Žymiausi Lietuvos prozininkai

Šeštojo dešimtmečio literatūriniame gyvenime novelė, apysaka, romanas užėmė dominuojančią padėtį, kaip ir privalu XX a. literatūroje. Jei per pirmąjį sovietinės lietuvių literatūros gyvavimo dešimtmetį pasirodė vos 3 romanai, tai šiuo metu per tokį pat laiką išleista apie 60 naujų romanų.
Tačiau ideologinės kontrolės ir cenzūros mechanizmas, „atlydžio" metu sušvelnėjęs poezijos tekstams, išliko pakankamai griežtas prozos kūrinių atžvilgiu. Kuo kūrinys teisingiau atspindėdavo realią situaciją, tuo sunkesnis būdavo jo kelias į skaitytoją (išleidimui turėdavo pritarti pati aukščiausia valdžios institucija - LKP CK).
Prozos kūrinys, pasakodamas herojų biografijas, neišvengiamai užkliudydavo sovietinės valdžios atsiradimo Lietuvoje, deportacijų, partizaninio karo klausimus. Jų interpretacija negalėjo kirstis su oficialiomis versijomis, įteisinančiomis okupacinį režimą: nepriklausoma Lietuvos valstybė - skurdo ir vargo šalis, valdoma „fašistinių budelių"; socialistinė santvarka - istorijos proceso neišvengiamybė, nulėmusi Lietuvos suklestėjimą; pokaryje vyko klasių kova, ir visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, - „banditai". Romano fabula turėjo rutuliotis šitų privalomų „marksistinių" aksiomų rėmuose, jas iliustruodama personažų mąstymu ir veiksmais, pateisindama masines represijas „istorijos būtinybės" bei „socialistinio humanizmo" aspektais. Prie šios ideologinės konjunktūros prisitaikę romanai (Alf.Bieliausko „Rožės žydi raudonai", V.Petkevičiaus „Apie duoną, meilę ir šautuvą") buvo leidžiami stambiais ir pakartotinais tiražais. Nemažas skaičius prozos kūrinių, vykdę valstybinės propagandos užduotis, baigė savo egzistavimą aname istoriniame laike.
Gavę tvirtai apibrėžtą plotą kūrinio herojaus svyravimų ir išgyvenimų amplitudei, talentingesni prozininkai stengėsi bent šiose ribose išryškinti žmogaus padėties dramatizmą, vaizduodami lietuvių valstietį ar inteligentą jau ne istorijos subjektu, o istorijos auka (A.Pociaus novelės, J.Mikelinsko romanai).
Socializmo sistemos atnaujinimo viltys ir komunisto - ryžtingo veikėjo heroizacija, ryški „atlydžio" pradžioje, palaipsniui geso lietuvių prozoje, kaip ir poezijoje, užleisdamos vietą sumišimo, nusivylimo, bejėgiškumo nuotaikoms, ideologinės ir psichologinės erozijos procesams. Dalis jaunųjų prozininkų (J.Aputis, E.Ignatavičius, S.Šaltenis), brendusių pokario žudynių laike, slėpė savo kūrinių potekstėse skausmingą ginčą su esama tvarka, nematydami jos sugriovimo perspektyvos. Jie nebesiūlė savo kūrinių herojams teigiamos išeities ar kitokio gyvenimo vizijos, o tik elegišką liūdesį ir gilumoje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!