Recenzija. Miuziklas „Velnio nuotaka“

Recenzija

Miuziklas „Velnio nuotaka“

Režisierius Kestutis S. Jakštas

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras

Daugiau nei miuziklas: lietuvių liaudies kodas ar šiuolaikinis epas?

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus Kęstučio S. Jakšto kurtas miuziklas Velnio nuotaka” šį rudenį paskutinį kartą buvo parodytas Žvejų rūmuose praėjus daugiau nei dešimt metų nuo jo pastatymo pradžios 2012 metais. Talentingų ir profesionalių aktorių, vokalistų, muzikantų ir visos miuziklą kūrusios trupės pastangomis scenoje atgijusi meilės legenda, gėrio ir blogio kova, tuštybės ir amžinųjų vertybių priešprieša žiūrovus vertė žavėtis, stebėtis, juoktis ir gailėtis, kad šįsyk nepakartojamas reginys jau paskutinį kartą.

Dirigentų Dainiaus Pavilionio ir Martyno Staškaus, scenografės ir kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės, šviesų dailininko Audriaus Jankausko, chormeisterio Vladimiro Konstantinovo, choreografo Agrio Danilevičio sukurta mistiškai paveikios muzikos, įvairialypės vokalinės darnos, užburiančio šokio bei žavinčio ir intriguojančio vaizdo sintezė nubloškė žiūrovą į magišką erdvę, kuria tą vakarą tapo Žvejų rūmų scena – tarp mistikos ir realybės, ten, kur susitinka du pasauliai – mums pažinus kasdienis, kuriame stebime amžiną meilės kančią, liūdesį, sielvartą, o taip pat džiaugsmą ir laimę, juoką ir ašaras, pragmatišką meilę ir neapykantą, ir tuo pačiu metu bei toje pačioje plotmėje egzistuojantį antgamtinį pasaulį su velniais ir pinčiukais, Aukščiausiuoju ir angelais, kurie lietuviui nuo seno buvo tokie pat artimi ir svarbūs kaip ir kasdienis buitinis gyvenimas.

Žanro pinklėse

Režisieriaus Kęstučio S. Jakšto mestas sau iššūkis pastatyti lietuvišką miuziklą pagal meninio pripažinimo sulaukusį ir ikonizuotą kūrinį per ilgus gyvavimo metus buvo ne tik pasiektas, gal net ir pranoko kūrėjo lūkesčius „parodyti „lietuvių liaudies kodą“ – kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę net tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – pilnakraujiškai gyventi ir tikėti.“¹ Režisierius taip pat atviravo, kad gal nesąmoningai stengėsi „pasiekti, kad spektaklis „Velnio nuotaka“ nebūtų tapatinamas su kino filmu. Norėčiau jog žiūrovai abu variantus priimtų kaip atskirus meno kūrinius.“ Kiekvienas žiūrovas, kuriam nusišypsojo teatro globėjas Dionisas, ir kuris empatiškai išgyveno miuziklo „Velnio nuotaka“ siužetą, pripažins, kad mintys ir emocijos „išsitaškė“, kad paveikiau gali būti tik gyvenimas. Pasibaigus miuziklo rodymo laikui būtų nepataisoma klaida neįtraukti jo į teatro istoriją, suteikiant jam užtarnautą titulą muzikos ir teatro bendruomenėje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!