Socialinio blogio karalystė W. Shakespeare "Hamlete"

XVI a. pabaigoje — XVII a. pradžioje (Naujųjų amžių priešaušriu) vadinamasis renesansiškas humanizmas išgyvena rimtą krizę. Įsisiūbavę religiniai karai, kontrreformacija, ekonominis ir politinis Renesanso tėvynės Italijos smukimas sukelia feodalinę — katalikišką reakciją, kuri bent laikinai padeda senosios epochos atstovams susigrąžinti prarastas pozicijas. Ką tik užgimę ankstyvieji kapitalistiniai santykiai taip pat nepatenkina visų humanistų lūkesčių, daugelis jų šį reiškinį laiko perėjimu iš vienos netobulos epochos į kitą — ne ką geresnę. Tačiau, nepaisant to, vėlyvojo Renesanso atstovai dar viltingai (nors jau ir ne taip optimistiškai) žvelgia į būsimus laikus bei tiki visapusiško, tobulo žmogaus modelio atgaivinimu.
Garsiosioms Italijos komunoms patyrus nuosmukį, renesansiškos humanistinės idėjos paplito visame Senajame žemyne, labiausiai progresuodamos Šiaurės Europos valstybėse (Nyderlandai, Prancūzija, Anglija). Tuo laikotarpiu humanistai, nusivylę Renesanso idealų žlugimu tikrovėje, siekia rasti tobulybę savo vaizduotėje, tad labai išpopuliarėja grožiniai kūriniai ir literatūriniai traktatai apie idealias visuomenines santvarkas, neegzistuojančias realybėje bei diametraliai priešingas vaizduojamai tuometinei situacijai. To pasekme galima laikyti garsųjį filosofo Tomo Moro veikalą „Utopija“ bei mokslininko Frensio Bekono romaną „Naujoji Atlantida“, kuriuose autoriai išreiškia gilų tikėjimą ateities kartų pasiekimais.
Ypač savitoje, anksčiau nelabai praktikuotoje — dramaturgijos — srityje humanistines idėjas tobulinusia savo forma išreiškia Anglijos vėlyvojo Renesanso atstovai. Matydami valstybėje siaučiančius priešiškų didikų grupuočių konfliktus bei prisitaikėliškų avantiūristų ir garbėtroškų įsitvirtinimą valdžioje, jie (dramaturgai Džonas Beilas, Džonas Heivudas, Džonas Stilas, Tomas Kidas, Kristoferis Marlo, Robertas Grinas) gvildena subtilias žmogaus visuomenėje problemas, tačiau technikos meistriškumu bei idėjų turiningumu juos visus pranoko garsiausias anglų Renesanso rašytojas Šekspyras.
Viljamo Šekspyro (1564 — 1616 m.) dramose, komedijose bei tragedijose pilkų, kasdienių ir tipizuotų veikėjų, įkūnijančių sugedusią socialinę aplinką, kontekste ypač išryškinami titaniškos dvasios, renesansiško tipo individualizuoti charakteriai, nustelbiantys kitus personažus; tačiau verta pabrėžti, kad šių kūrinių herojų savitumą nulemia būtent jų santykiai su vaizduojama visuomene. Kitaip tariant, pagrindinių veikėjų minties raida atskleidžia tas aplinkybes, nuo kurių ji priklausi. Analogiškos tendencijos atsispindi ir pačioje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!