Žmonių sumaterialėjimas S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesėje ,,Pinigėliai”

Žmonių sumaterialėjimas S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesėje ,,Pinigėliai”. S. Kymantaitės-Čiurlionienės, gyvenusios XIX a. pab. iki XX a. vid., veiklos sritis buvo plati - ji rašė ir prozą, poeziją, dramas, buvo meno ir literatūros kritikė, lietuvių modernizmo teoretikė, kalbos kultūros specialistė, publicistė, pedagogė, skaučių vadovė, skatino moterų judėjimą. Tuo metu įgijo gerą išsilavinimą Rygos ir Peterburgo gimnazijose, studijavo filosofiją bei mediciną Krokuvos universitete. Po šio periodo persikėlė į Vilnių ir dirbo „Vilties“ redakcijoje, netrukus tapo M. K. Čiurliono žmona. Buvo itin aktyvi - namuose priimdavo vertėjus, šių susitikimų rezultatas - žurnalo „Gimtoji kalba“ įsteigimas. Šie susitikimai buvo vadinami kalbos šeštadieniais. Buvo aktyvi literatūros kritikė, skelbusi kūrėjo nepriklausomybę nuo buitinių, socialinių įtakų. Pasisakė už Baudelaire, Maeterlinck, Wagner, Andrejev, Ibsen kūrybą bei šios kūrybos populiarinimą Lietuvoje. Tuo metu tai buvo maištingos idėjos, siekiant įnešti permainų į Lietuvos literatūrinį gyvenimą, reformuoti teorines, estetines nuostatas. R. Karmalavičius sako, kad „veikiama antipozityvistinio „Mloda Polska“ sąjūdžio bei fin de siecle kultūrinio kriticizmo, meninę kūrybą kreipė „slaptingos žmogaus didybės“, intuicijos ir simbolistinės vaizduotės gilinimo linkme“ (Kymantaitė-Čiurlionienė Sofija, 2005). Pirma S. Kymantaitės-Čiurlionienės publikacija pasirodė 1905 metais „Lietuvių laikraštyje“. Vėliau S. K. Čiurlionienė kūrinyje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1932) išplėtojo tautosakinio simbolizmo stilistiką, parašė pjeses „Pinigėliai“ (1918) ir „Vilos puošmena“ (1932), kuriose išreiškė materializmo kritiką ir siekį idealistinio pasaulio, dvasinių vertybių. Satyros ir grotesko priemonėmis sukūrė apysaką „Šventmergė“, sukūrė folklorines poemas „Mūsų jauja“ (1910), „Giria žalioji“ (1945), dedikuotą M. K. Čiurlioniui. Tai parodo rašytojos gebėjimą imtis skirtingų žanrų, gebėjimą juos valdyti, rinktis atitinkamas raiškos priemones. Antai negalėdama atvirai kritikuoti sovietinės valdžios, ji ėmėsi satyros žanro. Vertė Moliere pjeses. Kartu su M. K. Čiurlioniu išleido kritikos knygą „Lietuvoje“ (1910), kurioje išreiškė naują požiūrį į meną Lietuvoje. Grįžtant prie poemos „Giria žalioji“, S. K. Čiurlionienė yra sakiusi, kad sukūrė šią labai greitai, klausydama M. K. Čiurlionio muzikos. Poemoje justi M. K. Čiurlionio muzika, taip pat tai daugiaprasmis kūrinys, nes jame “susipina žmonių ir tautos likimai. Čia galime rasti sąsajų su indoeuropietiška mitologija (gyvybės medžio, paparčio motyvai, gėrio ir blogio priešprieša), įžiūrėti okupuotos Lietuvos realybę (poema rašyta Stalino valdymo laikotarpiu)“ (Volbikaitė, 2006). S. Kymantaitė-Čiurlionienė gyveno sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Kaip teigia R. Karmalavičius, „S. Čiurlionienė -Kymantaitė stovėjo prie mūsų spaudos, literatūros, meno ir apskritai XX amžiaus lietuvių kultūros ištakų, jos publikacijose, ypač amžiaus pradžioje, kryžiavosi idėjiniai ir meniniai lietuvių profesionaliosios kultūros akiračiai bei perspektyvos. Gilindamiesi į konkrečius lietuvių estetinės, pedagoginės, etinės minties barus, literatūros istorijos ir teorijos, menotyros ir teatrologijos formavimąsi, šių sričių tyrinėtojai S. Čiurlioninę-Kymantaitę mini kaip vieną aktyviausių veikėjų, įtakingiausių asmenybių“ (Karmalavičius, 1986). Kūrybos pradžioje S. Kymantaitė-Čiurlionienė savo kūriniuose pasisakė prieš sumaterialėjimą, už visuotinius idealus. Tai atsispindi ir jos pjesėje „Pinigėliai“. Komedijos siužetas paprastas ir nesudėtingas. Vienai sergančiai giminaitei, Normantienei Marcelei, senatvėje pasiligojus, visa giminė suvažiuoja laukti jos mirties bei paveldėjimo. Čia susikerta kelių kartų interesai, požiūriai, atskleidžiami skirtingi sumaterialėjimo laipsniai. Raudonauskienė Julijona, jos sūnus Mamertas bei jo žmona Kazimiera ne tiek dirba, norėdami prasigyventi, kiek ieško lengvesnių kelių - tikisi paveldėti turtą ir išmokėti skolas, nors tuo metu laukuose šienas pūva, o vėliau sudega. Kairaitis Petras ekonominę kultūrą mato prekiavime ir aprūpinime automobiliais. Sūrinskis - ligonės patarėjas finansiniais klausimais, palikęs sužadėtinę ir gyvenimą paskyręs Normantienei ir jos turtų kaupimui. Bučkis Kazimieras yra burmistras, kuriam svarbiausia pagarsinti miestelio aikštę pavadinant ligonės vardu. Policijos nuovados viršininkas - bukokas valstybės tarnautojas, nematantis toliau nei įstatymai. Pati ligonė Normantienė yra visų šių neigiamų charakterių savybių aukščiausias taškas. Sukaupusi turtus kitų sąskaita, praradusi sūnų, nes šis nepritarė tokiam gyvenimo būdui, pasidabinusi auksu, ji ir toliau sako: NORMANTIENĖ. Jauna esi - nieko nesupranti. Pirmoji pareiga - turėti. Įsigijus pinigėlį, dešimteriopai jį padauginti, šimteriopai. Pinigą gerbti, mylėti, tada ir pinigas tave gerbs ir mylės. Pinigas bėga prie pinigo - žinot? (Pinigėliai, 1941, 224) Po daugybės metų grįžus sūnui, Normantienė sužino, kad jis yra pakankamai garsus dailininkas, todėl rūpinasi, ne kuo jis gyvena, kaip laikosi, o kad yra išgarsėjęs Paryžiuje ir skaičiuoja paveikslų vertę - kiek galima iš to uždirbti ir investuoti, padidinti pinigų vertę: NORMANTIENĖ. Tai išeina dešimt tūkstančių litų... Dešimt tūkstančių už tokį sau (šypsosi) pamozojimą... (Pinigėliai, 1941, 234)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!