Rašinys. Ką reiškia būti valdovu?

Ką reiškia būti valdovu?

Pagrindinė priežastis istorijoje ir literatūroje, kodėl kai kurios valstybės klesti, o kitos ne – tai jų valdovas. Valdovai savo rankose turi pakankamai galios ir autoriteto suvienyti savo pavaldinius ir padaryti savo tautą stiprią. Tokia ir turi būti jo pareiga – užtikrinti savo tautos saugumą ir garbę bei ją tinkamai prižiūrėti ir valdyti.

Tikras valdovas turi būti tvirtas ir pasiryžęs siekti gerovės savo tautai bet kokia kaina, tačiau tai nereiškia, kad žmonės norės sekti paskui valdovą, kuris naudojasi vien tik žiauriais metodais. Žiaurumas skatina nepasitikėjimą, o nepasitikėjimas skatina išdavystę, kuri iš vidaus suardo valstybę. Vienas iš tokių veikėjų, kuris bandė kalaviju ir krauju suvienyti savo tautą, yra karalius Mindaugas J. Marcinkevičiaus kūrinyje „Mindaugas“. Mindaugas turėjo kilnų tikslą, dėl kurio buvo pasiryžęs atiduoti visa, kas jam brangu. Dėl galingos ir vieningos Lietuvos valstybės idėjos jis padarė viską, ką tik sugebėjo, kaip tik sugebėjo. Priemonės, kurias jis naudojo, buvo žiaurios ir nežinia, ar jos gali būti pateisinamos, bet kitokio pasirinkimo Mindaugas nematė. Nors sutinku, kad kartais reikia susitepti rankas, siekiant gražių dalykų, bet Mindaugas, išdavęs savo bendražygius, dėl tokių savo veiksmų, bijodamas būti išduotas, statė Lietuvos pamatus ant nepasitikėjimo. Galiausiai tai lėmė Mindaugo mirtį, o jo ilgas ir sunkus darbas, iš atskirų žemės trupinėlių sulipdyta viena Lietuva, buvo sudaužytas ir suskaldytas. Jei valdovas skatins vien baimę ir nepasitikėjimą tarp savo pavaldinių, kad ir koks atsidavęs, tvirtas, išmintingas ir galingas jis bebūtų, vieningos valstybės nesulipdys.

Valdovai, ypač karaliai, turi didelę galią savo rankose ir jie tiesiogiai gali daug ką nulemti, tačiau ne kiekvienas turi ryžto siekti kilnių tikslų ir pasipriešinti kitų įtakai. Tokie bejėgiai valdovai ne tik nesiima veiksmų dėl tautos ir pavaldinių gerovės, jie atiduoda didelę dalį valdžios savanaudžiams, kurie tik dar labiau drasko valstybę į skutus. Pavyzdžiui, Jogaila B. Sruogos „Milžino paunksmėje“ vaizduojamas kaip silpnas, savo valstybėje autoritetą praradęs Lenkijos karalius, išnaudojamas įvairių Lenkijos vyskupų bei bajorų. Jis pats savo valstybės vidaus ir išorės reikaluose neveiklus ir leidžia iniciatyvą perimti kitiems, todėl valdžia nuolat pešasi ir siekia naudos sau. Jogaila pats tai supranta, bet nieko nesistengia pakeisti. Jis atsisako žaisti valdžios žaidimą ir apleidžia savo pareigas kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikštis. Jis savo dabartinius pavaldinius, Vytautui mirus, ir gimtąją tėvynę palieka likimo valiai kitų savanaudiškose rankose. Nors kūrinio pabaigoje išryškėja, kad Jogaila visą laiką mylėjo Lietuvą, savo tėvynę, jis nieko nedarė dėl jos gerovės. Jogaila nepajėgė suvaldyti karūnos galios ir ji tapo tik našta ir gėda ant jo galvos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!