Stambių vientisų formų instrumentiniai žanrai

XIX a. vis daugiau kuriama stambių vientisų kūrinių: simfoninių poemų, fantazijų, uvertiūrų, rapsodijų, baladžių, kapričio, koncertų, sonatų, skerco ir t.t.
Šitai susiję su programiškos muzikos įsigalėjimu, siekimu literatūrinį siužetą perteikti muzikos priemonėmis. Tam dažnai panaudojama sonatos forma, kaip viena iš lanksčiausių, o taip pa sintetinės iš laisvosios formos. Vientisa kūrinio forma kartais taip išplėtojama, kad joje telpa tarsi kelios ciklo dalys. Tokiais atvejais atskiri epizodai atlieka lėtosios dalies, skerco, finalo vaidmenį. Būdinga kai kurių XIX - XX a. kūrinių žymė – monotematizmas: visas kūrinys grindžiamas viena tema, kurią įvairiai perdirbant, sukuriami nauji vaizdai.
XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais teatro spektaklių pradžia skelbdavo laisvai improvizuojami fanfarų signalai. Jie būdavo trumpučiai, vos keleto taktų. Vėliau, prieš pradedant operą, vietoje trimitų būdavo sugrojama nedidelė instrumentinė pjesė – uvertiūra (pvz. Monteverdžio operos). Be to, uvertiūromis buvo vadinamos ne tik operų įžangos, bet ir instrumentinių siuitų pirmosios dalys (pvz. Bacho), net ištisos siuitos. Kartais šis terminas buvo taikomas net simfonijoms.
XVII a. pabaigoje susiformavo du operų uvertiūrų tipai: prancūziškoji ir itališkoji. Prancūziškosios uvertiūros pradininkas – Ž.B.Liuly.
Pirmoji dalis buvo lėta, lyginio metro, iškilmingo, maršiško pobūdžio.
Antroji dalis – gyvesnė, trijų dalių metro, polifoninio stilius.
Trečioji – vėl lėta, akordinė.
Paskutinė – lėtoji, dažnai būdavo praleidžiama (pvz. Hendelio oratorija ,,Mesijas”, ,,Judas Makabėjus”, ,,Samsonas”; Gliuko opera ,,Ifigenija Aulidėja”).
Itališkoji uvertiūra, dažnai vadinama ,,neapolietiškąja” arba ,,simfonia”.
Pirmoji dalis greito tempo , melodija gyva.
Antroji – lėta, melodija dainingesnė, įvairesnė harmonija.
Trečiojoje dalyje vėl dominuoja greitas tempas, šokio intonacijos (pvz. Gliuko ,,Paris ir Elena”; Mocarto ,,Pagrobimas iš Seralio”).
Šių uvertiūrų reikšmė tolesnei muzikos raidai buvo gana didelė. Prancūziškoji turėjo įtakos siuitoms, simfonijoms, klasikinių operų uvertiūroms. Itališkoji – davė pradžią klasikiniam simfonijos žanrui.
Senovinės uvertiūros su operų turiniu beveik nesisiedavo. Pvz. Gliuko uvertiūros dėl savo temų savarankiškumo ir formos kompaktiškumo gali būti laikomos atskiromis pjesėmis. Ištisinis temos ar kelių temų vystymas, apimąs visas uvertiūros dalis, tampa
galimas tik pritaikius uvertiūroms sonatos formą, kuri ir liko...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!