Absoliutaus ir santykinio nuskurdimo problema Karlo Markso teorijoje

I. ĮVADAS Kiekviena epocha turi savo didįjį ekonomistą, kartais ir ne vieną. Devyniolikto amžiaus vidurio Europa, apimta neramumų, grasinanti revoliuciniais pokyčiais, susiskirsčiusi į turtuolius ir vargšus, taip pat turėjo mokslininką - žurnalistą, ekonomistą - revoliucionierių, nenumaldomai bandantį ne tik paaiškinti procesus, vykstančius visuomenėje, bet ir perspėti apie artėjantį nenumaldomą pavojų bei pateikiantį šio pasaulio gelbėjimo planą. Marksas buvo puolamas ir ginamas, jam meldėsi ir jo neapkentė, jis buvo paverčiamas statula ir čia pat griaunamas ir daužomas. Markso veikalai buvo peržiūrimi, perkainojami, paneigiami, bet po kurio laiko vėl ir vėl grįžtama prie jų nagrinėjimo. Pasauliui Marksas įstrigo atmintin kaip revoliucionierius. Todėl tam, kad sugebėtume tinkamai įvertinti Marksą kaip ekonomistą, būtina atskirti jo mintis ir iškeltas idėjas nuo postmarksistinių ar leninių jo idėjų traktavimo. Reikia įvertinti dar vieną aspektą: Marksas neabejotinai buvo savo epochos genijus, ir, sukurdamas savo politinės ekonomijos modelį, Marksas šio pasaulio suvokimą papildė kai kuriais naujais elementais. Ekonomisto tikslas - nušviesti, paaiškinti šį pasaulį, ir turime pripažinti, kad Marksas sugebėjo jį supančioj aplinkoje įžvelgti tai, ko nematė kiti jo kartos mokslininkai. K. Marksui mirus, jo idėjų praktiškai netaikė dar jokia šalis. Tačiau per šimtą metų komunistinių vyriausybių atsirado daugelyje valstybių, kai kuriose šalyse prasidėjo jo mokymu besiremiantys judėjimai. Marksistinių partijų veikla, į kurią įėjo propaganda, terorizmas, žudynės, sukilimai dėl valdžios, karai, žiauriausios depresijos ir kruvinos skerdynės, paėmus valdžią, kraupino pasaulį ištisus dešimtmečius ir pražudė apie 100 mln. Žmonių. Bet po K. Markso joks filosofas neturėjo tokios didelės įtakos pasauliui. Po Markso mirties pasaulyje įvyko didžiulės permainos. Matydami šias permainas, mes galime įvertinti Markso įžvalgumą, sugebėjimą matyti toli į priekį. II. Marksizmo teorijos atsiradimo socialinės – ekonominės prielaidos Rašydamas "Kapitalą", K. Marksas turėjo tikslą atskleisti esmines kapitalizmo kaip ekonominės ir socialines sistemos bruožus, tendencijas ir raidos dėsnius. Būdamas filosofu, jis pasirinko ne realųjį kapitalizmą, o savo sukurtą "tobulą" kapitalizmą, iš kurio pašalinti realaus gyvenimo netobulumai, kurių įtaka kapitalizmo vystymosi tendencijoms, autoriaus manymu, buvo neesminė. Markso aprašytame kapitalizme nėra monopolijų, nėra profsąjungų bei kitų jo manymu, sistemos "netobulumų". Reikia pažymėti, kad pagrindinis šio kūrinio, turinčio virš 2 500 puslapių ir rašyto 18 metų, tikslas yra ne aprašyti kapitalizmą kaip socialinę ir ekonominę sistemą bei parodyti jos trūkumus, o įrodyti, kad ši sistema pasmerkta žlugti. Žinant šį tikslą, suprantama tampa Markso logika, kodėl jis aprašė ne realųjį, o tobulą kapitalizmą: įrodžius, kad tobulasis kapitalizmas pasmerktas žlugti, bus nesunku įrodyti, kad realus kapitalizmas, veikiamas realaus gyvenimo netobulumų, taip pat pasmerktas žlugti. 2.1. Ekonominė-socialinė aplinka Pirmiausia pažvelkime į to meto ekonominę-socialinę aplinką, kurią stebėdamas Marksas darė savo išvada apie kapitalizmo sistemos funkcionavimą. 2.1.1. Pramonės perversmas. Nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. 8-ojo dešimtmečio Europos ir Šiaurės Amerikos ūkiniame gyvenime vyko didžiuliai pokyčiai: augo pramonė, nuo manufaktūrų buvo pereinama prie fabrikų gamybos, rankų darbą keitė mašinos. Šis perėjimas, gavęs pramonės perversmo vardą, pirmiausia, jau XVIII a. 7-ame dešimtmetyje, prasidėjo Anglijoje. Buvo padaryta daugybė išradimų ir patobulinimų, kurie visiškai pakeitė tris svarbiausias Anglijos pramonės šakas – tekstilės, metalurgijos ir energetikos pramonę. Pritaikius fabrikuose mechanines vertybes ir audimo stakles, smarkiai padidėjo audinių gamyba. Kai paplito naujos lydymo krosnys, kuriose vietoj medžio anglių naudojamos akmens anglys, pradėta gaminti geležinius įrankius ir mašinas, bet ir naudoti geležį tiltų, laivų statybai bei geležinkelių tiesimui. Garo mašina pasidarė energetikos pagrindu, visiškai pakeitė susisiekimo priemones. Jos taikymas nepriklausė nuo gamtos sąlygų, kitaip negu vandens ir vėjo variklių, kuriems reikėjo vandeningų sraunių upių ir stiprių dažnų vėjų. Pramonės gamybos augimo tempus Anglijoje rodo šie skaičiai: 1800 m. buvo išlydyta190 tūkst. t ketaus, o 1839 m. – 1347 tūkst. t. , 1764 m. Anglija įsiveždavo 4 mln. svarų medvilnės, o 1833 m. – 300 mln. 2.1.2. Pramonės perversmo socialiniai padariniai. Plėtojantis pramonei ir prekybai, labai sparčiai augo miestai – tiek seni, tiek nauji, kuriems pradžią davė pramoninės gyvenvietės, susikūrusios aplink fabrikus. Londono gyventojų XIX a. pirmoje pusėje padaugėjo nuo 1 mln. Iki 2,5 mln. Stambiausias tekstilės pramonės centras – Mančesteris 1760 – 1840 m. laikotarpiu išaugo 10,5 karto. Augant gamybai, turtėjo fabrikų ir įmonių savininkai (kapitalistai), didėjo jų vaidmuo visuomenės gyvenime. Pramonės buržuazija virto nauju visuomenės sluoksniu. Į jos interesus vis labiau turėjo atsižvelgti valdžia. O ją daugumoje Europos šalių dar turėjo bajorai. Net Anglijos parlamente XIX a. pradžioje vyravo stambieji žemvaldžiai. Todėl pramonininkai siekė, kad būtų išplėstos jų politinės teisės, pirmiausia rinkimų teisė. Jie taip pat reikalavo, kad valdžia nevaržytų verslininkystės ir nesikištų į kapitalistų ir samdomųjų darbininkų santykius. Buržuazijos ideologija tapo liberalizmas, kurio teoretikai pripažino visiems vienodas pilietines teises ir teigė, kad samdytojas darbdavys ir samdinys darbininkas yra tarsi lygiateisės susitariančios šalys. Viena jų parduoda darbo jėga, kita – ją perka. Todėl valdžia neturi kištis į darbininkų ir darbdavių santykius, kaip ji nesikiša į prekybą. Tačiau iš tikrųjų darbininkai beveik visada turėjo sutikti su darbdavių sąlygomis. Vykstant pramonės perversmui, sparčiai gausėjo samdomųjų darbininkų, bet jų padėtis mažai pasikeitė, kai kuriais atžvilgiais tik pablogėjo. 2.1.3. Pramonės darbininkų padėtis ir jų nepasitenkinimo priežastys. Naujai steigiamuose fabrikuose gaudavo darbo daugybė persikėlusių iš kaimo į miestus valstiečių ir nusigyvenusių amatininkų. Darbininkų vyrų atlyginimas apskritai nesumažėjo, o kai kuriose pramonės šakose net padidėjo. Tačiau pramonės perversmo laikotarpiu labai paplito moterų ir vaikų darbas. Aptarnauti mašinoms nereikia daug jėgos ir patirties, prie jų galėjo dirbti silpnos moterys ir vaikai. Įmonių savininkai jiems mokėjo gerokai mažesnį atlyginimą negu vyrams, o darbo diena buvo labai ilga ir neribojama jokiais įstatymais. Gali kilti klausimas, kodėl šeimų galvos – vyrai – sutikdavo, kad jų žmonos, dukterys ir maži vaikai dirbtų fabrikuose ir net kasyklose. Bet ką jie turėjo daryti, kai, daugėjant išlaidų, smuko bendros darbininkų šeimos pajamos? Anksčiau, būdami valstiečiai, kaimų ir miestelių amatininkai, jie turėjo nors mažą sklypelį žemės, augino gyvulių, gyveno nuosavoje arba pigiai nuomotoje trobelėje. Susitelkę miestuose ar gyvenvietėse prie įmonių, jie netekdavo visų papildomų pajamų, turėdavo brangiai mokėti už butą. Maisto produktai didelių miestų rinkose taip pat kainuodavo daug brangiau negu mažuose miesteliuose. Vieninteliu pragyvenimo šaltiniu liko darbo užmokestis, tad samdytis įmonininkams teko ir moterims bei vaikams nuo septynerių ar net penkerių metų amžiaus. Jie turėdavo dirbti po 12-18 valandų per dieną tamsiose ir tvankiose patalpose. Dėl darbo apsaugos ir higienos tada niekas nesuko sau galvos. Didėjo darbo įtampa, trumpėjo pertraukos. Mašinos nepailsdavo, tad turėjo nepavargti ir jas aptarnaujantys žmonės. Įmonių savininkai ir jų samdomi prižiūrėtojai savivaliaudavo, už menkiausią prasižengimą skirdavo darbininkams baudas, apgaudinėdavo juos išmokėdami atlyginimą. Darbininkų padėtį sunkino blogos butų sąlygos, nešvara. Tos bėdos buvo labiausiai pastebimos Anglijoje, kur sparčiausiai augo pramonė ir miestai. Žinoma, skurdas Europoje nebuvo naujiena. Kai ūkio pažanga vyko lėtai, žmonės retai susimąstydavo, kodėl jie skursta. Vykstant pramonės perversmui, sparčiai plėtėsi gamyba ir prekyba, augo ir klestėjo miestai, tačiau darbininkų skurdas nemažėjo. Įžymus anglų valstybės vyras V. Gladstonas sakė, jog „svaiginančiu turto ir galios padidėjimu pasinaudojo išimtinai tik savininkų klasė“. 2.1.4. Darbininkų judėjimo pradžia. Vykstant pramonės perversmui darbininkai savo vargų priežastimi laikė net mašinas. XIX a. pradžioje Anglijoje ėmė plėtotis mašinų naikintojų, vadinamų luditais, judėjimas. Luditų minios puldinėjo fabrikus, daužė mašinas, kartais sudegindavo fabrikus. Valdžia tokias riaušes slopindavo, nemažai mašinų naikintojų buvo nuteista kalėti, keliolika nubausta mirtimi. Luditų veiksmai darbininkų padėties, suprantama, nepalengvino. Ir ne tik todėl, kad technikos pažanga negalėjo būti sustabdyta. Sunaikinę mašinas ir fabrikus, darbininkai likdavo be darbo ir visiškai neturėdavo pragyvenimo šaltinio. Luditų judėjimas baigėsi apie 1817 m. Darbininkai ieškojo kitų būdų savo padėčiai pagerinti. Anglijos darbininkai ėmė kurti profesines sąjungas (tredjunionus), reikalavo išplėsti rinkimų teises sumažimamt turto cenzą. 1832 m. buvo įvykdyta rinkimų sistemos reforma, tačiau liko gana aukštas turto cenzas, ir darbininkai neturėjo teisės balsuoti. Netrukus darbininkai pradėjo kovą dėl visuotinės rinkimų teisės vyrams. Buvo renkami parašai po dokumentu (chartija) su tam tikrais reikalavimais parlamentui. Šis sąjūdis gavo čartizmo vardą (čartistų organizacija – pirmoji istorijoje darbininkų partija). Tris kartus chartijos su milijonais parašų buvo įteiktos parlamentui, tačiau jis jų reikalavimų nepatenkino. Vis dėlto vyriausybė ir parlamentas turėjo padaryti darbininkams nuolaidų: nustatyti amžių, nuo kurio vaikams leidžiama dirbti įmonėse, uždrausti moterims ir vaikams dirbti kasyklose ir pagaliau darbo laiko trukmę apriboti 10 valandų. Čartistų veikla XIX a. viduryje užgeso, bet sustiprėjo tredjunionai. Dalinėmis reformomis galima buvo šiek tiek pagertinti varganą darbininkų padėtį, tačiau iki teisingesnio turtų ir gėrybių paskirstymo buvo labai toli. Plito įvairios socailizmo teorijos, įrodinėjančios esamos santvarkos neteisingumą ir aiškinančios, kaip reikia sukurti naują tobulą visuomenę. III. XIX a. pirmos pusės socializmo teorijos ir jų kūrėjai Garsiausių socailizmo teorijų kūrėjai buvo prancūzai. Prancūzijoje pramonės perversmas prasidėjo daug vėliau negu Anglijoje, tačiau ir čia spartėjo pramonės gamyba, gausėjo samdomųjų darbininkų. Prancūzijos didžioji evoliucija, paskelbusi laisvės ir lygybės idėjas, sunaikino absoliutizmą ir feodalizmą, tačiau nesuteikė geresnio gyvenimo neturtingiesiems. Vietoj bajorų iškilo pirkliai, bankininkai, pramonininkai. Vargšai liko vargšais. Mąstytojai stengėsi suprasti, kodėl švietėjų idealai pasirodė neįgyvendinama svajonė. Kai kurie jų priėjo išvadą, kad jeigu laisvė ir lygybė ne tušti žodžiai, tai išgelbėti kenčiančią žmogiją ir vesti ją į šviesią ateitį gali tik socializmas. 3. 1. K. A. Sen-Simonas. Nuskurdęs senos prancūzų bajorų giminės palikuonis K. A. Sen – Simonas (1760 – 1825) teigė, kad žmonija galės tapti laiminga tik tada, kai bus panaikinti klasiniai skirtumai ir klasių kova tarp veltėdžių ir dirbančiųjų. Naujoje visuomenėje veltėdžiai turės pamažu išnykti, liks tik dirbantieji. Visuomenės ūkis, įrodinėjo Sen – Simonas, turės būti tvarkomas planingai, remiantis mokslu. Visus pertvarkymus jis numatė įgyvendinti taikiai, be jokios prievartos. Sen – Simono pasekėjai plėtojo jo mokymą, padarė jį radikalesnį. Sensimonininkai įrodinėjo, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks galimybė išnaudoti darbą. Valstybė, pasak jų, turėtų uždrausti laisvą konkurenciją ir sukurti naują planingo darbo ir paskirstymo mechanizmą. 3. 2. Š. Furjė. Rūstus revoliucinės Prancūzijos tikrovės kritikas ir savitos socializmo teorijos kūrėjas buvo Š. Furjė (1772 – 1837), kilęs iš pirklių šeimos. Jis rašė, kad praraja tarp vargšų ir turtuolių vis labiau gilėja. Visos šalies turtas auga, o dauguma žmonių gyvena vis blogiau. Verslininkystėje viešpatauja apgavystė ir sukčiavimas, konkurencinėje kovoje nesilaikoma jokių dorovės normų. Furjė teigė, kad žmonės turėtų vienytis į gamybines bendruomenes – falangas, kurių nariai užsiimtų žemdirbyste, amatais, menu, mokslu ir pramogomis. Falangos primena akcines bendroves. Mat pajamos skirstomos ne tik pagal darbą, bet ir pagal kapitalą, įdėtą į falangos kūrimą. Taigi turtinės lygybės nebūtų, tačiau gaunamų gėrybių visiems užtektų pragyvenimui. Moterys falangose turėtų lygias teises su vyrais, vaikai ugdytų savo visus segebėjimus, o darbas jiems taptų malonumu. Š. Furjė, kaip ir K. A. Sen – Simonas, nepripažino prievartos ir savo projektus manė įgyvendinti taikiai. Jis tikėjosi įtikinti turtuolius duoti pinigų falangoms steigti. Tačiau teko skaudžiai nusivilti, nes tokių turtuolių atsirado vos vienas kitas. Prancūzijoje ir JAV buvo sukurta keliolika falangų, tačiau jos greit iširo. Vaizduodamas laimingą naujos visuomenės gyvenimą, Furjė nepaprastai daug fantazavo, labai smulkmeniškai aprašinėjo falangų darbo ir buities tvarką. 3. 3 P. Ž. Prudonas. Realesnės buvo P. Ž. Prudono (1809 – 1865) pažiūros. Jis – valstiečių sūnus, tapęs spaustuvės raidžių rinkėju, - įgijo žinių savišvietos būdu. Knygoje “Kas yra nuosavybė?” Prudonas skelbė, kad stambioji nuosavybė esanti vagystė, tačiau kartu pripažino teiėtą žemės ūkio, amatų, prekybos ir smulkių verslų nuosavybę. Nuosavybė tampa vagystė tada, kai savininkas samdo darbininką savo turtui didinti, kai pasisavina kito žmogaus darbo vaisius. Esama kapitalistinė santvarka turinti būti pakeista smulkių gamintojų, susijungusių į vartotojų kooperatyvus, visuomene. Sukūrus kooperatyvus, manė Prudonas, išnyksiąs ne tik kapitalizmas su visomis savo blogybėmis, bet ir valstybė. 3. 4. L. O. Blanki. Žymiausias šių revoliucionierių L. O. Blanki (1805 – 1881) 32 metus praleido kalėjimuose už sukilimų rengimą ir vadovavimą jiems. Karingas ateistas Balnki svarbiu uždavinių laikė kovą su bet kokia religija. Socializmą, jo nuomone, turėjo sukurti negausi, bet gerai organizuota ir drausminga revoliucionierių draugija, kuri ginkluotu sukilimu užgrobtų valdžią ir įvestų diktatūrą. 3. 5. R. Ovenas. Socializmo idėjas Anglijoje taikiai mėgino įgyvendinti R. Ovenas (1771 – 1858). Prasimušus iš skurdo ir tapęs fabriko savininku, jos nuoširdžiai norėjo padėti varguomenei. Savo fabrike jis sutrumpino darbo dieną, padidino atlyginimą, rūpinosi darbininkų sveikata ir jų vaikų mokymu. Vėliau Ovenas sumanė steigti komunistines bendruomenes, kuriose gamybos prievoės priklausytų visiems, o darbo vaisiai būtų skirstomi po lygiai. XIX a. pirmoje pusėje buvo sukurta daug socializmo teorijų, tačiau visas jas savo reikšme bei poveikiu žmonijos istorijai torli pralenkė marksizmas. IV. Karlo Markso gyvenimas ir veikla Marksizmo kūrėjas Karlas Marksas (1818 – 1883) gimė advokato šeimoje Tryro mieste, netoli Prancūzijos sienos, Prūsijai priklausančioje Pareinės Vokietijoje. Jis buvo nepaprastai gabus. Kadangi jo tėvas buvo teisininkas, todėl ir Karlas įstojo į Bonos universitetą studijuoti teisės. Vėliau studijavo Berlyno universitete, o teisės daktaro laipsnį gavo Jenos universitete. 1841 m. apgynė disertaciją iš senovės graikų filosofijos. Greitai jis vedė bajoriškos kilmės merginą, su kuria gyveno ligi pat mirties. Dar jaunystėje tapo ateistu, nuodugniai išstudijavo visą tuometinę vokiečių filosofiją. Prūsijos valdžiai uždarius jo redaguojamą laikraštį, Marksas persikėlė į Paryžių. Čia jis susipažino su socializmo teorijomis, draugavo su „Paryžiaus pranašais“, pirmiausia su Prudonu ir rusų emigrantu anarchistu M. Bakuninu, taip pat Blanki šalininkais. Jo bičiuliu ir bendražygiu tapo vokiečių fabrikanto sūnus ir Mančesterio verpyklos Anglijoje valdytojas Frydrichas Engelsas (1820 – 1895). Kaip tik F. Engelsas paskatino Marksą domėtis ekonomikos klausimais. Jų asmeninė ir politinė draugystė truko visą gyvenimą. Paryžiuje Marksas daug ko išmoko, visam gyvenimui tapo įsitikinusiu socialistu. Prancūzijos vyriausybės ištremtas, jis išvyko į Belgiją, kur sukūrė revoliucinę organizaciją „Komunistų sąjunga“ ir kartu su Engelsu 1848 m parengė jos veiklos programą, labiausiai skaitomą veikalą „Komunistų partijos manifestą“. Markso santykius su žydais išsamiausiai tyrinėjo filosofas ir politologas iš Bazelio Arnoldas Künzlis. Savo daugiau kaip 860 puslapių psichografijos apie Karlą Marksą pabaigoje jis apibendrina: „Galų gale visi tyrimai privedė prie išvados, kad Markso įsivaizduota galutinė komunizmo fazė be klasių, be valstybės, be partijos, be institucijų, be prievartos, be konfliktų buvo sąlygota kažko iracionalaus, ko jis pats nesuvokė, bet kas jį žavėjo su nepermaldaujama dieviška galia. Mes iškėlėme tezę ir pabandėme ją pagrįsti, kad ši iracionali dieviška galia, formavusi Karlo Markso charakterį, iš esmės buvo jo motinos perduotasis ir jam pačiam priešinantis į pasąmonę nustumtasis judaizmas, t.y. biblinė žinia, kokią ją pirmiausia skelbia Senasis Testamentas.“       Savo priklausomybę žydams Marksas gana akivaizdžiai laikė gėdos dėme – įgimta yda. Tačiau per savo žydiškus protėvius – jo tėvas apsikrikštijo evangeliku – jautėsi įkalintas žydų tradicijose. Žydų tikėjimas jam „atgrasus“. Jis išsiaugino žydams ekstremalią neapykantą, kurios šaknų negalima išsiaiškinti, kadangi jis pats energingai užginčija savo paties skriaudas arba įžeidinėjimus dėl tikėjimo.       Marksas identifikuoja žydus su kapitalizmu. 1848 m. daugelyje Europos valstybių prasidėjo antimonarchistinės revoliucijos. Marksas ir Engelsas grįžo į Vokietiją, tačiau, revoliucijai joje pralaimėjus, abu emigravo į Angliją. Londone jis tyrinėjo ir rašė knygas politiniais ir ekonominiais klausimais. Ten išleido „Kapitalo“ pirmąją dalį. Kitas dvi „Kapitalo“ dalis po Markso mirties, naudodamasis jo rankraščiais, suredagavo ir išleido Engelsas. Anglijoje Marksas gyveno iki mirties. Nors šiek tiek pinigų Marksas užsidirbdavo kaip žurnalistas, didesnę dalį laiko Londone jis praleido tyrinėdamas ir rašydamas knygas ekonominiais ir politiniais klausimais. Per tuos metus Marksą ir jo gausią šeimą finansiškai rėmė F. Engelsas. Svarbiausias K. Markso veikalas yra „Kapitalas“. K. Markso raštai suformavo teorinę komunizmo ir daugelio šiuolaikinio socializmo formų bazę. Jis teigė, kad istorijos proceso varomoji jėga yra klasių kova, kad darbininkų klasės padėtį galima pagerinti tik įvykdžius revoliuciją ir įvedus proletariato diktatūrą. K. Marksui mirus, jo idėjų praktiškai netaikė dar jokia šalis. Tačiau per šimtą metų komunistinių vyriausybių atsirado daugelyje valstybių, kai kuriose šalyse prasidėjo jo mokymu besiremiantys judėjimai. Marksistinių partijų veikla, į kurią įėjo propaganda, terorizmas, žudynės, sukilimai dėl valdžios, karai, žiauriausios depresijos ir kruvinos skerdynės, paėmus valdžią, kraupino pasaulį ištisus dešimtmečius ir pražudė apie 100 mln. Žmonių. Bet po K. Markso joks filosofas neturėjo tokios didelės įtakos pasauliui. 4. 1.Filosofinė Markso teorija. Filosofija, kurią sukūrė Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, paremta labai aiškiu supratimu to, kad ir idealumas, ir materialumas, nors yra ir tos pačios realybės faktai, tačiau anaiptol netapatūs vienas kitam dalykai: priešingu atveju būtų nesuprantamas ir nepaaiškinamas nei pasaulio prieštaringumas, nei jo vienovė. Mes pridursime: būtų negalima nė K. Markso ir F. Engelso sukurta dialektinė filosofija, paremta tų priešybių vienovės aiškinimu, visų pasaulio daiktų ir reiškinių prigimtį randant idealumo ir materialumo sąveikoje. Šitokiu būdu K. Marksas ir F. Engelsas pirmąkart filosofijos istorijoje esmingai — nei ką sumenkindami, nei ką perdėdami — pabrėžė materialybės, kaip pasaulio aiškinimo principo, svarbą. Anksčiau visi, norėję pasaulį aiškinti materialybės pagrindu, materialumą taip suabsoliutindavo, kad idealumo tarsi ir nebelikdavo: pripažinti jis būdavo pripažįstamas (kaip kitaip paaiškinsi patį materialybės aiškinimą?— juk ne akmenys, o mintys verda galvoj!), tačiau mąstyme idealybė nedalyvaudavo kaip faktas, kaip mąstymo mąstymas. Šiaplinkybę K. Marksas visų pirma ir akcentuoja „Tezėse apie Fojerbachą"—nedideliame, bet ypač svarbiame kūrinyje marksizmo pagrindams suprasti. Jis sako: „Viso ligšiolinio materializmo — įskaitant ir fojerbachinį — pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimiškumas imami tik objekto forma, arba stebėjimo forma, o ne kaip jutiminė žmogaus veikla, praktika, ne subjektyviai". K. Marksas čia turi omeny tą ankstesniųjų materialistų (beje, ne vieno ir mūsų dienų žmogaus) klaidą, kad tai, kas apie materialybę suvokiama, laikoma pačia materialybę. Jau viduramžiais smarkiai ginčytasi, daiktiškai tikri ar nedaiktiški yra pažinimo produktai. K. Marksas antrojoje iš „Tezių apie Fojerbachą" sako: „Klausimas, ar žmogaus mąstymas turi daiktinį tikrumą, visiškai nėra teorijos klausimas, o praktinis klausimas. Praktikoje žmogus turi įrodyti savo mąstymo tikrumą, t. y. realumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas dėl realumo arba nerealumo mąstymo, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra grynai sholastinis klausimas". Taigi realus tėra praktiškai įkūnytas žmogaus protas. Kaip idealybės faktai egzistuoja ir Hėgelio objektyvusis idealizmas, ir Fojerbacho materializmas, ir Prūsijos įstatymai, ir mūsų mintys apie pietus. Praktinis kelias nuo minties apie pietus iki pietų stalo rodo idėjos skirtumą nuo realybės. O ginčytis apie už praktikos sferos esančio mąstymo (idealumo) realumą ar nerealumą galima ir toliau, tačiau, anot K. Markso, tai bus tuščias ginčas, „scholastinis klausimas". V. Nuskurdimo problema K. Markso teorijoje Karlo Markso ekonomikos teorija pateikta milžiniškame veikale “Kapitalas (Das Kapital)”. Marksas apibrėžė savo tikslą — atskleisti esmines kapitalizmo sistemos tendencijas, jo vidaus raidos dėsnius ir šito siekdamas susilaikė nuo paprastesnio, bet ne tokio įtaigaus būdo parodyti sistemos trūkumus vien juos išvardijant. Tobulo kapitalizmo pasaulis: nėra monopolijų, nėra profsąjungų, niekas neturi jokių ypatingų pranašumų. Tai pasaulis, kuriame kiekviena prekė parduodama tiksliai pagal jos tikrąją kainą. Ir ta tikroji kaina vadinama žodžiu - vertė. Prekės vertė, sako Marksas, yra joje įkūnytas darbo kiekis. Darbas suprantamas ne tik kaip tiesioginis fizinis darbas, bet ir aptarnaujančiojo personalo darbas, pasiskirstantis daugeliui prekių, darbas, kuris kažkada buvo sunaudotas pagaminti mašinai ir kurį dabar ta mašina dalimis perkelia į jos gaminamus produktus. Šiame pasaulyje vienas prieš kitą stovi du didieji kapitalistinės sistemos atstovai: darbininkas ir kapitalistas. Darbininkas čia jau nebe dauginimosi instinktų vergas. Tai laisvas, besiderąs subjektas, įžengiantis į rinką, kad parduotų prekę, savo nuosavybę - darbo jėgą. Ir štai iškyla pirmoji problema. Darbo užmokestis. Parsisamdydamas dirbti darbininkas gali reikalauti tik tokio atlyginimo, kokio užsitarnauja. Atlyginimo dydis priklausys nuo darbo laiko,. Jo atlyginimas padengs minimalias pragyvenimo išlaidas, kurios yra jo tikroji "vertė", bet mainais už tai jis kapitalistui atiduos visą darbo dieną kurtą vertę. Šitaip sistemoje atsiranda pelnas. Marksas tą neapmokėtą darbo dalį pavadino "pridedamąja verte". Jis sako, kad, gelbėdamiesi nuo didėjančio darbo užmokesčio grėsmės, jie savo įmonėse diegs darbą taupančias mašinas. Taip dalis darbo jėgos vėl atsidurs gatvėje ir ten toliau skurs. Dėl konkurencijos darbo užmokestis kris vėl iki ankstesniosios "vertės” - gyvenimo minimumo lygio. Ir čia prasideda lemtingas posūkis. Atrodytų, kapitalistas išsigelbėjo, nes, mašinų dėka sukurdamas nedarbą, sutrukdė didėti atlyginimams. Mat žmones pakeisdamas mašinomis, kapitalistas tuo pat metu pelną kuriančią darbo jėgą pakeičia jokio pelno nekuriančiomis mašinomis. Kol kapitalisto mokamas atlyginimas didėja, jis privalo įdiegti darbą taupančias mašinas, idant sumažėtų gamybos kaštai ir būtų išsaugotas pelnas. Jei jis to nedarys, už jį padarys konkurentas. Bet, būdamas priverstas darbininkus keisti mašinomis, jis tuo pačiu privalo siaurinti bazę, kuri neša jam pelną. Pelnui mažėjant. kiekvienas kapitalistas savo fabrike dvigubins pastangas, diegdamas naujas darbą taupančias, kaštus mažinančias mašinas. Tik, būdamas bent per žingsnį priekyje visų, jis gali tikėtis pelno. Bet kadangi kiekvienas daro lygiai tą patį, gyvojo darbo (o dėl to ir pridedamosios vertės) santykis su bendrąja gamybos apimtimi ir toliau mažėja. Pelno norma krenta ir krenta. Pelnas sumažėja taip, kad gamyba apskritai daugiau nebepelninga. Mašinoms išstumiant žmones, mąžta vartojimas, o dirbančiųjų skaičius nebedidėja tiek, kiek didėja gamyba. Prasideda bankrotai. Grumiamasi dėl galimybių parduoti prekes sumažintomis kainomis, todėl mažesnės firmos žlunga. Prasideda kapitalizmo krizė. Krizė dar nereiškia, kad kapitalizmas žlunga. Iš darbo išmesti darbininkai priversti sutikti su mažesniais už darbo jėgos vertę atlyginimais. Mažinant neišparduodamų mašinų kainas, stipresnieji kapitalistai gali įsigyti jas pigiau už tikrąją jų vertę. Ir po kurio laiko pridedamoji vertė vėl atsiranda. Vėl prasideda toks pat žygis pirmyn. Šitaip kiekviena krizė sukuria sąlygas sistemai plėtotis. Kiekvieno atsinaujinimo laukia tokia pati pabaiga: konkurencija dėl darbininkų, didesni atlyginimai, gyvąjį darbą pakeičiančios mašinos, siaurėjanti pridedamosios vertės bazė, dar aršesnė konkurencija ir nauja krizė, kuri gilesnė nei ankstesnioji. Kiekvienos krizės metu didesniosios firmos prisijungia mažesniąsias ir kada pramoniniai gigantai bankrutuoja, nuostoliai būna žymiai didesni, nei kritus mažoms įmonėms. Marksas daro išvadą: "Nuolat mažėjant kapitalo magnatų, kurie uzurpuoja ir monopolizuoja visą šio keitimosi proceso naudą, skaičiui, masiškai auga skurdas, priespauda, pavergimas, išsigimimas, išnaudojimas, bet kartu su tuo auga ir pasipiktinimas vis gausėjančios darbininkų klasės, kurią lavina, vienija ir organizuoja pats kapitalistinės gamybos proceso mechanizmas... Gamybos priemonių centralizacija ir darbo suvisuomeninimas pagaliau pasiekia tokį laipsnį, kada jie jau nebedera prie savo kapitalistinio kevalo. Jis sprogsta į gabalus. Išmuša paskutinė privačios kapitalistinės nuosavybės valanda. Ekspropriatoriai eksproprijuojami". Baigiamojoje „Kapitalo“ dalyje kalbama apie kapitalo akumuliavimą arba kaupimą. Čia visų pirma įrodoma, kad kapitalistinis gamybos būdas, t.y. gamybos būdas, kuris numato, iš vienos pusės, kapitalistų, iš antros susės, samdomųjų darbininkų buvimą, ne tik vis iš naujo gamina kapitalistui kapitalą, bet tuo pat metu be paliovos gamina ir darbininkų skurdą; tuo būdu užtikrinama tokia tvarka, kad vienoje pusėje visuomet egzistuoja kapitalistai, kurie yra visų pragyvenimo priemonių, visų žaliavų ir visų darbo įrankių savininkai, o kitoje pusėje – didžiulė darbininkų masė, kuri yra priversta pardavinėti tiems kapitalistams savo darbo jėgą už tam tikrą pragyvenimo priemonių kiekį, kurio geriausiu atveju teužtenka jų darbingumui palaikyti ir naujai darbingų proletariatų kartai išauginti. Tačiau kapitalas ne šiaip sau reprodukuojasi, jis vis daugėja ir didėja, ir kartu didėja ir jo valdžia nuosavybės netekusiai darbininkų klasei. Ir lygiai taip pat kaip jis pats reprodukuojasi vis didesniu mastu, taip šiuolaikinis kapitalistinis gamybos būdas vis didesniu mastu, vis didėjančiu skaičiumi reprodukuoja ir neturinčių nuosavybės darbininkų klasę. „...kapitalo kaupimas reprodukuoja praplėstu mastu kapitalistinį santykį: daugiau kapitalistų arba stambesnių kapitalistų viename ašigalyje, daugiau samdomųjų darbininkų antrame... Taigi, kapitalo kaupimas yra proletariato dauginimas“. Tačiau vystantis masinei gamybai, tobulėjant žemdirbystės metodams ir t.t., reikalinga vis mažiau darbininkų tam pačiam gaminių kiekiui pagaminti, ir tasai tobulėjimas, reiškiantis darbininkų pertekliaus susidarymą, eina ten greičiau, negu auga kapitalas. Kas gi bus su šiuo nuolat didėjančiu darbininkų skaičiumi? Jie sudaro pramoninę atsargos armiją, kuri, reikalams blogai ar vidutiniškai einant, yra apmokama žemiau savo darbo vertės ir gauna darbo nereguliariai arba patenka viešosios labdarystės globon, bet kuri ypatingai gyvos apyvartos metu kapitalistų klasei yra būtinai reikalinga; tai labai akivaizdžiai pasireiškia Anglijoje. O visais atvejais ji tarnauja tam, kad palaužtų nuolat dirbančių darbininkų atsparumą ir laikytų žemą jų darbo užmokestį. „ Kuo didesnis visuomenės turtas...tuo didesnis santykinis gyventojų perteklius, arba pramoninė atsargos armija... Bet kuo didesnė ši atsargos armija, palyginus su aktyviąja (nuolat dirbančiąja) darbininkų armija, tuo masiškesnis nuolatinis gyventojų perteklius, arba tie darbininkų sluoksniai, kurių skurdas yra atvirkščiai proporcingas jų darbo kančioms. Pagaliau, kuo didesni darbininkų klasės elgetiški sluoksniai ir pramonės atsargos armija, tuo didesnis oficialusis pauperizmas. Tai yra absoliutus, visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis“. VI. Išvados Pagrindinis Markso K. „Kapitalo“ tikslas yra ne aprašyti kapitalizmą kaip socialinę ir ekonominę sistemą bei parodyti jos trūkumus, o įrodyti, kad ši sistema pasmerkta žlugti. Žinant šį tikslą, suprantama tampa Markso logika, kodėl jis aprašė ne realųjį, o tobulą kapitalizmą: įrodžius, kad tobulasis kapitalizmas pasmerktas žlugti, bus nesunku įrodyti, kad realus kapitalizmas, veikiamas realaus gyvenimo netobulumų, taip pat pasmerktas žlugti. Nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. 8-ojo dešimtmečio Europos ūkiniame gyvenime vyko didžiuliai pokyčiai: augo pramonė, nuo manufaktūrų buvo pereinama prie fabrikų gamybos, rankų darbą keitė mašinos. Šis perėjimas, gavęs pramonės perversmo vardą, pirmiausia, jau XVIII a. 7-ame dešimtmetyje, prasidėjo Anglijoje. Buvo padaryta daugybė išradimų ir patobulinimų. Plėtojantis pramonei ir prekybai, labai sparčiai augo miestai. Augant gamybai, turtėjo fabrikų ir įmonių savininkai (kapitalistai), didėjo jų vaidmuo visuomenės gyvenime. Pramonės buržuazija virto nauju visuomenės sluoksniu. Buržuazijos ideologija tapo liberalizmas, kurio teoretikai pripažino visiems vienodas pilietines teises ir teigė, kad samdytojas darbdavys ir samdinys darbininkas yra tarsi lygiateisės susitariančios šalys. Viena jų parduoda darbo jėga, kita – ją perka. Todėl valdžia neturi kištis į darbininkų ir darbdavių santykius, kaip ji nesikiša į prekybą. Tačiau iš tikrųjų darbininkai beveik visada turėjo sutikti su darbdavių sąlygomis. Vykstant pramonės perversmui, sparčiai gausėjo samdomųjų darbininkų, bet jų padėtis mažai pasikeitė, kai kuriais atžvilgiais tik pablogėjo. Garsiausių socializmo teorijų kūrėjai buvo prancūzai. Mąstytojai stengėsi suprasti, kodėl švietėjų idealai pasirodė neįgyvendinama svajonė. Jie priėjo išvadą, kad kenčiančią varguomenę į šviesią ateitį gali išvesti tik socializmas. XIX a. buvo sukurta marksizmo teorija. Jos kūrėjas Karlas Marksas. Jo garsiausias veikalas „Kapitalas“. Čia ir daugelyje kitų knygų bei straipsnių Marksas išplėtojo savo socializmo teoriją. Jie teigė egzistuojant amžinus ir nekintamus istorijos dėsnius, žmonijos raidą lemiančius ekonominius veiksnius, nuo kurių priklausanti gamybos būdų kaita. Visi ligtoliniai gamybos būdai buvo paremti dirbančiųjų išnaudojimu, nes didžiąją sukurtų gėrybių dalį pasisavindavę engėjai. Tačiau iki pramonės perversmo iš esmės pagerinti visuomenės padėties buvę neįmanoma, nes gėrybių visiems negalėję užtekti. Tik kapitalizmas sukūręs tokias gamybines jėgas, kad pirmą kartą istorijoje šis tikslas pasidaręs pasiekiamas. Tačiau jį įgyvendinti kliudą kapitalistai. Todėl proletariatas turįs nuversti jų valdžią ir sukurti komunistinę santvarką. Joje būsią panaikinti turtiniai skirtumai, pamažu pasidarysianti nereikalinga valstybė, išnyksianti religija ir tautiniai prieštaravimai, visoje Žemėje įsiviešpatausianti amžina taika, visuotinė gerovė ir laisvė. Išvaduodamas save nuo nuskurdimo, proletariatas išlaisvins visą žmoniją. Karlo Markso socializmo teorija liko neįgyvendinta arba įgyvendinta tik iš dalies, tačiau, palyginti su kitomis socializmo teorijomis, ji yra visuotinesnė ir logiškesnė. Amerikos lietuvių mokslininkas V. Juodeika veikale „Didžioji iliuzija“ rašo: „Markso vieninga sistema yra didžiulis statinys, stipriai apginkluotas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!