Renesansas ir reformacija šiaurės šalyse

Autorius siekia Renesansą ir reformacija peržvelgti bendraisiais bruožais ir išryškinti tik svarbiausius pėdsakus kuriuos jie padarė Lietuvos kultūroje.
Lietuva savo gamtos egzotika ir pagoniškais reliktais, išlikusiais liaudyje, domino renesanso švietėjus ir mąstytojus net iš popiežiaus dvaro. Jogaila 1420 m. lapkričio 23 d. laiške popiežiui Martinui V rašė, kad Lietuvos valstiečiai, kol buvo pagonys, buvo laisvi ir naudojosi visokia nauda bei pelnų, o kai priėmė krikšto malonę, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, neteko ir laisvės, ir turto.
Renesansas, prasidėjęs Italijoje XIV a. ir paplitęs kitose Vakarų Europos šalyse XV – XVI a., reiškė ne tik antikinės kultūros su klasikine lotinų kalba atgimimą, bet ir tautinės sąmonės žadinimą. Renesanso epochos ideologai humanistai buvo suinteresuoti įtaka svetimiems kraštams ir kartu savosios šalies gerovė. Greta tarptautinės lotynų kalbos jiems buvo reikalingos ir šnekamosios kalbos, kuriais jie laikė pagrindinė kiekvienos tautos narių bendravimo priemone. Italų poetai humanistai savo veikalus kūrė ne tik lotynų, bet ir italų kalba, kuria kalbėjo liaudis, miestiečiai ir kaimiečiai.
Reformacijos Lietuvoje kultūroje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.
Humanistai iš klasikinės senovės paėmė nepriklausomą nuo religijos filosofiją, mokslą, apimantį visas pažinimo sritis. Juos žavėjo antikos žmogaus akiratis, jo laisvė, asmenybės ir aplinkinio pasaulio vertinimas. Sielodamiesi dabartim, atmesdami viduramžių mistiką ir asketizmą, jie atsigręžė į tautų praeitį, istoriją laikydami gyvenimo mokytoja.
Išrinktą Lietuvos karaliumi Kazimierą Jogailaitį 1447 m. priėmė Krokuvos universitetas, kurio rektorius jonas iš Ludzisko pasakė sveikinamąją kalbą. Joje sakomą, kad bažnytiniai ir pasaulietiniai didikai, įsigalėję valstybėje, padarė daug bloga – valstiečius pavertę bemaž vergais. Naujasis valdovas turįs panaikinti tas blogybes ir savo pavaldiniams suteikti priklausančias laisves, nes esą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!