Sakmės. Padavimai. Legendos

SAKMĖS•PADAVIMAI•LEGENDOS • TAUTOSAKA • Parengė : 11 klasės mokinė Jolanta Godelytė Sakmės • Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitologinėmis būtybėmis. • Sakmės skirstomos į mitologines ir etiologines. Etiologinės sakmės • Etiologinės sakmės – tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis. Šios sakmės pagal tematiką skirstomos į 5 grupes • 1.Dangaus kūnai 2.Žemė ir jos paviršius 3.Žmonės, jų gyvenimas ir darbai 4.Gyvūnai 5.Augalai Šios sakmės ne tik aiškina, kaip atsirado aukščiau minėti dalykai, reiškiniai įvairios jų savybės, bet ir vertina elgesį moralės požiūriu, smerkia nedorumą, ydas. Bausmės susilaukia piktžodžiaujantys, per daug smalsūs, nekantrūs, išdidūs, ir pan. • Šios sakmės ne tik aiškina, kaip atsirado aukščiau minėti dalykai, reiškiniai įvairios jų savybės, bet ir vertina elgesį moralės požiūriu, smerkia nedorumą, ydas. Bausmės susilaukia piktžodžiaujantys, per daug smalsūs, nekantrūs, išdidūs, ir pan. • Sakmę sudaro vienas ar keli įvykiai. Jų priežastys įvairios: vienur – ginčas, varžybos tarp būtybių ar gyvūnų, kitur – skundas, pyktis, melas, apgaulė, žala. • Nemažai sakmių, kur dėmesio centre – pats pasaulio kūrimo procesas. Ir štai vienam, kartais paskutiniam padarui dėl kokios nors priežasties (pavėlavo, tingėjo) pritrūksta medžiagos ar ji nepatinka, ar nutinka kiti dalykai. Sakmėse pasakojama apie bandymus ištaisyti kūrybos klaidas. • Sakmės pabaiga visada reikšminga: ja tarsi pabrėžiama, kad visa, kas pasakota, tikrai įvyko. Praeities įvykio ir dabarties sąsaja nurodo žodžiais: nuo to laiko ,ir po šiai dienai. Šitaip supinta fantastinė istorija su tikrove daro įspūdį. Pagrindiniai veikėjai • Sakmėse susiduriama su įvairiais veikėjais. Tai paukščiai ir žvėrys, javai ir medžiai, paprasti žmonės ir šventieji, dievybės, demonai ir suasmeninti dangaus kūnai. Kai kuriuose siužetuose išryškėja vieno kito būdingi bruožai. Antai kalakutas išdidus, karvelis, žvirblis – pagyrų puodai, gandrai – smalsūs ir pan. Pagrindinis pasaulio kūrėjas čia – Dievas. Dievo paveikslas sakmėse gana margas, skiriasi nuo krikščionybės ir kitų pasaulio religijų dievų, jis labiau pagoniškas, savo įvairumu panašus į kitų mitologijų ir pasaulio kūrimo sakmių pagrindinį kūrėją. Dievas vaizduojamas smarkiai dirbantis ir besiilsiantis, tikras teisuolis ir beklastaujantis. Tokie bruožai nukelia jį nuo aukštybių, sužmogina, ir pati jo kūryba, atrodo, nedaug skiraisi nuo žmogaus meistravimo. • Pagrindinis pasaulio kūrėjas čia – Dievas. Dievo paveikslas sakmėse gana margas, skiriasi nuo krikščionybės ir kitų pasaulio religijų dievų, jis labiau pagoniškas, savo įvairumu panašus į kitų mitologijų ir pasaulio kūrimo sakmių pagrindinį kūrėją. Dievas vaizduojamas smarkiai dirbantis ir besiilsiantis, tikras teisuolis ir beklastaujantis. Tokie bruožai nukelia jį nuo aukštybių, sužmogina, ir pati jo kūryba, atrodo, nedaug skiraisi nuo žmogaus meistravimo. • Pasaulį kurti imasi ir kitas pagrindinis veikėjas – Velnias. Dievas kuria gerai, o velnias vis ką nors sugadina, ir tik pirmojo dėka dalis tų negerovių pataisoma. Velnias stengiasi pamėgdžioti Dievą, bet nesiseka. Kai Dievas sukuria žmogų ,nelabasis sukuria ožką. Velnio paveikslas komiškas. Mitologinės sakmės • Mitologinės sakmės – tai fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių būtybių ir žmogaus susidūrimus. Grindžiamos senaisiais tikėjimais, kurių ištakos – mitinėje pasaulėjautoje. Tai pasaulėjautai būdingas fantastinis gamtos ir visuomenės reiškinių suvokimas. Daugelis pasaulio ir žmonių gyvenimo faktų aiškinama antgamtinių jėgų, fantastinių būtybių įsikišimu. Sakmės vaizduoja netolimą praeitį pažystamą aplinką ir pavienius asmenis liečiančius įvykius. Sakmių turinys • Vaizduoja tokias gyvenimo sritis, kurios grėsmingos žmogaus egzistencijai, jos liečia slėpiningus dalykus, todėl įtikimi ir iracionalūs, protu nesuvokiami aiškinimai. Viena tokių amžinų temų yra mirtis. Sakmėse ji suvokiama kaip neišvengiama duoklė laikui. • Laimės, praturtėjimo temos. • Meilė, vedybos su antgamtinėmis būtybėmis. Mitinių būtybių paveikslai • Pagal mitines būtybes mitologinės sakmės skirstomos į 10 grupių • Laimės • Ligos, giltinės • Numirėliai • Vaiduokliai • Velniai • Gamtos dvasios – laumės, undinės, Perkūnas, vėjas • Namų dvasios – aitvaras, kaukas • Nepaprasti žmonės – raganos, burtininkai • Nepaprasti gyvūnai • Lobiai Mitinės būtybės • Iš visų lietuvių mitinių būtybių populiariausias velnias. Mitinėse sakmėse jis daugiaveidis, mainikautojas, mėgstantis linksmybes ir muziką, gundytojas, pasiryžęs už sielą, kai kada ir šiaip sau padėti. • Laumės • Perkūnas • Kaukai • Saulė • Žiema • Vėjas • Aitvaras Padavimai • Padavimai - dar vadinami toponiminėmis ir istorinėmis sakmėmis. Tai tradiciniai, dažniausiai fantastiniai pasakojimai apie Lietuvos ežerus, kalnus, svarbius akmenis, kaimus, dvarus pilis, miestus, karus su priešais. Tai savanoriška meninė Lietuvos geografija ir istorija, senovės lietuvių atminties ir išmonės lydinys. Padavimų vertė ir reikšmė • Tai nerašyta Lietuvos „geografija ir istorija”. • Skatina domėtis minimais objektais. Imama suvokti, kad čia ne šiaip akmuo, kalva, ežeras, dvaras, o tūkstantmetinės tautos istorijos liudytojas. Sudvasinimas stiprina prisirišimą prie Lietuvos praeities paminklų, ugdo pagarbą ir žadina suvokimą, kad reikia juos ginti nuo žalojimo, ardymo, net jei senieji vaizdiniai atrodytų naivūs. Tai neduoda teisės paniekinti tautos atminties ir tų vietų, kurios šimtmečius buvo labai gerbiamos ar net laikomos šventomis. Pagrindinės padavimų grupės • Apie ežerus – Dažnas padavimas apie ežero atsiradimą teigia, kad ežerai keliauja, o pakilę i dangų atrodo kaip debesys. Padavimuose apie Paršežerį, Paltelių ežerą sakoma, kad kartą ten, kur dabar ežeras, buvo pieva, ir atėjo didžiausias paršas iškniso didžiulę duobę, ten iš debesies nusileido ežeras. Apie kalvas – padavimuose Lietuvos kraštovaizdį keičia milžinai ir velniai. Milžinų vardu paženklinta ne viena Lietuvos kalva – tai jų paskutinė poilsio vietos, milžinkapiai. Per galiūnus atsirado kalvos kalvelės. • Apie kalvas – padavimuose Lietuvos kraštovaizdį keičia milžinai ir velniai. Milžinų vardu paženklinta ne viena Lietuvos kalva – tai jų paskutinė poilsio vietos, milžinkapiai. Per galiūnus atsirado kalvos kalvelės. Apie akmenis – panašus į milžinus ir stiprusis padavimų velnias. Tai jis yra atnešęs garsųjį Puntuko akmenį norėdamas užversti Anykščių bažnyčios duris, bet nespėja: gaidys pragysta – nutrūksta šiaudų kūliaraištis, ir akmuo lieka pakelėje. Kituose padavimuose velnias neša akmenis, norėdamas tiltą pas merginą padaryti (padavimas „Velnio tiltas ties Rumšiškėmis”) ar šiaip sau dėl pramogos svečiams palinksminti sumano upę užpilti („Velnio akmuo prie Nemuno”). Tik atsitiktinai praplyšta maišas, ir akmenys išbyra. • Apie akmenis – panašus į milžinus ir stiprusis padavimų velnias. Tai jis yra atnešęs garsųjį Puntuko akmenį norėdamas užversti Anykščių bažnyčios duris, bet nespėja: gaidys pragysta – nutrūksta šiaudų kūliaraištis, ir akmuo lieka pakelėje. Kituose padavimuose velnias neša akmenis, norėdamas tiltą pas merginą padaryti (padavimas „Velnio tiltas ties Rumšiškėmis”) ar šiaip sau dėl pramogos svečiams palinksminti sumano upę užpilti („Velnio akmuo prie Nemuno”). Tik atsitiktinai praplyšta maišas, ir akmenys išbyra. • Kituose padavimuose patys akmenys keliauja („Plaukiantys akmenys”). Apie prasmegusias pilis, dvarus, bažnyčias, miestus, nuskendusius varpus, lobius – šituose padavimuose kalbama apie nesėkmingas pastangas išgelbėti žmones; grįžimo iš „ano pasaulio” idėją. Nedaug padavimų yra aiškinančių už kokius nusikaltimus buvo nugramzdintos prakeiktos vietos. Šitokie padavimai išreiškė žmonių moralinę nuostatą: asmuo už nusikaltimus turi būti nubaustas. Savotiška gūdi nuotaika gaubia padavimus apie nuskendusius varpus. Dažnai pasakoma, kad, bevažiuojant per ežerą (upę), ledas įlūžta, varpai nuskęsta. • Apie prasmegusias pilis, dvarus, bažnyčias, miestus, nuskendusius varpus, lobius – šituose padavimuose kalbama apie nesėkmingas pastangas išgelbėti žmones; grįžimo iš „ano pasaulio” idėją. Nedaug padavimų yra aiškinančių už kokius nusikaltimus buvo nugramzdintos prakeiktos vietos. Šitokie padavimai išreiškė žmonių moralinę nuostatą: asmuo už nusikaltimus turi būti nubaustas. Savotiška gūdi nuotaika gaubia padavimus apie nuskendusius varpus. Dažnai pasakoma, kad, bevažiuojant per ežerą (upę), ledas įlūžta, varpai nuskęsta. Apie vietovardžių kilmės aiškinimus - tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado pavieniai kaimų, miestelių, svarbesnių vietų (daubų, laukų) vardai. Tai savotiškos liaudiškos etimologijos. Pramanytos istorijos surezgamos taip, kad galų gale išaiškėtų priežastis, dėl ko atsidaro vietovardis. • Apie vietovardžių kilmės aiškinimus - tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado pavieniai kaimų, miestelių, svarbesnių vietų (daubų, laukų) vardai. Tai savotiškos liaudiškos etimologijos. Pramanytos istorijos surezgamos taip, kad galų gale išaiškėtų priežastis, dėl ko atsidaro vietovardis. Apie statybų aukas – juose vaizduojamos meistrų varžybos, sunkių užduočių vykdymas neretai neįmanomas be velnio pagalbos, be lemtingų sutarčių ir t.t. Populiarūs pasakojimai, kad jei nesiseka statyba ar norima padaryti statinį tvirtą, reikia paaukoti žmogų ar ką kita. Šie padavimai atspindi perėjimą nuo kruvinosios aukos prie simbolinės. • Apie statybų aukas – juose vaizduojamos meistrų varžybos, sunkių užduočių vykdymas neretai neįmanomas be velnio pagalbos, be lemtingų sutarčių ir t.t. Populiarūs pasakojimai, kad jei nesiseka statyba ar norima padaryti statinį tvirtą, reikia paaukoti žmogų ar ką kita. Šie padavimai atspindi perėjimą nuo kruvinosios aukos prie simbolinės. Legendos • Legendos – tai pasakojimai, kuriuose yra stebuklingų, antgamtinių elementų, bet jie suvokiami kaip tikri istorinio laiko įvykiai, šventos istorijos, susijusios su dabartinėmis religijomis ir turinčios išskirtinę reikšmę jas išpažįstančiose bendruomenėse. Legendų plitimas Lietuvoje • Seniausios lietuvių legendos yra žinomos iš rašytinių šaltinių. Legendos imta rastis pradėjus plisti krikščionybei. Kai buvo naikinama pagonybė, atsirado („Jeronimo kova su pagonybe”). • Kita ryški legenda susijusi su 1515 metų kovomis. Pasakojama, kaip maskvėnus, kurie nesivaržydami puldinėjo Polocko apygardą manydami, kad lietuviai nepersikels per gilią ir sraunią Dauguvą, drąsiai pulti ryžosi vaivada Goštautas su talkininku Jonu Boratinskiu, nors ir nedaug karių teturėjo. Ilgai ieškoję brastos, buvo praradę viltį įveikti upės tėkmę. („Šv. Kazimiero pagalba kariams”) XVII a. legenda apie Šiluvos bažnyčią. • XVII a. legenda apie Šiluvos bažnyčią. • Dviejų legendų palyginimas (Vytautas Kavolis) • XVIII a. kovų su švedais legenda • XX a. legenda prieš ateistų propagandą Legendos apie bažnyčias, paveikslus, stebuklingas vietas • Legendų temos: • iš tikinčiųjų bendruomenei svarbių sričių. Jose ginami tikėjimo principai, smerkiamos bažnyčios, šventų vietų, relikvijų, paveikslų niekinimas, gąsdinama bausmėmis už nepagarbą kryžiui, ostijai, už pasniko nesilaikymą. Legendose išaukštinamos stebuklingos vietos, kur daromi įžadai ir žmonės pasveiksta. Jos pasakoja, kad ta ar kita bažnyčia, koplyčia pastatyta ne bet kur, o vietoje, kur sužinoma per regėjimą, sapną ar kitu būdu. Nemaža legendų pasakoja apie stebuklingą versmę, upelį, kurio vanduo pagydo ligonius. Štai „prie Užpalių Krokulėje buvęs pasirodęs Kristus. Tas versmės vanduo esąs šventas. Žmonės jį geria, plauna skaudančias vietas ir tiki, kad gelbsti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!