Valkatavimo socialinės priežastys ir pasekmės referatas

Kai kurios socialinės grupės yra visuomenės nepriimamos, ignoruojamos, atstumiamos ir užmirštamos. Tokioms visuomenės grupėms priskiriami valkatos, žmonės, gyvenantys iš atsitiktinio uždarbio, “nerandantys vietos pasaulyje”, įvairaus plauko nusikaltėliai, elgetos. Sociologų manymu, tokios būsenos kaip nusikaltimas, savižudybė, skurdas, pamišimas, prostitucija ir panašios laikomos patologinėmis. Visuomenės grupės, kurios atspindi šias būsenas, paprastai vadinamos marginalinėmis. Kai kurie istorikai ar sociologai vartoja sąvoką “paribio žmonės”, “atstumtieji”, “pavojingos klasės”. Iš esmės jos reiškia tą patį – žmones, kurių gyvenimo būdas, užsiėmimas nerado vietos visuomenės hierarchijoje. Ši antivisuomenė turi savo sąmonę, savitas komunikacijas ir organizacijos formas, savo vaidmenis ir papročius.
Skurdui, elgetoms, valkatavimui ir vargšų globai yra skirta gana daug istoriografinės literatūros. Daugelyje šaltinių yra nagrinėjama politika skurdo atžvilgiu. . XX a. Septintajame – aštuntajame dešimtmetyje akylesnio tyrinėtojų žvilgsnio sulaukė vargšai, elgetos, jų požiūris į pasaulį, jų gyvenimo būdas. Istorikai pradėjo naudoti naujus šaltinius, anksčiau nesulaukusius dėmesio, tokius kaip, pavyzdžiui skurstančiųjų pagalbos prašymai. Be to senieji šaltiniai buvo naujai interpretuojami. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimuose vis daugiau dėmesio skiriama skurdo, elgetavimo ir nusikaltimų problematikai. Daugelyje darbų, skirtų valkatų tematikai, tenkintasi antivalkatiškų įstatymų bei represijų analize. Antivalkatiškų įstatymų analizė atskleidžia valdžios ir visuomenės požiūrį į šią visuomenės grupę, nusako jos vietą socialinėje visuomenės struktūroje. Naudojantis grožine ir moksline literatūra, pradėta analizuoti valkatų, kaip visuomenės grupės, struktūra, motyvacija, ryšys su nusikaltimais.
Valkatavimas XIX a. Lietuvoje
Valkatos tapatinami su elgetomis. Visuomenė į elgetas žiūrėjo įvairiai. Jie suvokiami kaip atskira visuomenės grupė: nors prilyginama nusikaltėliams, valkatoms, bet tuo pat metu labiausiai toleruojama, stengiamasi ją integruoti į visuomenę.
Valkata, paprastai laikomas nesėslus benamis, neturintis pastovaus pragyvenimo šaltinio žmogus. Buvimas valkata asocijavosi su laisvu žmogumi. Svarbiausias laisvės požymis baudžiavos laikais buvo galėjimas apleisti poną arba jo neturėti. Tradicinėje visuomenėje valkata buvo socialiai nepriklausomas, tai yra neturintis šeimininko, asmuo. Istoriniuose teisiniuose šaltiniuose valkatos traktuojami kaip nusikaltėliai, prieš kuriuos imamasi represinių priemonių. Taigi valkata laikomas žmogus, kurio priklausomybė neaiški, - socialiai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!