Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“. Kalbėjimas

Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“

Juozas Grušas – vienas žymiausių XX a. II pusės dramaturgų ir didžiausių moralistų lietuvių literatūroje. Nors rašytojo 1967 m. sukurtas scenai kūrinys „Meilė, džiazas ir velnias“ yra tragikomedijos žanro, tačiau jame yra daugiau tragiškų nei komiškų įvykių. Gėris ir blogis (arba meilė ir velnias) – dvi kraštutinės nesutaikomos jėgos, kurios pristatomos aplinkoje modernaus gyvenimo, simbolizuojančio džiazą. Rašytojas svarsto visų laikų temas: kalba apie žmogaus gerumą, apie išsigimimą ir nužmogėjimo priežastis, taikliai sukurdamas trijų džiazą grojančių vaikinų ir vienos merginos maištaujantį gyvenimo būdą. Pristatydamas šį kūrinį, pasistengsiu akcentuoti pagrindinių pjesės veikėjų santykius su tėvais – būtent jie ir lėmė tokį jaunuolių gyvenimo pasirinkimą.

Kompanijos, grojančios džiazą, lyderis yra Andrius. Jis kupinas neigiamos energijos, trokšta stiprių išgyvenimų, ieško naujų nuotykių, įdomios veiklos, yra iniciatyvus. Tragikomedijos pradžioje jis išsigalvoja apiplėšimą, fantazuoja apie žmogžudystę, prievartavimą, girtuokliauja. Jam neįdomu gyventi pasaulyje, kuriame jau sukurtos taisyklės, yra nusistovėjusios normos. Andrius yra maištininkas. Vaikinas nenori dėkoti tėvams ir seneliams už šviesią vaikystę, viskuo aprūpintą jaunystę. Jis pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot jo, trukdo įgyvendinti tikslus. Andriaus charakteris sudėtingas – jo būtis primena griovėjo, t. y. velnio įvaizdį. Jis netiki idealais, tokiais kaip meilė, tyrumas, grožis, viltis, gal todėl, kad neturi mamos, o santykiai su tėvu komplikuoti. Tėvas ir sūnus neranda bendros kalbos. Tėvas – prokuroras, sovietų valdžios karininkas, griežtas, įsakmus, reikalaujantis, o Andrius priešinasi tėvui gyventi pagal jo norą. Tėvas nesugebėjo perduoti sūnui senelių tradicijų, tikėjimo, amžinųjų vertybių, nes mažai bendravo su sūnumi. Vaikinas iš tėvo paveldėjo agresyvų elgesį, polinkį smurtauti. Vienintelis gyvenimo spindulys – tai šviesi atmintis apie mirusią motiną. Taigi Andriaus degraduojantį gyvenimo būdą galima paaiškinti nutrūkusiais ryšiais su tėvais.

Kitas šios tragikomedijos veikėjas - Julius. Jis taip pat nusivylęs gyvenimu, bet jame nėra tos griaunančios jėgos, kurią savyje sukaupęs Andrius. Jis neturi motinos (tėvas ją vadina „šeimos karaliene“), o tėvas – filosofijos profesorius, todėl vaikinas mėgsta į gyvenimą žvelgti filosofiškai. Anot Juliaus, gyvenimas yra košmaras arba beprotnamis, o žmonės – žvėrys. „Ir mes – žvėrys!“ – sako vaikinas. Julius bando retkarčiais suprasti savo tėvą (vadina jį „senioku“), kuris kenčia dėl gyvenimo blogybių, prisiimdamas kaltę dėl žmonijos klaidų, bet nesugebantis savo sūnaus apsaugoti nuo klaidų. Tėvas yra garbaus amžiaus vyras, besidomintis tik siaura gyvenimo sritimi, geraširdis (priima gyventi Juliaus merginą su vaiku), bet nesuprantantis sūnaus interesų, atsiribojęs nuo Juliaus požiūrio - gyventi tik šia diena. Julius daug ką perėmęs iš savo tėvo, bet nemoka tų idealų išsaugoti. Jis gyvenime daug spėjo išbandyti: turėjo ne vieną merginą, vartoja alkoholį, svaiginasi džiazu (kaip Julius sako: „Su visa pasaulio scena leidžiamės žemyn“). Akivaizdu, kad Juliui labai trūksta motiniškos šilumos ir tėvo, kuris nebūtų atitrūkęs nuo gyvenimo tikrovės. Nors Julius turi svajonių, bet (kaip jis pats sako) daug ką aklai darydamas suvokia, kad krenta į bedugnę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!