Rašytojai, be kurių negerai

RENESANSO (XIV-XVI A.) LITERATŪRA • MARTYNAS MAŽVYDAS „KATEKIZMAS“ • MIKALOJUS DAUKŠA „POSTILĖ“ • JONAS RADVANAS „RADVILIADA“ MARTYNAS MAŽVYDAS • 1546 m. kunigaikščio Albrechto pakviestas išvyksta į Karaliaučių, studijuoja u-te; • Ragainės klebonas, visą gyvenimą skyręs parapijiečių religiniam švietimui, parengė religinio turinio knygų lietuvių kalba; • Humanistas, protestantas, eruditas, mokėjęs lietuvių, lenkų, lotynų, vokiečių kalbas. „KATEKIZMAS“ • 1547 m. pirmoji lietuviška knyga; • Lietuviška prakalba – pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; • Idėjos: didžiausios vertybės – mokslas (atvers kelią į gyvenimą) ir tikėjimas (gyvenimo pamatas); • LDK skirta lotyniška dedikacija, lotyniška pratarmė, elementorius, katekizmas, giesmynas. MIKALOJUS DAUKŠA • Lietuviškų katalikiškų knygų pradininkas, rūpinęsis švietimu; • Išsilavinęs, mokėjo keletą kalbų, turėjo nemažą biblioteką; • Rūpestingas, uolus katalikas, skelbė kontrreformacijos ir humanistines idėjas, patriotas, kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. „POSTILĖ“ (pamokslų rinkinys) • 1599 m., PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ (lenkų k.); tai, anot Just. Marcinkevičiaus, „himnas gimtajai kalbai“; • Pirmą kartą apibrėžta tautos samprata: tautą sudaro tėvų žemė, papročiai ir kalba; • Idėjos. Kiekviena tauta turi puoselėti gimtąją kalbą, g. k. turi tapti valstybine, vartojama viešajame gyvenime, ja turi būti kuriama raštija. Kalba svarbiausia kuriant tautinę kultūrą. JONAS RADVANAS • Protestantas evangelikas, gerai mokėjęs lotynų kalbą; • Jį globojo Mikalojus Radvila Rudasis; • Buvo nekilmingas, bet išsimokslinęs, gerai išmanė klasikinę romėnų literatūrą, humanistas. • Jo kūryba atskleidžia meilę tėvynei: siekė parodyti pasauliui, kokia galinga yra mūsų valstybė ir kokie garbingi žmonės čia gyvena. „RADVILIADA“ • Herojinis epas; svarbiausia 4 d. poemos tema – žmogaus (M. R. R.) ir valstybės (LDK) vaizdavimas; • Idėjos. Sąžiningumas, dorumas, meilė tėvynei – svarbiausios vertybės, kurias turėtų puoselėti kiekvienas; „RADVILIADA“ • M. Radvila R. – teisingas, dosnus, sąžiningas, narsiai kovojantis dėl tėvynės gerovės, gerbia LT praeitį, tradicijas; • Paminklas praeičiai, siekis parodyti ateinančioms kartoms, kokia didinga buvo Lietuva ir kokie narsūs protėviai. BAROKAS (XVI a. pab.-XVII a. vid.) • MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS „ODĖ TELEFUI LIKUI“, „ODĖ KRISPUI LEVINIJUI“, „ODĖ PAULIUI KOZLOVIJUI“. MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS • Studijavo filosofiją, teologiją; dėstė poetiką ir retoriką, filosofiją ir teologiją; • Vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a, Europos poetų; • Kūrybą, pašaukimą laikė brangiausiu gyvenimo turtu; • Mylėjo LT, šlovino ją eilėmis, dėl to net sulaukė lenkų vyskupo priekaištų. M. K. Sarbievijaus kūrybos temos • Žmogaus menkumas, likimo baimė; • Fortūna – nepastovumo simbolis – žmogui priešiška jėga, galinti žmogų iškelti į viršūnes arba nublokšti į apačią; • Laikinumo tema – visiška žmogaus priklausomybė nuo dieviškos tvarkos ir laiko; • Žmogus turi vertinti saiką, išmintį, amžinas vertybes, o ne laikiną šlovę ir turtus. Vertinga tai, kas amžina. APŠVIETOS EPOCHA (XVII a.-XIX a.) (prigimtinė žmonių lygybė, protas) • KRISTIJONAS DONELAITIS Poema „METAI“, PASAKĖČIOS KRISTIJONAS DONELAITIS • Tarp Karaliaučiaus liuteronų plito pietizmo judėjimas; žmonės skatinti gyventi kukliai, saikingai, rūpintasi švietimu (įtaka K. D.); • Klebonaudamas Tolminkiemyje perstatė bažnyčią, pastatė mokyklą, klebonų našlių namą; • Linksmas, energingas, tvirtos valios; • Aktyviai gynė lietuvių kalbą ir kultūrą, visus ragino likti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais lietuviais. „METAI“ (I) • Epinė poema; • Aprašomi būrų darbai skirtingais metų laikais, jų paklusnumas dieviškajai tvarkai, santykiai su ponais, kitataučiais, atskleidžiama agrarinei kultūrai būdinga pasaulėjauta, gamtos kaip būrų gyvenimo mokytojos svarba, darbas – žmogaus vertės matas. • Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenės, kovojančios dėl savo papročių, kalbos, tautinės tapatybės, gyvenimas; prigimtinės lygybės idėja; „METAI“ (II) • Negerbdami gimtosios kalbos, papročių, išsižadėdami protėvių gyvensenos, toldami nuo gamtos ir Dievo, būrai praranda „viežlybumą“; • „Viežlybas“ – sąžiningai dirbantis, negirtuokliaujantis, garbingas, dievobaimingas, doras; • „Vėžlybieji“ būrai – Krizas, Enskys, Lauras, Selmas), nenaudėliai – Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda; • Anot D. Dilytės, tai savitas lietuvių tautos epas, kuriam būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė išmintis, bendruomenės sąmonė. ROMANTIZMAS (XVIII a. pab. - XIX a.) (tautų išsilaisvinimo iš priespaudos laikotarpis; tautinio romantizmo bruožai – herojiškos praeities, liaudies kūrybos, gimtosios kalbos aukštinimas, kilnių patriotinių idealų teigimas) • ADOMAS MICKEVIČIUS ODĖS, SONETAI, Poemos „VĖLINĖS“, „PONAS TADAS“, „GRAŽINA“; • ANTANAS BARANAUSKAS Poema „ANYKŠČIŲ ŠILELIS“; • VINCAS KUDIRKA Eilėraščiai VARPAS, LABORA, TAUTIŠKA GIESMĖ • MAIRONIS (JONAS MAČIULIS) Rinktinė „PAVASARIO BALSAI“. ADOMAS MICKEVIČIUS • Lenkų poetas, savo tėvyne laikęs istorinę ATR; • Pasižymėjo jaunatvišku entuziazmu, tikėjo žmonija ir jos pažanga, laisvės, lygybės ir brolybės idealais; • Jo kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba turi daug sąsajų su LT, jos istorija ir kultūra; • Laikė save bendros LT ir Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo Tėvyne. ODĖ JAUNYSTEI (I) • Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios! O, duok, jaunyste, man sparnus! Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės, Pakilsiu rojun, į kraštus, Kur įkvėpimas kuria stebuklus, Kur puošia jis žiedais naujovę, – Tenai viltis – jo palydovė. Lai tie, kuriuos jau slegia metai, Kur žemėn linksta kaktomis, Matuos pasaulį akimis, Kurios aplink siaurai temato. Pakilk, jaunyste, virš slėnių, Kur tiek pelėsių jau priviso, Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu Tu perverki žmoniją visą!. ODĖ JAUNYSTEI (II) • Išreiškiamas protestas prieš kasdienybę, dvasios menkystę, tikrovę; • Deklaruojamas jaunosios kartos optimizmas, romantiška panieka protui, jausmo išaukštinimas; • Jauno žmogaus idealai – tarnystė žmonijai, moralinis tobulėjimas, vienybė, noras kurti šviesią ateitį (Išvien visi, draugai jaunieji!.. Laimingas kritęs kovoje tasai, Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant Į rūmus ateities, į garbę šviesią). Poema VĖLINĖS • Liaudies tikėjimų, apeigų pasaulis; • Nerūpestingas ir lengvas gyvenimas nėra tikroji laimė (Kas šioj žemėj vargų nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus); • Svarbiausia misija žemėje – būti žmogumi, atjausti, suprasti, padėti; • Socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą idėjos; • Romantikas individualistas per skausmą pakyla aukščiau už eilinius žmones; blaivus protas negali paaiškinti pasaulio slėpinių. ANTANAS BARANAUSKAS • Ryškiausias XIX a. vid. poetas romantikas; • Domėjosi kalbotyra, tapo pirmuoju dialektologu, gramatikos terminų kūrėjas; • „A. B. būtų tinkama vertinti kaip vieną paskutinių organiškųjų, moderniose specializacijose neišsitenkančių visuminių talentų, kokių būta Europos klasikinėje kultūroje – kaip L. da Vinčis, K. Donelaitis ar J. V. Gėtė“. ANYKŠČIŲ ŠILELIS • Romantinė lyrinė poema; A. B. kūrybos viršūnė, žymiausias XIX a. LT poezijos kūrinys; • Idėjos. Miško likimas – tėvynės likimas: Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškirstas, išparduotas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, kuri kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse. Tai – nenugalėtos tėvynės metafora; • I d. svarbus dvasinis atsivėrimas grožio akivaizdoje; II d. kalbama apie lietuvių santykį su gamta. VINCAS KUDIRKA • Žymiausias XIX a. pab. LT publicistas, VARPO steigėjas ir leidėjas, formavęs pozityvistinę lietuvių kultūros kryptį, eilėraščių, satyrų, publicistinių straipsnių autorius; • Asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, plazdėjo maištinga, nerami siela; • Tautinės kultūros herojus. VARPAS • Varpas – viso gyvenimo, kvietimo bendram darbui simbolis. Varpo gaudimas – tautinis sąjūdis; • Eilėraščio žmogus neišsako savo jausmų – jam svarbus noras išjudinti Lietuvą; • Problema – dvasiškai abejingi žmonės, kurių tautinė sąmonė miega; • „Tai skambink, ,,Varpe"! tegul gaudims tavo Išilgai, skersai eina per Lietuvą! Budink ir šauki graudžiu balsu savo, O tas šaukimas perniek tenežūva!       Kelkite, kelkite, kelkite. kelkite...“ LABORA • Raginimas dirbti LT labui, gėrėjimasis jaunystės galiomis; • Idėjos. Dirbti visuomenei – doras, aukštas, kilnus idealas. Svarbu ieškoti jėgų kilniems idealams siekti; • Suvokiamas gyvenimo trapumas; • „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus Ir dirvos ne'pleiski! Tuomet, kada jausi, Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus, Vėlu juk prie darbo: nesėsi - nepjausi. “ TAUTIŠKA GIESMĖ • Įprasminta visa lietuvių tautinio atgimimo epocha (aušrininkų romantiniai šūkiai ir varpininkų pozityvistinės idėjos), skelbiami pagrindiniai tautos idealai; • Idėjos. Svarbiausios vertybės turėtų būti meilė tėvynei, darbas jos labui, tautiečių vienybė, dora; • V. K. ją sąmoningai kūrė kaip tautos himną, prasmingais žodžiais pasakydamas esminius dalykus. MAIRONIS • Naujosios LT poezijos pradininkas, žymiausias spaudos draudimo laikotarpio poetas; • Poezijoje išreiškė to meto tautinius siekius, todėl vadinamas tautinio atgimimo dainiumi; • Viešumoje atrodė oficialus, šaltas, nebuvo linkęs rodyti jausmų. Gyvenime buvo valingas, tvirtas, atkaklus. PAVASARIO BALSAI • Pagrindinės TEMOS: gamta, tėvynė, tautos praeities aukštinimas; • Du kūrybos poliai – visuomeninis (tėvynės, tautos tematika) ir asmeninis (jausmai, išgyvenimai, santykiai); • „Maironio dvasioje, veikiamoje ir estetinių romantizmo idealų, itin svarbus aukščio, kalnų, viršūnių dėmuo. Reikia aukštumos, nuo kurios galima matyti, nuo kurios galima kalbėti ir kalbėtis“ (VAKARAS ANT EŽERO KETURIŲ KANTONŲ). UŽTRAUKSIM NAUJĄ GIESMĘ • Lyrinis AŠ vertina tuos, kurie aukojasi dėl tėvynės, smerkia tuos, kurie pasirodys esą bailiai, negins savo žemės; • Arklas, knyga, lyra – tautinio sąjūdžio siekių simboliai; • Tikėjimas veiklios meilės galybe – tarsi kvietimas kovoti už naują pasaulį; • „Iškils balsai: Išauš kita gadynė! Užgims darbai, Nušvis laikai. Atgims jauna tėvynė“. REALIZMO IR NEOROMANTIZMO LITERATŪRA (XX a. pr.) • JONAS BILIŪNAS novelės UBAGAS, VAGIS, LAIMĖS ŽIBURYS, apysaka LIŪDNA PASAKA; • ŠATRIJOS RAGANA apysaka SENAME DVARE; • JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS apysaka DĖDĖS IR DĖDIENĖS • VINCAS KRĖVĖ drama SKIRGAILA; apsakymas SKERDŽIUS JONAS BILIŪNAS • Lyrinės psichologinės lietuvių novelės pradininkas; • Brandžiausias kūrybinis laikotarpis – paskutinieji dveji gyvenimo metai (VAGIS, LAIMĖS ŽIBURYS, UBAGAS, LIŪDNA PASAKA); • Draugiškas, jautrus aplinkiniams, tolerantiškas ir smalsus; • Nepakentė neteisybės, drąsiai reikšdavo savo nuomonę. Apysaka LIŪDNA PASAKA • Dramatiška Juozapotos ir Petro Banių gyvenimo istorija, kurią nulėmė 1863 m. sukilimas. • Didžiausias dėmesys – Juozapotos dramai atskleisti; • Idėjos. Vienos didžiausių vertybių – ištikimybė, meilė artimam žmogui; gražesnio gyvenimo siekį reikia derinti su atsakomybe už savo artimuosius. VAGIS • Psichologinis apsakymas; • Jokūbo susidūrimas su vagimi, pakeitęs visą gyvenimą, nulėmęs dvasinę būseną; • Jokūbas (istorijos pasakotojas) – doras, sąžiningas, tikintis ūkininkas, nusižengęs Dievo įsakymui, visą gyvenimą buvo nelaimingas, jautė kaltę, atgailavo; • Sąžinė – svarbiausia žmogaus teisėja. Žmogaus gyvybė – didelė vertybė, kurios niekas neturi teisės atimti; • Pasakojimas – kaip monologas, išpažintis. LAIMĖS ŽIBURYS • Alegorinis apsakymas, pasaka; • Kovos už žmonių laimę istorija; • Senelis – išminties simbolis; drąsuoliai – prometėjiškosios dvasios asmenybės, aukojasi dėl kitų laimės. • Kova su pasaulio blogiu, tikros laimės, geresnio gyvenimo siekis, pasirinkimo problema: ar aukotis dėl kitų, ar bailiai laukti, kol pasiaukos kiti; • Laimė reikalauja aukų, o drąsuoliai, paaukoję gyvybę dėl kitų, ne iškart įvertinami. ŠATRIJOS RAGANA • Pirmoji lietuvė, įgijusi europinį išsilavinimą; • Religinga, neabejinga menui, ypač muzikai ir literatūrai; • Troško tarnauti tėvynei, jos žmonėms, juos šviesti ir mokyti; • Idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros rašytoja, pirmoji LT literatūroje sukūrusi dvaro, kaip kultūros skleidėjo, paveikslą; • Literatūrą praturtino intymiu pasakojimu. Apysaka SENAME DVARE • Gyvenimo prasmės, laikinumo, trapumo, aukos, asmeninės laimės; bajorų nutautėjimo, gimtosios kalbos niekinimo, valstiečių tamsumo problemos; • Mamatė – labai tikinti, jautri ir pareiginga. Subtili asmenybė, mėgstanti muziką, knygas, tačiau savo pomėgius slopina, nes svarbiausia – vaikų lavinimas, šeima; Apysaka SENAME DVARE • Sielvartauja, kad jos aplinkos žmonės vis labiau lenkėja, ją liūdina bajorų lėbavimas, laiko švaistymas; • Iškeliama tautinės sąmonės ugdymo, paprasto sodiečio švietimo ir auklėjimo idėja. JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS • Spaudos draudimo metais uoliai dirbo tėvynės labui: kūrė lietuviškas mokyklas, rūpinosi laikraščių leidyba, platino draudžiamą spaudą; • Atviras, labai paprastas, laisvas žmogus, aktyvus visuomenininkas, tikras patriotas, visada pasirengęs ginti lietuvybę, asmens ir tautos laisvę; • Nevengė savo tautiečių pakritikuoti, atskleisti ydas; • Lietuvių etninis savitumas – pagrindinė kūrybos tema; • Tautinio charakterio vaizduotojas (lietuvis – fiziškai stiprus, sveikas, tvirtas, ištvermingas; darbštus; melancholija ir liūdesys – būdinga savijauta); • Gimtojo kaimo moraliniai pamatai – būdo švelnumas, širdies gerumas – didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė. Apysaka DĖDĖS IR DĖDIENĖS • Pasakojimas apie Severjos, Mykolo ir Rapolo Geišės likimą, nulemtą socialinės tikrovės bei charakterio ypatybių; • Mykoliukas – nuolankus, darbštus, tylus ir vienišas; nesugeba pasipriešinti likimui; • Severja – gražiausia kaimo mergina, darbšti. Ji patiria daug skausmo, keičiasi, kūrinio pabaigoje susitaiko su likimu; • Rapolas Geišė – stropus ir rūstus, bet širdy atlaidus; taip ir neišmokęs dirbti; • Visi veikėjai artimi gamtai, meniškos sielos, nuolankiai susitaikantys su savo likimu. VINCAS KRĖVĖ • Išsilavinęs, veiklus; ambicingas, išdidus, maištingas, nuolat ieškantis ir užsispyręs; • Mėgo skaityti, ypač domėjosi istorija, tautosaka, Rytų religijomis ir kultūra; • Kaip būdinga Europos romantizmui, jam rūpi vienišas, nesuprastas, maištingas žmogus; • Jam įdomūs netikėti veikėjų poelgiai, sudėtingas vidinis pasaulis, išskirtinumas. Drama SKIRGAILA • Pirmoji klasikinė lietuvių tragedija; • Vaizduojama XIV a. LT, Skirgailos – valdovo, atsidūrusio tarp dviejų kultūrų (pagonybės ir krikščionybės), ir žmogaus - tragedija; • Skirgaila – kenčiantis, nelaimingas, vienišas, mylintis LT, žiaurus; • Kunigaikštytė Ona Duonutė – išdidi, pamaldi, kenčianti, mylinti, nelaiminga; Drama SKIRGAILA • Keleris – narsus, garbingas; • Vaidila Stardas – ištikimas seniesiems dievams, drąsus ir garbingas; krivis Skurdulis – išmintingas; • Nusižengęs žmoniškumui lieka vienišas ir nelaimingas; atsakomybė už LT, už tautos likimą reikalauja asmeninės laimės aukos. XX a. vidurio MODERNIOJI LITERATŪRA • VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS ALTORIŲ ŠEŠĖLY, TARP DVIEJŲ AUŠRŲ; • JURGIS SAVICKIS AD ASTRA, VAGIS, FLEITA; • JONAS AISTIS EILĖRAŠČIAI; • HENRIKAS RADAUSKAS FONTANAS, STRĖLĖ DANGUJE. VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS • Baigdamas seminariją, dėl pašaukimo suabejojo, bet buvo įšventintas. Po 20-ies metų atsisakė kunigystės; • Lyrikos savitumą lemia filosofinė pasaulėjauta, siekiamas realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, jais atskleisti dramatišką asmenybės jauseną; • Vienas ryškiausių pomaironinės kartos poetų, psichologinio romano meistras, suformulavęs moderniosios lietuvių literatūros teorinius pagrindus. Poezija: TARP DVIEJŲ AUŠRŲ • Tik naktį atsiveria pasaulis kaip pasaka; • Dramatiškas šviesos ir tamsos, dangaus ir žemės kontrastas; • Tikrovės ir idealo priešprieša; • Fantastiški regėjimai tirpdo realybės kontūrus, naikina ribą tarp išorinio ir vidinio pasaulio; • Lyrinis subjektas domisi ne kasdienybe, o būties paslaptimi, išsako norą pajusti visų reiškinių gelmę. ALTORIŲ ŠEŠĖLY • Psichologinis-intelektinis romanas; • Liudo Vasario išgyvenimai, analizuojamas dvasinis pasaulis; • Konfliktas: kaip suderinti kunigo ir poeto pašaukimą. Esminis – pašaukimo klausimas; • Klaidingai suvoktas pašaukimas asmenybę verčia susidvejinti. Siekis pažinti ugdo asmenybę; • Liucija, baronienė, Auksė; • L. V. – ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas; gana uždaras, linkęs į savianalizę. JURGIS SAVICKIS • Aristokratiška ir kosmopolitiška asmenybė; poliglotas, Vakarų kultūros žmogus; • Domėjosi daile, teatru, Europos kultūra, kitų kraštų gyvenimu; • Kūryboje atsispindi miestiečio gyvenimo patirtis, platus vakarietiškas akiratis; • Moderniosios prozos kūrėjas, vienas iš lietuvių prozos naujintojų (kūryba artimiausia ekspresionistams); • Neįprastas novelių pasaulis, atotrūkis nuo tradicijų, ironija, fragmentiškumas. AD ASTRA • Ironiškai plėtojama žmogaus ir šuns ryšio tema; • Pasakotojas – ironizuojantis vertintojas; • Dalba – ribotas žmogus, jam svetimas dėkingumo jausmas, o vaikėzų pajuokos baimė stipresnė už žmogiškumą, moralę; • Paiki įsivaizdavimai, noras staiga pakeisti gyvenimą yra nieko verti, jei žmogus nėra moraliai jautrus, atviras pats sau; • Panašumas: J. Biliūno KLIUDŽIAU, J. Apučio ŠŪVIS PO MARAZYNO ĄŽUOLU. VAGIS • Vagystė kaip ją patiriančių žmonių moralinio išbandymo situacija. Kaimiečių žiaurumas; dviprasmiškas vaiko elgesys; • Arkliavagis – vaiko vaizduotėje romantiškas, nekasdieniškos išvaizdos, primenantis Kristų; • Vaikas – tarpininkas tarp dviejų priešiškų pasaulių (plėšikai-kaimo žmonės); • Žmogus gali būti visoks – ir geras, ir blogas (vagis – žmogus, tad žiaurumas jo atžvilgiu verčia mąstyti apie tariamų teisiųjų moralę); • Tekste vengiama vienaprasmio vertinimo, vaizduojami netikėti poelgiai; daug dėmesio skiriama spalvoms (tai primena ekspresionistų paveikslus) – tai būdinga J. Savickio kūrybai. JONAS AISTIS • Vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus; • Kuria lyrišką, elegišką eilėraštį, kuriame dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia; JONAS AISTIS • Ryški distancija, ironiškas požiūris į jausmus; • Kraujo ir rašalo, gyvos širdies žaizdos ir negyvo žodžio priešpriešos; • Meilė tėvynei nebėra abstrakti, nevengiama vaizduoti vargo, skurdo; • Svarbus pasakiškumas (poezija – pasaulis, paneigiantis tikrovės dėsnius). MAN TAVE • Meilė, žmogaus ir gamtos paralelė; • Klasikinis jausmų išsakymas paslėptas po ironijos kauke, taip skausmas dėl neišsipildžiusių lūkesčių prislopinamas, nėra viską persmelkiančio liūdesio; • KAIP pavasaris atkiunta,  Ašen atkiutau. Man tave čia Dievas siuntė,  Tik mane ne tau! Anta kalno juodą skirpstą  Sprogstanti matau -  Ar ne mums ten sniegas tirpsta  Ar ne man ir tau?.. Aš, tave širdy pajutęs,  Dievą pajutau!  O kad Dievas meilę būtų Siuntęs man ir tau!... HENRIKAS RADAUSKAS • Nepriklausomos LT lyrikas, augęs ir brendęs LT, kūrybos viršūnę pasiekęs išeivijoje; • Poetas išgyveno du pasaulinius karus, traukimąsi iš LT, emigracijos metų sunkumus, bet poezijoje to beveik nesijunta; HENRIKAS RADAUSKAS • „Galinga grožio nostalgija, trapi, bet jokio kalibro sviedinių nesudraskoma, nenuslopinama poetinė muzika ir yra Radausko atkirtis supančiam smurtui ir tamsai“. • PASAULIU NETIKIU, O PASAKA TIKIU... • Teatriškumas, gamta ir kultūra, poetinės transformacijos principas; • Griežta klasikinė forma, vientisa kompozicija. STRĖLĖ DANGUJE • Moderniojo žmogaus tapsmo etapai; • Galingas dangus tuščias, žvaigždynai šalti, bet žmogus turi gyventi taip, lyg būtų ir vilties, ir prasmės; • Strėlė danguje – į tikslą nukreipta jėga, tikslingas judėjimas, primenantis istorijos raidą; strėlės skrydis – simboliškas dvasios išsilaisvinimas; • „AŠ - kaip strėlė, kurią netekęs proto Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj / Paleido naktį į galingų dangų / Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo, / Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų, / Nedrįsdama sugrįžt“. XX a. vidurio KATASTROFŲ LITERATŪRA (PROZA) • ANTANAS ŠKĖMA BALTA DROBULĖ; NUODĖGULIAI IR KIBIRKŠTYS, ŠVENTOJI INGA, ČELESTA; • BALYS SRUOGA memuarinis romanas DIEVŲ MIŠKAS; drama MILŽINO PAUNKSMĖ, eilėr. SAULĖ IR SMILTYS, DIEVŲ TAKAIS. ANTANAS ŠKĖMA • Moderniosios prozos kūrėjas, dramaturgas, prozininkas; emigrantas; dirbo įv. fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje; • Kaip aktoriui ir režisieriui buvo būdingas polinkis provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką, bet iš tikro menininkas buvo jautrus ir pažeidžiamas; • Jam rūpėjo įprasminti savo gyvenimą; • Ironija (ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį), modernus pasakojimas (susipina praeitis ir dabartis, išorinė ir žmogaus vidinė tikrovė, sąmonės srauto technika), tikrumas (priešinosi iliuzijas kuriančiai literatūrai). Romanas BALTA DROBULĖ (I) • Psichologinis, filosofinis romanas; • Apie kūrėją ir kūrybą, apie meilę, bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškokios prozos kūrinys; • XX a. vidurio europiečių istorinės patirties dokumentas, jų išgyventos dvasinės katastrofos apibendrinimas ir modernaus to meto žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, vertybių ilgesio – atviras, skausmingas liudijimas; • Kūryba – vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą; Romanas BALTA DROBULĖ (II) • Antanas GARŠVA – Niujorko viešbučio keltuvininkas, jautrus ir mąstantis menininkas. Visuomenei, trokštančiai vien pinigų, pasilinksminimų, jis jaučiasi nereikalingas, rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi kūrybinėmis pastangomis; • Skeveldrų dėliotojas – taip Garšva apibūdina save, savo beviltiškas pastangas susieti padrikus prisiminimus į visumą ir atgauti vidinę pusiausvyrą; • Elena – buvusi gimnazijos mokytoja, dvasiškai artima; • BALTA DROBULĖ – vienas žymiausių XX a. romanų. BALYS SRUOGA • Poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas; talentinga, spalvinga asmenybė; • 1943 m. vokiečių okupacinės valdžios suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą; grįžo 1945 m.; • Nekentė melo, nemėgo diplomatijos, veidmainiškumo, padėkų; • Moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas; • Atsiribojęs nuo išgyvenimų renkasi ironiją. DIEVŲ MIŠKAS • Ironiškai, sarkastiškai vaizduojama šiurpi lagerio kasdienybė, kalinių ir esesininkų santykiai. Kartu apmąstoma Europą ištikusi katastrofa, žmogaus dehumanizavimas; • Juokas, ironija padeda ištverti nežmogiškas lagerio gyvenimo sąlygas, neprarasti žmogiškumo ir vilties gyventi; • Turintis beribę valdžią žmogus degraduoja; • Pasakotojas – kūrinio veikėjas, lagerio kalinys, nevengiantis pasišaipyti iš klipatiškos padėties, negalios ir inteligentiško nepraktiškumo; • DIEVŲ MIŠKAS – viena originaliausių knygų apie hitlerinės Vokietijos koncentracijos lagerius. XX a. vidurio KATASTROFŲ LITERATŪRA (POEZIJA) • SALOMĖJA NĖRIS ANKSTI RYTĄ, PĖDOS SMĖLY, DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU, PRIE DIDELIO KELIO; • BRONIUS KRIVICKAS ŽIAURUS DIEVAS; • VYTAUTAS MAČERNIS SONETAI, VIZIJOS. SALOMĖJA NĖRIS • Poetė, neoromantikė; • Prieštaringo charakterio asmenybė: jautri, romantiška, uždaro būdo, kartu ambicinga, išdidi, impulsyvi; • Ne kartą jautėsi vieniša, dažnai keisdavo pažiūras (bendradarbiavo su trečiafrontininkais, dalyvavo 1940 m. įvykiuose, SSRS aneksuojant LT), vėliau suvokė klydusi, jautėsi kalta. Sielvartas ir kaltė atsispindi rinktinėje PRIE DIDELIO KELIO; • Tėvynė – vertybė, tik ten žmogus gali jaustis saugus; kaltės, atleidimo motyvai; intymi lyrika, poetės jausmai atsispindi eilutėse. S. NĖRIES poezija • Jausmų išraiška – poeziją galime skaityti kaip dienoraštį; • Ankstyvoji kūryba – maksimalizmas, svajonės, jaunystės poetizavimas; • Brandžiausiame rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ – būties apmąstymai, vienatvės motyvas, harmonijos paieškos; • PRIE DIDELIO KELIO (LAKŠTINGALA NEGALI NEČIULBĖTI) – tėviškės ilgesys; kaltė ir atgaila („Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos“). VYTAUTAS MAČERNIS • Poeto gyvenimo filosofija: „Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!