Rašinys. Dėl ko verta aukotis?

Dėl ko verta aukotis?

Kiekvienam iš mūsų yra tekę bent kartą gyvenime dėl ko nors pasiaukoti: dėl meilės, draugystės ar tik mums vieniems suvokiamų priežasčių. Mano manymu, mes aukojamės dažnai, kartais net nepagalvodami, ar to reikia ir ar iš viso verta. Juk kartais tiesiog nelieka kito pasirinkimo, o kartais mes tiesiog atiduodame tą dalelę savęs, kurios dažnai niekam net nereikia. Todėl lietuvių literatūroje atskleidžiama, dėl ko tikrai verta aukotis.

Meilė yra vienas iš gražiausių ir magiškiausių jausmų pasaulyje. Žymus XX a. pirmosios pusės lietuvių prozininkas ir dramaturgas Vincas Krėvė istorinio pobūdžio tragedijoje „Skirgaila“ atskleidžia, jog dėl meilės verta aukotis. Keleris didžausią pokytį patyręs personažas. Iš pradžių lengvabūdis ir egoistas, jis akimirksniu pasikeičia, kai išvysta Oną Duonutę. Riterio idealai, kurie anksčiau netrukdė mėgautis meile, dabar tampa paveikūs: užsiliepsnojęs jausmas stiprus kaip tikėjimas. Keleris iki susitikimo su kunigaikštyte ir po jo – du skirtingi žmonės: ciniškas manipuliantas virsta atviraširdžiu narsuoliu. Onos Duonutės grožis sužavi Kelerį ir primena duotus riterio įžadus „ginti silpnuosius ir skriaudžiamuosius“. Jis prisipažįsta: „ėjau pas tave su nedorais tikslais“, – ir prisiekia Oną Duonutę išlaisvinti. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda, kad buvo kunigaikštienės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas.

Gyvenimas mums dažnai pateikia įvairių situacijų, kai turime pasiaukoti dėl draugų ar artimųjų, bet svarbiausia yra nepamiršti aukotis dėl tėvynės ir tautos gerovės. Reikia imti pavyzdį iš žmonių, kurie negaili paaukoti net savo gyvybės dėl tautos ir tėvynės. Gyvybė - didžiausias žmogaus turtas, kurį ne kiekvienas ir ne bet kada ryžtasi paaukoti. LDK Renesanso epochos poeto, gyvenusio XVI amžiaus antrojoje pusėje, Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“ – įkvepiantis pasiaukojimo dėl tėvynės ir visuotinės gerovės pavyzdys. „Radviliadoje“ įamžintas Mikalojaus Radvilos Rudojo, vieno talentingiausių visų laikų Lietuvos karvedžių, pasiaukojimas ir pergalės, pasiektos per Livonijos karą. Epo herojus švelniai mylėjęs bendražygius, buvęs teisingas ir pakantus net su savo pavaldiniais ir klientais „Pats nei spaudė žiauriu įstatymu savo klientą.../ Net svetimšaliai visad šio labdario dešinę jautė.“ Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsajas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „...žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.../ Savo tėvynei tarnauk...“ Radvila Rudasis tapęs puikiu karvedžiu net paaukojo savo gyvybę dėl tėvynės gerovės. Svarbiausiame savo mūšyje jis susiremia su Maskvos caro Ivano Rūsčiojo kariuomene, susiruošusia pulti Vilnių. Puikus strategas sugebėjo atnešti Lietuvai pergalę. Paskutiniai herojaus žodžiai prieš mirtį: „Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!“, įrodo jo besąlygišką atsidavimą ir pasiaukojimą Lietuvos gerovei.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!