A. Rimydis "Dainų daina"

Tau, jaunyste, aš dainuoju.
Aidas aidą lenktiniuoja.
Tas atgims iš naujo.
Žemė žydi, žemė želia.
Lik bakužę,
Lėk darželin –
Metuos
Viens gegužis,
Viens birželis –
Nuravėk
Darželį!
Žemė želia, žemė miega –
Visi
Broliai
Mes išeisim
Į tą
Žemę,
Tartum
Kaklą,
Kaip karoliai
Mes apjuosim
Ir:
Žeme,
Žeme,
Žeme,
Atsibusk! –
Pažadinsim.
Keturvėjininkai buvo pirmoji organizuota modernistų grupuotė Lietuvoje, užsibrėžusi iš pagrindų atnaujinti visą lietuvių lyrikos meninį mąstymą, pagrįsti jį naujomis XX a. žmogaus pajautomis, technikos, miesto civilizacijos faktais, nauju žodynu. Tad ir Antanas Rimydis, kaip ir kiti „keturvėjininkai“ savo kūryba į lietuvių literatūrą įnešė naujas estetines tendencijas, dvelkiančias visuotinėje literatūroje klestinčiu futurizmu.
Analizuojamas eilėraštis „Dainų daina“ tarsi susideda iš dviejų segmentų: intymaus lyrinio subjekto kalbėjimo apie save, jaunystę, krūtinę užliejančius jausmus ir ėjimo į dialogą su jį supančiais žmonėmis bei pačiu pasauliu. Lyrinis „aš“ dainuoja jaunystės džiaugsmą, jo siela kupina jausmų ir pojūčių sumaišties. Tokią jauseną sustiprina vienas kitą besivejantys dainos aidai: „Aidas aidą lenktiniuoja“. Be to, aidas, suvokiamas kaip jaunystės, besiveržiančio į priekį jaunuolio simbolis, pavadinamas skriejančiu per padanges „laisvūnu“, o tai sukuria nepriklausomybės, laisvės, nerūpestingumo, skaidraus vėjavaikiškumo iliuziją. Dinamiškumo, drąsaus polėkio, jaunatviškumo ekspansijos ir vitališkumo kupini ne tik eilėraščio subjekto, pačios jaunystės įvaizdžiai, bet ir poeto kuriamas eilėraštis. A. Rimydis kaip tikras „žodžio magas” kuria temperamentingą, kupiną vienas kitą žaibiškai keičiančių vaizdų paveikslą – atrodo jog viskas aplinkui juda, lekia, dūksta, sukasi ir šėlsta: subjektas dainuoja jaunystei, siela moja, aidas per padanges veja aidą. Toks judėjimas nėra beprasmis, jo nustojus – mirštama ir tik pavijus bei išsaugojus jaunatviškumo inerciją atgimstama prasmingo gyvenimo kūrimui.
Antrajame segmente atgimimo leitmotyvas jau reiškiamas bundančios žemės įvaizdžiu: „Žemė žydi, žemė želia“. Tarsi sakoma, jog pirma turi pabusti žmogus pilnas jaunatviško noro kurti, energijos siekti, bebaimiškumo tikėti, kad jis gali pažadinti žmę, ir tik tada ji pabus. O žemė suvokiama ne tik materialiai ir tiesiogiai, ji ir pasaulio sąvoka „Mes išeisim / Į tą / Žemę“, ir prasmingo gyvenimo metafora:
Tartum
Kaklą,
Kaip karoliai
Mes apjuosim
Ir:
Žeme,
Žeme,
Žeme,
Atsibusk! –
Pažadinsim.
Kad atsirastų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!