Teismo nuosprendis - teisingumo vykdymo aktas

VILNIAUS UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETO Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedra Eglė Liudvinavičiūtė DIENINIS SKYRIUS III KURSAS 8 GRUPĖ tEISMO NUOSPRENDIS - TEISINGUMO VYKDYMO AKTAS Kursinis darbas TIKRINO: Doc. dr. P. Kuconis VERTINIMAS: Vilnius, 2005 Turinys Įvadas Pradedant nagrinėti kursinio ,,Teismo nuosprendis - teisingumo vykdymo aktas“ temą, pirmiausiai reikėtų apžvelgti ir apibrėžti sąvokas, kas yra: teismas, teismo nuosprendis, teisingumas, teisingumo vykdymas bei teisingumo vykdymo aktas. Teismas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau LR Konstitucija) 5 straipsnio 1 dalį: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Taigi teismas suprantamas kaip viena iš valstybės valdžių - teisminė valdžia, kurią sudaro specialios valstybės institucijos, turinčios valstybės suteiktą išimtinę kompetenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą ar kitas jai įstatymų pavestas funkcijas. Sąvoka teismas gali būti vartojama keliomis prasmėmis: teismu gali būti vadinamas teisėjas arba teisėjų kolegija, nagrinėjantys konkrečią bylą teismo posėdyje, taip pat pastatas, kuriame teisėjai dirba ir pan. Teismų sistemą ir kompetenciją nustato LR Konstitucija, Teismų įstatymas ir kiti įstatymai. Analizuojant šiuos teisės aktus, galima daryti išvadą, kad teisminę valdžią Lietuvoje sudaro Konstitucinis Teismas (nors būtent dėl jo priklausymo teisminei valdžiai būtų galima pareikšti tam tikrų abejonių), bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardos teismai ir apylinkės teismai) ir specializuoti administraciniai teismai( apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 40 straipsnyje taip pat pateikiama teismo sąvoka: „1. Teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardos teismas, apylinkės teismas. 2. Teismas yra: apylinkės teismo teisėjas ar apylinkės teismo teisėjų kolegija, apygardos teismo teisėjas ar apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjantys baudžiamąsias bylas pirmąja instancija; apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylas apeliacine tvarka; Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjantys bylas apeliacine tvarka; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų ar išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, nagrinėjančios bylas kasacine tvarka“. Šio kodekso prasme, teismas reiškia bet kurios grandies teismą, nagrinėjantį baudžiamąją bylą bet kurioje proceso stadijoje ar sprendžiantį teismo kompetencijai priskirtą klausimą, taip pat teismas yra: 1) vienasmeniškai bylą nagrinėjantis teisėjas, 2) trijų teisėjų kolegija, 3) Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų išplėstinė kolegija, 4) Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija. NUOSPRENDŽIO SĄVOKA IR RŪŠYS Nuosprendžio sąvoką pateikia baudžiamojo proceso kodeksas. Pagal BPK 29 straipsnį 1 dalį nuosprendis - tai „pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės; dokumentas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį; dokumentas, kuriuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą“. Antrojoje šio straipsnio dalyje pasakyta, kad „nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas“. Nuosprendis yra išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese. Nuosprendyje fiksuojami svarbiausi procese priimami sprendimai - tik nuosprendžiu gali būti konstatuota, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, ir jam paskirta bausmė. Įsiteisėjęs nuosprendis pakeičia kaltinamojo procesinį statusą - įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui nustoja veikti nekaltumo prezumpcija, nuteistajam pradedama taikyti teismo paskirta sankcija. Jam tenka patirti kitus su nuteisimu susijusius suvaržymus. Nuosprendį gali priimti tik teismai, išnagrinėję bylą pirmosios instancijos ir apeliacine tvarka. Taigi nuosprendis gali būti tik teismo proceso bet kurioje iš paminėtų proceso stadijų rezultatas. Kitose proceso stadijose nuosprendžiai nepriimami. Klasifikavimu siekiama sudaryti sąlygas teisingai išdėstyti nuosprendį, jame nurodant išteisinimo, nuteisimo ar nutraukimo pagrindus. Viename bylos teisiamajame posėdyje gali būti priimtas tik vienas nuosprendis. Jei kaltinnamasis kaltinamas keliomis nusikalstamomis veikomis ir dėl vienos iš jų išteisinamas, o dėl kitos pripažįstamas kaltu, teismas priima vieną nuosprendį, kuriame nurodomas kaltinamojo nuteisimas pagal vieną kaltinimą ir išteisinimas pagal kitą. Toks nuosprendis laikomas apkaltinamuoju. Jeidu byloje yra keli kaltinamieji ir vieni iš jų pripažįstami kaltais, o kitus teissmas išteisina, nuteistojo atžvilgiu toks nuosprendis laikomas apkaltinamuoju, išteisintųjų atžvilgiu - išteisinamuoju. Jeigu kelių kaltinamųjų byloje vienų kaltinamųjų atžvilgiu priimamas įprastinis nuosprendis (apkaltinamasis ar išteisinamasis), o kitų atžvilgiu nutraukiama byla, priimamas vienas procesinis dokumentas - nuosprendis, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse, vadovaujantis BPK 305 ir 307 str. reikalavimais, i,dėstomi atitinkami skirtingų sprendimų turinio elementai. Pirmos instancijos teismas priima 3 rūšių nuosprendžius: 1) išteisinamuosius; 2) apkaltinamuosius; 3) nuosprendžius dėl bylos nutraukimo. Teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu:1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;2) nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Bet kuris iš šių išteisinamųjų nuosprendžių visiškai reabilituoja kaltinamąjį. Anksčiau galiojusiame BPK buvo dar vienas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas - kai nenustatytas nusikaltimo įvykis. pagal naująjį kodeksą laikoma, kad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo įvykis yra nusikalstamos veikos požymis. Išteisinimo pagrindai iš esmės skiriasi vienas nuo kito, todėl jie turi būti tiksliai ir aiškiai nurodyti nuosprendyje. Nuo išteisinimo pagrindo priklauso padarytos žalos atlyginimo klausimas. Apkaltinamieji nuosprendžiai skirstomi į nuosprendžius, kuriais skiriama bausmė (tokių nuosprendžių yra absoliuti dauguma), ir nuosprendžius, kurias atleidžiama nuo bausmės: toks nuosprendis priimamas išimtinais atvejais, kai kaltinamasis serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios atlikti bausmę būtų per sunku - atleidžiama tik išpildžius šias dvi sąlygas (pirma, kaltinamasis iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, antra, kai dėl tos ligos nuteistajam būtų per sunku atlikti teismo skiriamą už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę). Skirtingai nei anksčiau galiojusiame BPK, baudžiamosios bylos nutraukimas, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, gali būti sprendžiamas ne tik teismo nutartimi, bet ir teismo nuosprendžiu. Teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra BPK 303 str. 4 dalyje nurodyti pagrindai, visais kitais atvejais byla nutraukiama teismo nutartimi. Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, nėra apkaltinamasis ar išteisinamasis, nes priėmus jį asmuo kartu atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pastarosios turinį sudaro asmens elgesio pasmerkimas valstybės vardu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bausmės paskyrimas, jos atlikimas, teistumas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamųjų teisinių priemonių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį, taikymo, išskyrus tuos atvejus, kai teismas gali skirti įparigojimus. Nors išteisinamuoju nuosprendžiu asmuo taip pat atleidžiamas nuo baudžiamųjų teisinių priemonių taikymo, išteisinimas reiškia, kad asmuo nekaltas, t.y. arba nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba asmuo nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas priima tokių rūšių nuosprendžius: 1) panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį; 2) panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą; 3) pakeisti nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pakeisti ar panaikinti ir nutraukti bylą gali ne tik nuosprendžiu, bet ir nutartimi. Kada apeliacinės instancijos teismas turi priimti nuosprendį, kada nutartį, priklauso nuo pagrindo, dėl kurio nuosprendis kaičiamas ar naikinamas ir byla nutraukiama. Dar viena nuosprendžio rūšis - baudžiamasis teismo įsakymas. Jis priimamas supaprastinta tvarka vykstančiame procese (BPK 418- 425 straipsniai). Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas yra paprastesnė, greitesnė proceso vykdymo forma, tačiau tokia forma vykusio proceso metu priimami sprendimai turi tokią pačią teisinę galią kaip ir sprendimai, priimami nagrinėjant bylą įprastine tvarka pirmosios instancijos teismo posėdyje. LR Konstitucijos 31 str. 1 dalis, įtvirtinanti nekaltumo prezumpcijos principą, nustato, kad kaltumas gali būti pripažintas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismo baudžiamuoju įsakymu kaltinamasis taip pat pripažįstamas kaltu ir jam skiriama bausmė, t. y. išsprendžiami tokie pat klausimai, kurie privalomai išsprendžiami įprastiniame apkaltinamajame nuosprendyje. Atsižvelgiant į tai, teismo baudžiamasis įsakymas prilyginamas nuosprendžiui ir turi būti laikomas atskira jo rūšimi. Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimas visada reiškia, kad asmuo pripažįstamas kaltu, jo kaltę įrodžius įstatymo nustatyta tvarka, ir jam skiriama bausmė. Baudžiamasis įsakymas, kuriuo kaltinamasis būtų išteisinamas, negali būti priimtas. Jeigu vykstant teismo baudžiamojo įsakymo procesui teismui kyla abejonių dėl galimybės pripažinti kaltinamąjį kaltu, teismas turi priimti nutartį dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pranas Kuconis, Vytautas Nekrošius Teisėsaugos institucijos justitia V 2001 LR BPK komentaras I tomas TIC V2003 Artūras Šumskas Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teisme justitia V2000 PAGRINDINIAI TEISMO NUOSPRENDŽIO PRIĖMIMO KLAUSIMAI IR JŲ IŠSPRENDIMAI Teismo nuosprendis - svarbiausias teisingumo vykdymo aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kiekvieno žmogaus atžvilgiu preziumuojamas nekaltumas - tai teisinė asmens padėtis, kurią valstybė, visuomenė ir kiti prinalo gerbti ir su kuria privalo skaitytis. Ši nuostata negalioja nuo tada, kai teismas viešai Lietuvos Respublikos vardu paskelbia asmeniui apkaltinamąjį nuosprendį ir toks nuosprendis įsiteisėja. Baudžiamąsias bylas nagrinėja ir nuosprendžius priima tik teismai. Nuosprendžio priėmimu paprastai užbaigiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Priimant nuosprendį baudžiamoji byla išsprendžiama iš esmės ir taip įgyvendinamas įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas. Priimant nuosprendį įgyvendinami ir teisingumo bei baudžiamojo proceso uždaviniai konkrečioje baudžiamojoje byloje. Priimdamas nuosprendį teismas privalo teisingai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų nuteistas. Nuosprendis priimamas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties. Tai, kad teisingumo vykdymą valstybė patikėjo teismams, o ne kokiai nors kitai institucijai, rodo šios institucijos sprendimų svarbą. Įsiteisėjas teismo nuosprendis privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei pareigūnams. Atsižvelgiant į nuosprendžio reikšmę, jo priėmimui ir surašymui būtina skirti ypatingą dėmesį. Nuosprendis turi būti priimiamas griežtai laikantis baudžiamojo procesų normų, reglamentuojančių šio svarbaus dokumento priėmimą. Nuosprendžio priėmimą reglamentuoja BPK dvidešimt trečio skyriaus 297-310 straipsniai. Visi teismai, įeinantys į Lietuvos Respublikos teismų sistemą ir veikiantys Lietuvos Respublikos teritorijoje, savo sprendimus ( plačiąja prasme ) skelbia Lietuvos Respublikos vardu. Nuosprendžiai taip pat priimami Lietuvos Respublikos vardu ( BPK 297 str. ). BPK 298 str.numato,jog nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje (reikėtų atkreipti dėmesį, kad nesvarbu ar bylą nagrinėja vienas teisėjas ar teisėjų kolegija ). Būtent taip pirmiausia yra garantuojamas teisėjų pasitarimo slaptumas, kuris yra viena iš konstitucinio reikalavimo dėl teisėjų nepriklausomumo garantijų. Svarstymo slaptumo pažeidima priimant nuosprendį gali būti pripažintas baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, jeigu tai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą irpriimti teisingą nuosprendį. Pasitarimų kambarys turi būti izoliuotas nuo teisiamojo posėdžio salės ir kitų patalpų. Jeigu teisėjų pasitarimas priimant nuosprendį vyksta teisėjo kabinete, tai nėra įstatymo reikalavimų pažeidimas, tačiau svarbu, kad ten nebūtų galimybių paveikti teisėją. Tuo metu šiame kambaryje gali būti tik teisėjai, kurie įeina į tą bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį. Jokiems kitiems asmenims, kurie neįeina į tą bylą nagrinėjančio teismo sudėtį (prokurorui, gynėjui, vertėjui, sekretoriui ir kt.), ten būti neleidžiama. Taip pat neleidžiama jame būti ir tos bylos atsarginiam teisėjui, jeigu jis buvo teisiamojo posėdžio salėje, tačiau nekeitė kito teisėjo. Teisėjų pasitarimo slaptumas privalomas ir patiems teisėjams, kurie neturi pagarsinti nuomonių, pareikštų priimant nuosprendį. Tik dviem atvejais galima išsiaiškinti, kokios pozicijos laikėsi teisėjas pasitarimų kambaryje: 1) kai teisėjas, laikęsis atskirosios nuomonės, ją išdėsto pasitarimų kambaryje; 2) kai tiriama ar nagrinėjama baudžiamoji byla dėl teisėjo piktnaudžiavimo priimant nuosprendį. Siekiant išsaugoti pasitarimo slaptumą priimant nuosprendį protokolas nerašomas, apie balsavimo rezultatus taip pat neskelbiama nuosprendyje. Šios taisyklės pažeidimas laikomas teisėjų pasitarimo paslapties pažeidimu. BPK 299 straipsnyje nustatyta teisėjų pasitarimo ir balsavimo tvarka. Teisėjų pasitarimo tikslas - priimti išnagrinėtoje byloje sprendimą: t.y. nuosprendį, nutartį nutraukti bylą, nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą teisme. Kiekvieno dalyvavusio bylos nagrinėjime teisėjo nuomonė dėl kaltinamojo kaltės įrodytumo, jo veiksmų kvalifikavimo ir kitų klausimų susiformuoja įrodymų tyrimo teisme metu. Kadangi kiekvienas teisėjas yra savarankiška ir nepriklausoma procesinė figura, daug reikšmės turi pirmininkaujančiojo organizuotas teisėjų pasitarimas ir balsavimas priimant sprendimą. Pirmininkaujantysis turi taip organizuoti teisėjų pasitarimą, kad kiekvieno teisėjo nuomonė visais svarstomais kalusimais būtų išklausyta, kad būtų išvengta skubotumo ir tuo pačiu apsvarstymas būtų koncentruotas bei produktyvus. Pasitarimo ir balsavimo tvarką nustato pirmininkaujantysis. Nesutarimai, kilę dėl šios tvarkos, sprendžiami išklausius visų pasitarimo ir balsavimo metu dalyvaujančių nuomones. Teisėjų pasitarimas ir balsavimas vyksta atskirai dėl kaltės įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitų klausimų. Teisiamojo posėdžio pirmininkas spręstinus klausimus suformuluoja taip, kad į juos būtų galima atsakyti tik arba teigiamai, arba neigiamai, o jei negalima iš karto suformuoti taip, kad į juos būtų galima atsakyti teigiamai arba neigamai, pavyzdžiui: „kokia būtent bausmė turi būti skiriama kaltinamajam?“, tokiais atvejais pirmininkaujantysis pasiūlo kiekvienam teisėjui išsakyti savo nuomonę. Pirmininkaujančiajam neleidžiama užduoti atsakymą menančius klausimus. Klausimai, kurie turi atsispindėti nuosprendyje yra tokie: ar padaryta veika (veikimas ar neveikimas) uždrausta baudžiamuoju įstatymu (nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas), ar kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, ar kaltas kaltinamasis tos veikos padarymu, jo kaltės forma, ar baustinas kaltinamasis už savo padarytą veiką, kokia bausmė turi būti paskirta kaltinamajam, ar turi jis atlikti ją, ar turi būti atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, kaip tokia žala turi būti atlyginta, kaip turi būti išsprendžiami klausimai dėl daiktinių įrodymų, proceso išlaidų išieškojimo ir kt. Pirmininko pareiga - užtikrinti laisvą ir nepriklausomą svarstymą, kad kiekvienas teisėjas priimtų sprendimą vadovaudamasis savo sąžine, remdamasis įstatymu ir baudžiamosios bylos medžiaga, ištirta teisiamojo posėdžio metu, todel pirmas balsuoja mažiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas, o teisiamojo posėdžio pirmininkas, nesvarbu, koks jo turimas teisėjo darbo stažas, balsuoja paskutinis - tai dar viena iš teisėjų nepriklausomumo garantijų. Nuosprendžio priėmimo metu klausimai išsprendžiami balsų dauguma, išskyrus dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė kaltinamajam gali būti paskirta tik bendru sutarimu. Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti nuo balsavimo, išskyrus BPK 299 str. 4 dalyje numatytą atvejį, kai teisėjas, balsavęs prieš kaltinamojo pripažinimą kaltu, turi teisę susilaikyti nuo balsavimo dėl bausmės skyrimo - tokiu atveju šio teisėjo balsas priskiriamas prie kaltinamajam palankesnės teisėjo nuomonės - t.y. pasiūlimo skirti kaltinamajam švelnesnę bausmę, mažesnį jos dydi, trumpesnį laisvės atėmimo terminą ir pan. Teisėjas, kuris nuosprendžio priėmimo metu laikosi kitos nuomonės, turi teisę ją išdėstyti raštu. Atskiroji nuomonė skelbiant nuosprendį neskaitoma, bet pridedama prie bylos. Atskiroji nuomonė - tai teisėjo arba pirmininkaujančiojo nesutikimas su kitų teisėjų nuomone svarstomu klausimu. Išdėstydamas atskirąją nuomonę teisėjas nurodo savo sprendimo ir nesutikimo su kitais teisėjais motyvus. Iki bus surašyta pasitarimų kambaryje atskiroji nuomonė, teismui neleidžiama iš eiti iš pasitarimų kambario. Taip pat neleidžiama paskelbus nuosprendį ar nutartį surašyti atskirąją nuomonę. Po to, kai apsvarstyti ir išspręsti nuosprendžiui priimti reikalingi klausimai - surašomas teismo nuosprendis. Nuosprendis išdėstomas raštu. Jis surašomas tik pasitarimų kambaryje. Teisėjai surašydami nuosprendį gali naudotis savo užrašais apie bylos nagrinėjimą teisme kai, pavyzdžiui, užsirašo kaltinamojo, apklausto teisiamojo posėdžio metu, argumentus ir samprotavimus apei veikos kvalifikavimo esmę ir pan.*(BPK komentaras 195pus). Nuosprendį gali surašyti tiek teisiamojo posėdžio pirmininkas, tiek bet kuris dalyvavęs priimant nuosprendį teisėjas. Nuosprendis gali būti surašytas ranka, tačiau įskaitomai ne tik jį surašiusiam, bet ir kitiems asmenims, arba išspausdintas. Nuosprendžio orginalas visada lieka prie baudžiamosios bylos. Nuosprendis turi būti logiškas, trumpas ir aiškus, bet pakankamai išsamus. Jame kiekvienas teiginys privalo turėti loginį ryšį su prieš tai ėjusiu, netūrėtų būti prieštaringų išvadų, nereikalingų ir pernelyg detalių parodymų, pateiktų liudytojų, ekspertų, taip pat paaiškinimų kartojimo, taip pat neleidžiama nuosprendyje daryti gramatinių ar stiliaus klaidų.*(kom 195p) Žodžiai nuosprendyje vartojami tik tiesiogine prasme. Negalima vartoti nepriimtų žodžių sutrmpinimų, taip pat oficialiuose dokumentuose nevartojamų žodžių. Visi teiginiai ir kiti specialūs terminai turi būti vartojami tiksliai. Įrodymus, bylos aplinkybes, motyvus ir sprendimus privaloma išsamiai aptarti be nereikalingų pakartojimų. Paprastai nuosprendis netaisomas. Jeigu būtinaištaisyti klaidą, tai turi daug reikšmės (pavyzdžiui, klaidingai nurodyta laisvės atėmimo trukmė), reiktų perrašyti atitinkamą nuosprendžio lapą. Kitais atvejais taisymai turi būti aptariami, o aptarimai gali būti užrašyti arba lapo, kuriame daromas taisymas, arba nuosprendžio gale - štaisymas pasirašomas visų teisėjų. Nuosprendį pasirašo visi jį priėmę teisėjai. Teisėjas, kuris laikosi kitos nuomonės, taip pat pasirašo nuosprendį. Nuosprendis turi būti pagrįstas, t.y. jame padarytos išvados turi atitikti visapusiškai ir objektyviai ištirtus ir teisingai įvertintus įrodymus. Tai reiškia, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, teismas turi spręsti nuosprendžio priėmimo metu. Priimtini yra visi įrodymai: prisipažinimas, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai, dokumentai ir t.t. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprndį teismui neturi, bet į juos teismas atsižvelgia. Teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais. Jis turi įvertinti jų visumą. Toks įvertinimas turi leisti teismui padaryti išdėstomas išvadas nuosprendyje. Teisėjaituri laisvai vertinti įrodymus ir nuteisti tik tuomet, kai ištyrus įrodymus įsitikina kaltinamojo kaltumu ir negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais. Kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai. Nuosprendžiui kaip teismo sprendimui, kuriuo išsprendžiama byla, būdingas kategoriškumas ir atitinkama sisitema. Jis turi sudaryti visumą, kur įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi derintis viena su kita. ĮŽANGINĖ TEISMO NUOSPRENDŽIO DALIS BPK 304 straipsnyje numatyta, kas turi būti nurodoma įžanginėje nuosprendžio dalyje: 1) kad nuosprendis priimtas Lietuvos Respublikos vardu; 2) nuosprendžio priėmimo laikas ir vieta; 3) nuosprendį priėmusio teismo pavadinimas, teisėjų, posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės; 4) kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, šeiminė padėtis, duomenys apie teistumą ir kitokie duomenys apie jį, turintys reikšmės bylai; 5) baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas. Įžanginė nuosprendžio dalis prasideda po dokumento pavadinimo. Visais atvejais nuosprendis prasideda nurodymu, kad jis skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Taigi tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis, tiek nuosprendis nutraukti baudžiamąją bylą, tiek teismo baudžiamasis įsakymas turi atitikti, šį reikalavimą, nors prktikoje pasitaiko, kad to nenurodo (žr. priedą -teismo baudžiamasis įsakymas). Nurodant nuospendžio priėmimo laiką, būtina rašyti konkrečią datą: metus, mėnesį, dieną. Nurodoma ta diena, kada teismo nuosprendis pasirašomas ir paskelbiamas, o ne bylo nagrinėjimo ar nuosprendžio surašymo laikotarpis. Nuosprendžio priėmimo vieta - miestas, kurio teisme buvo nagrinėjama byla. Pastebėta, kad praktikoje rašoma vienur pirmiau laikas ir paskui vieta (2004 m. gruodžio 9d., Vilnius), kitur pirmiau vieta, paskui laikas (Vilnius, 2004-03-03)*(žr priedai). Tokie netikslumai itin didelės reikšmės neturi. Nurodant teismo pavadinimą, jis turi būti užrašomas tiksliai, netrumpinant. Pagal BPK komentarą turėtų būti nurodyta, pavyzdžiui, Vilniaus miesto pirmasis apylinkes teismas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismasir pan., nors praktikoje pasitaiko ir įvairių trumpinimų, kaip „Vilniaus m. 2 apylinkės teismas“ (baudžiamoji byla Nr. 1-171-08/04), o kartais nesilaikoma eilės tvarkos ir teism pavadinimas užrašomas virš dokuento pavadinimo (ta pati byla). Toliau nuosprendyje nurodoma teisėjų, posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės. Būtent tokia eilės tvarka ir yra daugelyje nuosprendžių, bet pasitaiko, kad, pavyzdžiui, tarp gynėjo ir vertėjo įrašomas kaltinamasis, kai jam yra skirtas atskiras BPK 304 straipsnio punktas (žr. priedas - baudžiamoji byla Nr.1-14 2005m.). Nurodant teismo sudėtį, pirmiausiai rašomas pirmininkaujančiojo, paskui ktų kolegijos teisėjų vardai ir pavardės, pavyzdžiui, kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Kisieliaus, teisėjų Jūratės Damanskienės, Dalios Bajerčiūtės (baudžiamoji byla Nr. 1-101 2004m.). Pažymėtina, kad 2003 metais įsigaliojęs BPK reikalauja, kad būtų rašomas visas vardas, bet dažname nuosprendyje rašoma pirmoji vardo raidė. Palyginus su iki 2003 metų galiojusiu BPK*, kuriame 304 str. 3 dalyje reikalaujama nurodyti tik pavardę, ir Artūro Šumsko knygą „Baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teisme“*, kur nagrinėjant įžanginę teismo nuosprendžio dalį, pasakyta, kad reikia nurodyti pavardes ir tik vardų raides, galima daryti išvadą, kad galbūt esminės įtakos visas vardo užrašymas ir nedaro, bet teisėjai turėtų atsižvelgti į naujojo BPK reikalavimą ir rašomi vardai jų netrumpinant (tai pažymi ir BPK komentaras).*(201pus) Nagrinėjant Bylą pakviestas atsarginis teisėjas nurodomas įžanginėje nuosprendžio dalyje tik jam pakeitus pasišalinusį teisėją ir dalyvavus priimant nuosprendį. Jeigu teisiamajame posėdyje buvo daroma pertrauka ir jos metu pasikeitė teisiamojo posėdžio sekretorius, prokuroras ar gynėjas, turi būti nurodyti šių asmenų vardai ir pavardės. Toliau įžangineje dalyje tiksliai nurodomas kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta (vietovės, kur jis nuolat gyveno, adresas nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojantį administracinį teritorinį paskirstymą), išsilavinimas (pavyzdžiui vidurinis, aukštasis), šeiminė padėtis (pavyzdžiui, vedęs, išsituokęs, našlys, nevedęs), duomenys apie teistumą ir kitokie duomenys apie jį, turintys reikšmės bylai. Nagrinėjant nuosprendžius, galima daryti išvadą, kad vienas iš tokių, turinčių reikšmės bylai duomenų, yra - ar kaltinamasis dirba, ar yra neįgalus ir pan.. Tautybė nurodoma ne visuose, bet daugelyje nuosprendžių. Nurodant pirminius teistumus būtinai pažymima: nuosprendžio priėmimo data, BK straipsniai, pagal kuriuos asmuo buvo nuteistas, paskirta bausmė, jos atlikimo pabaigos data, lygtinis atleidimas prieš laiką, bausmės vykdymo atidėjimas, grąžinimas į laisvės atėmimo vietas, amnestijos taikymas, duomenys apie jo pripažinimą pavojingu recidyvistu. Pavyzdžiui, ...teistas: „1)2000 04 07 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo pagal BK 118str. 3d., BK 272str., BK 225str. 2d. laisvės atėmimu 8m.. Pritaikius 2000 04 11 „Įstatymo dėl amnestijos akto“ 3str. 2d. laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1metais, 2)2004 10 22 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo pagal BK 259str.1d.70 parų arešto“ (žr. priedą - baudžiamoji byla Nr.1-873-02/04). Nurodomi tikslūs duomenys, buvę nusikalstamos veikos padarymo metu. Po kiekvieno iš teistumų pažymim, ar jis yra išnykęs ar ne. Taip pat gali būti nurodyti duomenys apie nuosprendžius, priimtus kaltinamojo atžvilgiu po jam inkriminuojamos veikos padarymo, bet iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjamoje byloje, nurodant nuosprendžių priėmimo datas, BK straipsnius, pagal kuriuos asmuo buvo nuteistas, paskirts bausmes ir kt. Šie duomenys reikalingi bendrinant bausmes. Visa informacija apie kaltinamąjį, kurią teismas įrašo į įžanginę nuosprenžio dalį, turi būti patvirtinta dokumentais ar kitokiu būdu, nekeliančiu abejonių. Įžanginėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyta, viešame ar neviešame teisiamajame posėdyje buvo nagrinėjama byla. Nuosprendžio įžanginė dalis baigiama nurodant baudžiamasį įstatymą, numatantį nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis: „... kaltinamas pagal LR BK 259 str. 2d.“ (žr. priedą - bauddžiamoji byla Nr. 1-14 2005m.), „...kaltinamas pagal BK 300 str. 1d.“(žr. priedą - baudžiamoji byla Nr. 1 - 288 - 02/04), „...kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 str.“(žr. priedą - baudžiamoji byla Nr.1-873-02/04) ir pan. Nuosprendžio įžanginė ir aprašomoji dalys paprastai sujungiamos sakiniu: „Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė: ...“. APRAŠOMOJI TEISMO NUOSPRENDŽIO DALIS BPK 305 straipsnyje sureglamentuota, kas turi būti surašyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje: 1. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. 2. Apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, aprašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytos aplinkybės, taip pat kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga. Nuteistojo liga turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada. Jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai. 3. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 3) įrodymų įvertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. 4. Nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai. Jeigu nutraukiant baudžiamąją bylą skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai. 5. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. 6. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali būti išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai. Aprošomoji nuosprendžio dalis - tai centrinė nuospredžio dalis, kurioje i,dėstomos ir analizuojamos bylos aplinkybės, įvertinami įrodymai, motyvojamos teismo išvados. Aparšomosios nuosprendžio dalies turinys skiriasi pagal tai, ar nuosprendis yra apkaltinamasis, ar išteisinamasis, ar nuosprendžiu nutraukiama byla. Aprašomoji nuosprendžio dalis susideda iš kelių pagrindinių skyrių: 1. įrodyta pripažintos nusikalstomos veikos aplinkybės. Nusikaltamos veikos aplinkybių samptrata apima: juos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Nusikalstamos veikos aplikybės turi būti išdėstytos trumpai, tiksliai, aiškiai. Nusikalstomos veikos padarymo laikas nurodomas kiek galima konkrečiau, pažymint metus, menesį, dieną, valandą, o kartais ir minutę. Tais atvejais, kai nusikalstama veika tesiasi tamtikrą laiko tarpą, turi būti nurodyta veikos pražia ir pabaiga. Nusikalstamos veikos padarymo vieta - miestas, rajonas, seniūnyja, kaimas, gatvė, namas, butas. Kaikuriais atvėjais reikia nurodyti dar tikslesnę nusikalstamos veikos padarymo vietą. Nurodžius nusikalstamos veikos padarymo laiką ir vietą, aprašoma pati nusikalstama veika(jos būdas, padariniai ir kt.). Šioje nuosprendžio vietoje teismo nustatyta veika turi būti aprašyta taip, kad ji atitiktų baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, t.y. reikia nurodyti visus, tiek pagrindinius, tiek ir fakultatyvius nusikalstomos veikos sudėties elementus , nusikalstamos veikos įvykdymo laisnį ir visa, kas reikšminga nusikalstamai veikai kvalifikuoti. Jeigu buvo padarytos kelios veikos, jos gali būti išdėstomos chronologine tvarka arba teismas gali pasirinkti ir kitą jų išdėstymo tvarką, jei taip patogiau surašyti nuosprendį. Jei keli kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas bendrai, jų veiksmai turi būti aprašyti taip, kad nekiltų abejonių, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš jų. 2. Nurodymai kuriais grinžiamos teismo išvados. Šiame kaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies skyriuje dėstomi tik teisiamajame posedyje išnagrinėti įrodymai. Jie analizuojami bei vertinami ir jų pagrindu daromos išvados apie faktinė bylos aplinkybes. Įrodymų dėstymas prasideda nuo kaltinamojo parodymų dėl jam iškeltų kaltinimų. Jeigu kaltinamasis prisipažįsta kaltu, tas neatleidžia teismo nuo pareigos nuosprendyje nurodyti įrodymus, patvirtinančius jo prisipažinimą. Vien tik kaltinamojo prisipažinimo ( kaip ir betkokio kitokio vienintelelio įrodymo) nepakanka išvadai apie jo kaltumą padaryti. Be kaltinamojo parodymų nuosprendyje nurodomas ir kiti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, t.y. išdėstomi nukentėjusiųjų ir liuditojų parodymai, ekspertų ir specialistų išvados, taip pat ištirtų daiktinių įrodymų bei dokumentų rezultatai. Tokie įrodymai turi būti išdėstyti logiškai ir nuosekliai, atskleidžiant jų esmę. Nereikia įrodymu perpasakoti arba minėti bylai nereikšmingų kitokių įrodymų, nes tai bereikalo apsunkintų nuosprendį. Kitą vertus, neleidžiama neatskleidus įrodymų turinio nuosprendyje apsiriboti tik įrodymų šaltinių išvardijimu ( pvz., paminint tik nukentėjusiųjų ir liudytojų pavardes) jiegu teismas, darydamas išvadas, vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, jis turi išanalizuoti tarp įrodymų esančius prieštaravimus ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta tuos ar kitus rodymus. 3. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nuosprendyje reikia nurodyti motyvus, kuriais vadovavosi teismas, kvalifikuodamas nusikalstomą veiką pagal atitinkamą BK straipsnį, jo dalį ar punktą. Teismas taip pat privalo motyvuoti išvadą, kad kaltinamasis padarė būtent šią baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. motyvai turi būti suformuoti taip, kad jie atsispindėtų atitinkamo BK straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius ir tas nustatytas aplinkybes, kurios atitinka tokius požymius. Priimant nuosprendį dėl kelių kaltinamųjų arba vieno kaltinamojo, kuris padarė kelias nusikalstamas veikas, motyvai dėl kiekvieno kaltinamojo ar kiekvienos nusikalstamos veikos nurodomi atskirai. 4. Bausmės skyrimo motyvai. Skiriant bausmę reikia motyvuoti: 1) laisvės atėmimo bausmės skyrimą, jeigu BK atitinkamo straipsnio sankcija numato ir kitas bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu; 2) kaltinamojo pripažinimą pavojingu recidyvistu; 3) švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą; 4) baudos, arešto, ar laisvės atemimo vykdymo atemimą; 5) laisvės atėmimo bausmės atsilikimo įstaigos pasirinkimą. Toks yra tradicinio apkltinamojo nuosprendžio, kuriuo skiriama bausmė, turinys. Tačiau yra dar speciali apkaltinamojo nuosprendžio kategorija - tai apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Tokio nuosprendžio aprašomoji dalis yra specifinė ( BPK 305str. 2d.). Joje nurodomi jau minėti dalykai ( nusikalstomos veikos aplinkybės, įrodymai, veikos kvalifikavimas). Taip pat nurodoma sunki nepagydoma liga, kuria serga nuteistasis. Konstatuojama, kad liga patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada, nurodant, kad šie dokumentai teisiamajame posedyje buvo ištirti ir įvertinti. Poto išdėstomi teismo motyvai, kodėl dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bausmę atlikti būtų per sunku, ir daroma išvada atleisti nuteistajį nuo bausmės atlikimo. jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo skiriama nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 82str., nuosprendžio aprošomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skytimo motyvai. Išteisinamojo nuosprendžio aprošomojoje dalyje nurodoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama išdėstant kaltinimą, dėl kurio byla buvo perduota teismui. Tai nurodyti yra logiška, kadangi nuosprendyje turi būti atskyta į klausimą, ar kaltinamasis kaltas, ar nekaltas dėl veikų, kurios jam buvo ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotos; nenurodžius kaltinimo tezės išteisinamasis nuosprendis būtų nesuvokiamas. Įstatymas reikalauja nurodyti kaltinimo, dėl kurios kaltinamasis buvo perduotas teismui, esmę. Todėl detaliau dėstyti visas kaltinimo aplinkybes tos apimties, kuria jos nusšviestos kaltinamajame akte, nėra būtina. Reiškia ta nuosprendžio vieta turėtų būti trumpa. Pvz., išteisinant tuo pagrindu, kad nebuvo paties nusikalstamo įvykio paprastai pakanka pateikti bendrą kaltinimo vaizdą, nes kokios nors detalės šiuo atveju atrodytu nereikalingos ir beprasmiškos. Tačiau kartais kaltinimo esmę tenka išdestyti plačiau. Pvz., išteisinant dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu nebuvo veikoje, kai teismas kitaip nei ikiteisminis tyrimas vertina bylos faktus, matyt, tikslinga aprašomojoje dalyje išdėstyti kaltinimo turinį, kad būtų galima jį pagrįstai išanalizuoti baudžiamojo įstatymo požiūriu. 2) Teismo nustatytos bylos aplinkybės.Išdėsčius kaltinimo, dėl kurios kaltinamasis buvo perduotas teismui, esmę, aprašomojoje dalyje, išdėstomos teismo nustatytos aplinkybės, kurios buvo iš tikrųjų(kurias galbut isivaizdavo). Čia būtina konkrečiai ir tikrai išdėstyti kaltinamojo veiksmus ar neveikimą, jeigu jis išteisinamas dėl to, kad jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusikaltimo požymio. Išteisinant nesustačius kaltinamojo dalyvavimo nusikalstamojo veikoje, suprantama, svorio centras teks įrodymo analizei. 3) Įrodymų verinimo motyvai. Išteisinamajam nuosprendyje teismas pateikia įrodymus, kuriais nustatomos faktinės bylos aplinkybės ir kurie yra pagrindas išteisinti kaltinamąjį. Kadangi tie įrodymai, matyt, prieštarauja įrodymams, kuriais grindžiamas kaltinimas, teismas privalo nurodyti motyvus, kodėl jis remiasi išteisinančiais, o ne apkaltinančiais įrodymais. 4) Teismo išvado dėl kaltinamojo išteisinimo. Teismas neturi teisės įrašyti į nuosprendžio formuluočių, kurios leidžia suabejoti kaltinamojo nekaltumu. Nurodant išvadą dėl kaltinamojo išteisinimo turi būti pažimėtinas vienas iš išteisinimo pagrindų: nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Išteisinamojo nuosprendžio aprošomojoje dalyje išvada dėl kaltinamojo išteisinimo turi būti pagrįsta bylos aplinkybių ir įrodymų analize. 5) Nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos aplinkybės ir įrodymai išdėstomi tokios apimties ir tokia tvarka kaip ir apkaltinamojo nuosprendžio aprošomojoje dalyje; taip pat pateikiama bendresnio pobūdžio išvada apie nusikalstamos veikos kvalifikavima. Po to nurodomos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, numatytas materialiosios teisės normuose. kartu išdėstomi tam tikro atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo taikymo motyvai. atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kaltinamojo asmenybę bei materialiosios teisės normų suformuluotus nurodymų pagringų taikymo kriterijus ir sąlygas. Jeigu nutraukiant baudžiamąją bylą skiriama baudžiamojo poveikio priemonė (BK 67str.) ar auklėjamojo poveikio priemonė (BK 82 str.), apra,omojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai. Įstatymas reikalauja, kad bet kokios rūšies nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.Šioje dalyje gali būti išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai (pavyzdžiui, dėl daiktų kaip įrodymų likimo, proceso išlaidų ir kt.). Taip atrodo įprasta su visais struktūriniais elementais nuosprendžio aprašomoji dalis. Kartu su tokia išplėsta dalimi įstatymas procesinės ekonomijos sumetimais numato sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį (BPK 306 str.). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio aprašomąją dalį galima surašyti tik vienu metu esant dviem sąlygom: pirma, tik baudžiamojoje byloje, kurią apylinkės teisme išnagrinėjo vienas teisėjas, antra, sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį galima surašyti tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali išdėstyti tik įrodytas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Kitų aprašomajai daliai būdingų elementų (įrodymų analizės, veikos kvalifikavimo motyvų, bausmės skyrimo motyvų) gali nedėstyti. Tai reiškia, kad sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis bus glausta, nes kaip tik trdicinėje aprašomojoje dalyje išvadų bei sprendimų motyvavimas (kurio nereikia sutrumpintoje dalyje) ir užima daugiausia vietos. Įstatymas, leisdamas apylinkės teisėjui sutaupyti fizines, intelektualines irlaiko sąnaudas, pasirinkusiam sutrumpintą nuosprendžio variantą, įveda tam tikrus "procesinius saugiklius", garantuojančius proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus:1) proceso dalyviai, kurie turi teisę apskųsti teismo nuosprendį, pateikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą. Toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos. 2) jeigu nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį. Naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio. 3) jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis neatsižvelgiant į tai, vienas ar keli kaltinamieji padavė skundą ir ar skundas paduotas dėl vienos ar dėl kelių nusikalstamų veikų. Sutrumpinta aprašomoji dalis negali būti rašoma kai apylinkės teisme nagrinėjama pagal teismingumo taisykles šio teismo kompetencijai priskirta byla dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Rezoliucinė nuosprendžio dalis. Rezoliucinė nuosprendžio dalis- baigiamoji jo dalis, kurioje nurodomi teismo sprendimai visais klausimasi, kuriuos teismas turi išspręsti išnagrinėjęs baudžiamąją bylą. Kadangi šioje dalyje suformuluoti teismo sprendimai turi būti įvykdyti, ji turi būti surašyta taip, kad nuosprendžio vykdymo metu nekiltų jokių abejonių, kurias reikėtų specialiai išaiškinti. Rezoliucinės nuosprendžio dalies turinys, priklausomai nuo nuosprendžio rūšies, turi savo specifiką. Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma: 1) kaltinamojo vardas ir pavardė; 2) sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu; 3) baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu; 4) sprendimai dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat dėl suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas; 5) sprendimas kaltinamąjį pripažinti pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta; 6) sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažystamas kaltu, o dėl kitų - ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių - išteisinamas. Apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, rezoliucinėje dalyje pirmiausia taip pat nurodomas kaltinamojo vardas ir pavardė, sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu ir baudžiamasis įstatymas, pagal kur: jis pripažystamas kaltu. Taip pat nurodomas sprendimas skirti bausmę bei sprendimas atleisti nuteistąjį nuo jos atlikimo, sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo, sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas. Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma: 1) kaltinamojo vardas ir pavardė; 2) sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas; 3) sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo. Jeigu asmuo buvo suimtas, jis paleidžiamas teismo salėje; sprendimas apie tai turi būti surašytas rezoliucinėje dalyje. Nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje nurodoma: 1) atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens vardas ir pavardė; 2) sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės; 3) sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas; 4) sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo. Jeigu kaltinamasis suimtas, rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad jis paleidžiamas posedžių salėje. Be išvardintų sprendimų visų rušių nuosprendžių rezoliucinėse dalyse reikiamais atvėjais turi būti išdėstyti teismo prendimai dėl: 1) nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo; 2) daiktinių įrodymų likimo; 3) proceso išlaidų atlyginimo. Kiekvienas nuosprendis turi būti užbaigiamas nurodymu apie nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus. 306 straipsnis. Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis 1. Apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje gali nedėstyti šio Kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose ir 5 dalyje numatytų aplinkybių, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 180 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse. 2. Nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal šį Kodeksą gali apskųsti teismo nuosprendį, pateikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą. Toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos. 3. Jeigu pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje numatytas rašytinis prašymas arba nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį. Naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio. 4. Jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2336

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!