VBE egzaminui: rašinio struktūra

PATARIMAI RUOŠIANTIS LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS BRANDOS EGZAMINUI: APIE GILIĄJĄ IR FORMALIĄJĄ RAŠINIO STRUKTŪRĄ Mindaugas Grigaitis, Kauno jėzuitų gimnazija Ko negalima pamiršti? •Būtina pasiremti privalomų autorių kūriniais: https://bit.ly/306oWLO • Samprotavimo rašinyje būtina pasiremti bent vieno privalomo autoriaus kūriniu ir kontekstu. •Literatūriniame rašinyje vieno privalomo autoriaus kūriniu ir kontekstu ir kito pasirinktinai autoriaus kūriniu ir kontekstu. •Parašyti bent 500 ž., pažymėti jų ribą. •Skliaustuose nurodyti autoriai yra tik rekomenduojami. Rašinio įžanga ir pabaiga ● Pristatoma tema: apibrėžiama sąvoka arba pateikiamas koks nors pavyzdys (citata, istorinis įvykis, Biblijos ar mito pasakojimas ir pan.), kuris padėtų temą pristatyti. ● Būtina suformuluoti bent 2 aspektus (požiūrio taškus į temą). ● Juodraštyje aspektus pasižymėkite skirtingomis spalvomis, kad vėliau galėtumėte „sekti“ pastraipose. ● Pabaigoje „įrėminama“: grįžtama prie įžangoje aptarto pavyzdžio, nepamirštami aspektai. RAŠINIO KADA ŽMOGUS GYVENA VISAVERTĮ GYVENIMĄ? ĮŽANGA Žmogus – išskirtinė, sąmoninga ir protinga būtybė, turinti daugybę poreikių. Psichologai, kad geriau tai pavaizduotų, naudoja piramidę, kurios apačioje – primityvūs fiziniai poreikiai: maistas, miegas, pastogė. Truputį aukščiau: šeima, išsilavinimas ir darbas, o piramidės viršuje – savirealizacija, meninės ir mokslinės veiklos, gyvenimo įprasminimas. Kai primityvūs poreikiai patenkinti, žmogus susirūpina gyvenimo prasme. Laimingas ir pilnas gyvenimas tampa siekiamybe, žmogus ieško to, kas suteikia gyvenimui prasmę. Dvasiškai brandi asmenybės supranta, kad visavertis gyvenimas neįmanomas be pasiaukojimo ir savo pašaukimo suvokimo. PABAIGA Žmogus negali gyventi visaverčio gyvenimo, jei tenkina tik primityvius poreikius. [GRĮŽTAMA PRIE POREIKIŲ PIRAMIDĖS] Esame socialios būtybės, sukurtos būti su kitais, dėl to gyvenimas vienam ir tik dėl savęs niekaip nesukuria gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo. Be to, nežinodamas, kas jis yra, koks jo pašaukimas, žmogus taip pat negalės būti laimingas. Baigdama savo apmąstymus, drąsiai teigiu, kad pasiaukojimas ir savęs pažinimas yra tai, kas įprasmina gyvenimą. LITERATŪRINIO RAŠINIO ŽMOGAUS DVASINIAI POREIKIAI LITERATŪROJE ĮŽANGA Pirmiausiai Dievas sukūrė dangų ir žemę bei šviesą ir tamsą. Kitą dieną pasaulyje įsiviešpatavo augalai, o dar kitą radosi ir gyvūnai. Pamatęs, jog visa tai yra gera, Dievas sumanė, jog naujajam Jo kūriniui reikalingas rūpestingas valdovas. Taip buvo sutverti pirmieji žmonės Adomas ir Ieva. Nuo to laiko kiekvienas jų palikuonis, kartais ir nesąmoningai, trokšta harmonijos, kuri labiausiai pripildo, būnant tarp augalų ir gyvūnų, bei nori mylėti ir būti mylimas. Šiuos du prigimtinius dvasinius poreikius dažnai randame ir literatūros kūriniuose: Maironis eilėraštyje „Pavasaris“ vaizduoja žmogaus troškimą jausti ramybę, kurią geriausiai suteikti gali gamta, o Erichas Marija Remarkas romane „Trys draugai“ – giliai viduje užslėptą norą patirti abipusę meilę. Pabaiga Nors nuo pasaulio sukūrimo istorijos, minimos Biblijoje, praėjo jau be galo daug metų, kaip matome, pagrindiniai du žmogaus dvasiniai poreikiai: harmonija, suteikiama gamtos (minima Maironio „Pavasaryje“), bei noras patirti abipusę meilę (minima Ericho Marijos Remarko „Trijuose drauguose“) – vis dar yra svarbūs motyvai, nors šie literatūros kūriniai parašyti ne taip seniai, palyginus su Biblija. Edvardas Munchas „Vyro galva moters plaukuose“ (1896). Edvardas Munchas „Geismas“ (1888). Edvardas Munchas „Harpija“ (1900). Dėstymo pastraipos struktūros Dedukcinė samprotavimo pastraipa • TEIGINYS -> ARGUMENTAI (TEIGINIO KOMENTARAS) -> KONTEKSTAS -> PAVYZDYS (PRIVALOMAS KŪRINYS) -> (PAPILDOMAS PAVYZDYS) -> IŠVADA Bene brandžiausia visaverčio gyvenimo forma – meilė ir pasiaukojimas dėl artimo žmogaus. [T] Nors modernus pasaulis kviečia žmogų būti individualistu ir žiūrėti vien savo naudos, tačiau vien savo gėrio siekimas jokiais būdais nėra tai, kas suteikia žmogui gyvenimo prasmę. Tarkim, turtingiausi pasaulio žmonės dažniausiai tampa filantropais. Tai rodo, kad anksčiau ar vėliau žmogus pajunta, kad turtai neatneša prasmės ir galvodami tik apie save pasiliekame dvasinių poreikių piramidės dugne. [TK] Juozas Tumas – Vaižgantas, gyvenęs pasišventusiojo, kunigo gyvenimą, taip pat prasmę rado tarnystėje visuomenei.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!