Rašinys ,,Kokį žmogų vadiname laimingu"

Kokį žmogų vadiname laimingu?

Laimė yra pats stipriausias miražas, kurio dažnas vaikosi visą gyvenimą. Turbūt nedaugelis jį pagauna arba pats susikuria. Kai reikia atsakyti, ar esu laimingas, dažniausiai turiu pagalvoti, nes nežinau, ar tikrai nieko tuo metu netrūksta, kas, mano manymu, galėtų padaryti mane laimingą. Užtat kas tie kiti, kurie, mūsų manymu, yra tikrai laimingi, mes dažniausiai labai gerai žinome ir dar pakomentuoajme: „Ko jam trūksta? Jis tai tikrai gali būti laimingas. Kad man taip.“ Vis dėlto kokį gi žmogų vadiname laimingu?

Tūkstančiai peržiūrų instagrame, dalyvavimas televizijos laidose, nuotraukos žurnalų viršeliuose – štai šių dienų laiminga siekiamybė. Būkim atviri, kas nenorėtų? Juk labai gerai „žinom“, kad jei žmogui čia sekasi, tai jis tikrai laimingas. Garsumas, populiarumas ir šlovė lydi tuos, kuriuos įsivaizduojame esant laimingus, o kadangi siekti šiandien tokio populiarumo gali beveik kiekvienas, tai ir siekiam, nes, aišku, populiarumas padarys mus laimingus. Klausimas, ar ilgesnė ar trumpesnė virtuali šlovė ir plati šypsena tikrai slepia laimę. Vienas populiariausių ir mėgstamiausių mūsų laikų aktorių, televizijos veidų, be kurio neįsivaizduojama beveik jokia proga, paskutiniais metais buvo Vytautas Šapranauskas. Vieni dievino jį dėl genialiai sukurtų vaidmenų teatre, kiti garbino dėl neibaigiančių pokštų. Štai, atrodo, laimingo žmogaus pavyzdys. Ir koks siaubas sukaustė Lietuvą trenkus žiniai apie jo savižudybę. Svarbiausias klausimas, žinoma, keliamas visuomenėje, - kodėl? Pasirodo, jis ne tik nebuvo laimingas žmogus. Kur kas daugiau – jis buvo labai nelaimingas žmogus. Apie tai, kad paprastai šlovė įsivaizduojama kaip siekiamybė, nors laimės neatneša, kalba Baroko laikotarpio Lietuvos kūrėjas, rašęs lotyniškai, Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Kontrastų pilnas Baroko laikas paskatino poetą mąstyti apie materialių dalykų nepastovumą, išorinių puošmenų menkavertiškumą. „Odėje Janui Libinijui“ kalbama apie tai, kad žmogus linkęs pasirinkti tai, kas paprastai kelia nuostabą, - ne garsą, populiarumą ir šlovę, bet santūrumą, vienatvę. Stiprindamas savo dvasią žmogus renkasi nepriklausyti nuo to, kaip jį vertina kiti, pasitikėti tik savimi, būti laimingas tyliai, niekam nesigirdamas: „Būsiu laimingas, nors nieks nemato.“ Žmogus gerai supranta, kokią kainą už šlovę reikia mokėti, nors ji ir vilioja. Juk šlovė prišaukia pavydą. Taigi laimingu žmogumi vadiname dažnai tą, kuris savo laime didžiuojasi ir visiems ją demonstruoja kaip savo sėkmę, tačiau visai nežinome, ar toks žmogus laimingas iš tiesų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!