Adaptacijos rūšys ir komponentai. Lėtos adaptacijos fiziologinis mechanizmas

1 skaidrė Adaptacija – tai žmogaus organizmo gebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Adaptacijos rūšys pagrindinės yra dvi: greitoji (trumpalaikė) ir lėtoji (ilgalaikė). Greitoji adaptacija – tai tiesioginė organizmo reakcija į vienkartinio fizinio krūvio poveikį, greitas organizmo prisitaikymas prie atliekamo darbo. Ji pasireiškia jau parengtų, susiformavusių biocheminių mechanizmų ir vegetacinių funkcijų pagrindu, naudojant turimus rezervus ir funkcines galimybes.
Fiziniai krūviai yra stiprus organizmą veikiantis dirgiklis, į kurio vienkartinį poveikį organizmas reaguoja trimis fazėmis, t.y. įsidirbimas, darbinė būsena ir atsigavimas Įsidirbimo fazė susijusi su įvairių funkcinių sistemų, aprūpinančių organizmo veiklą, suaktyvėjimu. Todėl padidėja širdies susitraukimų dažnis, plaučių ventiliacija, deguonies sunaudojimas, kraujyje susikaupia daugiau laktato C3 H6 O3 ir kitų medžiagų apykaitos produktų.Raumuo gali netgi įtrūkti."
Darbinė arba stabilioji fazė prasideda tada, kai funkcinių sistemų veikla stabilizuojasi. Pereinant į paskutinę fazę, sutrinka santykinai stabili būklė, sutrinka pusiausvyra tarp poreikių ir jų patenkinimo dėl nervinių centrų, reguliuojančių judesius, nuovargio kompensavimo mechanizmus.
Pokyčiai, atsiradę žmogaus organizme fizinio krūvio metu, išlieka dar kurį laiką po darbo. Iškart po krūvio organizmas negeba pakartoti anksčiau buvusio krūvio, tai tampa įmanoma tik po tam tikro laikotarpio – atsigavimo.
2 skaidrė Lėtoji adaptacija – organizme vykstantys struktūriniai ir funkciniai pokyčiai, kuriuos skatina nuolatiniai, ilgą laiką atliekami fiziniai krūviai, bei ilgai veikiantys organizmą aplinkos veiksniai. Jos pagrindas – greitosios adaptacijos veiksnių realizacija ir dažni trumpalaikiai pakitimai organizme,kurie sudaro tam tikrą struktūrinį pedsaką. Tada organizmas sugeba ne tik intensyviau ir ilgiau dirbti, bet ir daugiau, t.y. mažesne energijos kaina. Už ilgalaikę adaptaciją pagrindinė atsakomybė tenka lokaliems pokyčiams ir juos veikiančios hormoninės ir humoralinės organizmo funkcinių sistemų reguliacijos pertvarkai. Šios pertvarkos rezultatai apibūdinami dviem bruožais: adaptuotame organizme hormoninė reguliacijos grandis funkcionuoja ekonomiškiau, padidėja hormoninės ir humoralinės reguliacijos sistemos pajėgumas. Adaptacija prie fizinių krūvių ir kitų stresinių dirgiklių padidina hipofizio adrenokortikalinės sistemos atsparumą. Kai fizinis krūvis standartinis, išskiriama mažiau katecholaminų. Po fizinio krūvio šie pokyčiai ir hormonų kiekis kraujyje sunormalėja greičiau nei netreniruotiems asmenims. Labai svarbus ilgosios adaptacijos mechanizmo reiškinys – tarpusavio santykių tarp įvairių funkcinių sistemų pakitimai. Jos pagrindas - greitosios adaptacijos veiksnių realizacija ir dažni trumpalaikiai pakitimai organizme, adaptuotame organizme hormoninė reguliacijos grandis funkcionuoja ekonomiškiau, padidėja hormoninės ir humoralinės reguliacijos sistemos pajėgumas. Tada organizmas sugeba ne tik intensyviau ir ilgiau dirbti, bet ir daugiau, t.y. mažesne energijos kaina. Padidėja raumenų masė, suaktyvėja kraujotaka, ląstelinis kvėpavimas.
3 skaidrė Lėtosios adaptacijos fiziologinis mechanizmas. Pirmiausia iš jų susijęs su funkcinių žmogaus organizmo išteklių telkimu tam tikros krypties treniruotės vyksme – ilgosios adaptacijos mechanizmą veiksmingai stimuliuojant daugelį kartų pasikartojančio greito reagavimo adaptacija. Toliau nuolat didėjant ir sistemingai kartojantis krūviams, vyksta intensyvūs atitinkamos funkcinės sistemos organų ir audinių struktūriniai ir funkciniai pakitimai.
(Pagerejusi tolerancija i pastovius tresinius poveikius)-Trečiam etapui būdinga pastovi ilgoji adaptacija, kuri pasireiškia reikiamo rezervo naujam funkcinės sistemos egzistavimo lygiui susidarymu, funkcinių sistemų stabilumu, glaudžiu tarpusavio ryšiu tarp reguliuojamųjų ir vykdomųjų organų. (Adaptacija)Ketvirtasis organizmo adaptacijos etapas prasideda tik tada, kai treniruojamasi neracionaliai, pernelyg įtemptai, yra nevisavertė mityba ir nepakankamas organizmo atsigavimas. Jis pasireiškia tam tikrų funkcinių sistemų, organų, jų komponentų susidėvėjimu, netgi tam tikrų ląstelių žuvimu ir jungiamojo audinio susidarymu pažeidimo vietoje. Šio etapo taisyklingai laikantis lėtosios adaptacijos principo gali ir nebūti. Paskutinis etapas yra rezultato analizė. O rezultatas viso to yra ilgalaikė adaptacija, kurią ir nulemia visi sie pavaizduoti etapai.
Organizmo adaptacija prie reguliaraus ilgalaikio fizinio krūvio iki šiol yra nuolatinė mokslinių tyrinėjimų sritis. Vis dar lieka neatsakytų klausimų analizuojant fizinio krūvio poveikį siekiant sveikatą stiprinančio efekto.