Tautines realijos žodynuose ir tekstuose

Įvadas Darbo aktualumas. Realijomis vertimo teorijoje vadinami žodžiai ir žodžių junginiai, žymintys tam tikras sąvokas, daiktus, reiškinius, būdingus tautos, šalies, genties geografinei aplinkai, kultūrai, buičiai ir tokiu būdu perteikiantys tautinį, vietinį ar istorinį koloritą. Gana daug realijų yra virtusios vieno ar kito mokslo – geografijos, etnografijos, muzikologijos, choreografijos ir t.t. – terminais, kitas galima rasti tarptautinių žodžių žodynuose ir jos žinomos gan plačiam žmonių ratui. Kiekviena tauta turi tik jos kultūrai būdingų realijų bei jas pavadinančių speci­finių žodžių. Kai su tokia leksika susiduria kitos kalbos bei kultūros žmogus, kuriam svetimi patys reiškiniai ir jų pavadinimai, tenka spręsti dilemą, kaip savos kalbos priemonėmis perteikti tokį nacionaliniu savitumu pažymėtą reiškinį ar realiją. Kultūrologijos teorijoje teigia­ma, kad „tam tikro etnoso kultūrinė sfera turi stereotipinio pobūdžio elementų, kurių daž­niausiai nesuvokia kitų kultūrų atstovai. Apiben­drinant tvirtinama, jog „nacionalinis kultūrinis leksikos savitumas gali atsiskleisti ne tik specifinių žodžių buvimu, bet ir tokių žodžių nebuvimu kita kalba išreikštoms reikšmėms perteikti. Tokios „spragos", „baltos dėmės kalbos semantiniame žemėlapyje" vadinamos lakūnomis Vienu atveju lakūnų atsiradimą lemia atitinkamų kultūrų skirtumai <...> Kitu atveju lakūną lemia ne vienos kalbos atitinkamo denotato trūkumas, o tai, kad kalbai tarsi nesvarbu skirti tai, ką skiria kita kalba. Kartais kalbinėje literatūroje ta pačia reikšme vartojamas ir terminas egzotizmas, egzotinė leksika - „žodžiai ar specialūs žodžių jun­giniai, paimti iš tolimų, mažai žinomų kalbų, norint suteikti stiliui ypatingą koloritą". Darbo objektas – tautinės realijos žodynuose ir tekstuose, beekvivalentė leksika, lagūnos, nacionalinės realijos. Darbo tikslas- išanalizuoti tautines realijas žodynuose ir tekstuose, beekvivalentė leksika, lagūnos, nacionalinės realijos. Darbo uždaviniai: 1. apibrėžti tautinių realijų žodynuose ir tekstuose samprata; 2. nustatyti beekvivalentė leksikos probleminius aspektus; 3. pateikti tautinių realijų žodynuose ir tekstuose vartojimo ypatumus; 4. ištirti lagūnų, nacionalinių realijų vartojimą leksikoje; 5. išanalizuoti lagūnų, nacionalinės realijų vartojimo probleminius aspektus. Kaip teigia N. Mečkovskaja, „egzotizmai ne tiek atskleidžia ar aiškina svetimą kultūrą, kiek ją simbolizuoja" (Mečkovskaja, 2000, 52). Vartojamas taip pat terminas etnograflzmas, pavadinantis kurios nors tautybės materialinės ar dvasinės kultūros realijas, patekusias į literatūrinę kalbą (tarp jų ir skolintus žodžius). Tačiau tam tikrų semantinių skirtumų turintys terminai einograjizmas ir egzotizmas netaikytini Lietuvių bei lietuvių kalboms, nes tai artimiausios giminiškos kalbos. Apžvelgusi įvairių autorių vartojamos terminijos skirtumus, Lietuvių kalba pasirenka terminą regionalgeografiska leksika (regio­ninė geografinė leksika). Tai tik dar kartą patvirtina, jog kalbininkai neturi vienos nuomonės dėl tokių leksemų termininio pavadinimo. Iš visų aptiktų variantų kaip labiausiai tinkamas pasirinktas terminas beekvivalentė leksika (išskyrus tuos atvejus, kai cituojama kitų autorių nuomonė). Kaip teigia etnolingvistas A. Gudavičius, šios leksikos vartojimo sritys - tai „1) nacionalinė virtuvė, 2) rūbai, 3) mu­zikos instrumentai, 4) tautiniai šokiai, 5) tra­dicijos ir papročiai, 6) tautosaka ir mitologija, 7) tautos istorijos dalykai. Čia taip pat pri­klauso tautos gyvenamosios aplinkos -geografinių objektų, gyvūnijos bei augalijos, klimatinių gamtos reiškinių pavadinimai bei nevienodas tų pavadinimų detalumo laipsnis. Lietuvių kalbos leksikoje, kurios pavyzdžiais remiamasi, esama tokių kitose kalbose, taip jų ir giminingoje lietuvių kalboje, atitikmens (ekvivalento) neturinčių leksemų. Kai kurie ekvivalento neturintys žodžiai fiksuojami dvikalbiuose bei bendrinės kalbos žodynuose. Šis žodyno sluoksnis reikalauja ypatingo leksikologų ir leksiko­grafų dėmesio. Tokiais atvejais neapsieinama be tam tikrų nuorodų į vartojimo sritį -dažniausiai tai būna pažymos. Darbo metodai: lingvistinė ir loginė analizė, teorinės literatūros sisteminė ir loginė analizė, sisteminės analizės logika. 1.Tautinės realijos žodynuose ir tekstuose – teoriniai aspektai 1.1. Tautinių realijų ir lakūnų samprata Kiekviena tauta turi tik jos kultūrai būdingų realijų bei jas pavadinančių speci­finių žodžių. Kai su tokia leksika susiduria kitos kalbos bei kultūros žmogus, kuriam svetimi patys reiškiniai ir jų pavadinimai, tenka spręsti dilemą, kaip savos kalbos priemonėmis perteikti tokį nacionaliniu savitumu pažymėtą reiškinį ar realiją. Halina Kobeckaitė straipsnyje „Nacionalinis koloritas ar balastas?“, aptardama realijas verstiniuose Rytų tautų ir Vidurinės Azijos rašytojų veikaluose (kirgizo Čingizo Aitmatovo „Baltasis garlaivis“, 1973, vertė Vilija Šulcaitė; uzbeko Aschado Muchtaro „Platanas“, 1973, vertė Juozas Macevičius; kirgizo Aly Tokombajevo „Mes buvome kareiviai“, 1976, vertė Laima Astrauskaitė; kurdų pasakų rinktinę „Viesulo raitelis“, 1977, iš kurdų k. v. Zinė Džalil ir Algirdas Alionis; uzbeko G.Guliamo „Padauža“, 1971, iš uzbekų vertė Halina Kobeckaitė; turkė Suadė Derviš „Fosforinė Dževrijė“, 1979, vertė Dalia Lenkauskienė; (1980 metais pasirodžiusiame leidinyje „Meninio vertimo problemos“, Vaga, Vilnius, 1980), teigia, kad susidūrus su nieko specifiška nepasakančiais žodžiais, dažniausiai namų apyvokos daiktais, augalais, drabužiais ir kitu rekvizitu, žyminčiu buitį, gamtinę aplinką, reikėtų vartoti lietuviškus atitikmenis. H.Kobeckaitė pateikia pavyzdį, kai sakinyje „Tavo švelnaus, rausvo it ežigėjus veido oda suskrustų saulėje ir apsiluptų“ tiurkizmas ežigėjus nėra pateisinamas, nes perskaitęs šį sakinį, joks skaitytojas nesusikurs tapataus originalui vaizdinio net jei išnašoje ir pasakyta, kad ežigėjus – ypatinga sūrio rūšis. Mat sūris mūsų sąmonėje niekada nesukelia rausvumo asociacijų. Priešingai – sakome „baltas kaip sūris“. Kalbėdama apie vaikams skirtos kurdų pasakų rinktinės „Viesulo raitelis“ vertimą, H.Kobeckaitė atkreipia dėmesį į pedantišką originalo raidės perteikimą, kuris virsta sunkiu balastu. Knygoje palikta labai daug kurdų kalbos žodžių. Gana daug puslapių, kur trys keturios išnašos. Visi čia pateikti žodžiai yra reikšminiai, ir jų adaptavimas šiuo atveju visai nepateisinamas. Be to, žodžiai turi ir garsinę išraišką, ir kai kurie jų lietuvio ausiai skamba ne itin estetiškai. Kitas slenkstis, anot H.Kobeckaitės, už kurio užkliuvęs, suka galvą kiekvienas Rytų tautų literatūros vertėjas, – tai gausūs specifiniai žodžiai, reiškią kraujo giminystės ir šeimyninius ryšius, socialinę padėtį, nurodą rytiečiams būdingą amžiaus gradaciją ir ypatingą pagarbą vyresnio amžiaus žmonėms. Tai ypač aktualu, kai reikia versti tekstus - kyla nemažai neaiškumų. Kaip teigia Lietuvių kalbininkas J. Sylis, „plataus vertimo sunku­mų spektro suvokimas verčia mūsų dienų translatologus kreipti daugiau dėmesio į „erdvę" tarp kultūrų bei verčiamumo dis­kursą kaip tiltą per šią „erdvę". Verčiamumo tikslas yra supratimas, taikūs kultūrų bei kalbų kontaktai" (Sllis, 2002, 52). Lingvo kultūrologijos teorijoje teigia­ma, kad „tam tikro etnoso kultūrinė sfera turi stereotipinio pobūdžio elementų, kurių daž­niausiai nesuvokia kitų kultūrų atstovai. J. Sorokinas ir I. Markovina tai vadina lakūnomis: visa, ką kitos kultūros recipientas pastebėjo, bet nesuprato, kas atrodo jam keista ir reikalauja interpretacijos, yra signa­las, jog tekste esama specifinių nacionalinių tos kultūros, kurioje sukurtas tekstas, elementų, tiksliau lakūnų" (Maslova, 2001, 111). Lietuvių lingvistinėje literatūroje tokia leksika taip pat vadinama lakūnomis arba lakūnine leksika: „Lakūnos (iš lot. lacuna) yra kurios nors kalbos leksiniai vienetai, neturintys tiesioginio leksinio semantinio atitikmens kitoje kalboje" (Bankavs, 2001, 9). Terminas tulkojanba kol kas neturi tvirtų tradicijų Lietuvių kalbos terminijoje, žymiai plačiau vartojami tulkošana (procesas) arba tulkojums (rezultatas). Lietuvių terminas verčiamumas atitinka latviškąją sąvoką- žymi tam tikrą savybę, tačiau taip pat nėra įprastas. Tačiau lotynų kilmės tarptautinis žodis lakūną (lot. lacuna 'įdubimas, spraga') kalbotyroje vartojamas reikšme 'teksto spraga, pralei­dimas, trūkstama viela' (TŽŽ, 425), todėl abejotinas minėto termino taikymas pačiam kalbiniam vienetui pavadinti. Pasak A. Guda­vičiaus, specifinių realijų pavadinimams „iš viso sunku rasti ekvivalentų kitoje kalboje, nes kitos tautos gyvenime nėra pavadinamų daiktų ar reiškinių. Si leksika, kurią galima būtų vadinti beekvivalente, labai svarbi tautos materialinei ir dvasinei kultūrai pažinti" (Gudavičius, 2000, 79-80). Sociolingvistikoje aptariami santykiai taip beekvivalentės leksikos ir lakūnų: „Skirtumai tarp kalbų, kuriuos lemia kultūrų skirtumai, aiškiausiai atsiskleidžia iš leksikos ir frazeologijos, nes nominacinės kalbos priemonės labiausiai susijusios su nekalbinę tikrove. Tai vadina­moji beekvivalente leksika, dažniausiai -specifinių vietinės kultūros reiškinių pavadi­nimai" (Mečkovskaja, 2000, 52). Kalbėdama apie beekvivalentės leksikos dalį nacionali­niuose žodynuose N. Mečkovskaja pateikia rusų kalbos tyrinėtojų J. Vereščiagino ir V. Kostomarovo duomenis, pagal kuriuos tokie žodžiai ar konstrukcijos sudaro 6 7 proc. bendrinės kalbos leksikos. Apiben­drinant tvirtinama, jog „nacionalinis kultūrinis leksikos savitumas gali atsiskleisti ne tik specifinių žodžių buvimu, bet ir tokių žodžių nebuvimu kita kalba išreikštoms reikšmėms perteikti. Tokios „spragos", „baltos dėmės kalbos semantiniame žemėlapyje" vadinamos lakūnomis (Stepanov, 1965, 120) . Vienu atveju lakūnų atsiradimą lemia atitinkamų kultūrų skirtumai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!