių paliepimų nepaisymas gali sąlygoti teisės aktų išleidimą (pvz. dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn). Valdymo sąvoka. Valdymas – tai vykdymas ir tvarkymas. Valdymas – tikslingas tvarkomasis poveikis tam tikram objektui ar vadovavimas to objekto veiksmais. Jis realizuojamas per žmonių santykius. Valdymas – bendras politikos laikymasis, bendrų taisyklių nustatymas Valdymas – tikslingas, kryptingas poveikis sistemos elementams Valdymo elementai: • Įsakymas • Paklusimas Objektyvusis valdymas – faktinis valdymas Subjektyvusis valdymas – noras valdyti daiktą. Valstybinis valdymas – tai poįstatyminė organizacinio pobūdžio vykdomoji tvarkomoji valstybės valdymo organų veikla. Tai kryptinga valstybės organų bei valstybės organizacijų veikla. Požymiai ir funkcijos: ◦ Valstybės interesų, uždavinių įgyvendinimas ◦ Specialūs vykdymo subjektai ◦ Specialūs subjektų įgaliojimai ◦ Veiklos ribos nustatytos valstybės teisės normų Valstybinio valdymo teisinė veikla: • Valdžios įgyvendinimas (Seimas) • Valstybės valdymas (Vyriausybė) • Teisingumo realizavimas (Teismai). Valstybinio valdymo bruožai: • Specialūs subjektai • Vykdomojo pobūdžio veikla • Tvarkomasis pobūdis • Poįstatyminė veikla Valstybinio valdymo santykių grandys: • Valstybinio valdymo objektai • Savivaldybių administravimas • Kiti subjektai Valstybinis valdymas – visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda: • Valstybinio valdymo sferoje • Tarpininkauja tarp valstybės ir piliečių • Vykdomosios valdžios turinys • Išreiškia viešųjų teisinių interesų prioritetą. Valstybinio valdymo santykiai tarp: • Vykdomosios valdžios subjektų ir piliečių • Vykdomosios valdžios subjektų ir visuomeninių organizacijų • Vykdomosios valdžios subjektų ir nevalstybinių organizacijų • Vykdomosios valdžios subjektų ir savivaldos institucijų • Vykdomosios valdžios subjektų ir valstybinių įmonių. • Tarp įvairių vykdomosios valdžios institucijų. Administracinės teisės ryšis su civiline teise. Visos teisės šakos yra tam tikra prasme susijusios. Kitaip negali būti, bes jos visos priklausomos nuo Konstitucinės teisės. Be to, įvairiose šakose randami valdymo elementai. Skirtumai: • Atskiriant administracinę teisę nuo civilinės teisės, svarbiausią vaidmenį atlieka metodas. Civilinėje teisėje jis yra leidžiamasis, o administracinėje teisėje sąveikauja daug metodų. • Be to yra ir dalyko skirtumai. Civilinėje teisėje dalykas yra turtiniai ir su jais susiję neturiniai santykiai, o administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai valstybinio valdymo sferoje. • Civilinė teisė priklauso privačiajai teisei, o administracinė – viešajai. ◦ Senatis:Civilinėje teisėje iki 3 metų. Jei kreipiamasi dėl akto teisėtumo ar garbės ir orumo klausimų, senaties nėra. Administracinėje teisėje skundas ar prašymas paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo, arba per 20 dienų po to, kai gautos komisijos spendimas.Jei norima ištirti teisėtumą – terminų nėra. ◦ Administracinėje teisėje subjektai nėra lygūs, bet pavaldūs. Civilinės teisės subjektai yra lygūs. ◦ Civilinės teisės subjektai: fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys.Administracinės teisės subjektai: fiziniai asmenys, vykdomosios valdžios subjektai, savivaldos institucijos, valstybės tarnautojai, įmonės, įstaigos, organizacijos, visuomeniniai susivienijimai. Panašumai. • atsakomybė atsiranda nuo tam tikro amžiaus. • kad CPK naudojamas nagrinėti administracines bylas, jei neužtenka administracinės teisenos. • Administracinė ir civilinė teisėje tiesiogiai taikomi poįstatyminiai aktai. • Galiojimas įstatymų yra toks pats Administracinės teisės ryšis su baudžiamąja teise. Ir už administracinės ir už baudžiamosios teisės pažeidimus atsakoma prieš valstybę. Subjektai: baudžiamojoje teisėje fiziniai asmenys (BK projektas numato ir juridinius asmenis). Administracinėje teisėje: fiziniai asmenys, vykdomosios valdžios subjektai, savivaldos institucijos, valstybės tarnautojai, įmonės, įstaigos, organizacijos, visuomeniniai susivienijimai. Atsakomybė ir baudžiamojoje ir administracinėje teisėje atsiranda nuo tam tikro amžiaus. Administracinėje teisėje atsakomybėn patraukti gali valstybės tarnautojas ar valstybinio valdymo organas, išimtiniais atvejais – teismas. Baudžiamojoje teisėje – tik teismas. Poveikio priemonės siekia baudžiamąjį asmenį nubausti, perauklėti, įspėti, Baudžiamosios teisės dalykas – labiau sudėtingi visuomeniniai santykiai, kurių turinys gana specifinis, nevienaprasmis. Administracinė teisė reguliuoja santykius, susijusius su vykdomosios valdžios sistemos organizavimu it funkcionavimu. Metodas. Baudžiamojoje teisėje draudžiamasis, kai vertybės yra saugomos. Administracinėje teisėje – įpareigojimo metodas – reguliuoja santykius. Baudžiamojoje teisėje poįstatyminiai aktai netaikomi. Baudžiamosios teisės normos susijusios su nusikaltimų draudimu. Administracinės teisės normos – su nusižengimų draudimu. Procesiniai principai yra panašūs. Principai Baudžiamoji teisė Administracinė teisė Teisėtumas Asmens interesų prioritetas Lygybė prieš įstatymą Valdžių padalijimas Sąžiningumo Teisėtumo Humaniškumo Viešumo kaltės Atsakomybės Baudžiamosios ir administracinės teisės atskyrimas. • Pavojingumo laipsnis ir pobūdis • Priešingumas teisei • Sukeliamos pasekmės Už administracinės teisės pažeidimą gali atsakyti kitas asmuo, teistumas neatsiranda, o Baudžiamojoje teisėje atsakomybė yra individuali, atsiranda teistumas. Administracinės teisės principai. Administracinė teisė atlieka savo tarnybinį vaidmenį, vadovaudamasi pagrindiniais principais, kurie yra bendri tiems, kurių pagrindu vyksta praktinis vykdomosios valdžios realizavimas. Pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Svarbiausias straipsnis nustato, kad žmogaus ir piliečių teisių ir laisvių pripažinimas, laikymasis ir gynimas – tai valstybės pareiga. Administracinėje teisėje tai vienas iš svertų, kurių pagalba valstybė įgyvendina savo politiką, tuo pačiu savo reguliacinį vaidmenį grindžia asmens ir jo interesų prioriteto principu. Vykdomosios valdžios realizavimu žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės yra garantuojamos, apsaugomos, t.y. tampa realiomis šios srities normomis formuojasi asmens administracinis teisinis statusas. Administracinės teisės reguliavimas įgyvendinamas, atsižvelgiant į valdžių padalijimo principą. Atitinkamai, administracinių teisės normų kūrimas yra glaudžiai susijęs su įstatymleidyste. Čia būtina pabrėžti LR Vyriausybės įstatymų iniciatyvos teisę, kuri naudojama dažniausiai pateikiant Seimui įstatymų projektus, papildymus ar pakeitimus svarstomiems įstatymams, o taip pat pateikiant išvadas dėl įstatymų. Svarbiausia yra garantuoti valstybės valdžios šakų dalykinį bendradarbiavimą, kas eliminuotų pilną šakų nepriklausomumą ir nelestų vienos valstybės valdžios šakos pakeitimo kita valdžia, tas neleistų įstatymų leidžiamajai valdžiai įsikišti į vykdomąją valdžią, ir atvirkščiai. Nukrypimas nuo šio principo dažniausiai pasireiškia vykdomosios valdžios noru priimti teisės aktus, turinčius administracinės teisės normas, nelaukiant, kol bus patvirtintas atitinkamas įstatymas. Tokie aktai nevisuomet atitinka galiojančią įstatymleidystę. Šiuo metu imamasi tam tikrų priemonių, kurios padėtų realiai bendradarbiauti įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžių organams (pvz. komisijos su įstatymleidystės atstovais). Šio principo esmė - kiekvienas turi užsiimti savo darbu, reglamentuotu įstatymo. Federalizmo principas tiesiogiai įtakoja administracinės teisės reguliavimo procesą it mechanizmą. Esminis yra tas faktas, kad administracinė teisė ir administracinio proceso teisė tvarkoma tiek visos LR mastu, tiek administraciniuose vienetuose. Atitinkamai iškyla problema, kaip nustatyti atitinkamas administracinės teisės normas administracinių vienetų lygmenyje taip, kad jos atitiktų visos valstybės normų turinį (kurios reguliuoja administracinius teisinius santykius visos valstybės lygmenyje). Tai padeda nustatyti ribas tarp kompetentingų (visos valstybės vykdomosios valdžios ir administracinių vienetų vykdomosios valdžios). Teisėtumo principas numato, kad vykdomieji organai (pareigūnai), taikydami administracinės teisės normas, turi griežtai laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Kitaip iškreipiamas Konstitucijoje įtvirtintas vykdomosios valdžios mechanizmas. Viešumo principas reiškia, kad administraciniame teisiniame reguliavime taikomi normatyviniai aktai, liečiantys žmogaus bei piliečio teises bei laisves, netaikomi, jei jie nėra viešai paskelbti. Kuriant administracinės teisės normas, turi būti pasisakyti ir įvertinti administracinės teisės normas visuomeninėms organizacijoms, atskiriems piliečiams ir tiems, kam bus adresuojamos tos administracinės teisinės normos. Rezultatai, pasiekti administracinio teisinio reguliavimo metu tam tikrose vykdomosios valdžios santykiuose turi būti visuomenės “turtu”. Atsakomybės principas administracinėje teisėje reiškia ne tik atsakomybės atsiradimą vien tik už administracinės teisės normų, kurios yra visuotinai privalomos, pažeidimą, bet atsiranda ir drausminė atsakomybė, kuri yra taikoma pareigūnams už neteisėtą (nepateisinamą) administracinės teisės normų panaudojimą, nesąžiningą savo funkcijų atlikimą, kitokių procedūrų kuriomis užtikrinamos administracinės teisės normų įgyvendinimas, pažeidimą. Administracinių teisinių santykių sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Administraciniai teisiniai santykiai – svarbiausias administracinio teisinio reguliavimo mechanizmo elementų vykdomosios valdžios sferoje. Būdami teisinių santykių rūšimi, jie turi visus pagrindinius bet kurio teisinio santykio požymius. 1. Visų pirma, administracinis teisinis santykis – tai konkrečios administracinės teisės normos poveikio atitinkamam administraciniam teisiniam santykiui rezultatas. Ši administracinė teisinė norma atitinkamu būdu (įpareigojimais, draudimais) reglamentuoja reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių veiksmus (elgesį). Ji taip pat nustato šių dalyvių abipuses pareigas bei teises, jų teisinę atsakomybę už jų elgesio neatitikimą šios normos reikalavimams. 2. Administracinis teisinis santykis turi visą eilę ypatumų, kurių pagrindu jį galima atriboti nuo kitų teisinių santykių rūšių. Taigi: administraciniai teisiniai santykiai – tai administracinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai valdymo santykiai, kurių šalus turi abipuses teises ir pareigas, nustatytas ir garantuotas atitinkama administracinės teisės norma (normomis). Viena esminių administracinių teisinių santykių ypatybių yra ta, kad pagal savo priegimtį šie santykiai yra valdymo santykiai. Administraciniai teisiniai santykiai tiesiogiai atspindi tiek administracinės teisės dalyko, kiek ir metodo ypatumus. 1. administraciniai teisiniai santykiai – tai valdžios santykiai, t.y. jie pagrįsti principu “valdžia – pavaldumas”. Tokia jų savybė pagrįsta administracinių teisinių santykių dalyvių teisine nelygybe. Taip iš tiesų ir yra, kadangi administraciniai teisiniai santykiai neįmanomi be atitinkamo vykdomosios valdžios organo (pareigūno) dalyvavimo. Ir tik tas organas (pareigūnas) turi įgaliojimų, kokių neturi kito to administracinio santykio dalis. 2. administracinių teisinių santykių prigimtis sąlygoja ir jų specifinio subjekto buvimą. Tas subjektas turi valdingus įgalinimu bei galimybę juos praktiškai panaudoti. Administracinių teisinių santykių subjektai – tai administracinės teisės normose numatyti vykdomieji organai (pareigūnai), kuriems šios normos suteikia atitinkamus valdingus įgalinimus, reikalingus vykdomosios valdžios uždaviniams bei funkcijoms įgyvendinti. Tai ir sąlygoja jų viršesnę padėtį kitos šalies atžvilgiu. Taigi administraciniuose teisiniuose santykiuose tiesiogiai ir betarpiškai išreiškiami valstybės valia bei interesai. Kitaip taraint, viešasis teisinis, t.y. valstybinis interesas. Administraciniai teisiniai santykiai tiesiogiai susiję su valstybinio valdymo tikslų ir uždavinių vykdymu, todėl tų uždavinių ir negali įgyvendinti paprasti piliečiai ar visuomeninės organizacijos. Šiuos uždavinius vykdyti gali tik tokie subjektai, kurie: ◦ veikia valstybės vardu ◦ turi atitinkamus valdingus įgalinimus. Tai reiškia, kad nepaisant to, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti įvairiausi subjektai, juose visada turi būti privaloma šalis. Iš to seka, kad administraciniai teisiniai santykiai negalimi tarp piliečių ar nevalstybinių organizacijų. 3. administraciniai teisiniai santykiai, kaip ir bet kuris teisinis santykis turi savo objektą. Valdymas visada sąlygoja vienos valios apjungimą (pavaldumą) kitai. Taigi ir vienos pusės autoritetas arba viešpataujanti valdymo subjekto valia, o iš kitos – visų kitų santykio dalyvių valios pavaldumas jai. Iš to seka, kad administracinių teisinių santykių objektas – tai valia, sąmonė ir įsisąmonintas jų elgesys (veiksmai) vykdomosios valdžios realizavimo sferoje. Kartais administracinių teisinių santykių objektu klaidingai laiko kokį nors materialųjį daiktą (pvz. teisės pažeidimo įranki), pamiršdami, kad administracinės teisės normos reguliuoja ne daiktą, o žmogaus veiksmus šio daikto atžvilgiu. Pvz. LR kelių eismo taisyklės. Akivaizdu, kad administracinių teisinių santykių objektas šiuo atveju yra ne automobiliai ir keliai, o pėsčiųjų, transporto priemonių vairuotojų elgesys. 4. administraciniai teisiniai santykiai, būdami iš prigimties valdymo santykiais, turi labai plačią jų atsiradimo, pasikeitimo bei pasibaigimo sferą. Tai – valstybinio valdymo sfera, kurios sąvoka bei ribos sąlygotos praktinio vykdomosios valdžios realizavimo veiklos apimtimi bei kryptimis. Valstybinio valdymo sfera apima visas ekonominio, socialinio kultūrinio ir administracinio politinio darbo kryptis. Faktiškai, viskas, kas būdinga ir specifiška vykdomajai valdžiai bei jos realizavimo mechanizmui, atsispindi ir administraciniuose teisiniuose santykiuose. 5. valstybinio valdymo sfera – tai vykdomųjų organų bei pareigūnų praktinės veiklos sfera. Nenuostabu, kad šioje sferoje atsiranda ir kiti teisiniai santykiai (pvz. finansų, žemės ir net civiliniai teisiniai santykiai). Iš to seka ir kitas administracinių teisinių santykių specifinis bruožas – administraciniai teisiniai santykiai pasireiškia kaip vienas teisinio reguliavimo mechanizmo elementų ar kaip tarpininkas tarp kitų teisinių santykių, priskirtų kitoms teisės šakoms (pvz. priėmimas į darbą, t.y. darbo santykių atsiradimas, įforminamas administracinių valdymo aktu, ir pan.). 6. administraciniai teisiniai santykiai yra betarpiškai susiję su vykdomosios valdžios organų veikla, kuria realizuojamos jos funkcijos valdymo sferoje. Tai reiškia, kad administraciniai teisiniai santykiai yra tik tokie teisiniai santykiai, kuriuose vykdomosios valdžios subjektas (valstybinio valdymo organai ar pareigūnas) pasireiškia kaip toks tiek funkcionaliai, tiek kompetentiškai. Pvz, sudarydamas turtinius sandorius valstybinio valdymo organas nepasireiškia kaip valdymo subjektas. Taigi vien tik specialaus subjekto neužtenka tam tikrus teisinius santykius pripažįstant administraciniais. Todėl, pavyzdžiui, LR Vyriausybės ir Seimo tarpusavio santykius reikėtų pripažinti konstituciniais, o ne administraciniais. • administraciniai teisiniai santykiai atsiranda realizuojant būtent valdymo funkcijas, o ne kurias nors kitas. Čia turimas omeny praktinis valstybinio valdymo organų (pareigūnų) valdingų įgaliojimų realizavimas. Be šių įgaliojimų jei negali būti vykdomosios valdžios subjektas. O svarbiausia, administraciniuose teisiniuose santykiuose yra tai, kad įgaliojimus turi bei vykdomosios valdžios funkcijas vykdo būtent vykdomosios valdžios subjektai. • administraciniai teisiniai santykiai iš esmės yra organizaciniai. Ši savybė išreiškia jų tiesioginį ryšį su vykdomosios valdžios funkcijų praktine realizacija, tų funkcijų, kurios visų pirma nukreiptos į teisės vykdymo proceso organizavimą. Būtent administracinių teisinių santykių vykdymo ribose ir vyksta šio proceso realizavimas struktūrinių (pvz. vykdomosios valdžios organo formavimas), kadrų (paskirstymas į tam tikras pareigas), materialinių bei kitų atributų pagalba. Kadangi valdymas – tai “betarpiškai organizuojanti” valstybės veikla, tai ir administraciniai teisiniai santykiai tampa viena organizacinių santykių atmaina. Tas administracinių santykių organizacinis bruožas pasireškia dviem aspektais: 1) saviorganizacija – tai yra viso vykdomojo aparato darbo organizavimas, realizavimas administracinių teisinių santykių ribose tarp įvairių vykdomųjų organų sistemos grandžių (pvz. administracinių teritorinių vienetų ir vykdomosios valdžios subjektų tarpusavio santykių efektyvumo pagerinimas, pan.). 2) organizacija, kuri realizuojama santykiuose su kitais kolektyvias ir žmonėmis, kurie yra susiję su valstybiniu valdymu (pvz. naujų nevalstybinių struktūrų registravimas, pan.). būtent šių dviejų aspektų dėka vykdomoji valdžia turi galimybę daryti realų reguliacinį bei organizacinį poveikį valdomųjų elgesiui. 7. administraciniai teisiniai santykiai gali atsirasti bet kurios jų šalies iniciatyva: valstybinio valdymo organų ar jų pareigūnų, visuomeninių organizacijų ar piliečių, pan.). Administracinių teisinių santykių atsiradimo specifika yra ta, kad jie gali atsirasti nesant kitos šalies (antros šalies) iniciatyvai ar sutikimui. Dažnai administracinių teisinių santykių specifinis subjektas (valstybinio valdymo organas ar pareigūnas) tiesiog privalo savo iniciatyva ir veiksmais siekti tam tikrų teisinių padarinių, nesukuriant jokių sutartinių santykių su kita šalimi. Pvz. kai antimonopolinis organas duoda nurodymą sustabdyti pardavimą tų prekių, kurių galiojimo laikas pasibaigė. Piliečių iniciatyva, keliant administracinius teisinius santykius pasireiškia pvz. tada, kai jie paduoda skundą atitinkamam organui. Šiuo atveju pareigos atitinka valstybinio valdymo organui (pareigūnui), o teisės – piliečiui. Situacija pasikeičia, kai kuris nors pilietis padaro administracinės teisės pažeidimą. Administracinių teisinių santykių atsiradimo iniciatyva faktiškai nepriklauso nuo vienos ar kitos šalies teisinės padėties. Kadangi viena iš jų elgiasi sutinkamai ne su savo noru, p su administracinėmis teisinėmis normomis, kurios numato administracinę teisinę atsakomybę už atitinkamus pažeidimus. 8. administracinių teisinių santykių dalyvių ginčai paprastai sprendžiami administracine tvarka, t.y. ginčas sprendžiamas kompetentingo valstybinio valdymo organo (pareigūno) jo įgaliojimų ribose. Neretai ginčai nagrinėjami ir teisme, tačiau toks jų sprendimo būdas dažniau yra arba alternatyvus, arba rečiau savarankiškas. 9. administracinių teisinių normų reikalavimų pažeidimo atveju pažeidėjas atsakingas ne kitai šaliai, o valstybei, kadangi administracinės teisės apžeidimas kvalifikuojamas kaip veiksmas, nukreiptas prieš viešąjį teisinį interesą. Šiuo atveju atitinkamas valstybinio valdymo organas ar pareigūnas paskiria pažeidėjui atitinkamas administracinio arba drausminio poveikio teisines priemones. Reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad kartais administracinės teisės norma numato vienos šalies atsakomybę prieš kitą šalį administracinių teisinių santykių ribose. Tai pvz. gali pasireikšti tada, kai sprendžiamas klausimas dėl kaltininko padaryto turtinio nuostolio atlyginimo (ATPK 286 str. 3 d.). administracinės teisės subjektai ir administracinių teisinių santykių subjektai. Administracinės teisės subjektas – tai asmuo ar organizacija, kuri, sutinkamai su LR galiojančiais teisės aktais, gali būti valdymo santykių , reguliuojamų administracinės teisės normų, dalyviais (šalimis). Administracinės teisės subjektų yra gana daug. Tačiau juos visus apjungia tai, kad jie tyri ypatingą teisinę savybę – administracinį teisnumą. Administracinis teisnumas – tai bendro veiksnumo pasireiškimas. Tai reiškia teisės normų nustatyta ir valstybės teisėtomis prievartos priemonėmis saugoma šio subjekto (piliečio, vykdomojo organo) galimybė būti įvairių teisinių santykių dalyviu. Tai galimybė įgyti atitinkamą pareigų bei teisių kompleksą bei atsakyti už jų realizavimą. Vadinasi, teisnumas yra teisinių santykių su atitinkamų teisės subjektu atsiradimo prielaida. Administraciniams teisiniams santykiams atsirasti tokia prielaida yra administracinis teisnumas, kuris išreiškiamas administracinėje teisinėje normoje nustatoma administracinės teisės subjekto galimybė įgyti atitinkamas teises bei pareigas, ir būti teisiškai atsakingu už jų praktinį įgyvendinimą valstybinio valdymo sferoje. Administracinis teisnumas yra apspręstas valstybinio valdymo sferos ypatumais. Vadinasi, kiekvienas, kas sutinkamai su administracine teisine norma turi teisių ir pareigų šioje sferoje, gali būti suprantamas kaip administracinės teisės subjektas. Jų charakteringu bruožu gali būti galimybė ūbti konkrečių administracinių teisinių santykių dalyvių, bet tai nėra pats dalyvavimas. Vadinasi, kalbant apie administracinės teisės subjektus, svarbus yra ne jų išvardijimas, o pagrindiniai aspektai, charakterizuojantys kiekvieno jų teisinį statusą. Administracinės teisės subjektai gali būti individualūs ir kolektyviniai. Prie individualių administracinės teisės subjektų priskiriami LR piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Specifiniais individualiais administracinės teisės subjektais yra laikomi valstybės tarnautojai. Jų ypatumas yra tas, kad jie, pasireikšdami individualiai, realiai vis dėl to yra atitinkamo valstybinio valdymo organo atstovai. Tai skiria juos nuo kitų individualių administracinės teisės subjektų. Prie kolektyvinių subjektų priskiriami įvairaus pobūdžio piliečių susivienijimai. Juos, pagal paskirtį bei organizacijos statusą galima skirti į valstybinius ir nevalstybinius. Valstybiniai organai, kaip kolektyviniai administracinės teisės subjektai: ◦ vykdomosios valdžios (valstybinio valdymo) organai. ◦ Valstybinės įmonės, įstaigos, įvairūs susivienijimai, korporacijos, koncernai. ◦ Vykdomosios valdžios (valstybinio valdymo) organų struktūriniai padaliniai, turintys savo kompetencija. Nevalstybinės organizacijos, kaip administracinės teisės subjektai: • Visuomeniniai susivienijimai (partijos, sąjungos, visuomeniniai judėjimai, pan). • Darbo kolektyvai • Vietos savivaldos organai • Komercinės struktūros • Privačios įstaigos, įmonės. Asmenys, bei organizacijos, esančios administracinės teisės subjektais, vykdydami administracinės teisės normų nustatytas sąlygas, gali būti administracinių teisinių santykių subjektais. Todėl tampa svarbu atriboti “administracinės teisės subjekto” ir “administracinių teisinių santykių subjekto” sąvokas. Išoriškai jos sutampa – abi sąvokos pateikia vienodą subjektų sąrašą. Skirtumai atsiranda, nustatant administracinį teisnumą bei veiksnumą. Administracinės teisės subjektai administracinių teisinių santykių subjektais tampa tuomet, kai jie turi praktinę galimybę realizuoti savo administracinį teisnumą konkrečių administracinių teisinių santykių ribose. Tuomet būtina, kad administracinės teisės subjektai turėtų administracinį veiksnumą. Praktikoje dažnai nevisuomet galima atriboti administracinį teisnumą ir veiksnumą, nors sąlyginai galima teigti, kad jie sąveikauja kaip dinaminė ir statinė kategorijos. Gana dažnai teisnumo ir veiksnumo negalima atskirti vienas nuo kito, kadangi abu šie elementai sudaro vieningą administracinį teisinį statusą. Tai betarpiškai priskirtina vykdomosios valdžios organams – jiems teisnumas ir veiksnumas atsiranda kartu – t.y. nuo jų suformavimo bei teisinio kompetencijos įtvirtinimo momento. Kompetencijoje išreiškiamas šių organų administracinis teisnumas. Kompetencija taip pat nustatomi šių organų įgaliojimai dalyvauti administraciniuose teisiniuose santykiuose – t.y. įtvirtinamas šių organų veiksnumas. Vykdomiesiems organams jų galimybė dalyvauti administraciniuose teisiniuose santykiuose faktiškai yra jų teisinė pareiga, kadangi tai yra pagrindinė priemonė jų kompetencijai, o vadinasi ir administraciniam veiksnumui, įgyvendinti. Tačiau jų ypatumas yra tas, kad administracinis veiksnumas yra realizuojamas ne pačios įstaigos, o jų administracijos, t.y. valdymo organo Analogiškai sprendžiamas valstybės tarnautojų administracinio teisingumo ir veiksnumo klausimas. Administracinės teisės subjektu laikytina ir LR, vietos savivaldos organai, valstybinės organizacijos. Šie organai tampa administracinio veiksnumo turėtojais. Tačiau konkrečiuose administraciniuose teisiniuose santykiuose jie nedalyvauja betarpiškai. Administracinis veiksnumas priklauso vykdomosios valdžios ar valdymo organams, skirtingai nuo piliečių, kurie turi ir administracinį veiksnumą, ir teisnumą. Tai reiškia, kad administracinių teisinių santykių subjektu bus ne respublika, seniūnija, miestas, gamykla, partija, o jų valdymo organai. Civiliniam teisiniam reguliavimui būdinga tai, kad teisės ir pareigos įmonei, sutinkamai su galiojančiais LR teisės aktais, yra suteikiamas juridinio asmens statusas. Vadinasi, įmonės administracija nėra civilinio teisnumo turėtoja. Bet būtent administracija realizuoja civilinį veiksnumą. Toks specifinis administracinio ir civilinio teisnumo bei veiksnumo santykis aiškinamas tuo, kad įmonė nėra valstybinis organas, tuo labiau – valstybinio valdymo organas. Todėl įmonei ir nėra suteikiama vykdomoji kompetencija, kuri sudaro administracinio teisinio santykio pagrindą. Todėl įmonė negali būti administracinio teisinio santykio subjektu., nors ir yra administracinės teisės subjektas. Administracinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo įmonės, įstaigos, organizacijos įtraukimą į valstybinį registrą. Šis momentas svarbus, nustatant jos kaip administracinių teisinių santykių subjekto ar administracinės teisės subjekto statusą Charakterizuojant valstybinius ir nevalstybinius susivienijimus, juridinio asmens kategorija negali būti lemiama, kadangi į jos turinį neįeina valdingi įgalinimai, o tik pasako apie šio asmens galimybę dalyvauti civiliniuose santykiuose. Tais atvejais, kai administracinės teisės subjektai – piliečiai ar visuomeniniai susivienijimai, t.y. šalys, kurioms yra suteikta administracinė valdžios kompetencija. Jų administracinis teisinis statusas yra nustatomas tomis galimybėmis, kurias nustato atitinkamos administracinės teisės normos (bet ne civilinės teisės normos), būtent valstybinio valdymo sferoje. Kartais administracinis teisnumas ir veiksnumas nesutampa. Tai būdinga piliečiams, kaip administracinės teisės subjektams – jų administracinis teisnumas atsiranda gimus, o veiksnumas – kaip taisyklė nuo 16 m, LR – ribotas veiksnumas – nuo 16 m, pilnas – nuo 18 m. Vietinių valdymo organų kompetencija (principai ir reformos kryptys). Siekiant aptarti vietinių valdymo organų kompetenciją, visų pirma reikia aptarti pagrindines sąvokas, susijusias su šiais organais. LR yra unitarinė valstybė. Vadinasi, pagrindinis šios valstybės valdžios bruožas yra centralizacija. Centralizuotos unitarinės valstybės valdžia nedeleguoja jokios kompetencijos kitiems kolektyvams. Ji yra vienintelis pripažintas juridinis asmuo, nesidalijantis savo kompetencijos su niekuo kitu. Galima teigti, jog esant centralizacijos sąlygoms, yra vienas suvereniteto įgyvendintojas, t.y. visos valdžios galios paliktos valstybės valdžiai. Centralizacija – tai puiki priemonė kokiu nors ypatingu visuomenės egzistavimo momentu nustatytam ir pasirinktam tikslui įgyvendinti. Jos pranašumai išryškėja, kai būtina užtikrinti šalies unifikaciją, šalies vienodumą, garantuoti ir apsaugoti piliečių lygybę bei unifikuoti jų elgesį. Tačiau centralizuota valstybinės valdžios sistema palaipsniui sukelia neigiamų padarinių, nes • ji yra nelanksti – smulkių vietinių problemų perkėlimas į valstybinės valdžios lygį sulėtina sprendimų priėmimo procesus • mažiau demokratinė – vietinių reikalų specifiškumas užslopintas, nustelbtas. • Grasina individo laisvėms. Todėl unitarinė valstybė, siekdama išvengti centralizacijos keliamų pavojų, vietoms deleguoja dalį savo valdžios įgaliojimų. Tai ji daro dviems būdais: dekoncentracija ir decentracija. Dekoncentravimas – tai teisės aktais pagrįstas administracinių funkcijų perdavimas iš centrinės valdžios institucijos teritorinėms institucijoms, esančioms administraciniuose teritoriniuose vienetuose ar vietos savivaldybėse. Šių institucijų veiklą kontroliuoja centrinės valdžios institucija. Dekoncentravimo tikslas – sutrumpinti centinės valstybinės valdžios nutarimų kelius, kuo labiau juos priartinti prie vietos gyventojų, sukurti tarpines valstybės grandis stiprių ir veiksmingų teritorinių struktūrų valdose. Dekoncentracijos efektyvumas ir naudingumas iš esmės yra techninis. Ji sudaro galimybę įvertinti, gerbt gyventojų poreikius, kuriems efektyviai realizuoti pakanka nedidelių ar vidutinių vietinių mokesčių. Tačiau dekoncentracija yra apribota politiškai, nes vietos gyventojai tik konsultuojami, klauso nurodymų, o parys sprendimų priimti negali. Decentracija. Pagrindinė dekoncentracijos riba yra politinė: vietiniams gyventojams neleidžiama priimti sprendimų jiems tiesiogiai svarbiais klausimais. Tai pagrindinis argumentas, dėl kurio buvo sumanytas drąsesnis, ambicingesnis unitarinės valstybės mechanizmas – decentralizacija. Jos tikslas skiriasi nuo dekoncentracijos, kadangi valstybinė valdžia sutinka atsisakyti dalies kompetencijų kitų viešųjų juridinių asmenų naudai, kurie atlieka tam tikroje vietoje nustatytas suvereniteto funkcijas. Esant decentralizuotai politinei sistemai, valstybinė valdžia perduoda dalį savo valdžios galių kitiems viešiesiems kolektyvams. Tokia valdžios perdavimo reikšmė yra labiau politinė, negu techninė. Nes valstybinė valdžia pripažįsta savo konkurentų, disponuojančių nors ir nedidele valdžia, egzistavimą. Decentralizacija – tai valstybės organizavimo sistema, kurioje pripažįstama sprendimų laisvė įvairiems teritoriniams kolektyvams (pavedama dalis teritorijos) arba viešosioms įstaigoms (pavedamos paslaugos). Kompetencija decentralizuotose valstybėse yra paskirstyta tarp centrinės valdžios ir teritorinių vienetų, turinčių savivaldos teisę. Šie teritoriniai vienetai yra viešosios teisės juridiniai asmenys, turintys savo funkcionavimo juridinį pagrindą ir gaunantys iš valstybinės valdžios deleguotas funkcijas vietos reikalams tvarkyti. Decentralizuotų teritorinių kolektyvų valdžia yra apribota. Pagrindinis apribojimas – tai, kad jie negali viršyti nustatytos kompetencijos ribų ir negali kištis į valstybinės valdžios kompetenciją, sprendžiant vidaus (saugumas, pinigai, teisė) arba išorinio (armija, diplomatija) suvereniteto klausimus, kurie lieka centralizuoti. Valstybinė valdžia įstatymų nustatytais atvejais prižiūri. Kaip decentralizuoti kolektyvai vykdo jiems nustatytą kompetenciją. Decentralizuoti kolektyvai, yra institutai, apribojantys absoliučią valstybės galybę, jos galimybes piktnaudžiauti valdžia, kartu padeda apsaugoti individus nuo visaapimančios, jų teisėms grasinančios valdžios. Dekoncentracija ir decentralizacija LR. Valstybinio valdymo institucijų reforma buvo aktuali nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Administracinės reformos, valdymo nesklandumai, yra nurodomi kaip vieni iš trukumų, kurie kliudo Lietuvai pradedi derybas su Europos Sąjunga. Sutinkamai su valstybinio valdymo institucijų reforma, turės mažėti centrinių valdžios institucijų, visų pirma tai liečia ministerijų, kompetenciją verslo subjektams. Tuo tarpu regioninių ir vietos savivaldos institucijų kompetencija turėtų išaugti. Tai susiję su finansavimu, etatų, priimamu sprendimų perskirstymu. Dėl to ir kyla tam tikrų institucijų priešinimasis reformai. Šiuo metu LR funkcionuoja dekoncentruotos ir decentruotos struktūros. 1995 m. buvo suformuota 10 naujų aukštesnių administracinių vienetų, dekoncentravusių valstybinę valdžią, ir 56 (12 miestų ir 44 rajonų) vietos savivaldybės, kurios ją decentralizavo. Valstybinio valdymo institucijų reforma – tai centralizavimo ir decentralizavimo, koncentravimo ir dekoncentravimo derinimo ir funkcijų delegavimo principų įgyvendinimas, susijęs su administracinių vienetų ir jų ribų, apskrities valdymo ir vietos savivaldos institucijų reformomis. Minėtų principų įgyvendinimas lemia naujų savivaldybių steigimą, t.y. dabar veikiančių savivaldybių skaidymą ir naujų steigimą. Dabartiniai administraciniai vienetai, turintys savivaldos teisę, yra per daug stambūs, ir valdžia yra nutolusi nuo gyventojų. Dar 1994 m. liepą buvo priimtas Seimo nutarimas, Dėl LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įgyvendinimo, kuris numatė antrąjį savivaldybių kūrimo etapą. Tačiau šio etapo vykdymas užsitiesė. Šiuo metu yra parengta LR administracinių vienetų – naujų savivaldybių steigimo – programos projektas. Šis projektas numato, kad vietoj 11 Respublikos miestų, 44 rajonų bei 530 apylinkių, rajoninių miestų ir miesto tipo gyvenviečių (1993 m.), įsteigti 1_ apskričių ir 93 savivaldybes. Beje, apskričių skaičius šiuo atveju atitiktų vidutinį ES valstybių standartą, o savivaldybių skaičius – per pus mažesnis už vidutinį. Administracinės reformos tikslas šiuo atveju – suformuoti tokius administracinius vienetus, kurie pajėgtų tinkamai spręsti didelę dalį viešųjų reikalų, tvarkyti komunalinį ūkį; įvairius socialinius klausimus, rinkti mokesčius ir pan. Be to, ketinama tokiu būdu priartinti vietinę atstovaujamąją valdžią ir jos įstaigas prie gyventojų, kad visi vietos reikalai būtu tvarkomi greitai ir tinkamai, bei maksimaliai suderinant čia valstybės ir gyventojų interesus. Taip pat planuojama, kad bus sudarytos sąlygos gyventojams prisidėti prie vietos reikalų tvarkymo. Reformos rengėjai teigia, kad būtina sudaryti miestų ir miestelių ekonominio bei kultūrinio atgimimo sąlygas, sukurti tokią administracinių vienetų sistemą, kuri sudarytų sąlygas efektyviai valdyti valstybę ir jos ūkį, tvarkyti šalį, vykdyti racionalią ūkinę ir socialinę politiką, optimizuoti valdymo išlaidas. Pirmojoje reformos pakopoje naujose savivaldybėse turi būti nemažiau kaip 10-12 tūkst. gyventojų, o nuotolis nuo savivaldybės centro (vidutinis atstumas) – apie 20 km. Kaip matome, valstybinės teritorinės valstybės struktūra ir jos administracinis suskirstymas sąlygoja pačią valstybės valdymo organų sistemą, išdėstymą bei teritorines veiklos ribas. Apskričių viršininkų administracijų – teritorinio valdymo institucijų – reformos turinį turėtų sudaryti ne tik seniai numatytų bei naujų funkcijų perėmimas iš ministerijų ir su tuo susiję struktūriniai pertvarkymai, bet ir tai, kad numatoma apskritims suteikti valstybės regioninės politikos pagrindinių teritorinių darinių statusą. Apskričių, kaip pagrindinių teritorinių darinių, kuriuose bus vykdoma valstybinės socialinės ir ekonominės plėtros ir regioninių valstybinės politika, statusas yra nustatytas L regioninės politikos metmenyse. Šiame dokumente nurodoma, kad regioninė politika yra neatskiriama sudedamoji ūkio šakose bei socialinėje srityje vykdomos valstybinės politikos dalis, ji yra koordinuojamojo pobūdžio. Lietuvos regioninės politikos metmenys numato steigti: 1. nacionaliniu lygmeniu: • nacionalinę regioninę tarybą • regioninę plėtros instituciją. 2. regioniniu lygmeniu: • regiono plėtros tarybą • regiono plėtros agentūrą (centrą). Šios institucijos formuos ir koordinuos regioninių planų ir programų rengimą. Tačiau metmenyse nenurodoma, kas įgyvendins regioninius planus ir programas. Tikėtina, kad šią funkciją pirmiausia vykdys apskričių viršininkai ir jų administracijos, nes, kaip buvo nurodyta, apskritys yra pagrindinis darinys, kuriame bus vykdoma valstybinė regioninė politika. Jeigu regioninės programos apimtų kelių apskričių administracijų ir vietos savivaldybių teritorijas, galėtų būti steigiami atitinami apskričių administracinių ir vietos savivaldybių susivienijimai. Jie realizuotų regionines programas. Regioninės politikos plėtojimas turėtų didinti apskričių viršininkų ir jų administracijų vaidmenį valstybinio valdymo srityje. Galimas daiktas, kad tęsiant viešojo administravimo reformą, apskritims bus suteiktos vietos savivaldos teisės. Tada Lietuvoje būtų sudaryta dviejų lygių vietos savivaldos institucijų sistema. Šią prielaidą turėtų stiprinti vieno iš viešojo administracinio principų – decentralizavimo – realizavimas. Dar 1994 m, įsteigus apskričių viršininkų institucijas, buvo numatyta joms perduoti dalį vietos savivaldos institucijų ir ministerijų kompetencijos. Apskričių viršininkai nesunkiai perėmė iš vietos savivaldybių funkcijas, kurias pastarosioms buvo delegavusi valstybinė valdžia. Tačiau ministerijos savo funkcijų apskritims neperdavė. Ministerijų funkcijų perdavimas apskričių viršininkų administracijoms užsitiesė iki šių dienų. Būta net pareiškimų, kad kai kurios ministerijos ignoruoja įstatymus ir Vyriausybės 1998 m. sausio 26 d. nutarimą “Dėl ministerijų ir Vyriausybės įstaigų kai kurių įgaliojimų, objektų bei atitinkamų materialinių ir finansinių išteklių perdavimo apskričių viršininkų administracijoms”, kuriuo ministerijos buvo įpareigotos: • perduoti apskričių viršininkų administracijoms ministerijų ir vyriausybės įstaigų kai kuruos įgaliojimus, objektus ir materialinius ir finansinius resursus • patvirtinti perdavimo apskričių viršininkų administracijoms tvarką Dabar oficialiai pripažįstama, jog ministerijos nevykdo ar neskuba vykdyti dėl funkcijų perdavimo apskritims, nes nori išlaikyti savo valdžią,priimamų sprendimų sferą, joms skiriamą finansavimą. Svarbiausias funkcijų perdavimo priešininkas – ministerijų padaliniai, siekiantys išlaikyti savo įtaką tam tikrai valdymo sričiai ir savo darbo vietas. Apskričių viršininkų kompetencijos tikslinimas sietinas ir su regionalizacijos plėtote. Apskrities viršininko administracijos viena svarbiausių veiklos sferų turėtų būti regiono raidos krypčių nustatymas, socialinės ir ekonominės plėtros programų rengimas, kiti teritorinio planavimo ir valdymo reikalai. Svarbiausia savivaldos vystymosi kryptis – siekimas priartėti prie Europos vietos savivaldos chartijoje numatytų decentralizaivmo standartų. Pagrindinė decentralizavimo kryptis – funkcijų, susijusių su nuolatinių paslaugų teikimu ir nuolatiniu poreikių tenkinimu, perdavimas vietos savivaldos institucijoms. Savivaldybėms turėtų būti perduodamos socialinės rūpybos, miestų, miestelių, kaimo vietovių infrastruktūros bei vietinio ūkio, pirminės sveikatos priežiūros, kitos funkcijos. Pastebima, kad vietos savivaldos kompetencijos išplėtimo problemoms skiriama žymiai mažiau dėmesio nei apskričių viršininkų kompetencijos nustatymui. Dažniausiai apsiribojama pareiškimais apie tai, jog reikia patikslinti savivaldų kompetenciją, išskirti privalomąsias ir savarankiškąsias funkcijas, pan. Matyt savivaldybių kompetencijos išplėtimas vyks lėtai ir sunkiai, nepaisant deklaruojamų decentralizavimo ir funkcijų delegavimo principų. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ FORMAVIMO PRINCIPAI 1. Teritorinis principas Tai yra vienas iš bendriausių organizacinių-techninių principų, kurio esmė būtų tokia: Valstybės organai, jų veiklos sfera yra išdėstomi atsižvelgiant į valstybėje susiklosčiusią teritorinę struktūrą (apskritys, vietos savivaldybės ir t.t.). Pavyzdžiui LR Vyriausybės 1999 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 13 toliau plėtojama administracinė reforma, numatanti vietoj 11 respublikos miestų, 44 rajonų bei 530 apylinkių, rajoninių miestų ir miesto tipo gyvenviečių įsteigti 10 apskričių ir 93 savivaldybes. Šiuo atveju apskričių skaičius atitiktų vidutinį ES standartą, o savivaldybių skaičius yra per pus mažesnis už vidutinį. Šiuo atveju administracinės reformos o ir paties teritorinio principo tikslas yra suformuoti tokius administracinius vienetus, kurie pajėgtų tinkamai spręsti didelę dalį viešųjų reikalų, įvairius socialinius klausimus, tvarkyti komunalinį ūkį, rinkti mokesčius ir pan. Taip pat tokiu būdu ketinama priartinti vietinę atstovaujamąją valdžią ir jos įstaigas prie gyventojų, kad visi vietos reikalai būtų tvarkomi tinkamai ir greitai, kiek galima daugiau derinant valstybės ir gyventojų interesus. Taip pat yra planuojama, kad bus sudarytos sąlygos gyventojams prisidėti prie vietos reikalų tvarkymo. Reformos rengėjai teigia, kad yra būtina sudaryti miestų ir miestelių ekonominio bei kultūrinio atgimimo sąlygas, bei sukurti tokią adminisracinių vienetų sistemą, kuri sudarytų sąlygas: • efektyviai valdyti valstybę ir jos ūkį, • tvarkyti šalį, • vykdyti racionalią ūkinę ir socialinę politiką, • optimizuoti valdymo išlaidas. Pirmojoje reformos pakopoje naujose savivaldybėse turi būti nemažiau kaip 10-12 tūkst. gyventojų, o nuotolis nuo savivaldybės centro (vidutinis atstumas) – apie 20 km. Taigi, valstybinė teritorinė valstybės struktūra ir jos administracinis suskirstymas sąlygoja pačią valstybės valdymo organų sistemą, išdėstymą bei teritorines veiklos ribas. Praktikoje pasitaiko ir kitokių teritorinio principo pritaikymo formų. Kai kuriose valstybinio valdymo šakose tarpinės ir žemutinės valdymo grandies organai formuojami nepaisant esamo administracinio-teritorinio suskirstymo – nustatomos specialios tų organų veiklos teritorinės ribos. Šį principą būtina derinti su kitais organizaciniais-techniniais valdymo principais, ypač su šakiniu ir funkciniu. 2. Bendrojo vadovavimo principas. Esama ir kitokių valstybės valdymo organų klasifikavimo požymių. Antai, kai kuriose valstybės valdymo šakose, tarpinės ir žemutinės valdymo grandies organai formuojami nepaisant esamo administracinio teritorinio susiskirstymo, t. y. nustatomos specialios tų organų veiklos ribos, apimančios, kaip taisyklė, apygardą. Bendrojo vadovavimo principas išreiškia būtinumą formuoti administraciniuose teritoriniuose vienetuose valstybės valdymo organus, kurie savo ruožtu duoda kryptį kitų atitinkamoje teritorijoje esančių valdymo organų veiklai, juos koordinuoja ir kontroliuoja. Šiuo principu paprastai vadovaujamasi kartu su teritoriniu principu. Tačiau teritorinis principas nurodo veiklos teritorines ribas, o bendrojo vadovavimo principas – valdymo veiklos apimtį, t. y. bendrą kompetenciją, aprėpiančią praktiškai visas valstybinio valdymo sritis ir sferas. Pavyzdžiui apskrities valdymo įstatyme nustatyti platūs apskrities viršininko uždaviniai ir funkcijos. Taigi, apskrities viršininkas įstatymo nustatyta tvarka steigia, reorganizuoja ir likviduoja apskrities valstybines švietimo, išskyrus aukštąsias mokyklas, įstaigas, kultūros, sporto, socialinės paramos, globos įstaigas bei tarnybas, specialias socialines programas ir projektus; organizuoja Vyriausybės patvirtintą strategijų ir sveikatos apsaugos reformos įgyvendinimą apskrityje; organizuoja apskrities lygmens teritorijos panaudojimo dokumentų rengimą ir t. t. 3. Šakinio valdymo principas. Šio principo svarbiausia idėja yra valdymo veiklos, kuri yra pagrįsta visuomeninio darbo pasidalijimu, specializacija, atsižvelgiant į objektyviai egzistuojančias gamybos bei kitas socialinės veiklos šakas. Kaip žinoma, gamybos sferoje pagal gaminamos produkcijos panašumą, technologinių procesų bendrumą bei kitus objektyvius kriterijus išskiriamos atitinkamos gamybos šakos. Analogiškai, atsižvelgiant į kitokios socialinės veiklos bendrus bruožus, išskiriamos kitos socialinės veiklos šakos. Formuojant valdymo organus šiuo principu, pagrindu imamos objektyviai susiformavusios ir egzistuojančios gamybos bei kitos socialinės veiklos šakos. Pavyzdžiui LR teisingumo ministerija, remdamasi 1998 m. liepos 9 d. patvirtintais nuostatais, vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas bei įgyvendina valstybės politiką šioje srityje. Jos uždavinys – tirti šalies įstatymų leidybos problemas, dalyvauti kuriant šių įstatymų sistemą, dalyvauti nacionalinės teisės harmonizavimo su ES teisės aktais procese. 4. Funkcinis principas. Šis principas irgi išreiškia valdymo veiklos, tuo pačiu ir valstybinio valdymo organų, specializaciją, tačiau funkciniu pagrindu. Kadangi yra daug valstybinio valdymo šakų, tai reikalinga spręsti tarpšakinio koordinavimo klausimą. Bendriausias koordinavimo funkcijas vykdo bendriausios kompetencijos (t. y. bendrojo vadovavimo) valdymo organai. Tačiau tam tikroms, ypač svarbioms visos valstybės mastu valdymo funkcijoms koordinuoti formuojami specializuoti valstybinio valdymo organai. Prie tokių visai valstybei svarbių funkcijų priklauso planavimas, apskaita, kainodara, standartizacija ir kt. Taigi, svarbiausia funkcinių valdymo organų paskirtis – užtikrinti, kad šakiniai valdymo organai darniai ir vieningai vykdytų konkrečią valdymo funkciją. Taigi, vadovaujantis šiuo principu, yra remiamasi valstybės valdymo organų specializacija, bet funkciniu pagrindu. Šiuo atveju kalbame apie tokį organą, kuris koordinuoja įvairių valdymo šakų veiklą. Pastarojo principo pagrindu funkcionuoja įvairūs šalies sukurti departamentai (Civilinės saugos departamentas, Valstybinis turizmo departamentas, Valstybinė mokesčių inspekcija, kt. valstybės sukurtos institucijos. Apskrities viršininko kompetencija. Kompetencija – tai darbuotojo ar įstaigos veikimo sritis ir įgaliojimų apimtis. Sutinkamai su Konstitucijos 123 str, “Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė”. Sutinkamai su LR apskrities valdymo įstatymu, Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. . 1994 m. liepos 19 d. Administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymas pateikia tokį apskrities apibrėžimą: Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Taigi, valdymui apskrityse įgyvendinti yra sukurtos kelios institucijos. Pagrindinė – apskrities viršininko institucija. Apskrities viršininkas turi pavaduotoją, o jei apskrities gyventojų skaičius viršija 500 tūkst. gyventojų – 2 pavaduotojus. Apskrities viršininkas turi šiuos uždavinius: 1) įgyvendinti valstybės politiką socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas; 2) koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas; 3) numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas. Tačiau beminėtų uždavinių, apskrities viršininkas, neviršydamas savo įgaliojimų, gali spręsti ir kitus klausimus, o būtent: 1) nagrinėja fizinių bei juridinių asmenų pareiškimus bei prašymus ir priima dėl jų sprendimus. Viršininko sprendimai gali būti apskųsti tik teismui; 2) analizuoja apskrities socialinę, ekonominę ir ekologinę būklę bei jos pokyčius ir apie tai praneša gyventojams; 3) prižiūri, kaip įgyvendinami Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo reikalavimai; 4) registruoja visuomeninių organizacijų, kurių veikla apima daugiau kaip vienos savivaldybės teritoriją ir kurių buveinės yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje esančioje miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus; 5) kontroliuoja saugaus eismo priemonių valstybinių programų įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje; 6) registruoja traktorius, savaeiges važiuokles, traktorines priekabas ir kelių tiesimo mašinas; 7) organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą, paieškos ir gelbėjimo darbus; 8) steigia, reorganizuoja, likviduoja valstybės įmones, valdo apskričių viršininkams perduotų įmonių valstybei priklausančias akcijas; 9) Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atstovauja valstybei akcinėse bendrovėse ar uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose valstybei priklausančių akcijų valdytojas yra Valstybės turto fondas ar kita valstybės institucija; 10) teikia Vyriausybei Apskrities administracinių ginčų komisijos narių kandidatūras, tarp jų - ir pirmininko kandidatūrą. Administravimo srityje apskrities viršininkas turi šiuos įgaliojimus: 1) teikia apskrities lėšų sąmatos projektą Vyriausybei. 2) teisės aktų nustatytą tvarka skiria ir atleidžia jam pavaldžių įstaigų vadovus, administracijos departamentų, skyrių ir padalinių vadovus, sudaro su šiais darbuotojais darbo sutartis. Apskrities viršininkas vykdo ir kitus teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus. Spręsdamas uždavinius bei kitus įstatymo jam pavestus klausimus, apskrities viršininkas naudojasi šiomis tiesėmis: 1) teikti pasiūlymus su apskrities teritorija susijusiais klausimais valstybinėms ir tarpregioninėms programoms rengti bei išvadas dėl parengtų valstybinių ir tarpregioninių programų projektų; 2) teikti pasiūlymus Vyriausybei ir kitoms valstybės valdymo institucijoms apskrities raidos klausimais; 3) dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose svarstant su apskrities viršininko kompetencija susijusius klausimus, taip pat apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių bei savivaldos institucijų posėdžiuose; 4) prireikus kviesti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių vadovų pasitarimus ir jiems pirmininkauti; 5) sustabdyti ar panaikinti apskrityje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų priimtus teisės aktus, neatitinkančius Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nutarimų; 6) gauti iš kitų valstybės valdymo ir apskrities savivaldos institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų informaciją savo kompetencijos klausimais; 7) įstatymų nustatytais atvejais imtis papildomų priemonių gyventojų bei jų turto saugumui užtikrinti, tvarkai apskrityje palaikyti; 8) sudaryti ekspertų komisijas jo kompetencijai priskirtiems klausimams analizuoti ir išvadoms pateikti; 9) kooperuoti savivaldybių lėšas numatomiems bendriems darbams apskrityje atlikti, kai yra susitarta; 10) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdyti, naudoti ir disponuoti valstybės turtu; 11) nustatyta tvarka rengti konkursus, organizuoti pasitarimus, konferencijas ir kitus renginius; 12) pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka palaikyti ryšius su atitinkamomis užsienio valstybių regionų institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis. Prie apskrities viršininko yra sudaroma patariamoji institucija – apskrities taryba, į kurios sudėtį įeina apskrities viršininkas (kuris ir yra tarybos pirmininkas), jo pavaduotojas (pavaduotojai) ir apskrityje esančių savivaldybių merai. Taryba svarsto apskrities raidos kryptis aukščiau minėtomis kryptimis, bei iškilusių problemų sprendimo būdus. Apskrities Apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja, organizuoja jos darbą bei atsako už jos veiklą, tvirtina jos etatų sąrašą. Savo kompetencijos ribose apskrities viršininkas leidžia įsakymus, kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Šie teisės aktai yra privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Vyriausybė turi teisę panaikinti neatitinkančius Konstitucijos bei kitus teisės aktus, apskrities viršininko priimtus teisės aktus. Apskrities viršininkas bendradarbiauja su savo valdos ir valstybės valdymo institucijoms, joms pavaldžioms valdymo įstaigoms bei organizacijoms apskrityje. Be apskrities viršininko, jo administracijos ir apskrities tarybos valstybės valdymo institucijos, leidus Seimui ar Vyriausybei gali steigti apskrityje sau pavaldžias įstaigas ir organizacijas. Dėl jų steigimo valstybės valdymo institucijos turi išklausyti apskrities viršininko nuomonės. Jos nėra pavaldžios apskrities viršininkui, tačiau šių įstaigų veikla ir sprendimai neatitinka įstatymų bei Vyriausybės nutarimų ar pažeidžia piliečių ar organizacijų teises ir laisves, jis turi teisę apie tai pranešti Seimui ar Vyriausybei. Jei sprendimai nepakeičiami, galutinai šį klausimą turi išspręsti Vyriausybė. Administracinės teisinės piliečių padėties sąvoka. Pilietis kaip administracinės teisės subjektas – tai dalyvis tokių visuomeninių santykių, kuriuose jis turi konkrečias teises bei pareigas, numatytas teisės normų aktuose. Tų teisių ir pareigų visuma ir sudaro to piliečių teisinį statusą. Piliečio teisės ir pareigos administracinės teisės sferoje yra išvestinės iš konstitucinių ir detalizuojamos bei konkretizuojamos daugelyje įstatymų ir poįstatyminių aktų. Piliečių administracinio teisinio statuso pagrindą sudaro konstitucinės teisės normos, administracinės teisės normos, kaip jas detalizuojančios be administracinės teisės normos, kurios turi savarankišką reikšmę, t.y. betarpiškai nesusijusios su konstituciniu teisiniu statusu. Administracinės teisės normos reguliuoja įvairius piliečių santykius su valstybinio valdymo organais bei pareigūnais, visuomeninėmis organizacijomis bei jų atstovais, nustato piliečių teises bei pareigas valstybinio valdymo srityje. Administracinis teisinis piliečio statusas turi tam tikrus specifinius bruožus: 1) jis yra sudėtingo, kompleksinio pobūdžio ir jungia daugelį konstitucinės, civilinės, finansinės bei kitų teisės šakų normas, atspindinčias asmens ir visuomenės, piliečio ir valstybės, individo ir kolektyvo, tarpusavio santykius. 2) Administracinis teisinis statusas gali apimti: ▪ Tik teises (pvz. piliečio teisė kreiptis į atitinkamas institucijas su pasiūlymais, pareiškimais ar skundais). ▪ Tik pareigas (pvz. laikytis eismo saugumo taisyklių) ▪ Apima tiek teises, tiek pareigas (pvz. išnagrinėjus administracinės teisės pažeidimo bylą, pilietis turi teisę apskųsti priimtą nutarimą ir tuo pačiu metu privalo laiku sumokėti jam paskirtą baudą). 3) vienais atvejais administracinio teisinio statuso turinys priklauso nuo piliečio valios (pvz. asmuo kreipiasi į atitinkamą instituciją (pvz. VRM) dėl leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą), kitais atvejais administracinis teisinis statusas formuojasi prieš piliečio valią (pvz. administracinės teisės pažeidėjui taikomos tam tikros administracinės nuobaudos). 4) Administracinis teisinis piliečio statusas gali jungti tokias teises ir pareigas, kurios: a) bendros visiems piliečiams (pvz. pareiga laikytis eismo saugumo taisyklių, priešgaisrinės saugos taisyklių). b) Taikytinos tik tam tikrai piliečių kategorijai (pvz. autotransporto vairuotojams, medžiotojams). c) Liečia tik konkrečius individus (pvz. pabėgėlius). Administracinį teisinį piliečio statusą sudaro 4 elementai: • Asmens teisinis statusas • Piliečio teisinis statusas • Socialinis statusas • Ypatingas statusas Asmens teisinį statusą sudaro daugelis konstitucinių teisių, tarp jų to, kurios patenka į administracinio teisinio reguliavimo sferą yra šios: • Teisė į gyvybę (19 str) • Teisė į laisvę ir asmens neliečiamumą (20, 21 str) • Privataus gyvenimo neliečiamumas (22 str) • Teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš Lietuvos (32 str) ir kt. Konstitucija, deklaruodama žmogaus teises bei laisves, numato ir tam tikras pareigas bei draudimus, pvz.: • Pareiga mokėti mokesčiu, privalomus mokėjimus, rinkliavas, kurias nustato LR įstatymai (127 str). • Pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (53 str) • Privalo atlikti tarnybą kariuomenėje ar ją pakeičiančią alternatyviąją tarnybą (K – 48 str, ATPK – 212 str). • Draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką bei nesąžiningą konkurenciją (46 str). Be to, Konstitucija numato ir tam tikrus asmens teisių apribojimus. Be to, teisės normos, apribojančios asmens teisinį statusą dažnai yra administracinio teisinio pobūdžio. Pvz., žmogaus būsto neliečiamumas (24 str.) gali būti pažeistas tik teismo sprendimu ar įstatymo pagrindu ir tik tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį ir pan. Piliečio teisinis statusas – kaip administracinės teisės subjektas, kiekvienas pilietis turi savo pilietinį teisinį statusą. Ta gali būti administracinės teisės normos, nustatančios piliečio teises ir pareigas : a) valstybinėje ir visuomeninėje veikloje. Pvz.: • teisė dalyvauti valdant savo šalį (33 str) • teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą (33 str) • teisė rinktis į taikius susirinkimus (36 str) • teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskėsti jų sprendimus (33 str) b) ūkinėje bei darbo veikloje. Pvz.: • teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą • teisė į nuosavybę, kuri gali būti atimama tik įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginama (23 str) c) administracinis teisinis piliečio statusas asmeninio ir šeimyninio gyvenimo sferoje. Pvz. Konstitucijos 22 str skelbia, kad “įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą”. Kai asmuo turi tiksliai apibrėžtą asmens bei piliečio statusą, nustatomas jo socialinis statusas. Jei reikalingas tam, kad pilietis galėtų užsiimti tam tikta profesinę, darbo veikla, mokytis arba atlikti karo tarnybą. Čia išskiriami darbininko, tarnautojo, moksleivio, karininko ir kt. socialiniai statusai. Ypatingas statusas apima teises ir pareigas, kurias piliečiai įgyja savanoriškai, kad patenkintų savo grynai individualius poreikius. Tai, pvz. medžiotojai mėgėjai, vairuotojai mėgėjai ir pan. Jie visi turi gauti tam tikrą oficialų dokumentą, leidžiantį užsiimti pasirinkta veikla ir nustatantį šių specialių subjektų teises ir pareigas jų veiklos ribose. Pvz. ATPK 85 str. numato piliečių atsakomybę už medžioklės taisyklių pažeidimą. Taigi piliečio administracinis teisinis statusas – tai administracinėmis teisinėmis normomis sureguliuotų įvairių ryšio ir santykių tarp piliečių, valstybės ir visuomenės, pasireiškiančių valstybinio valdymo sferoje, visuma. Administracinio teisinio statuso struktūrai būdingi šie elementai: • teisnumas, veiksnumas • piliečių teisės, laisvės ir teisėti interesai • piliečių pareigos • teisinės piliečių teisių ir laisvių garantijos. Piliečių administracinis teisnumas ir veiksnumas. Administraciniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja pavieniai asmenys ir organizacijos, todėl galime išskirti fizinių ir juridinių asmenų teisnumą ir veiksnumą. Fiziniai asmenys: Administracinis teisnumas – valstybės pripažįstama galimybė turėti subjektines teises ir pareigas valstybinio valdymo sferoje. Piliečio teisnumas atsiranda gimimo momentu ir nutrūksta jam mirus. Konkrečią teisnumo apimtį ir turinį nustato valstybė teisės normomis. Pvz, fizinių asmenų teisnumo apimtis priklauso nuo pilietybės – LR teritorijoje esantys užsieniečiai ir apatridai neturi kai kurių LR piliečiams nustatytų teisių. Pagal LR įstatymą “Dėl užsieniečių teisinės padėties LR” užsieniečiai negali rinkti ir būti išrinkti į LR atstovaujamuosius valstybinius organus, taip pat dalyvauti referendumuose. Minėtiems asmenis paprastai nustatomos papildomos pareigos ir apribojimai, kurie netaikomi LR piliečiams. Pabrėžtina, kad konstitucinės normos, įtvirtindamos LR piliečių lygiateisiškumą, garantuoja jiems vienodą teisnumo apimtį, nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbės ir kt. Piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politini)o, socialinio, kultūrinio gyvenimo srityse. Teisnumas laikinai gali būti apribojamas: 1) piliečiui padarius administracinį nusižengimą ar nusikaltimą (pvz. asmeniui už administracinius nusižengimus gali būti laikinai atimtos vairavimo ar medžioklės teisės) 2) gali būti apribota ir administracinė teisė eiti tam tikras pareigas, pvz. advokatu negali būti asmuo, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą, nepaisant, ar išnyko teistumas, ar jeigu jis nuteistas už nesunkų tyčinį nusikaltimą ir nėra išnykęs teistumas. 3) Tam tikroje teritorijoje gyvenančių piliečių teisnumas gali būti laikinai apribotas karo ar kitų nepaprastųjų aplinkybių sąlygomis. 4) Turėdami administracinį teisnumą žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisiniuose santykiuose. Bet kokios kliūtys, ribojančios galimybę turėti įstatymuose numatytas administracines teises ir pareigas, yra šalinamos, panaudojant valstybinės prievartos priemones. Administraciniam teisnumui būdinga tai, kad jis negali būti perduotas kitam asmeniui, galiojantys šalies įstatymai nenumato galimybės atsisakyti teisnumo, apriboti jį, perduodant dalį galimybių turėti administracines teises ir pareigas kitiems asmenims. Administracinis veiksnumas – valstybės pripažinta ir teisės normomis įtvirtinta galimybė asmeniniais veiksmais realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Veiksnumo atsiradimas siejamas su tam tikru amžiumi, įstatymo numatytais atvejais dar ir su papildomomis sąlygomis, kurios priklauso nuo konkrečių subjektinių teisinių ir pareigų turinio. Pagal ATPK 12 str. administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, kuriems iki administracinio teisės pažeidimo padarymo sukako 16 metų. Kodekse yra išskiriama nepilnamečių nuo 16 iki 18 m. atsakomybė, kuri yra mažesnė nei pilnamečių. Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus, nustatytus tam tikrose straipsniuose, administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai arba juo atstovaujantys asmenys. Išskiriama atskirai pareigūnų atsakomybė, kuri paprastai yra dvigubai didesnė nei eilinių piliečių. Papildoma sąlygą veiksnumui atsirasti, apriboti ar nutrūkti yra sveikatos būklė. Pvz. į karinę tarnybą šaukiami tik tie asmenys, kurių sveikatos būklė atitinka karinės tarnybos keliamus reikalavimus. Neturi pilno veiksnumo asmenys, įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nepakaltinamais. Pagal ATPK 19 str. administracinėn atsakomybėn netraukiamas asmuo, kuris darydamas priešingą teisei veikimą arba neveikimą, buvo nepakaltinamumo būsenoje, ta yra nebegalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos. Kai kurioms teisėms realizuoti valstybė nustato papildomas sąlygas: reikalauja specialaus išsilavinimo minimalaus darbo stažo ir pan. Įtakos veiksnumui atsirasti turi ir tam tikros aplinkybės. Pvz. prievolė atlikti karinę tarnybą yra atidedama studentams. Tokios aplinkybės numatomos dėk saugumo, sveikatos apsaugos, teisingo asmens galimybių panaudojimo, socialinėje veikloje. Veiksnumas išnyksta piliečiui mirus. Juridiniai asmenys: Juridiniai asmenimis gali būtu įmonės, organizacijos, įstaigos, politinės partijos ir kt. Visuomeninių organizacijų administracinis teisinis subjektyviškumas susijęs su jų konstitucine teise dalyvauti valstybiniame valdyme. Konkretų visuomeninių organizacijų administracinio teisnumo turinį ir jo apimtį nustato valstybė teisės normomis. Daugelis išorinių visuomeninių organizacijų santykių nereguliuojami teisės normomis. Tokiais atvejais visuomeninės organizacijos nebūna administracinių teisinių santykių dalyvės. Tai reiškia, kad visuomeninių organizacijų administracinis teisinis subjektyviškumas tiesiogiai susijęs su administracinės teisės normų nustatyta galimybę dalyvauti administraciniuose teisiniuose santykiuose. Administraciniai teisiniai santykiai, dalyvaujant visuomeninėms organizacijoms, gali atsirasti ir jų pačių, ir kitų teisės subjektų iniciatyva. Visuomeninių organizacijų iniciatyva šie santykiai atsiranda tada, kai jos realizuoja savo teises bei suteiktus valstybinio pobūdžio įgalinimus. Valstybinio valdymo organų iniciatyva – kai šie organai vykdo visuomeninių organizacijų veiklos valstybinę priežiūrą, teikia joms paramą arba kai visuomeninės organizacijos pažeidžia teisės normų reikalavimus. Juridinių asmenų subjektiškumui būdinga tai, kad jo teisės ir pareigos atsiranda tuo pačiu metu – susikūrus organizacijai ir ją teisiškai įforminus. Pagrindinės piliečių teisės ir pareigos viešosios tvarkos apsaugos ir visuomenės saugumo srityje. Nustatant viešosios tvarkos esmę, būtina suvokti: 1) turinį 2) tikslą 3) reguliavimo priemones Turinys atskleidžia, apie kieno tvarką kalbama. Tai visi visuomeniniai santykiai, įtvirtinti įvairiose socialinėse normose. Viešosios tvarkos tikslai – piliečių gyvybės, sveikatos, turto sauga, visuomeninės rimties užtikrinimas. To tikslo siekiama, pasinaudojant tam tikromis reguliavimo priemonėmis – normomis: teisės, moralės, papročiais, įvairiomis elgesio taisyklėmis. Viešoji tvarka – tai visuomeniniai santykiai, žmonių elgesys viešoje vietoje, sureguliuoti teisės normomis, moralės normomis, papročiais. Viešoji vieta – tai vieta, kur dažniausiai bendrauja žmonės, tenkindami savo materialinį, dvasinį ir kitokius poreikius. Taigi patys piliečiai turi teises ir vykdo pareigas visuomeninės tvarkos saugojime ir jo užtikrinime, į gynybą nuo pasikėsinimo į jo gyvybę, sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, teisę kreiptis dėl teisių ir laisvių apsaugos į vidaus reikalų organus (policiją) ir kitus organus bei organizacijas, dalyvaujančias visuomeninės tvarkos ir saugumo pasaugoje. Piliečiai turi teisę į savigyną, į specialių savigynos priemonių (dujų balionėlių bei kitų savigynos ginklų, įsigijimą, laikymą ir nešiojimą). Lygiagrečiai su nurodytomis teisėmis, piliečiai visuomeninės tvarkos ir visuomeninio saugomo sferoje vykdo ir pareigas, kurios, pvz. numato: • kitų asmenų teisių ir interesų gerbimas • laikymasis teisės normų, reguliuojančių santykius visuomeninės tvarkos ir visuomeninio saugumo sferoje • Vykdymas priešgaisrinės apsaugos taisyklių, kelių eismo taisyklių, teisės normų, reguliuojančių ypatingos padėties režimą • Asmeninio transporto ir ryšio priemonių pateikimas valdžios organams tais atvejais, kai grasinama visuomeniniam saugumui • Griežtas laikymasis kai kurių priemonių ir daiktų naudojimosi taisyklių, kuriomis naudojimasis be kontrolės gali privesti prie visuomeninio saugumo pažeidimo • Įstatymo numatytais atvejais dokumentų pateikimas policijos pareigūnams. Pagrindinis LR įstatymas – Konstitucija, įtvirtindama pagrindines piliečių teises ir laisves, numato taip pat ir keletą straipsnių, kuriuose pastarosios ribojamos kaip galinčios pažeisti ar garantuoti viešąją tvarką: 24 straipsnis: Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. 26 straipsnio 1 ir 4 dalys: Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. 36 straipsnis: Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves Svarbiausias funkcijas dėl piliečių teisių ir laisvių apsaugos vykdo vidaus reikalų organai (policija). Jie užtikrina piliečių teisių ir laisvių, nuosavybės saugumą nuo priešingo teisės kėsinimosi. Saugodami visuomeninę tvarką, vidaus reikalų organai (policija) užtikrina normalios sąlygos piliečių darbui ir poilsiui. Policijos pareigūnai imasi priemonių dėl neatidėliotinos pagalbos suteikimo asmenims, nekentėjusiems nuo teisės pažeidimų ir nelaimingų atvejų, o taip pat esantiems viešose vietose beviltiškoje padėtyje. Stichinių nelaimių ir kitų nepaprastų aplinkybių metu vidaus reiklų organai dalyvauja žmonių gelbėjime, organizuoja piliečių nuosavybės, likusios be priežiūros, apsaugą, užtikrina rastų ir pateiktų dokumentų, daiktų, brangenybių ar kito turto apsaugą bei imasi priemonių dėl jų gražinimo tikrajam savininkui ir pan. Aukščiausia socialinė vertybė – žmogaus teisių ir laisvių apsauga bei ginimas vyrauja kaip svarbiausia vidaus reikalų organų pareiga. Vykdydami pareigą policijos pareigūnai privalo vadovautis LR ATPK, kurio 13 skirsnis būtent ir numato administracinės teisės pažeidimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką. Pagal ATPK viešosios tvarkos pažeidimais laikomi: • Nedidelis chuliganizmas – tai yra necenzūriniais keiksmais viešosiose vietose įžeidžiamas kibimas prie piliečių ir kiti panašūs veiksmai (174 str). • Paauglių padarytas chuliganizmas, taip pat tyčinis suaugusiųjų garbės ir orumo žeminimas (175- -str). • Neteisėtas šaudymas iš šaunamojo ginklo, dujinio pistoleto (revolverio), pneumatinio šautuvo (pistoleto) ar arbaleto gyvenamosiose vietose, pažeidžiant nustatytą tvarką (176 str). • Naminės degtinės, brogos arba kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gaminimas, įsigijimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas (177 str) • Alkoholinių gėrimų ir kitų svaigalų, pagamintų naudojant spiritą, gėrimas gatvėse, stadionuose, skveruose, parkuose, visų rūšių visuomeniniame transporte ir kitose viešosiose vietose, išskyrus prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, kuriose leista pardavinėti alkoholinius gėrimus išpilstant arba girto pasirodymas viešosiose vietose, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę (178 str). • Alkoholinių gėrimų gėrimas gamyboje (darbo vietose, įmonių, įstaigų, organizacijų patalpose ir teritorijoje) arba buvimas darbe neblaiviam (179 str) • Nepilnamečio tėvų ar kitų asmenų nugirdymas nepilnamečio (180 str). • Tėvų arba juos atstojančių asmenų piktybinis nevykdymas pareigos auklėti ir prižiūrėti nepilnamečius veikus (181 str) • Azartinių lošimų, ištvirkavimo arba alkoholinių gėrimų vartojimo lindynių laikymas (182 str). • Vertimasis prostitucija (1821 str). • Triukšmas, šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais bei kitokiais garsiniais aparatais gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte bei kitose viešosiose vietose, o nuo 24 iki 6 val – taip pat bendrabučiuose ir būtuose, jeigu tai trukdo viešąją rimtį (183 str). • Azartiniai lošimai iš pinigų, turtų ir kitokių vertybių viešosiose, tam nenustatytuose vietose, taip pat būrimas viešosiose vietose (184 str). • Maudymasis draudžiamosiose vietose arba draudžiamu laiku, nustatytų saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo taisyklių nesilaikymas, informacinių ženklų ties vandens telkiniais arba ties perėjomis lesu sugadinimas arba sunaikinimas; nesiėmimas priemonių reikiamai sutvarkyti maudymosi vietas žmonių masinio poilsio vietose, taip pat nesutvarkymas kitų vandens telkinių, jeigu tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei (185 str). • Rūkymas vietose, kuriose draudžiama tai daryti (1851 str) • Tabako gaminių pardavimas prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse be specialaus leidimo, nesilaikant įstatymuose nustatytų apribojimų (1852 str). • Kliudymas Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie LR Vyriausybės pareigūnams atlikti pareigas ir jų teisėtų reikalavimų nevykdymas (1853 str). • Žinomai melagingas priešgaisrinės apsaugos, policijos, greitosios medicininės pagalbos bei kitų specialiųjų tarnybų iškvietimas (186 str). Taigi piliečiams pravartu žinoti šias ATPK nuostatais ir jomis vadovaujantis stengtis nepažeisti viešosios tvarkos ir visuomeninio augumo. Jei ne tiesioginėm priemonėm, tai bent jau nepažeidinėdami piliečiai gali dalyvauti viešosios tvarkos ir saugumo palaikyme. Valstybinio valdymo organų (VVO) formavimo ir funkcionavimo principai. Principai, kuriais remiantis formuojama ir funkcionuoja VVO sistema, yra sąlygoti valstybinės valdžios organizacijos ypatumų, įtvirtintų 1992 m. LR Konstitucijoje. 1. VVO savarankiškumo principas. Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės valdžios padalijimo principas. Jis kartu reiškia, kad kiekviena valdžia (vykdomoji, įstatymų, leidžiamoji ir teisminė) yra savarankiška, šis principas pasireiškia ir tuo, kad tarp VVO ir kitų valdžių nėra organizacinio pavaldumo, VVO turi savo griežtai apibriežtą kompetenciją ir vykdo aiškiai nustatytas funkcija valstybinio valdymo sferoje, kurią nei viena iš kitų valdžios šakė neturi teisės kištis. Aišku, VVO neturi absoliutaus savarankiškumo, kadangi jie yra sudėtinė visos valdžių sistemos dalis, o tai reiškia, kad: 1) šie jie organizuoja įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimų įgyvendinimą 2) jų veiklą kontroliuoja bei prižiūri ir teisminės valdžios atstovai. Taigi, VVO nėra visiškai nepriklausomi, mes kalbame tik apie jų santykinį savarankiškumą, o tai reiškia, kad visos valdžios šakos tarpusavy sąveikauja. Čia reikėtų pabrėžti, kad Seimo įtaka VVO veiklai yra daug stipresnė ir aiškesnė negu Prezidento. 2. VVO sistemos vieningumas. Šis principas yra užtikrinamas laikantis LR Konstitucijoje bei kitose įstatymuose numatytų VVO formavimo procedūros reikalavimų bei tvarkos. Jis reiškia, kad VVO formuojami savarankiškai, laikantis jau minėtų įstatymų, be to, jie turi sudaryti darnią, efektyviai veikiančią sistemą. 3. teisėtumas. Tai vienas iš svarbiausių vyraujančių VVO formavimo ir funkcionavimo principų. Jis yra įtvirtinamas bene visuose įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose bei sudaro jų veikimo pagrindą. 4. ekonomiškumo principas. Šio principo laikymosi problema iškyla dėl to, kad VVO sistema yra labai sudėtinga ir jų funkcijoms atlikti samdoma daug pareigūnų. Be to, daug išlaidų tenka ir pačiam valdžios aparato funkcionavimui. Todėl dažnai tenka svarstyti klausimą dėl išlaidų mažinimo valstybinio valdymo sferoje. 5. valdžios centralizacijos bei decentralizacijos derinimo principas. 6. žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių užtikrinimo principas. 7. viešumo, atsakomybės principai. Teisinės piliečių teisių ir laisvių garantijos. Piliečių teisių ir laisvių garantijos paprastai skiriamos į: • ekonomines • politines • organizacines • teisines Ekonominės garantijos – tai stabilus ir efektyvus šalies pramonės funkcionavimas, pastovi finansinė ir piniginė sistema, tvirtas nacionalinės valiutos kursas, savalaikis atlyginimų mokėjimas, aukštas pragyvenimo lygis bei kiti faktoriai. Politinės garantijos – asmens bei pirmenybė visos visuomenės bei valstybės atžvilgiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas ir visokeriopa jų apsauga. Daugiapartiškumas, ideologijų įvairovė, visų valdžios šakų bendradarbiavimas bei konfrontacijos tarp jų nebuvimas ir t.t. Organizacinės garantijos užtikrinamos per teisėsaugos organų ir kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų sistemos kūrimą. Tai tesimai, prokuratūra, Vidaus reikalų organai ir policija, advokatūra, notariatas, įvairios kontrolės institucijos, inspekcijos. Visos šios institucijos garantuoja piliečių teises ir laisves per sąžiningą savo pareigų bei funkcijų vykdymą. Teisinės garantijos yra dviejų rūšių: teisminės ir neteisminės. Visų šių garantijų būvimą visu pirmą užtikrina įstatymas, o plačiąja prasme – visas teisėkūros procesas, kuriuo metu yra priimami administraciniai norminiai aktai, leidžiami kompetentingų pareigūnų bei institucijų. Konstitucijoje yra daug nuostatų, kurios neleidžia, kad įstatymai taptų piliečių teisių ir laisvių ribojančiu veiksniu. Jie pirmiausiai turi būti šių teisių ir laisvių garantas bei patikimas apsaugos mechanizmas. Svarbiausios konstitucinės nuostatos: 1) konstitucijoje yra įtvirtintos tokios teisės ir laisvės, kurios jokiu būdu negali būti ribojamos, t.y. jos yra absoliučios. Tai, pvz., teisė į gyvybę, žmogaus garbė ir orumas ir kt. 2) kai kurios teisės gali būti ribojamos, bet tik įstatymu (arba teismo sprendimu) ir tik tiek, kiek tai reikalinga “apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei, orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei tvarkai” (LR K 25 str). 3) galioja tik paskelbti bei Konstitucijai neprieštaraujantys įstatymai. Šios konstitucinės nuostatos – tai tam tikros ribos arba teisiniai orientyrai, kuriais vadovaudamiesi VVO ir pareigūnai įgyvendina piliečių teisių bei laisvių garantijas. Teisminės garantijos. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas bei įvairius ūkio ginčus (arbitraže), savaip kontroliuoja, prižiūri, kaip VVO ir pareigūnai vykdo savo pareigas, užtikrina piliečių teisių bei laisvių įgyvendinimą. Teismai nagrinėja daug bylų, susijusių su teisiniais santykiais, ginčais, kylančiais VVO ir pareigūnų veiklos metu (pvz. susiję su licencijų, leidimų, įvairių dokumentų išdavimu). Taip pat nagrinėjamos bylos, iškeltos dėl padarytų administracinės teisės pažeidimų. Be to, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Ypatingą vietą tarp teisinių garantijų (ypač teisminių) užima Konstitucinio Teismo veikla. Būtent šis teismas yra įgaliotas spręsti visų teisės aktų konstitucingumo klausimą, t.y. nustatyti įstatymų atitikimo Konstitucijai, o poįstatyminių aktų – atitikimą įstatymams ir Konstitucijai klausimus. Tokiu būdu, šiuolaikinė įstatymų leidyba praplečia piliečių galimybes ginti savo teises ir teisėtus interesus. Neteisminės garantijos pagal savo turinį .formas, įgyvendinimo tvarką bei subjektus yra daug platesnės ir įvairesnės. Visa VVO, vietinių institucijų bei pareigūnų sistema ir yra sukurta tam. Kad būtų užtikrinamos, garantuojamos ir realizuojamos piliečių teisės ir laisvės, jų pareigos bei teisėti jų interesai. Visi šie subjektai vykdo įstatymus ir poįstatyminius aktus, įgyventina juos, turi savo griežtai nustatytą kompetenciją ir funkcijas, kuria realizuojant ir yra garantuojamos piliečių teisės ir laisvės. VVO ir jų pareigūnai privalo sudaryti atitinkamas materialines, organizacines, teisines bei kitokias reikiamas sąlygas, kad kompetentingi organai, užtikrinantys piliečių teisių ir laisvių garantijas, galėtų efektyviai nagrinėti konkrečias individualias bylas ir administracinis ginčus, kylančius pačių piliečių arba atitinkamų kontrolės institucijų iniciatyva. VVO pareigūnai taip pat turi sudaryti palankias sąlygas, kad piliečiai galėtų netrukdomai naudotis savo teisėmis, prižiūrėti, kad šios teisės nebūtų pažeidžiamos, atstatyti pažeistas teises bei taikyti sankcijas jų pažeidėjams. Taigi, viena iš svarbiausių garantijų yra pažeidėjų atsakomybė už savo neteisėtus veiksmus. Taigi, visų pakopų institucijos turi imtis priemonių, kad juo geriausiai būtų tenkinami piliečių teisėti interesai bei užtikrinama jų apsauga. Didelę reikšmę piliečių teisių ir laisvių garantijų užtikrinimo sistemoje turi ir Seime veikiantis Žmogaus teisių komitetas, kuris rengia ir svarsto įstatymų ir kitų teisės aktų projektus: teikia ministerijoms, valstybės institucijoms ir kitoms organizacijoms rekomendacija ir siūlymus piliečių teisių gynimo bei tautybių santykių reguliavimo ir gerinimo klausimais, atlieka institucijų, sprendžiančių žmogaus ir piliečio teisių užtikrinimo klausimus, parlamentinę kontrolę bei vykdo kitas jo kompetencijai priskirtas funkcijas (Seimo statuto 70 str). Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėk valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo (LR Seimo kontrolierių įstatymo 4 str). LR Konstitucija, garantuodama piliečių teisių ir laisvių apsaugą, leidžia jas įgyvendinus ir ginti visais įstatymo leidžiamais būdais, kad tik nebūtų varžomos kitų žmonių teisės ir laisvės (LR K 28 str). Valstybės tarnybos sąvoka ir pagrindiniai principai. Valstybės tarnautojai kaip administracinės teisės subjektai vykdo tokias svarbias funkcijas, kaip ekonominės, socialinės kultūrinės bei administracinės politinės sferos reguliavimas Lietuvoje, valstybingumo stiprinimas, besitęsiančio demokratizacijos proceso kontroliavimas ir įgyvendinimas. Teisinėje literatūroje valstybės tarnyba – tai įvairių organizacijų, įstaigų, įmonių, tarnautojų veikla, kuri nukreipta į valstybės uždavinių ir funkcijų vykdymą ir kuri apmokama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Naujai Seimo priimtas “LR Valstybės tarnybos įstatymas” pateikia tok valstybės tarnybos apibrėžimą: Valstybės tarnyba – tai teisinių santykių tarnyboje visuma, reglamentuojama valstybės teisės aktais, nustatančiais valstybės tarnautojo statuso įgijimą, pasikeitimą ir praradimą”. Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, turinis valstybės tarnautojo statusą ir valstybės institucijoje ar įstaigoje atliekantis viešojo administravimo, ūkinės ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei (2 str). Valstybės tarnyba yra grindžiama tam tikrais principais, kurie užtikrina efektyvų, ekonomišką valstybinio aparato veikimą. Tarp jų paminėtini Konstitucijos ir įstatymo viršenybės kitų teisės norminių aktų atžvilgiu principas, taip pat valdžių padalijimo, piliečių teisių ir laisvių viršenybės bei kiti principai. LR Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina šiuos pagrindinius principus (3 str): 1. Įstatymo viršenybės principas: ◦ Valstybės tarnautojo statusas keičiamas, remiantis tik įstatymu ◦ Valstybės tarnautojas negali būti verčiamas atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus ◦ Valstybės tarnautojas gali ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais. 2. lygiateisiškumo principas – vienodos piliečių teisės stori į valstybės tarnybą, neleistinumas riboti valstybės tarnautojo statuso dėl jo lyties, tautybės, politinių pažiūrų ar kitų subjektyvių aplinkybių. 3. politinio neutralumo principas – valstybės tarnautojo nešališkumas, nepaisymas asmeninių politinių pažiūrų, draudimas dalyvauti politinėje veikloje. 4. skaidrumo principas – valstybės tarnautojo veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais dokumentais, išskyrus valstybės ar tarnybos paslaptis. 5. karjeros principas – reiškia, kad priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu. Vietinių valdymo organų kompetencija. Konstitucijos 120 str. skelbia: “Savivaldybės pagal Konstituciją bei įstatymo apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai”. Pagal LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą: “Administracinis vienetas – tai teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja LR Vyriausybė arba savivaldos institucijos”. Savivaldybė – tai administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos. Steigimo kriterijai: • parengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką • komunalinį ūkį • teikti gyventojams paslaugas. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Vietiniai subjektai – tai teritoriniai subjektai – vykdo administravimą nustatytoje teritorijoje. Savivaldybių administravimo subjektai: • savivaldybės taryba • savivaldybės kontrolierius • meras • valdyba • jiems pavaldžios įstaigos, tarnybos. Vietiniai valstybės organai – tai viena iš viešojo administravimo sistemos dalių (kitos dalys – valstybinio administravimo subjektai, kiti administravimo subjektai). Administravimo sritys: • administracinis reglamentavimas • vidaus administravimas • viešųjų paslaugų teikimo administravimas pagrindinis principas – savivaldybės ir valstybės interesų derinimas. Valstybės laiduotą savivaldos teisę įgyvendina taryba. Tarybos kompetencija – turi veikimo, iniciatyvos, sprendimų priėmimo laisvę, turi vadovautis įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais poįstatyminiais aktais. Vidaus administravimo funkcijos: • renka ir atleidžia merą, jo pavaduotoją, kontrolierių. • Sudaro komitetus, valdybą, tvirtina meto pasiūlytas komisijos ir komitetų primininkų kandidatūras • Nustato administracijos struktūrą • Tvirtina statutą • Nutraukia tarybos narių įgaliojimus prieš terminą Konstitucijos 121 str. – taryba sudaro ir tvirtina savo biudžetą. Ji turi teisę įstatymo numatytuose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Įstatymas tai išreiškia taip: 1. skirsto, įgalioja merą skirstyti papildomus savivaldybės biudžeto lėšas, 2. tvirtina kainas ir tarifus už savivaldybės įmonių teikiamas pasalukas, tiekėjo teisėmis nustato elektros energijos, šilumos, vandens, dujų tiekimo paslaugų kainas. 3. gali teikti finansines lengvatas savo sąskaita. 4. nustato mokėsimus ir kompensacijas už išperkamus žemės sklypus. 5. nustato vietines rinkliavas. Kompetencija finansų srityje – priima sprendimus dėl iš savivaldybės biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo. Viešasis administravimas: 1) priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnijas ir nustato jų ribas. 2) Tvirtina specializuotų fondų sudarymo tvarką ir nuostatus 3) Priima sprendimus įsteigti, reorganizuoti, likviduoti veikiančias pagal Įmonių įstatymą savivaldybės įmones ir organizacijas. 4) Tvirtina savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendruosius planus 5) Steigia ir tvarko savivaldybės saugomas teritorijas, kraštovaizdžio objektus. 6) Nustato savivaldybės sutarčių bei susitarimų su savo ir kitų savivaldybių teritorijoje esančiomis įmonėmis. 7) Nagrinėja tarybos narių keliamus klausimus, priima dėl jų sprendimus. 8) Išklauso ataskaitas. ◦ Savo iniciatyva, kitų institucijų siūlymų ar reikalavimų panaikina įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir tarybos sprendimas prieštaraujančius Tarybos valdymo sprendimus, mero potvarkius, pareigūnų įsakymus. ◦ Tvirtina taisykles, už kurių pažeidimą įstatymas nustato administracinę atsakomybę. ◦ Teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos ribų keitimo. Valstybės deleguota kompetencija: ▪ Atlieka civilinės metrikacijos funkcijas ▪ Tvarko savivaldybės, valstybės bei privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą. ▪ Įgyvendina antrinę sveikatos priežiūrą ▪ Gali valdyti valstybinius parkus (nacionalinius ir regioninius) ▪ Organizuoti savivaldybių policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą, ▪ Įgyvendinti kitas įstatymų deleguotas funkcijas. Santykis su valstybės institucijomis. Konstitucijos 120 str. “Jei kitos institucijos svarsto su savivaldybe susijusius reikalus, apie tai pranešama savivaldybei”. Vyriausybė teritorinio planavimo klausimus sprendžia su savivaldybe. Savivaldybės teisės aktai yra privalomi tos savivaldybės teritorijoje. Skundus nagrinėja seimo kontrolierius, teismas. Santykiuose su Seimu, Prezidentu, Vyriausybe, tarptautinėmis organizacijomis, savivaldybėmis atstovauja Savivaldybių asociacija. Jos veikla grindžiama narių savanoriškumo, demokratijos ir valdžios decentralizavimo principais. ATPK 216 str. – administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų, seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai. Vykdomosios valdžios organų samprata. Vykdomoji valdžia – tai praktinis valstybinės valdžios realizavimas. Konstitucijos 5 str. nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismai. – t.y. nustato valdžių padalijimą ir vykdomąją valdžią paveda prezidentui ir Vyriausybei. Anksčiau (iki 1992 m. Konstitucijos) kiekviename valstybinės organizacijos lygmenyje buvo sukurti ir funkcionavo valstybinio valdymo organų sistema. Tie organai, į kurių kompetenciją įeina praktinis uždavinių, funkcijų, įgaliojimų realizavimas. Tačiau ši samprata taikoma tik valstybiniams organams. Bet yra ir kiti vykdomieji organai, pvz. savivaldos, vykdomieji organai, pvz, savivaldos vykdomieji organai (valdybos), kiekviena įmonė irgi turi savo vykdomuosius valdžios organus, pvz. AB vykdomoji valdžia priklauso valdybai. Todėl tikslinga vykdomosios valdžios organus vadinti organais, atliekančiais valstybinio valdymo veiklą. Valstybinio valdymo organų bruožai: 1. valstybinio valdymo organai – tai valstybinio aparato grandys, kurios lydį atstovaujamosios valdžios organus valdžių padalijimo sistemoje. Tačiau valstybinio valdymo organų samprata yra platesnė – ji apima ir teritorinių vienetų valdymo organų sampratą – t.y. ne tik Vyriausybę ir Prezidentą, nes atstovaujamosios valdžios sprendimus (Seimo, Savivaldybių Tarybų), vykdo tiek Vyriausybė ir ministerijos, tiek ir savivaldybių tarybos. 2. jų funkcijų esmė – tai praktinis vykdomosios valdžios funkcijų ir uždavinių realizavimas valdymo procese, reguliavimo procese. Valdymas ir reguliavimas apima ekonomę, socialinę ir administracinę politinę sferas. 3. valstybinio valdumo organai turi tam tikrus įgaliojimus, liečiančius poįstatyminių aktų leidybą. Vadinasi, valstybinio valdymo organai gali leisti poįstatyminius aktus, neperžengiant savo kompetencijos ribų ir gali užtikrinti jų laikymąsi tam tikromis priemonėmis. Iš to išplaukia esminis valstybinio valdymo organų bruožas: jų įgalinimai yra taikomi ne tik valstybinio valdymo organų viduje, bet liečia ir kitus (išorės) asmenis (fizinius, asmenis, neturinčius juridinio asmens statuso, ir juridinius). 4. valstybinio valdymo organai – tai viena iš valstybės organų rūšių šalia valstybinių įmonių ir įstaigų. Bet tik valstybinio valdymo organai turi valstybinius valdingus įgalinimus. Kitų valstybinių organų uždaviniai labiau susiję su materialinėm arba socialinėm vertybėm. 5. valstybinio valdymo organai turi savo organizacinę struktūrą savo kompetencijos ribose. Kompetencija nustatoma arba konstitucijoje, arba įstatymuose. 6. tam tikrose valdymo santykiuose valstybinio valdymo organų vardu veikia pareigūnai, kurie patys savaime nėra valstybinio valdymo organai. 7. valstybinio valdymo organų kūrimas, reorganizavimas, likvidavimas, atliekamas, sutinkamai su įstatymais. Valstybinio valdymo rūšys. Yra daug valstybinio valdymo organų klasifikacijos kriterijų: 1. pagal teritorinį kriterijų: ◦ valstybinio valdymo organai visoje LR teritorijoje ◦ administracinių vienetų valstybinio valdymo organai. Valstybinio valdymo organai, veikiantys visoje LR gali kurti savo organus, veikiančius tam tikrame administraciniame vienetą: arba organus, veikiančius tarp kelių administracinių vienetų. 2. pagal organizavimo tvarką: ◦ organizavimo tvarka nustatyta įstatymo, bet pats organizavimas sutelktas Prezidento, Seimo rankose. ◦ Organizavimas administracinio vieneto iniciatyva, ◦ 3. pagal kompetencijos pobūdį: ◦ bendros kompetencijos – vykdo savo funkcijas visų arba daugumos objektų atžvilgiu (Vyriausybė) ◦ sritinės kompetencijos – vykdo savo funkcijas tik tam tikrose sferoje. Tai ministerijos. ◦ Tarpšakinės kompetencijos – koordinuoja kitų valstybinio valdymo organų veiklą. Tai valstybiniai komitetai, komisijos. ◦ Specialios kompetencijos – atlieka reguliacines, sprendžiamąsias, kontrolines funkcijas. 4. pagal klausimus, sprendimo tvarką: ◦ kolegialūs (Vyriausybė, komitetai, komisijos) ◦ vienvaldūs (ministerijos). Tai nustatyta statuse. Prie ministerijų irgi gali būti kuriamos kolegijos, kurios yra patariamojo pobūdžio. 5. pagal sudarymo tvarką: ◦ steigiami nustatyta tvarka (steigia Prezidentas, Seimas) ◦ rinkimais (tai liečia ne visą valstybinio valdymo organą, bet jo vadovą). 6. pagal organizacines teisines normas: ◦ Vyriausybė ◦ Ministerijos ◦ Valstybiniai komitetai, komisijos ◦ Administracijos (merijos) ◦ Departamentai. Pagrindinės piliečių teisės ir pareigos valstybinio valdymo sferoje. Pagal turinį piliečių teises ir pareigas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: 1) statutines – nurodo piliečių padėtį socialinėje struktūroje. Šios teisės ir pareigos yra universalaus pobūdžio, nes nėra siejamos su konkrečiomis visuomeninio gyvenimo sferomis. Pvz. teisė į gyvybę, teisė kalbėtis gimtąja kalba, draudimas išsiųsti pilietį, draudimas išduoti pilietį kitai valstybei, priverstinio darbo draudimas ir pan. 2) teisės ir pareigos, adekvačioms toms visuomeninio gyvenimo sferoms, kurioese jos gali būti realizuotos. Šios teisės ir pareigos skirstomos į: 1. asmenines – asmens, privataus gyvenimo neliečiamumas. 2. Socialines ekonomines – teisė į privačią nuosavybę, teisė turėti verslą bei verstis bet kokią įstatymo neuždrausta veikla. 3. Socialines - teisė į socialinį aprūpinimą, teisė į mokslą, į sveikatos apsaugą. 4. socialines kultūrines – kūrybos laisvės teisė, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime. 5. politines – žodžio laisvės teisė, rinkimų teisė. Administracinė teisė įtakoja tų teisių bei pareigų realizavimą, kurių įgyvendinimas numato konstitucinių nuostatų konkretizavimą, piliečių bei valstybinio valdymo organų bendradarbiavimą, valstybinio valdymo organų atliekamą konstitucinio principo, kad vieno asmens teisių bei laisvių realizavimas neturi pažeisti kitų asmenų teisių bei laisvių, laikymosi kontrolę. Piliečiams bendradarbiaujant su valstybinio valdymo struktūromis, yra realizuojamos šios teisės bei pareigos: 1) piliečių teisė dalyvauti valstybės valdyme tiek tiesiogiai, tiek per išrinktus atstovus. Ši teisė yra paremta teise rinkti bei būti išrinktam į valstybės valdžios bei vietos savivaldos organus. Tokiu būdu, pilietis tampa tiesioginiu ar netiesioginio valstybinio valdymo subjektu. Piliečiai gali dalyvauti valstybiniame valdyme ir realizuodami savo teisę lygiomis stoti valstybinėn tarnybon. Tam tikrais atvejais, sutarčių pagrindu, piliečiai gali būti valstybės atstovai komercinėse organizacijose, kur įstatinio kapitalo dalį sudaro valstybės nuosavybė. 2) Piliečių susivienijimų teisė – čia taip pat įeina ir teisė kurti profesines sąjungas, savo interesams užtikrinti. Visuomeninių susivienijimų administracinis teisinis statusas, jų santykiai su piliečiai, valstybinio valdymo organais ir vietos savivaldos organais yra nustatomi bei detalizuojami atitinkamų įstatymų. 3) Piliečių susirinkimų teisė. 4) Piliečių teisė asmeniškai kreiptis ar pateiktis kolektyvines peticijas valstybinio valdymo ar vietos savivaldos organams. 5) Piliečių laisvės bei asmens neliečiamybės teisė. Asmuo gali būti sulaikytas tik teismo sprendimu. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 val turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jei teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis turi būti tuoj pat paleidžiamas. ATPK 29 str. – administracinis areštas – administracinis areštas nustatomas ir skiriamas tik išimtinais atvejais už atskirų rūšių administracinius teisės pažeidimus iki trisdešimties parų. Administracinį areštą skiria apylinkės (miesto) teismas (apylinkės miesto teisėjas). Administracinis areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, moterims, turinčioms vaikų iki 12 metų amžiaus, asmenims, kuriems nesukako 18 metų, pirmos ir antros grupių invalidams. Kas dėl asmens neliečiamumo, tai ši teisė gali būti ribojama, kai asmuo atlieka neteisėtus veiksmus. Asmenims, kurie padarė teisės pažeidimų, gali būti taikomos įvairios valstybinės prievartos priemonės. 6) būsto neliečiamumas – niekas negali įeiti į būstą be jame gyvenančių asmenų sutikimo, išskyrus įstatymo numatytais atvejais, tuomet, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, ar teismo sprendimu. 7) Judėjimo laisvė – kiekvienas teisėtai LR teritorijoje esantis asmuo gali laisvai judėti bei pasirinkti gyvenamąją vietą. Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykstant teisingumą, negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. 8) Teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, taip pat teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei, ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ir religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Visuomenės informavimo įstatymo 5 str. numato šiuos informavimo laisvės teisinius apribojimus: 1. Visuomenės informavimo laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymais, kurie nustato: 1) valstybinę paslaptį ir jos apsaugą; 2) tarnybinę paslaptį ir jos apsaugą; 3) komercinę paslaptį ir jos apsaugą; 4) asmens sveikatos (medicininę) paslaptį ir jos apsaugą; 5) asmens teisių, jo privataus gyvenimo apsaugą. 8 šio įstatymo straipsnis numato neskelbtinos informacijos rūšis: Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama: (t.y. visiškai negalima skelbti) 1) raginti prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; 2) kėsintis į Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą; 3) kurstyti karą, tautinę, rasinę, religinę nesantaiką. Neleidžiama platinti • žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos, • šmeižiančios, įžeidžiančios, žeminančios žmogaus garbę ir orumą. • Informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus sutikimu arba tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, • arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, • taip pat kai informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. • Draudžiama platinti pornografiją. 9) teisė reikalauti atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybinio valdymo ar vietos savivaldos organų pareigūnų veiksmais – žala išieškoma iš valstybės ar savivaldybės biudžeto – tai ne tik piliečių teisės ir laisvės apsauga, bet ir viena iš valstybinio valdymo organų veiklos teisėtumo garantijų. Reikia žinoti, kad šios teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymo pagrindu ir tik tuo atveju, jei tai reikalinga konstitucinei santvarkai, visuomeninei dorovei, žmonių sveikatai bei saugumui, valstybės saugumui garantuoti ar apsaugoti. Naudojimasis teisėmis ar laisvėmis gali būti ribojamas ir teismo sprendimu, tačiau pastarasis, savo ruožtu, turi būti grindžiamas įstatymu. Įvedus karo ar nepaprastąja padėti (pastaroji gali būti įvesta 6 mėn. laikotarpiui), laikinai gali būti apribojamos šios teisės ir laisvės: ◦ privataus gyvenimo neliečiamumas ◦ būsto neliečiamumas ◦ žodžio laisvės teisė ◦ judėjimo laisvė ◦ susivienijimų teisė ◦ susirinkimų teisė ◦ teisė tautinėms bendrijoms puoselėti savo kultūrą, papročius bei kalbą. Pareigos: 1) įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LR K ir įstatymų ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. 2) Tėvų pareiga – auklėti savo vaikus ir iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. 3) Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Pareigų nevykdymas užtraukia valstybinės prievartos priemonių taikymą, asmenys, padarę teisės pažeidimų, gali būti traukiami kompetentingų pareigūnų atitinkamon atsakomybėn (valstybinio valdymo sferoje – dažniausiai administracinėn). Teisių bei pareigų realizavimo procesas numato atitinkamus veiksmus. Tie veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti. Prie teisėtų veiksmų priskiriami tie, kurie nukreipti į: 1) faktinį naudojimąsi teisėmis 2) teisių įgijimą 3) pažeistų teisių gynimą. Neteisėti veiksmai yra administraciniai teisės pažeidimai, piliečių teisėti veiksmai ar administracinės teisės pažeidimai sukelia tam tikrų administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasibaigimą ar pasikeitimą. Valstybinio valdymo institucijų vaidmuo, užtikrinant piliečių administracinį teisinį statusą. LR K 29 str. “Valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”. Valstybinio valdymo institucijų vaidmuo, užtikrinant piliečių administracinį teisinį statusą, pasireiškia per jų pareigų vykdymą – t.y. tuo, kad šios institucijos įgyvendina įstatymus, o taip pat turi plačius įgaliojimus, naudojimasis kuriomis tiesiogiai liečia piliečių teises, laisves bei pareigas. Valstybinio valdymo organai šiose srityje veikia dviem kryptimis: 1) jis sukuria (dalyvauja kuriant) būtinas materialines, organizacines, teisines sąlygas įvairioms institucijoms, pareigūnams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, susijusioms su piliečių teisių, laisvių bei pareigų įgyvendinimu. 2) Sprendžia konkrečias bylas, kylančios piliečių skundo pagrindu ar pareigūnų iniciatyva, pastariesiems vykdant priežiūros kontrolės funkciją (pvz. kelių eismo taisyklių laikymosi kontrolė). Valstybinio valdymo organų sistema. Valstybinio valdymo organų sistema – tai valstybinio valdymo organų visuma bei jų tarpusavio sąveika, grindžiama jų kompetencijų atskyrimu. Toliau žr. Valstybinio valdymo organų formavimo principai; Vietinių valdymo organų kompetencija (principai ir reformos kryptys).

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 27062 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
44 psl., (27062 ž.)
Darbo duomenys
  • Administracinės teisės konspektas
  • 44 psl., (27062 ž.)
  • Word failas 629 KB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą

www.nemoku.lt Panašūs darbai

Administracinė teisė ir administracinis teisės pažeidimas

Administracinė teisė ir administracinis teisės pažeidimas Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinės teisės santykis su kitais socialiniais mokslais, kitomis teisės šakomis jos vieta teisės ir teisinėje sistemoje

Administracinės teisės santykis su kitais socialiniais mokslais, kitomis teisės šakomis jos vieta teisės ir teisinėje sistemoje Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinės teisės normos. Administracinės teisės normų taikymas

Administracinės teisės normos. Administracinės teisės normų taikymas Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena ir baudžiamasis procesas: panašumai ir skirtumai

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena ir baudžiamasis procesas: panašumai ir skirtumai Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinės teisės principai ir funkcijos

Administracinės teisės principai ir funkcijos Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinės teisės normos ir teisinis reguliavimo mechanizmas

Administracinės teisės normos ir teisinis reguliavimo mechanizmas Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinės teisės normos ir jų struktūra

Administracinės teisės normos ir jų struktūra Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinės teisės šaltiniai, funkcijos, principai, sistema ir sisteminimas

Administracinės teisės šaltiniai, funkcijos, principai, sistema ir sisteminimas Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinė teisė kaip teisės šaka

Administracinė teisė kaip teisės šaka Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinė teisės sąvoka ir esmė

Administracinė teisės sąvoka ir esmė Administracinė teisė Peržiūrėti darbą

Administracinė atsakomybė ir teisės pažeidimai

Administracinė atsakomybė ir teisės pažeidimai Administracinė teisė Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt