Žemės ūkio technologijų pagrindai

1. PAGRINDINIAI LT, KAIP TIPINGOS Ž.Ū. ŠALIES BRUOŽAI: • LT ž.ū. naudmenos sudaro 60proc. viso ploto. Žemės planetoje ž.ū. paskirties žemė sudaro tik 23proc. nuo visos sausumos. • LT vienam gyventojui tenka 0,6 ha ariamos žemės – 2-3kartus daugiau negu V.Europoje. • LT 1/3 gyventojų yra susiję su ž.ū. 2. TRYS NEGATYVIOS TENDENCIJOS ŠIANDIENINIAME KAIME • Pavojingai didėjanti ūkių diferianciacija • Koncentruotos, taršios gamybos įmonių iš ES senbuvių šalių perkėlimas į LT. • Paramos prioritetų suteikimas stambiam ž.ū. verslui • Gyventojų iš kaimo emigracija. 3. ŽEMĖS ŪKIO GAMYBOS ŠAKOS • Augalininkystė ( laukininkystė, pievininkystė, sodininkystė, daržininkystė, gėlininkystė) • Gyvulininkystė ( skirstoma pagal gyvulių rūšis) • Žemdirbystė – rūpinasi žemės dirbimu ir jos derlingumo didinimu ir apsprendžia augalininkystės ir gyvulininkystės pagrindus. 4. ŽEMĖS ŪKIO GAMYBOS YPATUMAI • Ž.ū. gamybai reikalinga didelė teritorija • Ž.ū. gamyba yra sezoninė • Ž.ū. pagamintos produkcijos kiekis nuolat svyruoja • Ž.ū. naudojamos technologijas reikia nuolatos derinti prie agroklimatinių sąlygų. 5. VEIKSNIAI LEMIANTYS PIRMINĖS Ž.Ū. PRODUKCIJOS KONKURENCINGUMĄ • Ūkio struktūra • Gamybos apimties viename ūkyje • Derlingumas, produktyvumas • Gaminamos produkcijos kokybė • ES reikalavimų įgyvendinimas ūkiuose • Produkcijos gamybos išlaidos • Kainų lygis ir kt veiksniai 6. BŪDAI AUGALININKYSTĖS PRODUKCIJOS KONKURENCINGUMUI UŽTIKRINTI • Smulkūs ūkiai turėtų jungtis į gamintojų grupes, kooperatyvus • Didinti rūšinės ( užsienio rinkose paklausą turinčios ) augalininkystės produkcijos gamybos apimties ( rapsai, ekolog. produktai). • Kelti veiklos efektyvumą, tobulinant ir modernizuojant technologijas • Didinti produkcijos derlingumą, nuo kurio tiesiogiai priklauso produkcijos gamybos savikaina ( kviečių derlingumą padidinus 30proc. t.y., nuo 2,8t iki 3,6t.ha-1 ,pelnas padidėja apie 20proc.) • Parengti ir įgyvendinti ūkininkų mokymo programas. 8. ŠVIESOS REIKŠMĖ AUGALAMS Šis faktorius gaunamas iš saulės. Saulės spindulinė energija susideda iš UV, infraraudonųjų ir matomosios šviesos. Augalams šviesa svarbi, nes jos pagalba jie vykdo fotosintezę. 9. ŠVIESOS SĄLYGŲ REGULIAVIMAS Dirbtinį apšvietimą galima taikyti tik šiltnamiuose. Pietiniai šlaitai su 10proc. nuolydžiu gauna daugiau saulės šviesos negu lygus paviršius. Augalų eilelės pasėtos Š.Pietų kryptimi dirvos metu būna apšviestos ilgiausiai. Augalų lapų paviršių galima reguliuoti auginant juos atitinkamu tankumu. Reikia naikinti augalus, kurie naikina arba užgožia lapiją. Reikšmės turi ir ilgesnio vegetacijos laikotarpio veislių parinkimas. 10. SVARBIAUSIA AUGALUI ŠVIESOS SPEKTRO DALIS Augalui svarbiausia matomoji šviesa, kuri vadinama fotosintetiškai aktyvi radiacija. Iš matomosios šviesos svarbiausi oranžiniai, raudonieji, mėlynieji, o ne tokie svarbūs žalieji. 11. ŠILUMOS REIKŠMĖ AUGALAMS Jos reikia augalų sėkloms sudygti, patiems augalams augti ir vystytis. Minimali paros temperatūra augalui yra +15ºC. Šis periodas vadinamas vegetacijos periodu ir trunka 180-200dienų. Intensyvus augimas prasideda, kai vid. paros temp. +10ºC. Tai aktyvios vegetacijos periodas., kuris trunka 125-150dienų. Laikotarpis be šalnų trunka 125-135dienų. 12. ŠILUMOS SĄLYGŲ REGULIAVIMAS Lėtiems augalams išnaudoti pietinius šlaitus. Šilumamėgiams augalams reikia parinkti sėjos laiką, kuris prašoktų šalnų periodą. Derlingesnės, tamsesnės dirvos greičiau įšyla. Radikalios priemonės yra laužų deginimas. 13. MINIMALI VIDUTINĖ PAROS TEMPERATŪRA AUGALO AUGIMUI Minimali paros temperatūra augalui yra +15ºC. Šis periodas vadinamas vegetacijos periodu ir trunka 180-200dienų. 14. VANDENS REIKŠMĖ AUGALO GYVENIME Jame ištirpsta augalų mitybai reikalingos medžiagos. Jis reikalingas augalo sėklai subrinkti ir išaugti. Apsaugo augalą nuo perkaitimo, dalyvauja fotosintezėje. Nors augale yra 70proc. vandens, tačiau tik 3 proc. sunaudoja, kitus išgarina. 15. VANDENS ( DRĖGMĖS ) SĄLYGŲ TVARKYMAS Čia susiduriama su pertekliaus ir vandens trūkumo tvarkymu. Perteklių tvarkome formuodami nuotakų dirvos paviršių, melioruojame. Taip pat agrotechninėmis priemonėmis. Trūkumą reguliuojame laistant, savalaikiu žemės dirbimu. 16. KRITULIŲ KIEKIS mm, IŠKRINTANTIS VID. PER METUS LT Vandens atsargos susidaro iš lietaus kritulių dažniausiai rudenį. Vidut. apie 600mm iškrinta LT. 18. ORO REIKŠMĖ AUGALAMS Dirvožemio ore būna daugiau CO2 ir azoto, lyginant su atmosferos oru, nes dirvoje jų pagausėja pūvant augalinėm liekanom. O2 reikalingas augalų kvėpavimui, o CO2 - fotosintezei. Iš 20proc. esančio dirvoje O2 augalams pakaktų 5proc., tačiau jų dar reikia dirvos mikroorganizmų veiklai. Augalų šaknys gali pakęsti iki 1proc. CO2 koncentrato. 19. DIRVOŽEMIO IR ATMOSFEROS ORO SUDĖTIES YPATUMAI Dirvožemio ore būna daugiau CO2 ir azoto, lyginant su atmosferos oru, nes dirvoje jų pagausėja pūvant augalinėm liekanom. Derlingame dirvožemyje atmosferos ir atmosferos oras mažai skiriasi. 21. AUGALŲ MAISTO MEDŽIAGOS, GAUNAMOS TIK IŠ DIRVOS Augalai iš dirvos gauna C, O2, H2. 22. AUGALŲ MAISTO MEDŽIAGOS, GAUNAMOS NE TIK IŠ DIRVOS Visos maisto medžiagos augalui vienodai reikalingos. Augalų mityba priklauso ne tik nuo dirvos būklės, bet ir jos sugebėjimo perduoti maisto medž. augalui. 23.Maisto medžiagų reikšmė augalams. Visos jos augalams vienodai reikalingos. Tik vienų jie sunaudoja daugiau (N, K, P), kitų mažesnius kiekius (Boras, Zn, Mg ir kt). Augalų mityba priklauso ne tik nuo dirvos turtingumo maisto medžiagomis, bet ir nuo dirvos savybių, gebėjimo sulaikyti tas medžiagas nuo išsiplovimo, kad jos būtų prieinamos augalams. Maisto medžiagas augalai išneša iš dirvos su derliumi, jas naudoja piktžolės, mikroorganizmai. Reikalingas maisto medžiagas augalas gauna iš iš mineralinių trašų, bei irstančios organinės medžiagos. 24. MAISTO MEDŽIAGŲ SĄLYGŲ TVARKYMAS Augalų mityba priklauso ne tik nuo dirvos būklės, bet ir jos sugebėjimo perduoti maisto medž. augalui. Reguliuojame tinkamai dirbdami žemę, gerindami dirvos savybes, subalansuotai tręšdami mineral. ir organin. trąšom. 26. MINIMUMO DĖSNIS PAGAL LYBIGĄ Minimumo dėsnis – derlius priklauso nuo to vegetacijos faktoriaus, kuris yra mažiausiame kiekyje. 27. TIUNENO( progresyviai mažėjančio dirvos derlingumo)DĖSNIS Didinant lygiais kiekiais augalams teikiamą vegetacijos faktorių ( kiekvienas tolesnis kiekis vis mažiau didina derlių, negu prieš tai duotasis). 28. VEGETACIJOS FAKTORIŲ BENDRO VEIKIMO(mičerlicho) DĖSNIS Derlius priklauso nuo visų vegetacijos faktorių, kurių nėra optimume. Jis didėja tiems faktoriams artėjant prie optimumo. 29. SANGRĄŽOS DĖSNIS Visi biogeniškai svarbūs maisto elementai turi būti grąžinami dirvai. Pagrindiniai elementai: N, P, K. 30. DIRVOS DERLINGUMO ELEMENTAI Dirvos derlingumas susideda iš dviejų faktorių. Vienas iš jų derlingumo elementai – tai maisto medžiagos, kurias naudoja augalai: N, P, K. 31. DIRVOS DERLINGUMO SĄLYGOS Derlingumo sąlygos – tai tokia dirvos būklė, kuri užtikrina augalams geriausią apsirūpinimą derlingumo elementais ( švarumą nuo piktžolių, geras fizines savybes). 32. LAUKŲ KULTŪRINIMAS Laukų kultūrinimas – krūmų šalinimas, akmenų rinkimas, reljefo tvarkymas, kelių tiesimas. 33. DIRVŲ KULTŪRINIMAS Šis darbas užtikrina dirvos derlingumo didėjimą. Derlingumo sąlygos – tai tokia dirvos būklė, kuri užtikrina augalams geriausią apsirūpinimą derlingumo elementais ( švarumą nuo piktžolių, gerų fizinių savybių). Šių sąlygų išvystymas ir yra dirvos kultūrinimas. Dirvų kultūrinimo metodai: biologinis, cheminis, fizinis. Visi šie metodai dirvos derlingumą veikia kompleksiškai. 34. BIOLOGINIS DIRVŲ KULTŪRINIMO METODAS Tai organinės medžiagos susidarymo proceso reguliavimas. Tai pasiekiama tam tikrų augalų santykiu sėjomainoje, juos kasmet kaitaliojant. Čia priklauso ir dirvos mikroorganizmų veiklos reguliavimas ( užtikrinant pakankamą kiekį organinės medž. ir geras oro sąlygas). 35. CHEMINIS DIRVŲ KULTŪRINIMO METODAS Tai priemonės maisto medžiagoms dirvoje didinti ir rūgštingumui mažinti. Tai tręšimas, kalkinimas ir pan. 36. FIZINIS DIRVŲ KULTŪRINIMO METODAS Tai priemonės, kurios keičia fizines, mechanines dirvos savybes. Didžiausias vaidmuo čia tenka žemės dirbimui. 37. DIRVŲ SKIRSTYMAS PAGAL SUKULTŪRINIMO LAIPSNĮ • Natūralios – apaugusios mišku, pelkės, užliejamos pievos. • Įsavintos – kai ankščiau minėtos dirvos nusausinamos, apariamos ir apsėjamos kultūriniais augalais. • Pagerintos – tolesnis kultūrinimas. • Kultūrinės – dar labiau sukultūrintos. 38. POŽYMIAI, PAGAL KURIUOS NUSTATOMAS DIRVOS DIRVŲ SUKULTŪRINIMO LAIPSNIS • Ariamojo sluoksnio storis – natūralių apie 15cm, įsavintų – 20cm, pagerintų – 25cm, kultūrinių – 30cm. • Humuso kiekis ir sudėtis • Dirvos struktūra ir tankumas • Armens užterštumas piktžolėmis, ligų ir kenkėjų pradais – sukultūrintose dirvose šio požymio neturėtų būti arba labai mažas. 40. ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS SAMPRATA Žemdirbių sistema – tai agrotechninių, melioracinių ir organinių priemonių visuma, priklausanti nuo gamtinių sąlygų ir darbo įrankių, išsivystymo lygio ir apibūdinama žemės naudojimo intensyvumu ir dirvos derlingumo atstatymo būdais. 41. LYDIMINĖS ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Pati seniausia. Čia buvo deginami miškai ir toje vietoje sėjami kultūriniai augalai. Čia dirvos derlingumui žmogus pats nesirūpindavo ir palikdavo gamtos valiai. 42. DIRVONINĖS ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Pradėjus plisti miško bitininkystei, nebuvo galima deginti miško. Žemė buvo dalijama į zonas. Vienoje – kultūriniai augalai, kitose ganosi gyvuliai, šienaujama. Nuo lydiminės skiriasi tuo, kad buvo neleidžiama užaugti sumedėjusiems augalams. Po kelių metų laukus sukeisdavo. Derlingumas čia irgi dirbtinai nebuvo atstatomas. 43. PŪDIMINĖS ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Atsiradus geležies ir žalvario įrankiams, o žemei atitekus feodalams, atsirado žmonių kilnojimosi varžymas. Todėl buvo būtina tą pačią žemę kaip nors tvarkyti. Žemė buvo padalijama į 3 dalis: pūdymas, žieminiai kviečiai, avižos. Šios sistemos esminis bruožas tas, kad čia žmogus dirbtinai pradeda atstatyti dirvos derlingumą, pūdymo lauką tręšdamas mėšlu, dumblu. 44. ŽALIENINĖS ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Vystėsi V.Europoje ekstensyvesnėmis sąlygomis, kur užteko kritulių ir gerai augo žolės. Keletą metų auginamos žolės buvo išariamos ir po jų auginami įvairūs vienmečiai kultūriniai augalai. Buvo naudojamas tręšimas mėšlu, tačiau pagrinde dirvos derlingumas buvo atstatomas daugiametėmis žolėmis, kurios apartos praturtindavo dirvą organinėmis medž. ypač pagerindavo dirvos struktūrą. 45. VAISMAININĖS ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Formavosi lygiagrečiai su žalienine intensyvios žemdirbystės kraštuose. Čia susiformavo daugialaukės žemės naudojimas, kai kiekvienam lauke auginamas skirtingas augalas. Augalai buvo kasmet kaitaliojami. Pradžią tam davė Anglijoje pradėta naudoti norfolko sėjomaina. 46. DIRVOSAUGOS ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Buvo pradėta naudoti žemė ir ten, kur vyksta vandens ir vėjo erozija. Šiai sistemai būdingas minimalus žemės dirbimas stengiantis kuo mažiau ją vartyti, o tik supurenti. Čia naudojama spec. žemės dirbimo padargai, žemės dirbamos juostomis. 47. DRĖKINAMŲ ŽEMIŲ ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Vystosi ten, kur be drėkinimo neįmanoma užauginti kultūrinių augalų pvz.: Uralo. 48. PRAMONINĖS ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Tai šiandieninė intensyvi žemdirbystės sistema, kuriai pagrindus davė pūdyminė, vaismaininė ir žalieninė žemdirbystės. Jai būdingi pramonės gamybos bruožai (koncentracija, specializacija). Plačiai naudojamos cheminės medž., aukštas mechanizacijos lygis. Čia 100proc., dirvos derlingumas atstatomas dirbtinai. Nors gaunama daug produkcijos, tačiau dažnai ji būna užteršta. 49. ALTERNATYVIOS( ekologinės) ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS YPATUMAI Jos esmė – visiškas ar dalies mineralinių trąšų, chemikalų atsisakymas. Čia agrotechnika remiasi griežtu sėjomainos laikymusi. Ypač auginant daug ankštinių augalų. Tręšiama mėšlu, žaliąja trąša. Naudojami augalinės kilmės pesticidai. Ši sistema yra kelių krypčių: organinė – biologinė( nenaudojamos sintetinės medž., miner. trąšos pakeičiamos organin.); biodinaminė (atsižvelgia į kosminius ritmus); šiuolaikinė ekologinė – remiasi pirmos pagrindais. 50. NORFOLKO SĖJOMAINA 1. vasarojus 2. dobilai. 3. žiemkenčiai. 4. kaupiamieji. Žemės derlingumo atstatymo būdai šioje sistemoje; dobilų auginimas; tręšimas mėšlu(kaupiamųjų lauke) be to dirvos derlingumas čia buvo atstatomas augalų kaitaliojimu. Nes po dirvos derlingumą išnaudojančio augalo kitais metais buvo auginamas derlingumą didinantis augalas ( dobilai, ankštiniai, kaupiamieji patręšti mėšlu derlingumą didina, o varpiniai pvz. linai jį išnaudoja. Norfolko sėjomainos pagrindu susiformavo šiandieninės žemdirbystės pagrindai. 51. SĖJOMAINOS APIBRĖŽIMAS Sėjomaina – ariamos žemės suskirstymas lygiais laukais, kuriuose ž.ū. augalai kaitaliojami iš anksto nustatyta tvarka, atitinkančia ūkio gamtines ir ekonomines sąlygas. 52. SĖJOMAINOS SCHEMA Tai ž.ū. augalų kaitaliojimo tvarka: Lubinai,Rugiai,Bulvės,Avižos 53. SĖJOMAINOS ROTACIJA Tai laikotarpis, per kurį sėjomainos augalas pereina visus laukus. Jei sėjomainos schema susideda iš 4 laukų, tai rotacija vyksta 4 metus. 54. SĖJOMAINOS NARYS Tai į sėjomainos schemą įeinantis augalas arba augalų grupė, užimanti vieną lauką. Sėjomainos narių skaičius atitinka rotacijos laiką. 55. PRIEŠSĖLIS Tai ankščiau tame lauke augąs augalas. 56. POSĖLIS Tai po dabar augančių augalų, augsiantys augalai. 57. AUGALŲ ATSĖLIAVIMAS Kai viename lauke kelis metus 2-3 m. sėjami tie patys augalai. 58. MONOPASĖLIS Kai toje pačioje vietoje ilgiau nei 3m. auginamas tas pats augalas. LT sąlygomis monopaselius pakenčia tie augalai, kurie neturi ligų, kenkėjų, plintančių per dirvožemį pvz.: kukurūzai ir rugiai. 59. AUGALŲ FITOSANITARINĖ PERTRAUKA Tai laikotarpis per kurį tas pats augalas be nuostolių gali grįžti augti į tą patį lauką. Kai kurių augalų fitosanitarinė pertrauka: vasar. ir žiem. kviečiai 2metai; miežiai 2m; avižos 3m; žirniai 4m; linai 4m; 63. ALELOPATINĖS AUGALŲ KAITALIOJIMO PRIEŽASTYS Kai vieni augalai daro įtaką kitiems augalams savo skysčių arba aliejų pavidalu. Išskiria agropireną. 64. PRIEŠSĖLIO AGRONOMINĖ VERTĖ • Maisto medžiagų ir vandens naudojimas • Dirvoje paliekamas organinės medžiagos kiekis ( dobilai palieka daug – geras priešsėlis, linai nepalieka nieko – blogas). • Įtaka dirvos struktūrai • Įtaka ligų kenkėjų ir piktžolių kontrolei • Savalaikio dirvos paruošimo pasėliui galimybė (cukrinių runkelių tręšti mėšlu, teoriškai būtų geras priešsėlis žieminiams kviečiams, tačiau c.runkelius nuimamas, o kviečiai – sėjami). 65. SĖJOMAINOS GRANDIES SĄVOKA Augalų grupė sudaryta iš dirvos derlingumą didinančių ir jį išnaudojančių augalų sudaro sėjomainos grandį. Sėjomainos grandis yra sėjomainos schemos dalis. Tai iš kiek narių sudaryta grandis priklauso nuo to, kokiam laikotarpiui dirvos derlingumą pagerina didinantys augalai. 67. DIRVOS DERLINGUMĄ DIDINANTYS AUGALAI Rapsai , dobilai 68. SĖJOMAINOS GRANDŽIŲ SKIRSTYMAS Šiuo metu ūkininkai naudoja laisvą sėjomainą, kurią sudaro sėjomainos grandys. Jos skirstomos pagal dirvos derlingumą didinančio augalo pavadinimą: • Žolinė • Pūdyminė • Aliejinė(rapsai didina dirvos derlingumą) • Ankštinė • Sideracinė (augalai užariami žaliai trąšai) • Mišrieji 69. SĖJOMAINŲ KLASIFIKACIJA PAGAL LAUKŲ SKAIČIŲ Dvilaukė, trilaukė, keturlaukė ir pan. 70. SĖJOMAINŲ KLASIFIKACIJA PAGAL DIRVOS DERLINGUMO ATSTATYMO BŪDĄ Pūdyminė, žolinė, vaismaininė. 71. SĖJOMAINŲ KLASIFIKACIJA PAGAL SĖJOMAINŲ PASKIRTĮ IR KULTŪRINIŲ AUGALŲ SUDĖTĮ Lauko, pašarinė, speciali. 72. PASĖLIŲ STRUKTŪRA Tai atskirų pasėlių plotų procentinė išraiška nuo bendro pasėlių ploto. 73. VEIKSNIAI, LEMIANTYS PASĖLIŲ STRUKTŪRĄ • Gamtinės sąlygos (klimatinės, dirvožemio) • Ž.ū. produktų reikmės ir specializacijos kryptys • Ž.ū. augalų augimo išlaidos • Tolygus sezoninių darbų paskirstymas • Tam tikras santykis tarp dirvos derlingumą didinančių ir išnaudojančių augalų. 74. PRIEŽASTYS, DĖL KURIŲ KEIČIASI PASĖLIŲ STRUKTŪRA • Keičiasi produkcijos reikmės • Keičiasi žemdirbystės lygis (atsiradus trąšoms, chemikalams ir prastesnėse dirvose įmanoma auginti derlingų dirvų mėgstamus augalus) • Atsiranda naujos derlingos veislės • Atsiranda naujos technologijos, kyla mechanizacijos lygis. 75. ŽEMĖS DIRBIMO UŽDAVINIAI • Sunaikinti prieš tai augusius augalus • Supurenti paviršinį dirvos sluoksnį, kad būtų galima įterpti sėklas • Naikinti piktžoles • Įterpti į dirvą ir išmaišyti trąšas • Užtikrinti palankias sąlygas dirvos mikroorganizmų veiklai • Reguliuoti drėgmę laiku dirbant žemę, pavasarį neleidžiant jai perdžiūti • Apsaugoti dirvą nuo vandens ir vėjo erozijos 76. ŽEMĖS DIRBIMO TECHNOLOGINIAI PROCESAI • Armens sluoksnio apvertimas • Paviršinio sluoksnio supurenimas ir sutrupinimas • Dirvos maišymas • Dirvos paviršiaus lyginimas • Suslėgimas • Dirvos mikro reljefo palaikymas 77. DIRVOS TECHNOLOGINĖS SAVYBĖS • Dirvos rišlumas – tai dirvos gebėjimas priešintis dirvos dalelių atsiskyrimui vienai nuo kitos. Rišlesnės tos dirvos, kurios turi daugiau smulkių dalelių pvz.: molio dirvos • Plastiškumas – tai dirvos gebėjimas išlaikyti jai duotą formą. Per daug sausa ir per šlapia dirva nėra plastiška. • Lipnumas – tai dirvos gebėjimas lipti prie metalinių paviršių. 78. DRĖGMĖS ĮTAKA DIRVOS TECHNOLOGINĖM SAVYBĖM Visos technologinės savybės labai priklauso nuo drėgmės. Rišlumas mažėja didėjant drėgmei, plastiškumas ir lipnumas – didėjant drėgmei iš pradžių didėja po to mažėja. 79.DRĖGMĖS INTERVALAS DIRVOS DERLINGUMUI, PRIKLAUSOMAI NUO JOS GRANULIOMETRINĖS SUDĖTIES Kuo sunkesnės mechaninės sudėties dirva, tuo mažesnis drėgmės intervalas kada ją geriausiai dirba. Molio dirvas geriausia dirbti kai drėgmė 60proc., priemolio – 40-70proc., smėlio dirvas galima dirbti ir sausas ir drėgnas. 80. DIRVOS FIZINĖ BRANDA Dirvos būklė kada ji geriausiai dirbasi vadinama dirvos fizine branda. Sunkesnėse dirvose fizinę brandą pavasarį reikia sekti atidžiau. 81. DIRVOS ARIMO TIKSLAI Jis atliekamas plūgais. Arimo būdai: varsninis, figūrinis, lygusis, lysvinis. Arimo tikslas – išmaišyti dirvą, išlyginti mikroreljefą, Lysviniu būdu keletą metų iš eilės tose pačiose vietose nuolydžio kryptimi daromi išmetimai ir sumetimai ir suformuojamas lysvinis paviršius, kad galėtų nubėgti paviršinis vanduo. 82. DIRVOS SKUTIMO TIKSLAS Šis darbas skirtas ražienų pakirtimui. Jis atliekamas verstuviniais ir lėkštiniais skutikais. Jei arimo gylis 22-30cm, tai skutimo 10-15cm. 83. DIRVOS KULTIVAVIMO TIKSLAI Tikslas – supurenti suartą dirvą, pakirsti piktžoles, įterpti trąšas. 84. DIRVOS AKĖJIMO TIKSLAI Tai darbas, kai dirva supurenama, trupinami grumstai. Šiuo darbu dirva galutinai paruošiama sėjai. Akėčios dažnai komplektuojamos agregate su kultivatoriais. Lengvose dirvose akėčios ir kultivatoriai tinka naikinti dygstančioms piktžolėms. 85. DIRVOS VALKIAVIMO TIKSLAI Tai dirvos paviršiaus lyginimas. Valkės tai metalinė sija, kurią tempia traktorius ir taip lygina dirvos paviršių. 86. DIRVOS VOLAVIMO TIKSLAI Voluojant dirvos paviršius suslegiamas, sutrupinamas, kad drėgmė pakiltų į dirvos paviršių. . 88. VARSTINIS ARIMO BŪDAS Varstinis – kai žemė ariama 40m pločio juostomis. Kiekvieną juostą ariant su metimu( jei pradedame arti nuo vidurio) arba išmetimu( jei pradedame arti nuo krašto). Varsnos plotis priklauso nuo agregato galingumo. Paprastai vieną varstą ariama sumetimu, kitą – išmetimu. 89. LYGUSIS ARIMO BŪDAS Lygusis – atliekamas specialiais apverčiamais plūgais. Čia nelieka nei išmetimų nei sumetimų. 90. FIGŪRINIS ARIMO BŪDAS Figūrinis – kai pradedama arti nuo lauko vidurio arba nuo kraštų ir ariama ratu neiškeliant plūgo. Kai norima išlyginti mikroreljefą naudojamas kombinuotas figūrinis. 91. LYSVINIS ARIMO BŪDAS Lysvinis – kai keletą metų iš eilės tose pačiose vietose nuolydžio kryptimi daromi išmetimai ir sumetimai ir suformuojamas lysvinis paviršius, kad galėtų nubėgti paviršinis vanduo. 92. ŽEMĖS DIRBIMO SISTEMOS SAMPRATA Žemės dirbimo sistemą sudaro: • Žemės dirbimas vasariniams augalams • Žemės dirbimas žieminiams augalams Tiek vasariniams tiek žieminiams augalams žemės dirbimas yra skirstomas į pagrindinį( priklauso nuo pasėlio); priešsėjinį žemės dirbimą( skiriasi ankstyvojo ir vėlyvosios sėjos augalai); pasėjinis žemės dirbimas( skirtingas ištisinės ir tarpueilinės sėjos augalams). 93. ANKSTYVOS SĖJOS AUGALAI Avižos, miežiai, cukriniai runkeliai. Šie augalai nebijo šalnų ir dygsta žemesnėje temperatūroje. Kai tik dirva pasiekia fizinę brandą, išlyginami iš rudens likę išmetimai, dirva kultivuojama ir akėjama 2-3 kartus. Tarp kultivavimo išberiamos mineralinės trąšos. Pirmą kartą kultivuojama įstrižai arba skersai arimo krypties, kad išlyginti mikroreljefą. Kiekvieno sekančio kultivavimo kryptis turi būti skirtinga, o paskutinis kultivavimas turi būti statmenas numatomos jėgos krypčiai( kad būtų geriau matyti kur sėti). 94. VĖLYVOS SĖJOS AUGALAI Kukurūzai, grikiai, bulvės, daržovės. Šie augalai sėjami ir sodinami praėjus šalnoms. Pirma atliekamas kultivavimas kaip ir ankstyvosios sėjos augalams. Toliau šis darbas kartojamas kas 6-8 dienas, 2-3 kartus, kad sunaikinti piktžoles. 95. PAGRINDINIAI VASARINIAI LAUKO AUGALAI Avižos, miežiai, cukriniai runkeliai, kukurūzai, bulvės. 97. PAGRINDINIS ŽEMĖS DIRBIMAS VASARINIAMS AUGALAMS • Ražieninių dirvų – ražienų skutimas ir gilus arimas • Velėninių dirvų – arimas plūgu su priešplūgiu arba dobilienos lėkščiavimas plius gilus arimas • Po kaupiamųjų augalų- gilus arimas. 98. PAGRINDINIS ŽEMĖS DIRBIMAS ŽIEMINIAMS AUGALAMS Priklausomai nuo priešsėlio šie darbai apima skutimą arba arimą plūgu su priešplūgiu, kultivavimą, gilų arimą. 99. PRIEŠSĖJINIS ŽEMĖS DIRBIMAS VASARINIAMS AUGALIAMS • Ankstyvosios sėjos augalams. Šie augalai nebijo šalnų ir dygsta žemesnėje temperatūroje. Kai tik dirva pasiekia fizinę brandą, išlyginami iš rudens likę išmetimai, dirva kultivuojama ir akėjama 2-3 kartus. Tarp kultivavimo išberiamos mineralinės trąšos. Pirmą kartą kultivuojama įstrižai arba skersai arimo krypties, kad išlyginti mikroreljefą. Kiekvieno sekančio kultivavimo kryptis turi būti skirtinga, o paskutinis kultivavimas turi būti statmenas numatomos jėgos krypčiai( kad būtų geriau matyti kur sėti). • Vėlyvosios sėjos augalams. Šie augalai sėjami ir sodinami praėjus šalnoms. Pirma atliekamas kultivavimas kaip ir ankstyvosios sėjos augalams. Toliau šis darbas kartojamas kas 6-8 dienas, 2-3 kartus, kad sunaikinti piktžoles. 100. PRIEŠSĖJINIS ŽEMĖS DIRBIMAS ŽIEMINIAMS AUGALIAMS Tai kultivavimas ir akėjimas 2-3 kartus priklausomai nuo arimo kokybės ir trąšų įterpimo. Jei arimas suvėlinamas dirva voluojama, kad greičiau susigulėtų. Šie darbai atliekami rugsėjo pradžioje. 101. POSĖJINIS ŽEMĖS DIRBIMAS VASARINIAMS SIAURAEILĖS SĖJOS AUGALAMS Tai akėjimas 3-4 dienos po sėjos. Akėjama skersai sėjos eilučių, kad sunaikinti dygstančias piktžoles arba po sėjos pasėliai gali būti voluojami, jei dirva sausa. 102. POSĖJINIS ŽEMĖS DIRBIMAS VASARINIAMS PLAČIAEILĖS SĖJOS AUGALAMS Tai akėjimas, volavimas ir tarpueilis dirbimas.tokiems augalams kaip cukriniai runkeliai, bulvės. 103. POSĖJINIS ŽEMĖS DIRBIMAS ŽIEMINIAMS AUGALAMS Jei dirva sausa, po sėjos voluojama. Iš žieminių javų akėjami tik kviečiai bet pavasarį, kad geriau krūmytųsi. 104. BEARIMO ŽEMĖS DIRBIMO PRANAŠUMAI • Sutrumpėja laikas tarp žemės dirbimo ir sėjos, todėl atskiriems augalams įmanoma parinkti įvairius priešsėlius • Sutaupoma dirvos drėgmė, ypač efektyvu esant sausiems orams • Mažėja gamybos kaštai – didėja traktorių agregatų našumas ir pan. • Sumažėja mechaninis poveikis dirvai, susidaro geresnės sąlygos biologiniams procesams. 105. BEARIMO ŽEMĖS DIRBIMO TRŪKUMAI • Naujai šiai žemės dirbimo sistemai reikia didelių kapitalinių įdėjimų. • Tinka ne visoms dirvoms ir ne visiems augalams. • Padidėja herbicidų poreikis piktžolių naikinimui. • Labiau plinta augalų pašalinės ligos dirvoje, nes anaerobinėje aplinkoje kaupiasi toksinės medžiagos, tarp šiaudų liekanų sunkiau dygsta kultūrinių augalų sėklos. • Blogėja dirvos fizikinės savybės ypač didėja dirvos tankis. • 106. BEARIMO ŽEMĖS DIRBIMO PERSPEKTYVOS LT Bearimis žemės dirbimas LT turi perspektyvą tik sukultūrintuose laukuose( su gerai veikiančiu drenažu, laukai išlyginti, pakankamai storas armens sluoksnis, žemė nerūgščios reakcijos, gerai įtręšta, humusinga ir struktūringa, laukai neužteršti daugiametėmis piktžolėmis). 108. Piktžolių daroma žala. STELBIA ŽEMĖS ŪKIO AUGALUS.PLATINA AUGALŲ LIGAS IR KENKĖJUS.BLOGINA AUGALINIUS PRODUKTUS.APSUNKINA ŽEMĖS DIRBIMĄ,DERLIAUS NUĖMIMĄ. 109. Piktžolių nauda. BIČIŲ GANYKLA,VAISTINIAI AUGALAI,NATŪRALAUS HUMUSO ATSARGŲ ŠALTINIS. 110. Piktžolių biologinės savybės. DIDELIS PAKANTUMAS NEPALANKIOM AUGIMO SALYGOM,DAUG DIDESNIS NEI ŽEMĖS ŪKIO AUGALŲ VISLUMAS(VIENA PIKTŽOLĖ GALI IŠBARSTYT IKI 150 TŪKST.SĖKLŲ),PRISITAIKYMAS GREITAM SĖKLŲ IŠPLATINIMUI,ILGAI TRUNKANTIS SĖKLŲ IR POŽEMINIŲ DALIŲ GYVYBINGUMAS,IŠTĘSTAS IR NEVIENODAS DYGIMO LAIKOTARPIS. 111. Piktžolių apsaugos priemonės. SĖKLŲ VALYMAS,TEISINGAS MĖŠLO LAIKYMAS,BERGŽDYNŲ ŠIENAVIMAS,KOMBAINŲ SUREGULIAVIMAS. 112. Piktžolių stelbimo priemonės. DRĖGMĖS RĖŽIMO REGULIAVIMAS,DIRVŲ KALKINIMAS,SAVALAIKĖ SĖJA,OPTIMALUS KULTŪRINIŲ AUGALŲ TRĘŠIMAS. 113. Piktžolių naikinimo priemonės (išvardyti). MECHANINĖS PRIEMONĖS;AGROTECHNINĖS PRIEMONĖS;FIZINĖS,BIOLOGINĖS,CHEMINĖS PR;TERMINĖS PR. 114. Piktžolių klasifikacijos (tik išvardinti). BOTANINĖ,EKOLOGINĖ,MORFOLOGINĖ, BIOLOGINĖ. 115. Agronominė piktžolių klasifikacijos schema. Biologinė klasifikacija yra paremta piktž. dauginimosi ir maitinimosi būdais bei gyvenimo trukme. Tai agronominė piktž. Klasif., kuri patogi tuo, kad pagal ją geriausiai galima parinkti piktž. kontrolės priemones: I Trumpaamžės: 1)Neparazitinės: a)Vasarinės (Efemerinės,ankstyvosios,vėlyvosios); b)žiemojančios; c)žieminės; d)dvimetės. 2)Pusiau parazitinės; 3)Parazitinės II Daugiametės 1)Plintančios sėklomis (liemenšaknės, kuokštašaknės); 2)Plintančios vegetatyviai (šliaužiančiosios, šakniastiebinės, šakniaatžalinės, stiebagumbinės, svogūninės) 116. Vasarinės piktžolės. SĖKLAS ISBARSTO KELIS KART PER VASARĄ(ŽLIŪGĖ,MIGLĖ) 117. Žieminė piktžolės. SĖKLAS IŠBARSTO RUDENĮ.VISOS PERŽIEMOJA.Auga ir vystosi kartu su žiemkenčiais. Jos būtinai turi sudygti iš rudens, pereiti visus augimo tarpsnius kaip ir žiemkenčiai. Jei sudygsta pavasarį, jos nesubrandina sėklų (ruginė dirsė, dirvinė smilguolė). 118. Žiemojančios piktžolės. TIK DALIS JŲ PERŽIEMOJA. Sudygsta antroje vasaros pusėje, peržiemoja ir kartu su žemės ūkio augalais subrandina sėklas. Jei sudygsta pavasarį iki rudens taip pat spėja subrandinti sėklas (bekvapis šunramunis, rugiagėlė, dirvinė čiužutė, kibusis lipikas. 119. Daugiametės sėkla plintančios piktžolės. LIEMENŠAKNINĖS IR KUOKŠTAŠAKNINĖS. Liemenšaknės piktžolės – turį tiesią į žemę smingančią pagrindinę šaknį ir į šalis nuo jos atsišakojusias mažas šakneles (paprastoji kiaulpienė, rauktalapė rūgštynė, paprastoji juodagalvė) Kuokštašaknės piktžolės - turi trumpą pagrindinę šaknį ir daug šoninių šaknų, kurios sudaro kuokštą (plačialapis gyslotis, siauralapis gyslotis, aitrusis vėdrynas). 120. Daugiametės vegetatyviškai plintančios piktžolės. ŠLIAUŽIANČIOS -DAUGINAS PALEI ŽEMĘ ŠLIAUŽENČIU STIEBU; ŠAKNIASTIEBINĖS-DAUGINAS ŠAKNIMIS; ŠAKNIAATŽALINĖS-ILGOMIS ŠAKNIMIS NET IKI 2 METRŲ. STIEBAGUMBINĖS- požeminiais stiebagumbiais SVOGŪNINĖS- dauginasi požeminiais svogūnėliais 121. pH reikšmė, kai dauguma augalų gali normaliai augti.. Dauguma augalų gali normaliai augti, kai pH yra 6-6,5. 122. Dirvožemio reakcija. Dirvož. reakcija priklauso nuo vandenilio jonų ir hidroksino anijonų dirvožemio tirpale. Kad būtų paprasčiau dirvož. reakcija žymima PH. 123. Augalai, auginami ir apariami žaliai trąšai. Rapsai,vikiai,avižos. 125. Pagrindinių maisto elementų santykis kaupiamiesiems augalams. BULVĖMS: P100-120, K60-90, meslo 40-60t/ha, pavasari N60-90 126. Augalai, kurių sėkloms apvelti naudojamas nitraginas, naudojimo tikslas. 127. pH reikšmė, kai dirvą reikia kalkinti. Jei dirvoje trūksta kalkių, augalai negali pasisavinti maisto medžiagų, nors dirvoje jų yra pakankamai. Kalkės yra naudojamos dirvos rūgštingumui sunaikinti ar pamažinti. Dirvos rūgštingumas žymimas pH. Kai pH=7, dirvos reakcija neutrali; kai pH7, tuomet dirva šarmėja. Dauguma augalų gali normaliai augti, kai pH yra 6-6,5, o dirvožemį reikia kalkinti kai pH yra 5,5. Lietuvoje rūgščiausios dirvos yra Žemaitijoje 128. Azotinės trąšos. AMONIO SALIETRA- 35PROC. AZOTO.PAPILDOMAM IR PAGRINDINIAM TRĘŠIMUI.VISIEM AUGALAM. AMONIO SULFATAS-AZOTO 21 PROC.,SIEROS24 PROC.,LĖTAI TIRPSTA.TINKA AUGALAM KURIEM REIKIA DAU SIEROS. KALCIO SALIETRA-AZOTO 13,KALCIO28.TINKA RŪGŠČIOM DIRVOM IR PAPILD IR PAGRIND TRĘŠIMUI. KARBAMIDAS-AZOTO 46.GERAI TIRPSTA VANDENY.GALIMA PAPILDOMAI TRĘŠTI PER LAPUS. KAS-AZOTO 32.SKIRSTOMOS PAGAL AZOTO KIEKI:KAS 28;KAS30;KAS32.TRĘŠIANT VIENODAI IŠSKLAIDOMOS;TINKA SU PESTICIDAIS.NETRĘŠTI KAI SAULĖTA DIENA. 129. Fosforinės trąšos. PAPRASTASIS SUPERFOSFATAS- P2O5-20 PROC.DIRVOS REAKCIJOS ŠI TRĄŠA NEPAKEIČIA.TINKA PAGRIND IR PRIEŠSĖJINIAM TRĘŠIMUI. DVIGUBAS SUPERFOSFATAS- P2O5-35 PROC.NETINKA AUGALAM KURIEM REIKIA SIERO. PRECIPITATAS- P2O5-35 PROC.TINKA PAGRIND TRĘŠIMUI RŪGŠČIUOSE DIRVOSE. BORO SUPERFOSFATAS- BORO 0.2 PROC. TINKA DARŽOVĖM 130. Kalio trąšos. KALIO CHLORIDAS- K2O-60 PROC..NETINKA DARŽOVĖM KURIOS NEPAKENČIA CHLORO. GERIAUSIA TRĘŠT RUDENĮ KAD IŠSIPLAUTŲ CHLORAS. KALIO DRUSKA- K2O-40 PROC.TINKA AUGALAM KURIEM NEKENKIA CHLORAS.GERIAUSIA TRĘŠT RUDENĮ KAD IŠSIPLAUTŲ CHLORAS. SILVINITAS-K2O-14 PROC.TRĘŠTI IŠ RUDENS.TINKA CUKRIN IR PAŠARIN RUNKELIAM. NE-DARŽOVĖM. KALIO MAGNEZIJA- K2O-30 PROC.Mg-9 PROC.TINKA RŪGŠČIOM IR SMĖLĖTOM DIRVOM KUR TRUKSTA MAGNIO. KALIO SULFATAS- K2O-52 PROC.TINKA DARŽOVĖM IR KT AUGAL.KURIEM KENKIA CHLORAS. 131. Organinės trąšos. TAI AUGALŲ MAISTO ELEMENTAI KURIE YRA ORGANINĖSE MEDŽ.KAD AUGALAS GALĖTŲ JAS NAUDOTI PIRMIAUSIA JAS TURI IŠSKAIDYTI MIKROORGANIZMAI I PAPRASTUS MINERALINIUS JUNGINIUS. ORG.TRĄŠOS-MĖŠLAS,KOMPOSTAS,DURPĖS IR KT. 140. Tręšimo būdai. PAKRIKASIS- TRĄŠOS PASKLEIDŽIAMOS PO VISĄ PLOTĄ. LOKALUSIS- ATLIEKAMAS SĖJOS METU.TRĄŠOS BERIAMOS Į EILUTES,VAGAS,JUOSTAS TOKIU GYLIU KAD PATEKTŲ ARČIAU SĖKLŲ AR SODINAMŲ AUGALŲ.SVARBIAUSIAS TIKSDLAS TIEKTI AUGALUI MAISTĄ AUGIMO PRADŽIOJE. 141. Kviečių reikšmė. DUONINIS AUGALAS.GAMINAMA DUONA,MANŲ KRUOP,MAKARONUS..PAGRINDINĖS ŠALYS AUGINANČIOS KVIET: JAV, KINIJA, ARGENTINA, KANADA. 143. Žieminių kviečių veislės. Širvinta ,Zintas,Lars,Pegassas. 144. Žieminių kviečių sėjomaina. TAI REIKLUS PRIEŠSĖLIUI AUGALAS.GERIAUSIAI TINKANTIS PRIEŠSĖLIS 1-2 METŲ DOBILAI,ANKSTYVOS BULVĖS.NETINKA JAVAI. 145. Žieminių kviečių tręšimas. Tręšimas prieš sėja P60-90, K75-100, pavasarį N30-60, SVARBIAUSIAS AZOTAS. 146 Žieminių kviečių sėklos norma. 200-220kg/ha, 147. Žieminių kviečių sėjos laikas. rugpjūčio 20 – rugsėjo 15. 148. Žieminių kviečių pasėlių priežiūra. NUO PIKTŽOLIŲ NAUDOJAMI HERBICIDAI 149. Žieminių kviečių derliaus nuėmimas. Derlius subręsta liep-rugp mėn.KULIANT GRūDUS REIKIA IŠDŽIOVINTI DRĖGMĖ GALI BŪTI NEDAUGIAU 80 PROC. 150. Dirvos parinkimas žieminiams kviečiams. Žemės dirbimas, 3-4 savaites iki sėjos arimas, pries sėja kultivavimas ir akėjimas. dirvožemiai nusausinami derlingi priemoliai, preisseliai – pūdymai, daugiametės zolės. 151. Kvietrugių reikšmė ir savybės. YRA ŽIEMINIAI IR VASARINIAI,SAVO PAŠARINE VERTE PRILYGSTA MIEŽIAMS TAČIAU DERLINGESNI,.NAUDOJAMA KAI PAŠARINIS AUGL.,SPIRITO PRAMONĖJE. JIE AUGINAMI MAZIAU DERLINGOSE DIRVOSE..Agrotechnika: dirvozemiai nusausinami, derlingi priemoliai, preisseliai – pūdymai, daugiametes zoles. 152. Vasarinių miežių reikšmė. AUGINA PAŠARUI IR PRAMONEI(MILTAI,ALUS IŠ SALYKLINIŲ MIEŽIŲ) 153. Vasarinių miežių vieta sėjomainoje. TINKAMIAUSI PRIESĖLIAI KAUPIAMIEJI AUGALAI.GERAS PRIESĖLIS ŽIEMKIANČIAI AUGĘ DOBLIENOJE.AUGINANT 2 METUS IŠ EILĖS SVARBU PATRĘŠTI.į MIEŽIUS JEI TO REIKIA PAPRASTAI ĮSĖJAMAS DAUGIAMEČIŲ ŽOLIŲ ĮSĖLIS. 154. Dirvos parinkimas vasariniams miežiams. GERIAUSIAI VIDUT.SUNKUMO PRIEMOLIAI,NEMĖGSTA RŪGŠČIŲ PIKTŽOLėTŲ DIRVŲ. 155. Vasarinių miežių tręšimas. REIKIA GERAI PATRĘŠTI,NESJŲ SILPNOS ŠAKNYS IR NEGALI PASIIMT PATYS SUNKIAI TIRPSTANČIŲ JUNGINIŲ.TRĄŠŲ NORMA N90,P90,K90. 156. Vasarinių miežių veislės. ŪLA,BARONESĖ, 157.Vasarinių miežių (salyklinių) veislės. SKARLET,ALSA 158. Salyklinių miežių tręšimo ypatumai. MAZINAMA AZOTO KIEKIS, KAD NEDIDINT BALTYMŲ. 159. Vasarinių miežių sėklos norma. sėklos norma 180-220kg/ha, 160. Vasarinių miežių sėjos laikas. sėjos laikas kuo anksčiau pavasari. 162. Vasarinių miežių pasėlių priežiūra. Jei dirva sausa po sėjos naudinga rėvuoluoti. Piktžolės naikinamos herbicidais, tačiau tai atlikti galima ypač ekologiniam ūkiui.prieš ligas ir kenkėjus naudojami pesticidai. 164. Vasarinių miežių derliaus nuėmimas. Pjaunami kai pasiekia branda, rugpjūčio 2dekadą. 165. Avižų reikšmė. Avižų grūduose yra baltymų,krakmolo,riebalų,b grupės vitaminų, geležies kuri reikalinga kraujo gamybai, kalcio, fosforo.dėl šių savybių avižų kruopos l. vertinamos mityboje, geras pašaras gyvuliam kartu su kitais grūdais. 166. Dirvos parinkimas avižoms. dirvožemiai – lengvesni, mažiau sukultūrinti, nerūgštus, drėgnesni priemoliai ir priesmėliai. 167. Avižų vieta sėjomainoje. Geriausi priešsėliai kaupiamieji augalai,žiemkenčiai,ankštiniai tačiau dažniausiai avižos sėjamos po miežių. 168. Avižų tręšimas. tręšimas rudeni P60-90, K60-90 pavasari N60 169. Avižų veislės. Edit,Jangila. 170. Avižų sėklos norma. sėklos norma 210-230kg/ha, 171. Avižų sėjos laikas. Sejos laikas – kuo anksčiau pavasari. Sėjamos anksčiausiai iš visų javų.ankstyva sėja užtikrina drėgmę, kurios avižom sudygti reikia daugiau nei miežiams. 172. Avižų pasėlių priežiūra. Jei dirva sausa po sėjos naudinga rėvuoluoti. Piktžolės naikinamos herbicidais, tačiau tai atlikti galima ypač ekologiniam ūkiui.prieš ligas ir kenkėjus naudojami pesticidai. 173. Avižų derliaus nuėmimas. AVIŽŲ VEGETACIJOS PERIODAS ILGESNIS NEI MIEŽIŲ, TODĖL JOS PRADEDAMOS PJAUTI NUPJOVUS MIEŽIUS-RUGPJŪČIO PABAIGOJE.L. SVARBU PASIRINKTI TINKAMA PJŪTIES LAIKA,NES KAI SUBRĘSTA ŠLUOTELĖS VIRŠUJE APAČIOJE JAU PRADEDA BYRĖTI. 174. Ankštinių javų vertė agrotechniniu požiūriu. JIE NAUDINGI AGROTECHNINIU POŽIŪRIU, NES PRISKIRIAMI PRIE DIRVOS DERLINGUMĄ DIDINANČIŲ AUGALŲ,ANT JŲ ŠAKNŲ YRA GUMBELINĖS BAKTERIJOS KURIOS KAUPIA AZOTĄ. 175. Ankštinių javų reikšmė maistiniu ir pašarų gamybos požiūriu. ANKŠTINIŲ JAVŲ SĖKLUOSE,STIEBUOSE IR LAPUOSE BALTYMŲ 2-3 KART DAUGIAU NEI VARPINIUOSE JAVUOSE.SĖKLOSE YRA VISŲ ŽMOGAUS IR GYVULIO ORGANIZMUI REIKALINGŲ AMINO RŪGŠČIŲ,TAIP PAT JOSE YRA IR VISA EILĖ VITAMINŲ. IŠ ANKŠTINIŲ JAVŲ SĖKLŲ GAMINAMOS KRUOPOS,MILTAI… 177. Cukrinių runkelių reikšmė. Tai techninis augalas, naudojamas cukraus pramonėje. Išspaudas-turtingas pašaras gyvuliams 300-800g. Užauga per 150-180d. Ilgiausias vegetatyvinis periodas. Intensyviausiai auga birželio, liepos mėnesiais. Cukrus pagrinde kaupiasi rugpjūčio mėnesį. 178. Vidutinis cukraus kiekis cukrinių runkelių šakniavaisiuose. Šaknyse 15-18 proc. cukraus. 179. Dirvos, tinkamos cukrinių runkelių auginimui. Lietuvoje tinkamos dirvos Vidurio Lietuvos zonoje. Sunkesnių dirvų augalai. 181. Priešsėjinio dirvos dirbimo cukriniams runkeliams ypatumai. Tokia pat kaip ir kitiems vasariniams ankstyviesiems sėjos augalams. Prieš runkelių sėja reikia įdirbti dirvą ne per giliai (nedaugiau 3cm) tam, kad runkelių sėkla patektų ant kieto žemės pado ir būtų užžerta puriu žemės sluoksniu. 182. Cukrinių runkelių tręšimas. Minimalios trąšų normos N120P120K180. Jiems labai reikalingas mikroorganizmas boras. Naudojamas superfosfatas arba kartu su herbicidais įpurškiant boro rūgštį. 183. Cukrinių runkelių sėklos norma. Į 1m pakanka įsėti 8 sėklas, tada sudygsta vidutiniškai 4-6 daigai ir cukrinių runkelių nereikia retinti. Į 1ą ha turėtų būti 80-100 tūkst. daigų. 184. Cukrinių runkelių sėjos laikas. Normaliais metais geriausia sėti balandžio 3 dekadoj, bet ne vėliau gegužės pirmosiomis dienomis. 185. Cukrinių runkelių pasėlių priežiūra. Prieš piktžoles naudojami herbicidai, tuomet dirbti tarpueilių nereikia. Kitu atveju akėjant skersai eilučių (5-6d. po sėjos arba jau runkeliams sudygus). 186. Cukrinių runkelių derliaus nuėmimas. Cukriniai runkeliai Lietuvoje subręsta 10m. Jie nuimami cukrinių runkelių kombainas, kurie nupjauna, susmulkina ir paskleidžia lapus, o šakniavaisius renka į bunkerį. 188. Bulvių reikšmė. Vienas iš svarbiausių maisto produktų. Jų gumbuose 70-80 proc. vandens. 12-24proc krakmolo, 1-2 baltymų, yra mineralinių druskų, vitaminų. Bulvių baltymų vertė prilygsta kiaušinio baltymo vertei. Jos yra žaliava pramonėje (spiritastraškučiai, krakmolas). Bulvės- geras pašaras gyvuliams. 189. Bulvių augimo sąlygos. Kuo veislė ankstyvesnė tuo mažiau derlingesnė. Bulvių gumbai dygsta, kai dirva sodinimo gylyje įšyla iki 7-8 laipsnių. Vėlyvosios sėjos augalas. Šalnoms neatsparios, nebent tik gausiau kaliu patręštos bulvės. Tokios bulvės laikosi ir žiemą. Optimali dirvos augti gumbams temperatūra 17-19 laipsnių. Bulvės šviesamėgiai augalai. Kad visi gerai būtų apšviesti, būtina parinkti optimalų sodinimo tankumą. Jos gerai auga puriose struktūringuose dirvose, nemėgsta sunkių, užmirkstančių žemių. 191. Bulvių veislės. Labai ankstyvos – Gloria. Ankstyvos – Vokė. Vidutinio ankstyvumo – Nida. Vidutinio Vėlyvumo – Vilija, Vilnia. Vėlyvos – Aistis. 192. Bulvių vieta sėjomainoje. Tinkamiausias priešsėlis – žiemkenčiai, lubinai 193. Priešsėjinio dirvos dirbimo bulvėms ypatumai. Labiausiai suvytusias dirvas, galima perarti pavasarį. Kartu derinant ir mėšlo įterpimą. Tik perartą dirvą reikia nuakėti, kad neišgaruotų drėgmė. Jei dirva netręšta mėšlu min. trąšų normos N120P90K150. Visą azoto normą reikia įterpti prieš sėją. Prieš sodinimą dirva suvagojama (mechaniškai). 194. Bulvių sėklos norma. Optimalus tankumas 50-55 tūkst. gumbų ha.Vidutinio gumbo svoris 70-90g. 195. Bulvių sodinimo laikas. Sodina kai pradeda žaliuoti Ievos. 196. Bulvių tarpueilių plotis. Sodinama 70cm tarpueiliais 8-10 cm gylio. 197. Bulvių pasėlių priežiūra. Nedaigintos bulvės dygsta apie 3sav.. per tą laiką dygsta ir piktžolės, kurias naikiname bulves kaupiant ir akėjant (3-4 kartus iki bulvių žydėjimo). Dygstančių bulvių negalima nei kaupti nei akėti. Kai jos užauga iki 10cm aukščio – tik kaupiamos. Piktžoles galima naikinti ir herbicidais. Tuomet purenti nereikia (jeigu nebus stipraus lietaus). 198. Bulvių derliaus nuėmimas. Ankstyvosios veislės – 07-08m Vidutinio ankstyvumo – 09m pr. Vidutinio vėlyvumo – 09m.vid. Vėlyvosios – 09mpb. Derlingumas: ankstyvosios – 8-10 t/ha. Vėlyvosios – 30-40 t/ha. 199. Linų reikšmė. Augaliniams pluoštams ir sėmenims. Vėsesnis klimatas Lietuvoje labiau tinkamas pluoštinių linų auginimui, o sausesnis ir šiltesnis – sėmenims. Iš sėmenų spaudžiamas aliejus. Linų stiebeliuose yra 20 – 28 proc. pluošto. Lietuvoje auginant pluoštinius linus subręsta ir jų sėmenys. Kuriuose yra 35 – 42 proc. riebalų. Jis tinka maistui ir pramonės reikmėms. Sėmenų aliejus naudojamas tik pramonėje (parfumerijos, dažų gamybai). Iš linų pluošto audžiami įvairūs audiniai nuo ploniausių drobių iki storiausių brezentų. 200. Linų biologinės savybės ir augimo sąlygos. Linai vienmečiai augalai užauga iki 150m aukščio. Lapai smulkūs, be kotelių. Žiedai mėlyni arba balti priklausomai nuo veislės. Vaisius: apvali penkializdė dėžutė (galvena), kuri suskirstyta pertvarėlėmis į 10 dalių. Kiekvienoje iš jų subręsta po vieną sėklą. Linai sudygsta 3-5 laipsnių šilumoje. Geriausiai auga 15-18 laipsnių. Vegetacijos periodo trukmė 90-100d. 201. Linų veislės (pluoštui ir sėmenims). Pluoštinių – baltučiai, Ariane. Sėmeninių – Lirina. 202. Dirvos parinkimas linams. Gerai auga lengvose ir vidutinio sunkumo priemoliuose. 203. Linų vieta sėjomainoje. Tinkamiausias priešsėlis žiemkenčiai augę dobilienoje. Parenkant priešsėlį linams svarbu, kad dirva būtų nepiktžolėta. Ypač, kad nebūtų daugiamečių piktžolių. 204. Linų tręšimas. Linų šaknų sistema silpna, todėl jiems reik gana daug lengvai prieinamų maisto medžiagų. Ypač kalio dauguma lemia pluošto kokybę P60K120 . azoto trąšomis netręšiama, nes gali užgulti. 205. Linų sėklos norma. Sėklos norma 100-110 kg/ha. 206. Linų sėjos laikas. Sėjami 04pb – 05pr. kuo ankščiau pasėjami tuo vienodžiau sudygsta, mažiau puola ligos ir kenkėjai. Sėjami 13 – 15 cm tarpueiliais (siauraeilė sėja), 1,5-2 cm gylio. 207. Linų pasėlių priežiūra. Dėl savo biologinių savybių (turi plonus stiebeliu, smulkius lapus) linai nepajėgus stelbti piktžolių, negalima jų akėti, todėl naikina tik herbicidais. 208. Linų derliaus nuėmimo būdai. Linai raunami ankstyvosios geltonosios brandos tarpsnyje, kai galvenos pradeda gelsti. Lineliai raunami kombainais, kurie nurauna linus, atskiria nuo jų galvenas ir suriša linus į pėdelius, arba juos pakloja į pradalgę. Surišti linai išdžiovinami ir vežami į linų fabrikus, kur jie pirmiausiai mirkomi, kad atskirti pluoštą. 209. Linų klojėjimo tikslas. Šiuo metu labiausiai paplitęs būdas kloti linus į pradalges, kad atskirt pluoštines ląsteles. Klojėjimo trukmė iki 3sav., kad jie greičiau atsiklojėtų reikia vartyti. Geriausiai, kai linarūtės metu ir klojėjimo pradžioje būna sausi orai. Klojėjimosi viduryje gali palyti (tai skatina pluoštinės ląstelės išsiskyrimą), o klojėjimosi pabaigoje reikia sausų orų, kad galima būtų surinkti ir išvežti. 210. Požymiai, pagal kuriuos vertinami linų stiebeliai. Pristatomi į fabriką stiebeliai turi atitikti kokybės reikalavimus. Jie vertinami pagal ilgumą, pluoštingumą, stiprumą, skersmenį ir spalvą. 211. Daugiametės varpinės žolės, jų reikšmė ir savybės. Varpinės žolės: pašariniai motiejukai, tikrieji ir raudonieji eraičinai, paprastosios šunažolės, daugiametės svidrės, pievinės miglės ir kt. Grynus varpinius žolynus patręšus azotu savo derliumi jos pralenkia varpines žoles, nors baltymingumu nuo jų ir atsilieka. Varpinės žolės lengviau išdžiovinamos šienui. Skirtingai nuo ankštinių dauguma jų 1-oje vietoje auga 5-10 metų. Lengvesnė ir varpinių žolių sėklininkystė, be šieno jos naudojamos ganyklose t.p. pridedamos gaminant silosą. 212. Daugiametės ankštinės žolės, jų reikšmė ir savybės. Lietuvoje dažniausiai auginama raudonieji ir baltieji dobilai, liucernos, garždeniai ožiarūčiai. Ankštinių žolių pašarinė vertė labai gera. Jose yra 50 – 100 proc. daugiau baltymų. Ant jų šaknų gyvena gumbelinės bakterijos kaupiančios oro azotą. Dėl to jos turi gerą priešsėlinę vertę. Tačiau ankštinės žolės gyvena trumpiau ir žiemoja prasčiau negu varpinės. Bręsta vėlai ir netolygiai, todėl sunkesnė jų sėklininkystė. 214. Fitosanitarinė rapsų reikšmė. Sieros junginiai, kurie kaupiasi rapsų šaknyse ir antžeminėje dalyje sąlygoja jų fitoncidines savybes (žudo ligų pradus). Tvirtos rapsų šaknys pakelia maisto medžiagas į viršutinius dirvos sluoksnius, tirpdo sunkiai augalams prieinamus junginius. Gausina organinių medžiagų atsargas dirvoje. Sėjomainoje skiriami prie dirvos derlingumą didinančių augalų. Teigiamas rapsų poveikis tęsiasi du metus. 215. Maistinė rapsų reikšmė. Rapsai – maistinis ir pašarinis augalas. Jų sėklose yra apie 40proc riebalų, todėl iš jų spaudžiamas aliejus. Jo išeiga būna apie 33 proc. Rapsai – naudingi augalai, iš 1ha žydinčių rapsų bitės surenka iki 100kg medaus. 216. Rapsų panaudojimas ne maisto reikmėms. Naudojami pramonėje, daugiausia biodegalų gamybai. 217. Žieminių ir vasarinių rapsų ypatumai. Žieminiai rapsai derlingesni ir riebalingesni už vasarinius, Lietuva yra šiaurinė riba, kur žieminiai rapsai gali augti, todėl ne visada sėkmingai peržiemoja (rizika kas 6-8m, kada vyrauja šaltos žiemos – daugiau nei 25 laipsniai šalčio). Sudėtingesnė ir žieminių rapsų agrotechnika, jie jautresni priešsėliams, sėjos laikui, tankumui, bet pranoksta rentabilumu.Derlingumas –vasarinių 1,5 – 2 t/ha, žieminiai – 2,5 – 5 t/ha. 218. Dirvų parinkimas žieminiams rapsams. Rapsams tinka derlingos vidurio Lietuvos dirvos. Ten kur gerai dera žieminiai kviečiai, dobilai, cukriniai runkeliai ten gerai auga ir žieminiai rapsai. Svarbu, kad dirvos nebūtų užmirkstančios, o gruntinis vanduo būtų neaukščiau nei 1,2m, nes dažnai nukenčia nuo išbrinkimo. 219. Dirvų parinkimas vasariniams rapsams. Kaip ir žieminiams taip ir vasariniams derlingos nerūgščios dirvos. Tačiau dirvoms jie mažiau reiklesni. 220. Žieminių rapsų priešsėliai. Geriausias priešsėlis žieminiams rapsams – juodasis pūdymas. Ne visi priešsėliai jiems tinka, o tik anksti nuimami augalai. Geriausi priešsėliai: dobilienos, daugiametės žolės, vikių, avižų mišinys, žieminiai miežiai, ankstyvos bulvės. Galima sėti ir po javų, bet tiesiai į ražienas arba minimaliai įdirbant dirvos paviršių specialiomis sėjamosiomis. Patys rapsai – labai geras priešsėlis žieminiams rapsams. 221. Vasarinių rapsų priešsėliai. - visi kaupiamieji augalai: bulvės, runkeliai, geri priešsėliai ir javai. Vasariniai rapsai mažiau reiklūs priešsėliams negu žieminiai. Jie patys, kaip ir žieminiai yra geras priešsėlis javams. 222. Vasarinių rapsų sėjos laikas. Ankstyvosios sėjos augalai. Sėjami kai tik galima paruošti dirvą (anksti). Anksti pasėtus vasarinius rapsus mažiau puola spragės. Sėjama tik beicuota sėkla, nes kitaip spragės dažnai sunaikina rapsus dar nespėjus sudygti. 223. Vasarinių rapsų sėklos norma. Didžiausias derlius – 1-am kv m-ui 100 – 200 augalų. Tai atitinka maždaug 6 – 8 kg daigios sėklos. Vasariniai rapsai mažiau šakojasi, o šoninės šakos būna mažiau produktyvios. Todėl šiek tiek tankesnės, šiek tiek vienodžiau ir tankiau subręsta. 224. Žieminių rapsų sėjos laikas. Rugpjūčio 5 – 15d 225. Žieminių rapsų sėklos norma. Vidutinė žieminių rapsų sėklos norma 3-4 kg/ha. Geriausiai kai iš rudens 1-am kvadr m būna 60 – 80 augalų. (pavasarį jų lieka per pus mažiau). Rapsų sėklos kiekį apskaičiuoti: N=(a*M)/(2*D-100). N – sėklos kiekis kg ha2 , a – augalų tankumas, D – sėklos daigumas proc., M – 1000 sėklos masė g. 226. Rapsų panaudojimo gyvulių pašarui galimybės Rapsų išspaudos ir žalia masė yra vertingas pašaras gyvuliams. Šėrimas turi būti ribotas, nes rapsuose yra kenksmingų gyvuliams sieros junginių – gliukozinolatų. Jų būna tik išspaudose ir žaliojoj masėj, aliejuj nėra. 227. Rapsai, kaip sideracinis augalas. Aparti žaliai trąšai rapsai savo verte atitinka ~ 20t/ha (įterpto mėšlo). Žaliajai trąšai dažniausiai sėjami žieminiai rapsai, nes pasėti pavasarį, vasarą arba ankstyvą rudenį jie nesuformuoja žiedynų, o užaugina daug žalios masės. Jeigu rapsų žalioji trąša žiemkenčiai, tai rapsus sėti ne vėliau kaip iki liepos pradžios. Likus ~ 2 savaitėms iki žiemkenčių sėjos rapsai sulėkščiuojami ir ariami. Jei po rapsų žaliajai trąšai bus vasariniai augalai tai jie dažniausiai sėjami tiesiai į ražienas. Iki vėlyvojo rudens išauginama žalioji masė ir spalio mėnesį apariama. 228. Žieminių rapsų derliaus nuėmimo laikas. Derlius nuimamas liepos pabaigoje (prieš javapjūtę). 229. Vasarinių rapsų derliaus nuėmimo laikas. Rugp pb, po javapjūtės. 230. Rapsų sėklų derliaus nuėmimo ypatumai. Žieminių rapsų derlius nuimamas liepos pb (prieš javapjūtę), o vasarinių – rugpjūtį (po javapjūtės). Rapsai pjaunami tiesiog kombainais, kai paruduoja 2/3 ankštarų, o sėklos daigumas apie 15 proc. rapsams būdingas savaiminis sėklų byrėjimas, todėl juos skirtingai negu javus geriau pjauti anksti ryte arba pavakare, kada yra ne toks sausas oras. Kombainams reik specialių įrengimų (prailgintas pjaunamosios stalas, aktyvūs skyrikliai ir pan.). Nuimtą rapsų sėklų derlių būtina paros bėgyje išdžiovinti, nes riebalingos rapsų sėklos nedžiovinamos greitai supelija. 231. Rapsų tręšimo ypatumai. Vienai tonai: 55kg azoto, 25 kg fosforo, 50kg kalio, 20kg sieros. – Be azoto gero rapsų derliaus neužauginsi.nustatyta, kad Lietuvoje reik tręšt: vasariniams N150, žieminiams N200. Ypač svarbi siera, todėl rapsams naudojama kompleksinės trąšos su siera. 232. Rapsų pasėlių priežiūros ypatumai. Dygstantiems rapsams labai kenkia spragės, todėl jei jų daug būtina purkšti su insekticidais. Prieš žydėjimą labiausiai kenkia žiedinukai, todėl jie 1 – 2 kartus purškiami. Norint išauginti po žydėjimo reik nupurkšti prieš ligas fungicidais. Rapsus būtina sėti į švarias nuo daugiamečių piktžolių dirvas. Piktžolės pasėliuose naikinamos herbicidais. Ypač svarbu, kad rapsų pasėliuose nebūtų kibiųjų lipikų, kurie sunkiai išsivalo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!