"Vizijos" išsami analizė

  V. Mačernis – XX a. prad. poetas – žemininkas. Jis kūrė sonetus, trioletus. Vienintelis visiškai išbaigtas jo kūrinys – „Vizijos“, jis sudarytas iš septynių dalių, įžangos ir pabaigos. Tai kūrinys, kuriame atsiskleidžia autoriaus ryšys su praeities išgyvenimais. Autoriui labai svarbūs jo gimti namai ir senolė. Įžanga. Į žemę piktas vakaras atėjo, Toks baisiai svetimas ir neramus, O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas Ir lyg keleivis beldžias į duris. Bet aš vidun jo niekad neįleisiu, Duris užversiu dar tampriau - Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai, Paskendęs vakaro rimty, mąstau Apie šią žemę ir kalvas suartas, Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus, Ir žmones einant iš kartos į kartą - Tuos žmones jaunus, panašius. Menu jų vasaros auksinį derlių, Gegužės mėnesio naktis brandžias, Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų Ir kuriančių žmonių kančias. Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos, Ryškėja mostai ir galia Ir pamažu atgimsta vėlai, Atgimsta vėlei per mane… Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis. Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą, priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę. Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga. Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys. Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas. Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia nusakoma eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir konkretėja: pasaulis?kalvos?namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos. Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau gyvenusias. Pirmoji vizija. Kai išbundu vidunaktį ir ima širdį plakti, O smilkiniais tiksent kančia, Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį Praeina pro mane. Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią Į saule degančius namus… Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais, O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus. Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas Į kaitrą sunkias pamažu. O saulės spinduliai ant klevo lapų laša Ir lyg medus nutyška ant šakų. Bet vakaruos antai jau temsta skliautas, Kažkur toli dundėjimus gridžiu. Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti Ir atgaivint laukų. Po orą vaikosi perkūnijos oželiai, Ištiesę giedančius sparnus; Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi, Ir ima medžiai bust. Ir jau pirmi lašai šiušena lapais - Gainioja viesulas liūtis sodrias. O nuo staigų tartum mergaitės čiurkšlės plepa,- Upeliai srūva į valkas. Melsvi žaibai vagoja, dunda debesys ir šniokščia žemė, Ir nebaigia trenksmai aidėt… Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę, Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė. Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias. Rasotom pievom atbrenda pavakarys; Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia, Ir garsina sodus strazdų daina skambi… Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes, O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais, Linguoja vėjas obelų viršūnėm, Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist. Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri; Naktis graži ir dieviškai skaisti. Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri, Ir balsiai daužosi širdis. Nagrinėjama pirmoji vizija sudaryta iš dešimties ketureilių. Rimas kryžminis - Pirmoji eilutė rimuojasi su trečia, o antroji su ketvirta. Taip pat šią viziją galima suskirstyti į tris segmentus. Pirmosios strofos pirmosios dvi eilutės yra realybė, o jau trečia ir ketvirta eilutė pasakotoja nukelia į viziją. Tada visi aštuonios strofos yra vizija. Ir tik paskutiniosios strofos paskutinės dvi eilutės vėl yra realybė. Pirmoje vizijoje kalbama “aš” asmeniniu: išbundu, praeina pro mane, matau... Pasakotojo nuotaika kintanti. Pradžioje, kai jis yra realybėje, jis jaučiasi blogai.Jo netenkina realybė, jis nori iš jos pabėgti. Nemiela pasakotoją supanti aplinka. Pasakotojas tokioje aplinkoje kankinasi, jo širdis neranda ramybės. Ir tada jis panyra į vizija. Vizija tarsi šviesa, o rudeninė naktis simbolizuoja baugią realybę, juodą, tamsią. Tačiau pasinėrus į viziją, pasakotojas pasikeičia. Keičiasi spalvos, kurias jis mato. Jei realybėje ji buvo vien tik juoda, tai vizijoje aplinka spindinti. Šviesą šiai vizijai suteikia gimtinė, gimti namai. Juk namai- vienintelė žemės vieta, gobiama šviesos ir palaimos- įprasti žmonių darbai, paprasti garsai įgauna paslaptingą malonų širdžiai šviesumą, gerumą. Tačiau ir gimtoje žemėje ne visada būna šviesu. Jei vizijoje pasakotojas matė gražią šviesą ir net naktis jam buvo graži ir dieviškai skaisti, o mėnulis tarsi sargas suteikia saugumo jausmą, tai realybėje pas pasakotoją tik tamsus vidunaktis, o šviesą teikia tik pelenuos maža ugnelė ji tokia mažytė, kad prieš vizijos šviesas jos tarsi ir įžiūrėt negalima. Ir garsų pasaulis keičiasi. Vizijoje lyrinis “aš” girdėjo paukščių giesmes, varpelių skambėjimą, o realybėje tik baisiai besidaužančią širdį. Šitokia didelė pasakotojo pojūčių kaita parodo, kad jis yra sau svetimoje vietoje ir mielai grįžtų į savo tėviškę, kurioje taip gera.Nagrinėjamos vizijos laikas kintantis. Jau pirmoje eilutėje pasakoma, kad tai yra vidurnaktis. Šis vidurnaktis - tai realus, dabarties laikas. Tačiau vėliau laikas kinta į praeities. Šis praeities laikas taip pat kinta. Pirmiausia jis yra vidudienis, pietų metas. Tačiau šis praeities laikas slenka. Ir galiausiai - vizijoje laikas pakinta į naktį. Taigi visa vizija, kurią regi lyrinis “aš”, užtrunka pusiaudienį; nuo vidudienio iki nakties. O paskutinėse šios vizijos eilutėse lyrinis “aš” vėl grįžta į dabartį.. Pirmosios vizijos erdvė taip pat kintanti. Pirmiausia apie ją nieko negalime pasakyti, tačiau iš lyrinio “aš” pasakymo “išbundu vidurnaktį klaikiam...”galime suprasti, kad šią realią dabarties erdvę riboja ankštos, nemalonios sienos. O kai lyrinis “aš” pasineria į viziją, erdvė pasikeičia. Kelias tarsi parodo, kad ši erdvė kis, kad lyrinio “aš” žvilgsnis nesustos vienoje vietoje. Erdvė kinta horizontaliai, iš vakarų: “Bet vakaruos antai jau temsta skliautas”, iki gimtinės, o dar tiksliau iki kiemo. Paskutinėse šios vizijos eilutėse erdvė ir vėl reali. Nagrinėjamos pirmosios vizijos nuotaika kintanti. Ją atspindi lyrinio “aš” regimi vaizdai, matomos spalvos ir girdimi garsai. Pirmosios vizijos pradžioje nuotaika baugi. Tai parodo šie žodžiai: vidurnakty klaikiam, tiksent kančia. Kai lyrinis “aš” pasineria į savo viziją, nuotaika pakito. Ji pasidarė šviesi, kupina skambėjimo, ausiai mielų garsų ir akims patinkančių spalvų. Tačiau ir šiame pasakotojo regėjime nuotaika apsiniaukė, kaip apsiniaukė tėviškės dangus per audrą. Šį niūri, baugi nuotaika ilgai nesilaikė. Ją nugalėjo tėviškės šviesumas ir ramumas. Taigi nuotaika vėl pralinksmėjo, pasigirdo skambūs garsai. Kaip pastebime, šį vizija prasidėjo slogia neramia nuotaika. O pabaigoje ir vėl sugrįžo nerimas, baisumas, kurį trumpam buvo išsklaidžiusi pasakotojo vizija. Šį nagrinėta pirmoji vizija puikiai atspindi žmogaus, palikusio savo namus ir išėjusio į platų pasaulį, išgyvenimus. Širdis nusiramina, kai pagalvoji apie brangią tėviškę. Tik tėviškė, kuri liko kažkur toli, spinduliuoja šviesą, gerumą. Tokį jausmą patiria kiekvienas jaunas žmogus, o ir po daugelio metų jis vis dar tūno žmogaus širdyje. šią realią dabarties erdvę riboja ankštos, nemalonios sienos. O kai lyrinis “aš” pasineria į viziją, erdvė pasikeičia. Kelias tarsi parodo, kad ši erdvė kis, kad lyrinio “aš” žvilgsnis nesustos vienoje vietoje. Erdvė kinta horizontaliai, iš vakarų: Bet vakaruos antai jau temsta skliautas”, iki gimtinės, o dar tiksliau iki kiemo. Šią erdvės kaitą taip pat pabrėžia iš lauko grįžtantis tėvas. Paskutinėse šios vizijos eilutėse erdvė ir vėl reali. Nagrinėjamos pirmosios vizijos nuotaika kintanti. Ją atspindi lyrinio “aš” regimi vaizdai, matomos spalvos ir girdimi garsai. Pirmosios vizijos pradžioje nuotaika baugi. Tai parodo šie žodžiai: vidurnakty klaikiam, tiksent kančia. Kai lyrinis “aš” pasineria į savo viziją, nuotaika pakito. Ji pasidarė šviesi, kupina skambėjimo, ausiai mielų garsų ir akims patinkančių spalvų. Tačiau ir šiame pasakotojo regėjime nuotaika apsiniaukė, kaip apsiniaukė tėviškės dangus per audrą. Šį niūri, baugi nuotaika ilgai nesilaikė. Ją nugalėjo tėviškės šviesumas ir ramumas. Taigi nuotaika vėl pralinksmėjo, pasigirdo skambūs garsai. Kaip pastebime, šį vizija prasidėjo slogia neramia nuotaika. O pabaigoje ir vėl sugrįžo nerimas, baisumas, kurį trumpam buvo išsklaidžiusi pasakotojo vizija. Šį nagrinėta pirmoji vizija puikiai atspindi žmogaus, palikusio savo namus ir išėjusio į platų pasaulį, išgyvenimus. Širdis nusiramina, kai pagalvoji apie brangią tėviškę. Tik tėviškė, kuri liko kažkur toli, spinduliuoja šviesą, gerumą. Tokį jausmą patiria kiekvienas jaunas žmogus, o ir po daugelio metų jis vis dar tūno žmogaus širdyje Antroji vizija. Lyrinis subjektas tiki, kad namai – tai vieta, “kur išeina kažin kur nakties tamsa

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!