Vaikystės autizmas

ĮVADAS Sveikata mūsų gyvenime yra pati svarbiausia, jos nenupirksime už jokius pinigus. Todėl ja privalome rūpintis jau vaikystėje, aišku, mūsų vaikyste privalo pasirūpinti mūsų tėvai, užtikrinti saugią bei šiltą aplinką. Įvairūs sutrikimai, atsirandantys ankstyvoje vaikystėje, turi neigiamų pasekmių, kai žmogus jau yra suaugęs, jei į tuos sutrikimus nebuvo atkreiptas dėmesys. Vaikystė – pats gražiausias žmogaus gyvenimo etapas, tačiau ir šiame etape esti įvairiausių neigiamybių, sutrikimų kurie neleidžia visiškai mėgautis vaikystės teikiamais malonumais. Vienas iš tokių sutrikimų yra – autizmas. Autizmas yra įvairiapusis raidos (vystymosi) sutrikimas, besitęsiantis visą žmogaus gyvenimą. Paprastai autizmas prasideda iki 3 metų amžiaus, t.y. vystymosi periodu, sutrikdydamas vaiko įvairių psichikos sričių funkcionavimo vystymąsi. Temos pavadinimas. Vaikystės autizmas. Temos aktualumas. Šiandien vis daugiau vaikų suserga įvairiomis ligomis, ir viena iš jų yra autizmas, tai nėra labai sena liga, tačiau tiesioginio gydymo vis dar nėra. Mano darbas leidžia susipažinti su šios ligos rūšimis, yra pateikti tam tikri gydymo metodai. Tai aktuali informacija tėvams, kure augina tokį vaiką. Aktuali yra ir mums, nes ir mes kažkada būsime tėvais. Autizmas - sunki liga, kuri neleidžia vaikams mėgautis vaikystės teikiamais malonumais, todėl yra labai svarbu užtikrinti tokiems vaikams, kuo geresnes sąlygas, kad jie jaustųsi pilnaverčiais visuomenės gyventojais. Darbo tikslas. Išanalizuoti vaikystės autizmą. Tikslui pasiekti, reikia atlikti tokius uždavinius: 1. Išsiaiškinti autizmo koncepciją; 2. Išanalizuoti autizmo keletą rušių; 3. Išnagrinėti gydymo metodus. Darbo metodai. Mokslinių bei internetinių šaltinių analizė. Mano darbas susideda iš keturių dalių. Pirmoje dalyje yra analizuojami įvairūs autizmo apibrėžimai, antroje dalyje dėmesys yra skiriamas autizmo pagrindinėms rūšims analizuoti, o trečioje dalyje, visas dėmesys sutelktas į šio sutrikimo gydymą. Ketvirtoje – plačiau aptarta elgesio korekcija. Buvo atsiribota nuo kitų sutrikimų, kurie yra panašūs į autizmą, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tik pagrindinėms rūšims, bei pagrindiniams gydymams, kurie turi didžiausią reikšmę vaiko gyvensenai. Kiti, ne taip dažnai pasireišiantys sutrikimai yra užsiminti, bet plačiau neanalizuoti. 1. AUTIZMO KONCEPCIJA Autizmas - pakankamai senas socialinis vaikų sutrikimas ir pirmą kartą jis buvo aprašytas 1943 metais JAV gydytojo L.Kanerio ir beveik tuo pat metu Austrijos gydytojo H.Aspergerio (panašiu laiku šis sutrikimas buvo pastebėtas ir Rusijoje). Įdomu yra tai, kad Kanerio įsitikinimu, tokių vaikų iki tol nėra buvę - nei jis nei jo kolegos nieko panašaus nebuvo matę. Tad galima daryti hipotezę, kad autizmas atsirado (arba pradėjo labiau plisti) kažkur apie 1931 metus (būtent tada gimė Kanerio ir Aspergerio pacientai). Vėliau tyrinėjant šį sutrikimą buvo išskirta visa grupė panašių sutrikimų, kurie dabar yra apjungti po vienu autizmo spektro vardu ir dar kitaip yra vadinami įvairiapusiais raidos sutrikimais. Į šią grupę įeina: Vaikystės autizmas, Atipiškas autizmas, Rett'o sindromas, Dezintergaciniai vaikystės sutrikimai, Hiperaktyvus sutrikimas, susijęs su protiniu atsilikimu ir stereotipiniais judesiais, Asperger'io sindromas, kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai, nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas. Gana didelę įtaką autizmo tyrimams ir požiūriui padarė iki šiol nepaaiškintas autizmo atvejų didėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose (nuo 1990 metų išaugo apie dešimt kartų). Kalbama apie epidemiją. Autizmas Amerikoje jau ne vien specialistų ar autistiškų vaikų tėvų, bet ir visos visuomenės pokalbių tema: apie autizmą kalba politikai, kuriami filmai, komiksai. Autistiškus vaikus mokinami atpažinti policininkai, socialiniai darbuotojai. Pasak vieno internetinio puslapio1, autizmas yra raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą. Autizmo lemiami raidos sutrikimai apima tam tikrą spektrą, todėl autizmas pasireiškia skirtingai kiekvienam individui. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai gali kalbėti, tuo tarpu kiti kalba sunkiai arba visiškai nekalba. Ne tokie sunkūs autistiško raidos sutrikimo atvejai diagnozuojami kaip įvairiapusis raidos sutrikimas arba Aspergerio sindromas (asmenų, kuriems nustatytas Aspergerio sindromas, kalba normali, tačiau jie patiria daug autistiškų socialinių bei elgesio problemų). Jei autizmas ar autizmo spektro raidos sutrikimas negydomas, daugelis autistų vaikų neišvysto pakankamų socialinių įgūdžių: jie gali neišmokti kalbėti ir deramai elgtis. Tik labai nedaug vaikų visiškai atsistato be jokio gydymo. Gera naujiena yra tai, kad egzistuoja įvairūs efektyvios pagalbos būdai. Tačiau jų poveikis vaikams skirtingas: kai kurie metodai gali lemti didelį pagerėjimą, o kiti - beveik jokio. Nėra tokio gydymo metodo, kuris padėtų kiekvienam autistui. Priešingai nei buvo tvirtinama iki šiol, autizmas gali būti gydomas. Autistai gali vystytis ir tobulėti. Svarbu kuo anksčiau pradėti teikti jiems efektyvią pagalbą, gydyti ir ugdyti vaiką autistą. Kuo anksčiau šie vaikai gauna tinkamą pagalbą, tuo geresnės prognozės. Jų pažanga gyvenime tikriausia bus kiek lėtesnė, bet jie tikrai galės gyventi laimingą ir vaisingą gyvenimą. Autizmas – įvairiapusis vystymosi raidos sutrikimas, kuriam būdingos raidos anomalijos ar pažeidimai, išryškėjantys iki 3 metų amžiaus, ir pasireiškiantis 3 veiklos srityse-socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio. Berniukams šis sutrikimas nustatomas tris kartus dažniau, nei mergaitėms. Dažniausiai nebūna ankstesnio visiškai normalaus vystymosi periodo. Pažeidžiamas socialinis bendravimas. Vaikas netinkamai supranta socialinius – emocinius signalus: jis nepakankamai reaguoja į kitų žmonių emocijas, savo elgesiu netinkamai prisitaiko prie socialinės situacijos. Be to,būdingas skurdus socialinių signalų vartojimas ir silpna socialinių, emocinių ir komunikacijos įgūdžių integracija, ypač socialinio ir emocinio bendravimo stoka. Taip pat gali būti nepakankamas socialinis turimų kalbinių įgūdžių vartojimas, pažeisti sugebėjimai žaisti imitacinius bei socialinius žaidimus, blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei fantazijos stoka mąstymo procesuose. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija ir kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama. Autistiškiems vaikams būdingas besikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai ir užsiėmimai. Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdienės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus. Autistams būdingas savitas svyravimas į priekį ir atgal. Ypač ankstyvoje vaikystėje gali būti specifinis prisirišimas prie neįprastų, dažniausiai kietų daiktų. Vaikai gali reikalauti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali būti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais ir kt. Greta minėtų požymių, autistiški vaikai dažnai turi kitų nespecifinių problemų: baimės, miegojimo ir valgymo sutrikimai, įniršio priepuoliai ar agresyvus elgesys. Gali būti autoagresija (pvz.: riešų kandžiojimas), ypač jei autizmą lydi protinis atsilikimas. Daugeliui autistų trūksta spontaniškumo, iniciatyvos ir kūrybingumo organizuojant laisvalaikį, jie sunkiai apsisprendžia. Vaikams augant, specifinių autizmo požymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus. Šie trukumai sukelia panašaus pobūdžio socializacijos, komunikacijos ir pomėgių problemų.2 Mūsų visuomenėje nepritampantys, kitokie yra atstumiami. Kiekviename atsiskyrėlyje grupė įžvelgia galimą pavojų. Vienišius tarsi be žodžių sako: „Dabar man jūsų nereikia! Todėl jūsų taisyklės man negalioja, galiu joms nepaklusti!“ Taip grupė netenka savo valdžios, o už tai ji gali keršyti – tiesiog nuvertinti vienišių. Gindamasi grupė stengiasi išstumti tai, kas jai svetima. Autistas vaikas gali tapti atstumtuoju tiek vaikų grupėje, tiek kitose visuomeninėse sistemose. Autistai vaikai dėl sutrikusios adaptacijos naujoje aplinkoje, kontakto baimės, jautrumo pasikeitimams, pavojaus nejautimo, valgymo ir miego problemų, bendravimo sutrikimų patiria daug nerimo ir baimių. Tiek artimiausi vaiko aplinkos žmonės, tiek sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigų darbuotojai turi padėti sumažinti adaptacijos sunkumus, sugebėti tinkamai užmegzti ir palaikyti kontaktą su šiais vaikais, suprasti jų bendravimo bei elgesio ypatumus ir atsižvelgti į jų specifinius poreikius. Dažnai žmonės nėra susipažinę su sutrikusios raidos vaikų specifiniais elgesio ir bendravimo ypatumais. Norėdami išvengti neigiamų jausmų ir baimių, žmonės yra linkę ignoruoti ar išskirti sutrikusios raidos vaikus, atsiriboti. Toks aplinkinių požiūris į vaiką neigiamai veikia jo savijautą, padidina ir vaiko, ir jo tėvų patiriamą stresą. Tėvai dažnai būna nusivylę ir skausmingai išgyvena savo vaiko socialinės adaptacijos nesėkmes, reikiamos pagalbos ir supratimo nebuvimą. Lietuvoje kol kas atskiros tėvų, auginančių autizmo sutrikimą turinčius vaikus, organizacijos nėra, jie dalyvauja 1989 metais įsikūrusios Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ veikloje. Bendrija „Viltis“ yra daug nuveikusi sprendžiant autistų vaikų šeimoms kylančias problemas. Teikiama psichologinė - socialinė pagalba, inicijuojamas tinkamos įstatyminės bazės sukūrimas, dieninių specialiųjų ugdymo įstaigų steigimas, organizuojamas transportas vaikams su negale atvykti į ugdymo įstaigas, šventiniai renginiai, vasaros poilsis, informaciniai leidiniai ir kt. 2. AUTIZMO RŪŠYS Autizmo sutrikimas paplitęs visame pasaulyje. Minėtą sutrikimą turintys vaikai gimsta įvairiose šeimose, nepriklausomai nuo tėvų išsilavinimo, socialinės padėties ir rasės. Laikoma, kad autizmas pasitaiko 0,6-0,2% vaikų. Vienintelis tyrimas Lietuvoje buvo atliktas prieš penketą metų Vilniaus mokyklose. Jis parodė, jog autistiški vaikai sudaro 0,12%. Taip pat paaiškėjo, kad tik apie 9% vaikų jau buvo diagnozuoti, kiti 91% sužinojo turintys šį sutrikimą pirmą kartą tyrimo metu. Tad jei Lietuvoje ir būtų kokia statistika, ją reikėtų dauginti maždaug iš 10 kartų. Autizmo sutrikimas išlieka visą gyvenimą. Autizmo požymiai gali keistis: stiprėti arba silpnėti, o kartais ir visai išnykti, bet keistumai ir ypatumai išlieka visą laiką. Dauguma autistų prisitaiko prie gyvenimo, bet jiems reikia pagalbos. Esti įvairių sutrikimų, kurių pasireiškimo formos taip pat skiriasi. 2.1 Hiperkineziniai sutrikimai Šiai sutrikimų grupei būdinga ankstyva pradžia.Vaikas yra pernelyg judrus. Jis negali sukaupti pakankamai dėmesio, dėl to atsiranda sugebėjimo atlikti užduotis stoka - šie bruožai būdingi įvairioms situacijoms ir yra ilgalaikiai. Hiperkineziniai sutrikimai dažniausiai prasideda penkeriais pirmaisias gyvenimo metais. Jiems būdinga pastovumo stoka veikloje: tendencija pradėti kitą veiklą, nepabaigus pirmosios, ir pan. Šios problemos paprastai tęsiasi visą mokyklinį amžių. Hiperkineziški vaikai dažnai būna neapgalvotai drąsus ir impulsyvūs, linkę į nelaimingus atsitikimus, dažnai turi problemų dėl tvarkos. Jie nepaklūsta nesusimąstydami, nesąmoningai. Bendraudami su suaugusiais, tokie vaikai dažnai būna be socialinių „stabdžių“. Be to, jie nėra populiarūs tarp kitų vaikų ir gali būti izoliuoti. Pažinimo procesai dažnai sutrikę, būdingi specifiniai judesių bei kalbos raidos sutrikimai.3 Plačiai paplitusi nuomonė, kad konstitucinės anomalijos turi lemiamą vaidmenį šių sutrikimų genezei, bet žinių apie specifinę etiologiją trūksta. Pastaraisiais metais šiems sindromams apibūdinti paplito terminas „dėmesio deficito sindromas“. Čia šis terminas nevartojamas, todėl, kad jis reiškia kol kas dar neišaiškintus psichologinius procesus, ir siūloma įtraukti nerimastingus, susirūpinusius arba „užsisvajojusius“ abejingus vaikus, kurių problemos, matyt, yra kitokios. Kaip bebūtų, yra aišku, kad elgesio analizės aspektu nepakankamo dėmesio problemos yra pagrindinis šių hiperkinezinių sindromų bruožas. Hiperkinezinių sutrikimų problemos paprastai tęsiasi per visą mokyklinį amžių ir netgi suaugusiems, tačiau daugeliui tokių individų pastebimas laipsniškas bendros veiklos ir dėmesio pagerėjimas. Keletas kitų liguistų reiškinių gali lydėti šiuos sutrikimus. Antrinės komplikacijos - tai disocialus elgesys ir žemas savęs vertinimas. Hiperkineziniai sutrikimai gana dažnai būna kartu su kitais griaunamo elgesio sutrikimais, pavyzdžiui, „nesocializuotu elgesio sutrikimu“. Tačiau šiuo metu sukauptos žinios rodo, kad reikia išskirti grupę, kurioje hiperkinezinis elgesys yra svarbiausia problema.4 2.2 Elgesio sutrikimai Daugeliui vaikų, turinčių autizmo požymių, kyla vienokių ar kitokių elgesio problemų. Šie vaikai gali būti arba labai aktyvūs, sunkiai nustygstantys vienoje vietoje, arba labai ramūs. Elgesio sutrikimais vadinamas pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvys ir iššaukiantis elgesys. Toks elgesys sutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėra paprastas vaikiškas išdykavimas ar paauglio maištavimas. Elgesio sutrikimas dažnai susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant blogus santykius šeimoje ir nesėkmes mokykloje. Jis dažniau būdingas berniukams. Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje. Kai agresyvus ir iššaukiantis elgesys būdingas tik namų aplinkoje, su namiškiais. Vaikas gali vagiliauti iš namų, laužyti žaislus, plėšyti drabužius, gadinti baldus ar kitą brangią nuosavybę. Galima prievarta prieš savo šeimos narius, sąmoningas savo namų padeginėjimas ir kt. Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas. Šis elgesio tipas paprastai sutinkamas tarp jaunesnių kaip 9- 10 metų vaikų. Tai toks elgesio tipas, kaip vyrauja iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis elgesys, tačiau nėra disocialinių ar agresyvių poelgių, pažeidžiančių įstatymus ar kitų žmonių teises. Dažnai toks elgesys išryškėja bendraujant su tais suaugusiais ir bendraamžiais, kuriuos vaikas gerai pažįsta.5 Vaikams autistams būdingą elgesį galima suskirstyti į šias kategorijas: • autoagresyvumas (savęs žalojimas) — rankų kandžiojimas, galvos daužymas; • agresyvumas (kitų žalojimas) — spjaudymas, spardymas, mušimas; • staigus veiklos nutraukimas — riksmas arba pabėgimas iš veiklos vietos, daiktų išmėtymas; • pakartotiniai veiksmai — nuolatinis daiktų kišimas į burną, besaikis klausimų kartojimas; • nesugebėjimas savęs kontroliuoti — fizinio kontakto vengimas, dėmesio sukaupimo stoka, žalingi įpročiai.6 2.3 Emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje Emociniai sutrikimai, pasireiškiantys vaikysteje ir paauglystėje, atskiriami nuo suaugusiųjų tipo neurozinių sutrikimų. Tyrimų duomenys rodo, kad dauguma vaikų su emocijų sutrikimais tampa normaliais suaugusiais, kuriems nepasireiškia neurozinis sutrikimas. Visai normalu, kai maži ikimokyklinio amžiaus vaikai jaučia nerimą atsiskirdami nuo žmonių, prie kurių yra prisirišę. Atsiskyrimo nerimo sutrikimas diagnozuojamas tik tada, kai atsiskyrimo baimė tampa nerimo šaltiniu, ir kai šis nerimas atsiranda ankstyvoje vaikystėje. Dažniausiai vaikas perdėtai nerimauja atsiskirdamas nuo tėvų, nes prie jų labiausiai yra prisirišęs. Atsiskyrimo menas pasireiškia tada, kai vaikas perdėtai jaudinasi dėl galimo pavojaus, galinčio ištikti pagrindinius prisirišimo objektus, arba baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš. Tada, kai vaikas bijo, kad kokia nors nepanki situacija - pvz, vaiko pasimetimas nuo tėvų, pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas -atskirs jį nuo pagrindinių prisirišimo objektų. Autistams gali kilti nuolatinis nenoras ir atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus pagrindinio prisirišimo objekto, galimi pasikartojantys naktiniai košmariški sapnai apie atsiskyrimą. Būdinga dažnas perdėtas nusiminimas, nerimas, verkimas, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas kyla tuomet, kai vaikas nujaučia atsiskyrimą, arba tuojau pat po atsiskyrimo su artimiausiu žmogumi. Kaip ir suaugusiems, vaikams gali atsirasti daiktų arba situacijų baimė. Tačiau tikrai ne visos baimės yraa patologiškos - kiekvienas vaiko vystymosi periodas turi savo specifiką, ir baimės tam tikru laipsniu pasireiškia vaikui vystantis visiškai normaliai: pvz: gyvulių baimės ikimokyklinio amžiaus vaikams. Socialinio nerimo sutrikimas diagnozuojamas tik tada, kai vaiko( iki 6 metų amžiaus) nerimas yra labai aukšto lygio ir yra lydimas socialinio elgesio problemų7. 2.4 Tikai Tai yra nevalingi, staigūs, neritmingi raumenų judesiai, arba staigiai prasidedantys ir betiksliai garsai. Tikiai subjektyviai suvokiami kaip judesiai, kuriems negalima pasipriešinti, bet kuriuos galima nuslopinti tam tikram laikotarpiui. Įprastiniai motoriniai tikai yra mirksejimas, kaklo trukčiojimas, pečių traukymas, grimasavimas. Įprastiniai vikaliniai tikai yra atsikrenkštimas, lojimą primenantis garsas, šnarpštimas.    Gali būti kompleksiniai tikai - dažniasiai pasitaiko savo kūno daužymas, šokinėjimas. Tikų sunkumo lygis gali smarkiai kisti. Tikai dažniau pasireiškia berniukams nei mergaitėms. Tikai dažnai pasireiškia skirtingų tos pačios šeimos kartų atstovams.8 Tikai apima įvairias amžiaus grupes - nuo darželinio ir ankstyvojo, ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tikai skirstomi į paprastus ir kombinuotuos. Paprasti tikai pasireiškia įvairiomis grimasomis veide. Tikai gali būti sąlygoti neurologinių ligų, sukeliami dėl galvos traumų, t.p. gali būti ir paveldimi. Jie dažniausia pasireiškia jautriems vaikams, kurie tampa neramūs ar pikti. Tikas sustiprėja vaikui pavargus ar susijaudinus. Kartu dažniausiai tokie vaikai turi ir kitų problemų, tokių kaip neramus miegas ar nagų graužimas. Kartais ši liga būna nežymi, o kartais ši liga pasireiškia stipriais skausmai, kurie sukelia nemalonius pojūčius ar skausmą (akių tikai). Pasitaiko ir balso raumenų tikas. Šiuo atveju vaikas nevalingai sušunka, ištaria kokį garsą ar žodį. Tikai yra linkę kartotis, viena tiko ligos išraiška keičia kitą, būna užsitęsę keletą mėnesių ar metų. 9 3. GYDYMAS Besidomint autizmo gydymu galima susidurti su įvairiomis nuomonėmis. Viena kraštutinė nuomonė - sutrikimas medicinos priemonėmis negydomas, o tik ugdomas. Kitaip tariant - išgydyti (vaistais ar kokia nors kita terapija) neįmanoma, bet autistui galima padėti prisitaikyti prie gyvenimo taikant specialius ugdymo metodus. Be abejo, yra ir priešingų nuomonių - gydymas galimas ir būtinas, ugdymas gali būti ir įprastas. Praktika rodo, kad tiesa yra kažkur pusiaukelėje, individualiai derinamos medicinos ir pedagoginės priemonės. Įvairūs specialistai, atstovaudami savo sritį akcentuoja jiems geriausiai žinomus pagalbos būdus. Ir ne kam kitam, o tėvams, reikia išsirinkti priimtiną poziciją ir ją taikyti savo vaiko labui. Labai svarbu, kad patys tėvai imtumųsi iniciatyvos. Patys kuo daugiau stengtųsi sužinoti, išsiaiškinti. Negalima palikti visko gydytojams. Nepatartina pasikliauti vieno gydytojo rekomendacijomis. Svarbu tinkamai įvertinti šį sutrikimą, neveltui jis vadinamas įvairiapusiu. Reikia sužinoti apie savo vaiką iš įvairių pusių. Reikia išgirsti ir savo pediatrą ir neurologą ir logopedą ir psichologą ir kitą neurologą, kitą pediatrą. Kiek galima, tiek apklausti gydytojų. Tik tada galima susidaryti nuomonę bei pasirinkti gydymo bei ugdymo metodus. Vienas iš autizmo specialistų S.M.Edelson yra pasakęs: šiuolaikinė medicina nustato ligos pavadinimą, o tada imasi gydyti jos simptomus. Tai nėra jokia didelė šiuolaikinės medicinos kritika - juk visos ligos ir jų simptomai yra aprašyti ir kiekvienos ligos gydymas yra nustatytas. Tačiau autizmo atveju tai visiškai netinka. Mat, autizmas nėra konkreti liga, kurios simptomai tiksliai apibrėžti bei žinomi efektyvūs gydymo būdai. Autizmą tiksliau galima apibūdinti kaip ligų grupę su labai įvairiais simptomais (kartais simptomai gali būti priešingi). Taip pat yra ir su gydymo būdais - jų yra daug ir jų kiekvienas vienam ligoniui gali pagerinti, bet kitam - pabloginti būklę. Kaip pats autizmo sutrikimas yra daugiaplanis ir išplitęs po visą spektrą taip ir jo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Sąlyginai juos galima skirstyti į kelias kategorijas: • Biocheminiai metodai (vitaminai, maisto papildai) telkia dėmesį į autistiškumą lydinčius sutrikimus ir juos gydo. Naudojami vitaminai ir maisto papildai papildo trūkstamas organizmo medžiagas. Taip pat taikomos dietos maisto produktams, kurie yra blogai virškiami, kad nesusidarytų nuodingų nepilnai suvirškinto maisto medžiagų. Gerai pritaikius, šio tipo terapija gali gana žymiai sumažinti kai kuriuos simptomus; • Neurosensoriniai metodai (audio ir sensorinės integracijos terapijos) siekia suvokimo sutrikimų korekcijos. Pavyzdžiui Tomatis metodas koreguoja smegenų darbą apdorojant audio informaciją. Analogiškai, kiti metodai naudojami koreguoti kitokios sensorinės informacijos suvokimą. Šie metodai padeda vaikui geriau orientuotis erdvėje, sumažina stresą, padeda mokytis; • Psichodinaminiai metodai (holding terapija, psichoanalizė ir pan.) siekia koreguoti vaiko ir suaugusio elgesį standartinėmis psichoterapinėmis priemonėmis. Laikoma nelabai perspektyviu ir net kiek kontraversišku (holding terapija) būdu padėti autistiškiems asmenims; Dar yra taikoma visa eilė kitų metodų. Naudojami gyvūnai (delfinai, arkliai, šunys) kartais daugiau ar mažiau įtakoja kuriuos nors simptomus (geriau miega, ramesnis, susikaupia). Žaidimo, muzikos terapijos, jei jos teikiamos gana intensyviai irgi labai prisideda prie vaiko raidos. Suaugę autistai gali naudoti meditacijos priemonėmis, kurios irgi gali žymia dalimi padėti. 10 4. ELGESIO KOREKCIJA Darbo su vaikais autistais sėkmės laidas - intensyvi ankstyvoji reabilitacija, dažni fizinės kultūros užsiėmimai ir bendravimas su vaikais ne autistais, nes pastarieji padeda vaikams autistams suvokti elgesio taisykles. Vienas veiksmingiausių pagalbos būdų — struktūruotas mokymas ir elgesio terapija. Tai leidžia šiems vaikams greičiau prisitaikyti prie aplinkos, geriau suvokti pasaulį, mokytis, įgyti buities ir higienos įgūdžių. Nuo pat pirmųjų dešimtmečių dirbant su autistiškais vaikais buvo pastebėta, kad jie daug geriau dirba, jei darbas yra sustruktūruotas ir suskaidytas mažais žingsneliais. Septyniasdešimtaisiais metais buvo sukurta TEACH metodika. Vėliau ji buvo tobulinama. I.Lovaas tyrinėjimai su intensyvia bihevioristine terapija padėjo susikurti ABA (applied behavioral analysis) - taikomajai elegesio analizei, kurios šiuo metu jau yra keleta rūšių. Šiuo metu ši terapija laikoma pati perspektyviausia ir labiausia padedanti. Žinomi atvejai kai pradėjus ją taikyti gana anksti (nuo 2 metų) vaikas galėjo eiti į mokyklą visiškai nesiskirdamas nuo kitų vaikų. Bendraujant su autistu vaiku būtina tinkamai užmegzti kontaktą ir pasistengti jį sustiprinti (kartais iš pradžių užmegzti nežodinį kontaktą, ir tik vėliau pradėti kalbėti). Kaip reikia bendrauti su tokiai vaikais: • Bendraudami kalbėkite aiškiais sakiniais, vartokite paprastus žodžius ir formuluokite mintis aiškiai; • Nežeminkite ir nesižeminkite patys. Kalbėkite taip, kaip su suaugusiais, ne kaip su vaikais; • Sprendimus leiskite priimti pačiam autistui, nebent turite kitų nurodymų ar informacijos; • Klausimus formuokite taip, kad galėtumėte gauti tikslią informaciją; • Būkite kantrūs ir skirkite pakankamai laiko autistams gerai pagalvoti; • Bendraudami su autistu įsitikinkite, kad jis žiūri į Jus, kad jis seka Jūsų minčių eigą, kalbėkite lėtai ir ramiu balsu, ypač apie situacijas, kurios gali sukelti stresą; • Visada pagirkite vaiką, jeigu jis kažką gerai padarė11. Vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku pasiekimas: • keičiant suaugusiųjų nusistatymą vaiko atžvilgiu (suvokiant jo netinkamo elgesio objektyvias priežastis, atsisakant jo kaip „priešo“, „trukdytojo“, „sąmoningo kenkėjo“ įvaizdžio, stengiantis užjausti jį net tose situacijose, kai jis ne visai teisus); • nuolat akcentuojant jo mokymosi reikšmę (pažangą, lyginant su ankstesniais rezultatais), blogai atliktą darbą aptariant tik klaidų išsiaiškinimo tikslu; • stengtis parodyti vaikui daugiau dėmesio būtent tada, kai jis gerai (o ne blogai) elgiasi, dirba. Skatinimo ir bausmių formos turi būti iš anksto aptartos su vaiku ir priimtos abipusiu susitarimu. Taip pat turi būti aptartas geidžiamas abipusis elgesys, kada laikoma, kad susitarimas pažeistas, kaip skatinama už susitarimo vykdymą, kaip baudžiama už jo nevykdymą. Į tokį susitarimą įtraukti konkrečias, vaikui suprantamas skatinimo ir baudimo priemones. Kad kiltų savivertė, dažniau skatinkite, nei bauskite. Norint kontroliuoti ir koreguoti vaiko elgesį, labai svarbus nuolatinis vaiko stebėjimas Tada matoma, kada keičiasi vaiko elgesys, kada jis yra paklusnesnis, labiau susikoncentravęs.12 Teigiamas elgesio įvertinimas, pagyrimas, žodiniai paskatinimai (glausti ir aiškūs) padeda keisti vaiko elgesį. Ambrukaitienė A. J. ir Ivoškuvienė R. savo knygoje pamini „planuotą atmetimą“. Jei vaikas blogai elgiasi, svarbu surasti būdą, kuris padėtų sugrąžinti vaiką į sąlygiškai normalų elgesį. Pasak autorių, dažniausiai būna koks nors vienas signalas (frazės pasakymas, galvos papurtymas, konkretaus daikto parodymas), į kurį vaikas sureaguoja. Vaiko gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka tėvai. Taigi labai svarbus tėvų elgesys, keičiant vaiko elgesį. Dažnai tėvai tikisi labai staigių vaiko elgesio pokyčių, tačiau pokyčiai būna mažai pastebimi ir dirbti reikia daug laiko. Mažiausią poslinkį tėvai turi įvertinti kaip svarbų pasiekimą. Taip būtų skatinami ir specialistai. Taigi modifikuojamas ne tik vaikų, bet ir tėvų ar kitų asmenų elgesys su vaikais. Vaikai, pasižymintys autizmo sindromu, stokoja emocinio bendravimo ir fizinio kontakto. Sumažinti šią stoką padeda „valdymo terapijos“ metodas. Metodo esmė: motina stipriai apkabina vaiką ir guldo ant savęs veidu į veidą. Vaikas stengiasi išsilaisvinti ir pasipriešinimas vis stiprėja. Mama turi stengtis užmegzti akių kontaktą. Motinai patariama dainuoti, švelniai aiškinti, kad laikys jį stipriai ir nepaleis, nes labai myli ir pan. Po kiek laiko vaikas pradeda ieškoti kontakto. Tokie seansai turi vykti kiekvieną dieną ir geriausiai tuo momentu, kai vaikas yra labai neramus, blaškosi, visiškai negali tvardytis. Po tokių pratybų vaiko žvilgsnis būna atviras ir ramus. Jis apžiūrinėja aplinkinius, bando atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį, bando bendrauti kalba, pradeda mėgdžioti rodomus veiksmus. Šio metodo autorė Marta Velš rekomenduoja jį taikyti tada, kai vaikas nuolat ko nors bijo, atlikinėja šabloniškus judesius, visiškai nebendrauja kalba ar turi grubių elgesio stereotipų. Po valdymo terapijos vaikas dažniau reaguoja į nurodymus, pradeda domėtis aplinka, daugiau išgirsta ir supranta, dažniau džiaugiasi, mažiau nerimauja, nyksta ir silpnėja baimės, agresyvumas. Ugdant autistišką vaiką dedamos visos pastangos, kad būtų sukurtos tokios ugdymo sąlygos, kuriose būtų galima padidinti vaiko sėkmę ir sumažinti nesėkmes. Reikalavimai supaprastinami taip, kad jie pagelbėtų vaikui atsakyti teisingai ir paremtų jo tinkamą elgesį. Taip pat stengiamasi garantuoti vaiko, dalyvaujančio ugdymo procese „motyvaciją“. Specialistų komanda pradinio ugdymo programoje (gydyme) išskiria tris pagrindines darbo kryptis: dėmesingumo skatinimą, neverbalinės imitacijos mokymą ir gebėjimo lyginti ugdymą.13 Siūloma vaikui autistui namuose įrengti nuolatines veiklos zonas su aiškiomis ir matomomis ribomis. Šias ribas galima pažymėti vaizdiniais simboliais (paveikslėliais, nuotraukomis ar kt.). Kambaryje reikėtų įrengti nuolatinę, aiškiai apribotą vaiko žaidimų vietą. Ribas gali ženklinti kilimėliai, ant grindų priklijuotos juostelės, lentynos, baldai ir pan. Žaislus geriausia sudėti į dėžes, kad jie neblaškytų dėmesio ir būtų aišku, kur ir kokioje dėžėje yra reikalingi žaislai ir priemonės. Tai padėtų ne tik nesiblaškant surasti žaislus, bet ir susidėti žaislus į dėžes. Vaizdžiai pateikta dienotvarkė leidžia vaikui nuolat matyti, o tuo pačiu ir žinoti tai, ką ir kur jis darys konkrečiu momentu ir kokia bus veiklos seka. Daiktinė dienotvarkė – pats paprasčiausias nežodinės sistemos tvarkaraštis. Daiktinę dienotvarkę sudarantys daiktai ar vaizdumo priemonės išdėstomos iš viršaus į apačią arba iš kairės į dešinę. Daiktinė dienotvarkė yra pakabinama vaikui autistui gerai matomoje ir prieinamoje vietoje arba išdėliojama dėžutėje. Ši sistema leidžia pasiekti geriausių rezultatų. Individualių užsiėmimų metu vaikas geriau susikaupia, atlieka užduotis, suvokia naują mokomąją medžiagą. Maloni veikla po individualaus darbo naudojama kaip skatinimo priemonė. Individuali vaizdinių simbolių sistema taikoma pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse leidžia vaikui saugiai jaustis naujose vietose ar situacijose, nes vaikui autistui visur reikalingi pažįstami ir suprantami orientyrai. IŠVADOS 1. Pirmą kartą autizmas buvo aprašytas 1943 metais JAV gydytojo L.Kanerio. Autizmas yra įvairiapusis raidos (vystymosi) sutrikimas, besitęsiantis visą žmogaus gyvenimą. Paprastai autizmas prasideda iki 3 metų amžiaus, t.y. vystymosi periodu, sutrikdydamas vaiko įvairių psichikos sričių funkcionavimo vystymąsi. Pagrindiniai autizmo simptomai apima: bendravimo bei socialinio elgesio sutrikimus; 2. Vaikas autistas gali nesugebėti užmegzti ryšio su kitais asmenimis ar visai nebendrauti, nesidomėti jais, bendraudamas vengia žiūrėti į veidą. Jiems būdingas besikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai ir užsiėmimai. Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdienės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus. Autistams būdingas savitas svyravimas į priekį ir atgal; 3. Autizmo priežastys šiuo metu nėra tiksliai žinomos. Daug duomenų grindžia genetinę autizmo išsivystymo teoriją – genų ar jų funkcionavimo pokyčiai, o gal genų tarpusavio sąveikos pokyčiai. Mokslininkai mano, kad 10 ar daugiau genų gali lemti autizmo atsiradimą. Tyrimai rodo, kad autizmo priežastis gali būti ir virusai. Kiti mokslininkai ieško neurologinių, infekcinių, metabolinių ir imunologinių veiksnių, kurie galbūt taip pat skatina autizmo vystymąsi; 4. Tyrimai rodo, kad įvairios rasinės, etninės ir socialinės žmonių grupės autizmu serga vienodai, tačiau didesnės rizikos grupei priklauso berniukai – jie autizmu serga triskart dažniau nei mergaitės.  Asmenys, turintys tam tikrų vystymosi sutrikimų (sulėtėjęs psichikos vystymasis, galvos smegenų gumburo sklerozė, lūžusios X chromosomos sindromas); 5. Autizmas gali pasireikšti per hiperkinezinius, emocinius, elgesio, nervų sistemos bei kitus sutrikimus; 6. Kaip pats autizmo sutrikimas yra daugiaplanis ir išplitęs po visą spektrą taip ir jo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Keli iš jų tai: biocheminis, neurosensorinis, psichodinaminis bei kiti metodai. Svarbiausia yra tėvų meilė. Tėvų elgesys, keičiant vaiko elgesį. Dažnai tėvai tikisi labai staigių vaiko elgesio pokyčių, tačiau pokyčiai būna mažai pastebimi ir dirbti reikia daug laiko. Mažiausią poslinkį tėvai turi įvertinti kaip svarbų pasiekimą. Taip būtų skatinami ir specialistai. Taigi modifikuojamas ne tik vaikų, bet ir tėvų ar kitų asmenų elgesys su vaikais. Bendraujant su autistu vaiku būtina tinkamai užmegzti kontaktą ir pasistengti jį sustiprinti. LITERATŪRA 1. Litvinaitė, S. Pažinkime kitokį:intelekto sutrikimai. [žiūrėta 2006-11-17]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!