Abstrakcionizmo dailės kryptis

Abstrakcionizmas – (lot. abstracio – nutolimas) XX a. modernistinės dailės kryptis – nedaiktiškoji dailė.
Abstrakti tapyba nevaizduoja realiai egzistuojancių žmonių, daiktų, gamtos, nors ji kuriama įprastinėmis tapybos priemonėmis — taškais, linijomis, plokštumomis, spalvomis. Abstrakcionistai plėto­jo reiškinį, pastebetą jau renesanso epochoje: skirtingai nubrėžtos linijos ir spalvų sąskambiai gali sukelti žiūrovui tam tikrų nuotaikų. Apie tokį poveikį galime spręsti iš to, kad vienas spalvas laikome šiltomis, o kitas — šaltomis, vienas vadiname džiaugsmingomis, kitas — niūriomis, vienas — švelniomis, kitas — šiurkščiomis ir t. t.
Abstrakcionizmas apie 1910 metus beveik kartu gimė Miunchene, Amsterdame ir Maskvoje. Ketvirtajame dešimtmetyje ši kryptis paplito Paryžiuje ir Niujorke, kur, gelbėdamiesi nuo fašizmo, emigravo daug Europos dailininkų.
Abstrakcionizmo tėvu laikomas išeivis is Rusijos Vasilijus Kandinskis (1866-1944). Jis nepritampa nei prie impresionistų, nei prie P. Sezano, nei prie fovistu, nei prie ekspresionistų. 1910 m. pasirodo jo traktatas ,,Apie dvasingumą mene". Tai pirmasis bandymas pagrįsti bedaiktį meną, kurio link abstraktėjančiais peizažais linksta dailininkas. Tais pačiais metais V. Kandinskis išdrįso eksponuoti savo pirmuosius spalvų muzikos bandymus, kurie davė pradžią tam, kas buvo pavadinta abstrakcionizmu. Joje pabrėžiamas psichologinis grynos spalvos poveikis (pvz., ryški raudona spalva gali mus veikti kaip trimito garsas).
Žodis ,,abstrakcionizmas" buvo daug kritikuotas. Siūlyta vadinti menu be objektų (non-objective), menu be figūrų {non-figurative). Abstrakcioniz­mo koncepciją toliau plėtojo olandas Pitas Mondrianas (Piet Mondrian), rusas Kazimiras Malevičius, amerikietis Džeksonas Polokas (Jackson Pollock).
Dailės kūriniuose žmogus dažniausiai stengiasi atpažinti realaus pasaulio objektus. Jis ieško panašių formų, jas suvesdamas į mintis ir pasakojimus. Turinys visada palengvina meno kūrinių suvokimą. Labai dažnai dailės kūriniai tiesiog „skaitomi“ kaip knygos: veiksmas, siužetas, įvykis. O kur grynosios dailės raiškos priemonės — spalva, dėmė, linija? XX a. pr. Dailininkai savo vidinėms būsenoms išreikšti pasitelkė vien plastinių simbolių kalbą. Atsisakę kurti regimąjį vaizdą, dailininkai spalvas, linijas, dėmes paveikslų plokštumose išdėliodavo taip, kaip tuo metu jausdavo.
Visų laikų dailininkai žinojo apie formų ir spalvų išraiškingumą....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!