Vertybių analizė Šatrijos raganos „Sename dvare“

Šeima: • Visas kūrinys yra per šeimos prizmės paveikslą. Pati rašytoja praktiškai biografiškai aprašo savo šeimos gyvenimą, tik pakeičia vardus. • Šeima yra pabrėžiama per pagrindines vertybes, kurios ir laiko ta šeimos branduolį - meilė. Meilė ypač tarp vaikų ir mamatės. • Tarp motinos ir jos vaikų yra stiprus ryšys. Tik vaikai (ne vyras) supranta savo motiną, pastebi net nuotaikų kaitą, įspėja jos mintis: „Bet aš norėčiau, kad mamatei būtų visada malonu ir gera. Ir skaudu man, jei taip nėra. Žinau, kad skaudu ir jai. Matau, kad tuomet jos veide pirmą valandėlę žybtelia apmauda ir atkarumas. Bet žibtelėjus akimirksniu gęsta, ir visai ramiai ir meiliai, kaip paprastai, užvožus pianiną, ji eina, kur jos reikalaujama.“ Vadinasi, ne tik motina yra globėja. Vaikai taip pat globoja mamą. ( ir tas epizodas, kai Irusia grįžus tėveliui namo, pasakė jam, jog nevarytų mamatės nuo pianino, nes ji neseniai pradėjo) • Šeima ir vidiniai šeimos santykiai apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį. Irusios ir Mamatės santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros asmeniu, atskleidžiant šiltus jos jausmus motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja („Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją Mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė. Ir ūmai pamačiau, kad tarp Mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo…“), jaučia džiaugsmą būdama su ja, netgi bijo ją prarasti, nusiramina motinos apkabinta. Ji nepalieka motinos netgi jai apžiūrint ligonius, dirbant buities darbus, susitinkant su draugais ar keliaujant po kaimą. Motinos ir dukters bendravimas ir jo temos „Sename dvare“ byloja apie jų sielų tarpusavio artumą. • Kita pusė yra tėvelis ir jo auklėjimo būdai, kurie vienaip ar kitaip yra tos šeimos dalis. Kaip jis remiasi pedagogiją, kurią iš pradžių pamini su žmonėmis, kurie dirba pas juos, bet vėliau užsimena ir apie vaikus - "pedagogija negali apsieiti be drausmės, be bausmės. Pedagogija, paremta vienu švelnumu – tai tik idealistų svajonės. Žinoma, pripažįstu, kad atsitinka tokių subtilių vaikų, prie kurių reikia taikinti labai subtilias pedagogijos priemones – imkim kad ir mūsų vaikus. Bet prastas žmogus – tai vaikas be galo nesubtilus, baisus storžievis. Tik tuomet tegalima su juo ką nors padaryti, kai jis bijo, kai žino, kad už prasikaltimą jį nubausiu, o jei prireiks, tai ir išdablysiu paskutiniais žodžiais ir galų gale net per ausį sudrošiu." - iš to galima matyti, koks yra tėvo paveikslas šiame kūrinyje ir vaidmuo šeimoje. Koks jis nori būti valdingas ir yra visiška priešingybė mamatės įsitikinimams bei pažiūroms. Menas: • Visų pirma, menas ir jo galia yra parodoma per muziką, kokius jausmus ji sukelia ir kaip laimingai, grodama gali jaustis mamatė - "Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė! Pagros ką nors liūdna – ir ašaros nejučiomis ima riedėti iš akių, o širdį taip skauda. Pagros linksmai – ir ima noras šokti ir juoktis. Ir kaip ji myli muziką – ji viską užmiršta begrodama. Juk neseniai, kai tėvelio nebuvo namie ir niekas nepertraukė, mamatė grojo ir grojo be galo." • Kitas epizodas yra gėlės ( kaip ir iš rašytojos biografijos yra žinoma, kad jai gėlės yra artimas ir brangus dalykas, taip ir šiame kūrinyje ji neapleidžia jų vaizdingai ir meniškai neaprašius) - "Žinot, vaikeliai: gėlės – tai žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsoti ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru." • Ir jau specifiškai minimos tik rožės, su kuriomis ne tik Irusia lygina mamatę, bet jos metaforiškai personifikuojamos kaip gyvos būtybės - "Žinai, Irute, tas meilus kvapas – tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios žmonių širdys" Religija: • Laikinumo ir amžinybės santykis bei mirties motyvas Šatrijos Raganos kūryboje ryškiai atsispindi maždaug nuo 1900 metų. "Ir žavi mane mirtis", - tikroji šios minties prasmė išryškėja žvelgiant būtent krikščionio žvilgsniu: siela nemirtinga, ir kaip tik ji - vertingiausia žmogaus dalis. Po mirties ji išsilaisvina iš kūno ribotumo, todėl gyvenimas ir suvokiamas kaip pareiga, kaip galimybė mokytis ir tobulėti, galimybė patirti nušvitimą. • Iš mamatės dienoraščio: "Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus. Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai tai juk aš pati. Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim." ( siela yra viso tikėjimo, nu bent didžiosios dalies pagrindas, todėl kai žmogus gali suprasti savo sielą, ją išjausti, išgyventi ir pergyventi viską - tai be galo grindžia ir religijos esmę ir kaip žmogus aplamai žiūri į religiją.) • "Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!" Tautiškumas: • Mamatė savo užrašuose su dideliu susižavėjimu pasakoja apie Levanardą, knygnešį ir dievadirbį. Be to, paminima, kad mamatė parduoda brangią tėvelio dovanotą apyrankę ir pinigus perduoda knygnešiui Levanardai, kad šis atiduotų "kur reikia" - savo pinigais paremia uždraustų knygų leidybą, kurią pavadina "šventu" darbu. • Mamatės sąmoningumą ir asmenybės brandumą liudija ir jos požiūris į lietuvių kalbą. XIX a. pabaigoje, kai vyksta apysakos veiksmas, lietuvių kalbos vartojimas susibūrimuose buvo beveik žygdarbis. • Mamatė, altruistė ir demokratė, aktyvi žmonių švietėja, nuoširdžiai žavisi žmonėmis, puoselėjančiais gimtąją kalbą. "Užrašuose" ne kartą išsakoma pagarba lietuvių kalbai ir ją vertinantiems žmonėms, kurie yra dvasiškai pranašesni, įžvalgesni už kitus. • Medžioklės puotos scenoje mamatė pasiūlo dvarininkaitems įsteigti mažą ratelį, kurio nariai apsiimtų mokyti darbininkų vaikus. Kai diskutuojama, kokia kalba mokyti ( lenkų ar lietuvių), mamatė užsimena, kad "pati kiek jau metų" mokanti lietuvių kalbą. • Mamatės paveikslas įprasmina ne tik dvasinį ir fizinį grožį, bet ir labai giliai suvoktą pareigą savajam kraštui ir jo žmonėms. • Epizodas kai bočelis Irusiai padovanojo Lietuvos istorijos knygą, kurią privalu gerbti. "Štai duodu tau trumpą Lietuvos istoriją. Kaip tik tinka tau. Veizėk, gerbk ją, atvažiavęs pas jus, visados kontroliuosiu, kaip ji atrodo. Mokykis iš jos atsidėjusi, aš egzaminuosiu, turėsi be klaidos man atsakinėti. Kiekvienas žmogus turi gerai žinoti savo šalies istoriją. " Ir kaip jam užkliuvo, kad Irusia pradėjo juoktis iš žodžio "Kukuvoitis" ir pats nusistebėjimas ir suregavimas į Irusios išraiška, ji privertė ginti įsisenijusias tautos ir Lietuvos istorijos vertybes ( tai taip gali būti ir kartų santykis, į tam tikrus brangius ir šventus dalykus) "Kas čia juokinga? Tik kvailiui viskas juokinga. Išmintingas ir doras žmogus turi kalbėti ir mąstyti apie savo protėvius su didžiausia pagarba. Jei juoksies, aš būsiu priverstas atimti knygelę." • Vėl iš mamatės dienoraščio ir kaip ji jausmingai bei su pagarba apibūdina lietuvių kalbą: "Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošimą, jaučiu kvapą šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio. Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba – tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmonė. Geriausiai ją moki žmogus, pripratai prie jos, prisirišai, net pamylėjai, tačiau, atminus senutę motiną, apleistą tamsiame užkampyje, stipriau suplaka širdis. Yra kažkokių slaptingų siūlų, rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąją" • Na ir žinoma Dvaras, kuris yra viso kūrinio pamatas, taip pat yra kultūros saugotojas ir skleidėjas Gamta: • Gamta yra visų mamatės išgyvenimų ir minčių fonas. Ji jaučia kiekvieną gamtiškojo pasaulio pasikeitimą ir judesį: gelstančius lapus, gyvą lietų, žydinčias rožes, besiskleidžiančią naktį. Peizažai apysakoje yra paslaptingi, keliantys ilgesį, skatinantys susimąstyti apie būties esmę. Gal todėl mamatei labai artima naktis. Naktis ją išlaisvina. „Liūdesys ir ilgėjimasis yra pagrindinė Marijos sielos būsena, bet ji jaučia ir džiaugsmą, kai „juokias saulė, juokias visa žemė“. Gamtos pasaulis atrodo lyg būtų visai kitas, savų dėsnių

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!