Virusai kompiuterių tinkluose

Įžanga Pirmieji savaime besidauginančių dirbtinių konstrukcijų tyrinėjimai buvo daromi šio šimtmečio viduryje. Fon Neimano, Vinerio ir kt. darbuose buvo duotas apibrėžimas ir padaryta matematinė analizė išbaigtų automatų, tame tarpe ir savaime besidauginančių. Pirmieji pranešimai apie žalingas programas tyčia ir slaptai įvedamas į įvairių automatinių sistemų programinį aprūpinimą atsirado 80-ųjų metų pradžioje. Pranešimai apie programas, kurios, esant atitinkamoms sąlygoms pradeda daryti žalingus veiksmus (pvz. po atitinkamų paleidimų skaičiaus gadina sistemoje esančią informaciją), bet neturi virusams būdingos savybės pačioms daugintis, atsirado žymiai anksčiau. Pagal analogiją su personažu iš žinomo senovės Graikijos mito tokios programos gavo “Trojos arklių” pavadinimą. Tačiau, dėl įvairių priežasčių jų išplitimas yra daugiau lokalinio charakterio. Virusų programas parašė programuotojai, turėdami įvairius motyvus, bet be jokios pagarbos kitiems žmonėms. 1. „Kompiuterinis virusas” atsirado tikriausiai dėl panašumo su biologiniais Virusų samprata ir atsiradimas Pavadinimas “ prototipais, kurie dauginasi savaime. Oficialiai laikoma, kad terminą “kompiuterinis virusas” pirmas panaudojo Lechajaus universiteto (JAV) bendradarbis F. Koenas. 1984 m. 7-oje konferencijoje dėl informacijos saugumo, kuri vyko JAV. Nors praėjo nemažai laiko, virusų problemos aktualumas nesumažėjo, tačiau griežto apibrėžimo, kas yra kompiuterinis virusas taip ir nėra, nors bandymai suformuluoti tokį apibrėžimą buvo daromi ne kartą. E. Kosperskij suformulavo kompiuterinio viruso apibrėžimą. Jo manymu kompiuterinis virusas yra programa, kuri gali sukurti savo kopijas (nebūtinai visiškai sutampančias su originalu), ir gali įsiskverbti į failus, kompiuterio sistemines sritis, skaičiavimo tinklus ir pan. Tuo pačiu kopijos sugeba toliau plisti. Reikia pažymėti, kad operacinė sistema MS DOS atitinka šį apibrėžimą. Šis autorius išskiria virusų grupes, t.y. “šeimas”. Kiekvienos šių grupių atstovus galima atskirti pagal vieną požymį, kuris vadinasi “braižas”. Kompiuteriniai virusai – tai specialiai parašytos trumpos programos, kurios turi savybę “prisikabinti” prie kitų programų, t.y., jas užkrėsti ir atlikti vartotojui nepageidaujamus veiksmus. Jei pagrindinių naujų programinių produktų šaltinis yra nekontroliuojamas kopijavimas arba personaliniai kompiuteriai dažnai naudojami “daugiapersonaliniame” režime, susidaro pačios geriausios sąlygos virusui plisti. Tada tokiose įmonėse užsikrėtimas virusu yra visiškai įprastas reiškinys. Jeigu darbe yra galimybė užsiimti kuo tiktai nori, o kuo nors naudingu ar pelningu užsiiminėti nesinori arba nėra galimybės, tai iš neturėjimo ką veikti galima bandyti sukurti virusą. Programavimas vis labiau iš meno virsta į amatą, o tarp programuotojų vis rečiau sutinkami intelektualai. Virusas gali patekti į kompiuterį ne tik su programinės įrangos piratinėmis kopijomis. Visiškai legalios distribucinės disketės taip pat gali būti apkrėstos virusais. Pagal anglų firmos Sophos duomenis 1990 m. Europoje ir Amerikoje buvo parduota virš 50 000 įvairių programinių produktų ir elektroninių žurnalų užkrėstose disketėse. Žinoma daug kompiuterių užkrėtimo atvejų jų remonto metu. Taip pat galima gauti virusą ir perkant kompiuterį. Virusas “Eddie” atsirado buvusioje TSRS kartu su bulgariškais kompiuteriais. Bet tai yra pusė problemos. Kita jos pusė yra ta, kad baigėsi laikas, kai užteko trijų antivirusinių programų tam, kad susidoroti su visais žinomais virusais. Baigėsi laikas nedidelių globalinių epidemijų. Ateina laikas lokalių virusinių intervencijų (firmos ribose). Šios epidemijos lokalinio charakterio, kadangi vartotojai tapo raštingesni ir daugelis iš jų skelbia pavojų iš karto po kompiuterio užsikrėtimo. Bet šių epidemijų skaičius auga pernelyg greitai. Kartu su tuo ir dėl to smarkiai sumažėjo galingų antivirusinių programų – fagų “gydytojų” aktualumas. 2. Virusų daroma žala Žala dėl viruso “chuliganiškų veiksmų” gali būti labai didelė. Virusas gali: 1. Užkrėsti programas. Tuomet sumažėja disko apimtis, nes užkrėstos programos yra didesnės už neužkrėstas. Užkrėstos programos gali nustoti dirbti arba gali pradėti dirbti neteisingai. 2. Sukelti įvairius vaizdinius ir garsinius efektus, kurie trukdo dirbti su kompiuteriu. 3. Sumažinti sistemos darbo našumą (pvz.: sulėtinti įvedimo ir išvedimo operacijas). 4. Modifikuoti duomenų failus (pvz. keičia skaitmenis duomenų bazėse). 5. Naikinti informaciją diskuose. 6. Fiziškai gadinti kai kuriuos kompiuterio įrenginius (pvz. nutrina kieto disko takelio magnetinį sluoksnį). Virusu užkrėstas kompiuteris gali užkrėsti ir kitą kompiuterį. 1. Iš užkrėsto kompiuterio gali būti perrašyta programa turinti virusą. Jei ši programa bus įvykdyta kito kompiuterio, tai pastarasis užsikrės virusu. 2. Į užkrėstą kompiuterį gali būti įdėtas neapsaugotas nuo įrašymo diskelis su programa. Virusas gali užkrėsti šią programą. Jeigu programa bus vykdoma kito kompiuterio, tai šis užsikrės virusu (diskelis gali būti užkrėstas atliekant pačias pagrindines operacijas, pvz.: peržiūrint diskelio turinį (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!