Visos Saulės sistemos planetos

Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: planetos, asteroidai, kometos, įvairios tarpplanetinės dujos bei dulkės ir kt. Pagrindiniai Saulės sistemos kūnai yra devynios didžiosios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Merkurijus Merkurijus pirmoji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Merkurijus- artimiausia Saulei planeta, pavadinta romėnų prekybos keliautojų dievo vardu. Merkurijus Saulę apskrieja per 88 žemiškas paras, o apie savo ašį apsisuka per 59 paras. Saulinė para Merkurijuje trunka 176 žemiškas paras. Kitaip sakant planetos para trunka dvejus jo metus. Merkurijaus paviršius išmargintas daugybe apskritų įvairaus dydžio smūginių kraterių. Didžiausios įdubos, vadinamos Kaitros jūra, skersmuo net 1300km. Merkurijaus reljefui savitumo teikia nuo 20 iki 500 km ilgio ir iki 3 km aukščio statūs skardžiai. Taip, matyt, planetos paviršiaus raukšlės, atsiradusios planetai vėstant ir traukiantis. Kai Merkurijus priartėja prie Saulės, jo paviršius ties pusiauju vidurdienį įkaista iki 430°C, o vidurnaktį temperatūra krinta iki -170°C. Tai didžiausia parinė temperatūros kaita, kokia yra žinoma Saulės sistemoje. Taip nebūtų, jei planeta turėtų šilumą sulaikančia atmosferą, bet Merkurijus jos neturi. Pagal šiluminį radijo spinduliavimą nustatyta, kad keliasdešimties centimetrų gylyje ir dieną ir naktį Merkurijaus temperatūra beveik ta pati. Taigi jo paviršinis sluoksnis yra labai blogas šilumos laidininkas. Jį greičiausiai sudaro smulki sutrupintų uolienų medžiaga. Merkurijaus paviršius yra labai tamsus- atspindi vos 7% Saulės šviesos. Aptiktas ir Merkurijaus magnetinis laukas. Jis yra maždaug 200 kartų silpnesnis negu Žemės. Nors planetos magnetinis laukas silpnas, tačiau jis atlaiko tankaus Saulės vėjo spaudimą ir formuoja aplink planetą mažą magnetosferą. Ši planeta neturi palydovų. Venera Venera- antra pagal atstumą nuo Saulės planeta. Vidutinis nuotolis nuo Saulės 108mln. km. Saulę Venera apskrieja per 225 Žemės paras. Planeta labai gerai atspinti Saulės spindulius. Kieto Veneros paviršiaus spindulys lygus 6052km. Jos sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai. Apie savo ašį planeta sukasi labai lėtai, kartą apsisuka per 243 žemiškas paras. Dar viena keistenybė- Venera sukasi priešinga kryptimi negu dauguma planetų, t.y. iš rytų į vakarus. Para Veneroje lygi 117 Žemės parų. Planetos paviršius yra gana plokščias. Didžiąją jos dalį sudaro kalvotos lygumos. Jose matyti tūkstančiai vulkaninių kupolų ir vulkanų kūgių, pasižyminčių labai nuolaidžiais šlaitais. Tarp vulkaninių formų gausu smūginių kraterių. Didžiausio jų skersmuo 275km. Mažesnių kaip 6 km kraterių nėra, nes palyginti maži meteoriniai kūnai spėja išgaruoti tankioje atmosferoje ir nepasiekia paviršiaus. Kalnynai, plokščiakalniai aprėpia vos dešimtadalį veneros paviršiaus. Aukštumų daugiausia yra šiauriniame planetos pusrutulyje. Čia esantis didžiausias plokščiakalnis, vadinamas Ištarės žeme, užima 1000x1500 km plotą. Kitas planetos didelis kalnų rajonas yra nusidriekęs 1500km palei planetos pusiaują ir iškilęs virš lygmenų iki 5km. Veneroje vulkaninė veikla aktyvesnė negu Žemėje. Veneros debesy kybo tankioje atmosferoje. Prie pat paviršiaus atmosferos slėgis lygus 9MPa. Dujų tankis vos 15 kartų mažesni už vandens tankį. 96% oro sudėtį sudaro anglies dioksidas, 3%azotas ir 1% helis, argonas, sieros dioksidas bei kt. dujos. Veneroje vandens 10000kartų mažiau negu Žemėje. Visas jis yra atmosferoje, ir vandens garai tesudaro apie 0,2% jos tūrio. Veneroje nepaliaujamai pučia rytų vėjas, jo greitis viršutinių debesų lygyje yra apie 100m/s, taigi debesys apskrieja planetą per 4 dienas. Leidžiantis artyn paviršiaus, vėjo greitis mažėja ir prie pat paviršiaus sumažėja iki 1-2m/s. Žemė Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29,8km/s vidutiniu greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės Žemė būna apie sausio 3d., toliausiai nuo saulės-apie liepos 3d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi ekliptikos plokštuma, dėl to Žemėje yra pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Ir įvairios klimato juostos. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų- plutos, mantijos ir branduolio. Atmosfera susideda iš mol. azoto, mol. deguonies, argono, vandens garų, anglies dioksido, ir kitų dujų: neono, helio, kriptono, azoto oksido, metano, ozono, sieros anhidrito, anglies monoksido, ksenono. Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto. Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-10 km gylyje. Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta sudaro litosferą - standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos apatinę dalį - astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija, arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje. Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys. Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys. Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui ir kylant temperatūrai, keičia kristalinę sandarą. Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas. Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5 kampu. Žemės paviršiaus ir magnetosferos ašies susikirtimo taškai vadinami geomagnetiniais poliais. Magnetinio. lauko indukcija geomagnetinio. pusiaujo juostoje 0.3·10-4 T, prie geomagn. polių 0.6·10-4 T. Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas - Mėnulis, du nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita (Žemės ir Mėnulio libracijos taškai, ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų. Marsas Ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Marso vidutinį atstumą nuo Saulės sudaro 223 milijonai kilometrų. Planeta aplink saulę skrieja vidutiniškai 24,11 km/s, pilną apsisukimą padaro per 687 Žemės paras. Marsas arčiausiai Žemės prieina opozicijos metu, kai Saulė, Žemė ir Marsas išsidėsto vienoje linijoje, o toliausiai- konjunkcijos metu, kai Marsas pasislepia anapus Saulės. Opozicijos metu Marsas matomas visą naktį. Marsas vadinamas “raudonąja planeta“ dėl jo rausvo atspalvio naktį žiūrint iš žemės. Planeta skrieja aplink Saulę elipsine orbita vidutiniu 24,1 km/s greičiu. Saulę apskrieja per 1,9 metų. Paros trukmė Marse 24,62 val., tik pusvalandžiu ilgesnė nei para Žemėje. Marso paviršiuje daug kraterių, plokštikalnis, lygumų, ugnikalnių yra kanjonų. Kalnuotose Marso srityse daug meteorinių kraterių, o šiauriniame pusrutulyje daug žemumų. Kalnuotos sritys virš nulinio lygio iškyla apie 4-6km bei primena žemynus. Aukščiausi planetos kalnai yra ugnikalniai: Olimpas, Arsija, Askrėja ir Povas. Marso atmosferą sudaro anglies dioksidas (95%), azotas (2.5%), argonas (1.5%), deguonis (0.1%), vandens garai (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!