Privačių asmenų turtas

ĮVADAS Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas verslo bendrovių valdymui ir labai mažai analizuojamos privataus turto valdymo problemos, nors tam tikrais atvejais nuosavo turto valdymo kompleksiškumo laipsnis gali pranokti vidutinės įmonės valdymo problemas. Globalizacija, pramonės vienijimasis, technologinės inovacijos – visa tai rinkos kryptys, kurios sukelia turto valdymo industrijos pokyčius. Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje, neišskiriant ir Lietuvos, greitu tempu daugėjo privačių asmenų turimo turto. Tokį privataus turto augimą Lietuvoje galima paaiškinti valstybės privatizavimu, kuris vyko gerą dešimtmetį ir dar nesibaigė. Nepaisant to, kad daugeliu atvejų sukaupto asmeninio turto struktūra Lietuvoje susiklostė stichiškai, dėl to atsirado ir naujų klientų, kurie sukaupė pakankamai daug asmeninio turto ir ėmė rūpintis jo valdymu. Asmenys, turintys dideles pajamas, siekia kompetentingo turto valdymo, numato ilgalaikius pinigų investavimo poreikius ir tikslus. Informacinių technologijų pokyčiai daro lemiamą įtaką turto valdymui ir finansinėms paslaugoms. Dabartiniai bankų klientai tikisi priėjimo prie daugelio produktų ir paslaugų. Keičiantis klientų turtinei sudėčiai, keičiasi ir jų poreikiai finansinio planavimo ir asmeninio turto valdymo srityse. Turi tobulėti ir šių paslaugų kokybė pagal klientų rinkos reikalavimus. Dideli Europos Sąjungos ir pasaulio bankai įkuria finansines konsultantų organizacijas ir sudaro tarptautinį finansinio planavimo tinklą. Tokie bankai gali patenkinti klientų poreikius ir padėti patarimais, kaip planuoti ir valdyti finansinį turtą, profesionaliai įvertinti rizikas, planuoti mokesčius, paveldimą turtą, draudimą it t.t. Darbo tikslas – susipažinti su investicijų įvairove, apžvelgti kokius asmeninio turto valdymo metodus ir principus taiko Lietuvoje ir pasaulyje. Darbo objektas – privačių asmenų turtas. Rašant šį darbą naudotasi esamos literatūros analize. 1. PRIVAČIOJI BANKININKYSTĖ 1.1. Privačiosios bankininkystės koncepcija, raida ir rinka. Beveik kiekvienas žmogus turi asmeninio turto. Daugelis mūsų patys jų valdome. Asmeninis turtas dažniausiai kaupiamas ne vienerius metus ir ne vienos kartos. Bet kurios šalies gyventojų turtingumas susijęs su realiu tos šalies ekonomikos augimu. Tam tikrais ekonomikos vystymosi etapais turto kaupimas gali paspartėti. Paskutinį XX a. dešimtmetį išaugo realusis pasaulio BVP, buvo sukurtos naujos verslo šakos (pvz. informacinių technologijų pramonė) ir rinkos. Šis procesas su staigiu vertybinių popierių rinkos augimu padidino privačių asmenų turtą. Lietuvą tą dešimtmetį vykdė ekonomines reformas, nors ir ne visada sėkmingas. Vis dėlto įgyvendinant šias reformas buvo sukurtas ūkis, kurio plėtrai didelę įtaką daro privatūs interesai. Labai pakito ir asmeninio turto struktūra: joje šalia materialinio turto atsirado finansiniai aktyvai – bankų indėliai, akcijos ir obligacijos. Tokios struktūros asmeniniam turtui valdyti reikia kur kas daugiau žinių. Iš pradžių žmonės investuoja savo šalies rinkoje; tačiau gaudami vis daugiau informacijos iš kaimyninių šalių jie pradeda lyginti savo turto ekonominį naudingumą (turto teikiama ekonominę naudą), kurį galima nustatyti pagal turto pelno normą, su tokios pačios rūšies užsienio šalių turto pelno norma. Pasirodo, kad ten ji yra gerokai aukštesnė negu Lietuvoje [6, p.17]. Remdamiesi verslo logika turime parduoti savo turtą Lietuvoje ir įsigyti jo kitoje šalyje. Tačiau tokiam sprendimui turės įtakos tos šalies mokesčių politika, taikoma tai turto rūšiai ir užsienio investuotojams. Jeigu įvertinę tuos veiksnius matome, kad vis vien naudinga investuoti užsienyje, turime atsakyti dar į vieną apdairų klausimą: ar nėra kliūčių paveldėti užsienyje esantį turtą? Gal paveldėjimo mokesčiai bus tokie dideli, kad reikės sumokėti daugiau nei pusę turto vertės? Ar ten nėra kliūčių turtą paveldėti užsieniečiams? Nors tai ne ekonomikos, o civilinės teisės dalykai, asmuo, investuodamas užsienyje, turi gauti atsakymus į tuos klausimus. Investicijos paskirstytos tarp vietos ir užsienio rinkų, turi būti valdomos kur kas kompleksiškesniu būdu, nes atsiranda užsienio valiutų kurso rizika, mokesčių rizika, paveldėjimo rizika ir pan. Jeigu turto struktūra apima finansinius ir nefinansinius aktyvus, o jie paskirstyti tarp vietinės ir užsienio rinkų, tai tokiam turtui valdyti reikia profesionalių patarimų. Be to, būtina nuolatos gauti informacijos apie turto būklę ir vertę; gautą informacija reikia lyginti su įvairiausiais rinkos indeksais bei kitokiais rodikliais ir priimti investicinius sprendimus: dalį turto parduoti, įsigyti naujo ir pan. Augant turtui didėja ir jo valdymo kompleksiškumas. Vienas iš būdų – kreiptis į banką, teikiantį privačios bankininkystės paslaugas, t.y. padedantį asmeniui valdyti turtą. Privačioji bankininkystė iš esmės yra personalizuotas turto valdymas. Žinoma, už tam tikrą mokestį. Daugelis bankų nustato minimalią sumą, nuo kurios pradedant galima gauti privačios bankininkystės specialisto paslaugas. Nauda turi būti abipusė. Nors Lietuvos žmonės savo turtais ir negali lygintis su Vakarų piliečiais, reikia turėti omenyje, kad asmeninis turtas Lietuvoje, tiek Vakarų valstybėse valdomas pagal tuos pačius principus. Kuo efektyviau bus valdomas asmeninis turtas, tuo efektyvesnė bus ir šalies ekonomika (kadangi nemažai asmenų turi įsigiję verslo bendrovių akcijų). Nors asmuo ir sudaro sutartį su banku, teikiančiu privačios bankininkystės paslaugas, jis pats turi suprasti, ką bankininkas daro su jo pinigais ir likusiu turtu. Lyn Bicker knygoje “Privačioji bankininkystė Europoje” (Private Babking in Europe) pateikia daugeliui tyrinėtojų priimtiną apibrėžimą: “Iš esmės, - rašo autorė, - privačioji bankininkystė apiima bet kokią paslaugą, kurios reikia klientui. Tai gali būti nekilnojamo turto valdymas, pinigų pervedimai, investicinio portfelio valdymas – privačioji bankininkystė – tai verslas, kuriam be išlygų vadovauja klientas” [6, p.18]. Privačiąją bankininkystę suprantame kaip orientavimąsi į turtingus klientus ir jų poreikius, kaip jiems reikalingų paslaugų siūlymą ir nuolatinių partnerystės ryšių palaikymą. Šiai veiklai reikia labai aukštos bankininko kvalifikacijos, kadangi klientas turi jausti, kad jo turtai yra patikimose rankose, o jo ateitimi bus pasirūpinta. Privačios bankininkystės koncepcijos ištakų Europoje galima rasti jau Renesanso laikais. Privačioji bankininkystė yra seniausias pinigų valdymo verslas. Italijos miestuose-valstybėse ir Nyderlandų Respublikoje klestėjusi prekyba bei verslas sukūrė pirklių sluoksnį, kuriam reikėjo tokių paslaugų, kurios sujungtų prekyba su finansais. Kitaip tariant pirkliams reikėjo finansinių paslaugų, apimančių jų šeimų sukaupto turto valdymą bei išsaugojimą, paskolų gavimą prekybos verslui finansuoti, taip pat – pagalbos investuojant sukauptus pinigus. Daugelį amžių turtingieji kreipdavosi į bankininkus, kad jie ne tik padėtų tvarkyti finansinius reikalus, bet ir pagelbėtų komerciškai eksploatuojant žemes. Vėliau, kartu su industrializacija, atsirado didesnis finansinio kapitalo poreikis. Daugelis privačių Šveicarijos bankų susikūrė kaip finansiniai namai augančiai pramonei finansuoti. Privatūs Ženevos bankininkai išsiugdė specialius įgūdžius ir sukūrė finansines paslaugas, kurių reikėjo svarbiausiems klientų poreikiams tenkinti. Šiandien moderniam ekonominiam gyvenimui reikia kur kas sudėtingesnės finansavimo technikos ir specialistų patarimų. Tokius dalykus bankininkai gali pasiūlyti turtingiems klientams ir jų šeimoms, kurioms reikia bankų paramos savo turtui valdyti. Paskutiniais dešimtmečiais privačioji bankininkystė tapo globaliu reiškiniu. Šiandien privačios bankininkystės rinkoje konkuruoja ir senas tradicijas turintys privatūs bankai, ir globalūs universalieji bankai, kurie turi įkūrę specializuotus privačios bankininkystės departamentus. “Bank of America” įkūrė Ilinojaus valstybėje atskirą pelno centrą : “Private Bank of Bank of America”, kuris tvarko savo atskirą apskaitą. Šio pavaldžiojo padalinio vadovas tiesiogiai teikia ataskaitas :” Bank of America” pirmininkui [6, p. 404]. Kiekvienas klientas turi savo specialistų grupę, kurią sudaro sąskaitos tvarkytojas, kreditų vadybininkas, turto valdytojas, teisininkas ir administracinis asistentas. Ši specialistų grupė turi informacinę sistemą, kuri padeda stebėti kliento turto būklę it planuoti šio turto ateitį. Klientas dėl atskirų specialistų klausimų palaiko ryšį su kiekvienu grupės nariu. Tuo tarpu grupės nariai tarpusavyje keičiasi informacija apie pokalbius su klientu arba atliktus veiksmus su kliento turtu. Taip organizuota privačios bankininkystės sistema vadinama integruota paslaugų sistema, kuri leidžia klientui tiesiogiai bendrauti su konkrečios srities specialistu. “Fortis Bank-MeesPierson (Belgija ir Olandija) banko privačios bankininkystės pavaldusis bankas “MeesPierson” yra vienas iš privačiosios bankininkystės lyderių Europoje. Šiame banke kiekvienas klientas turi du bankininkus, su kuriais jis bendrauja: tai privačiosios bankininkystės vadybininkas ir turto valdytojas. Šios dvi funkcijos yra griežtai atskirtos ir abu bankininkai turi sudarytą gerą tandemą. Privačios bankininkystės vadybininkas yra specialistas bendraisiais bankiniais klausimais. Šis vadybininkas siūlo klientui visus sprendinius, susijusius su kliento turtu. Jis palaiko ryšius banko viduje su finansų analitikais, mokesčių specialistais, bendrovių valdymo ekspertais, kreditų vadybininkais ir apskaitininkais [6, p. 404]. Turto valdytojai tiesiogiai atsako už kliento turto valdymą bei šio valdymo rezultatus, sutinkamai su kliento nustatytais pelningumo/rizikos rodikliais. Nors privačioji bankininkystė yra senas bankų verslas, dabartiniu metu vis labiau besiplečiantis, labai sudėtinga gauti patikimų duomenų apie šios rinkos dydį ir tendencijas. Sunkumų atsiranda todėl, kad privatūs klientai beveik neteikia informacijos apie savo turtus. Bankai taip pat neskelbia statistinių duomenų apie privačią bankininkystę. Šiandien privačios bankininkystės paslaugų reikia tiems klientams, kurių metinės pajamos iš turimo turto yra didesnės negu 1 mln. JAV dolerių. Chase Manhattano banko tyrimų duomenimis turtingi žmonės susitelkia JAV, Pietų Amerikoje (Brazilijoje, Argentinoje, Meksikoje, Čilėje, Venesueloje), Europoje (Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje), Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Afrikoje (Turkijoje, Saudo Arabijoje, Kuveite) ir Pietryčių Azijoje (Indijoje, Šiaurės Korėjoje, Indonezijoje, Tailande, Honkonge) [6, p. 20]. 1.2. Privačios bankininkystės užuomazgos Lietuvoje XX a. Lietuvos asmeninio turto struktūrai ir jo dydžiui įtaką padarė du pasauliniai karai, sovietinis laikotarpis ir paskutinis atkurtos Lietuvos dešimtmetis. Asmeninio turto kaupimas buvo sustabdytas 1940 m., kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Didžioji šio turto dalis buvo nacionalizuota. Po 1990 m. asmeninis turtas buvo kaupiamas trim pagrindiniais būdais: grąžinant nacionalizuota turtą (daugiausia gyvenamuosius namus ir žemę), per valstybinio turto privatizaciją arba sukuriant naujas verslo bendroves. Pradinis pereinamasis Lietuvos ūkio laikotarpis buvo labai nestabilūs, o tai sudarė prielaidas atsirasti įvairiai spekuliacinei veiklai (pvz. užsienio valiutomis, nekilnojamu turtu ir pan.) tokiu būdu sukaupto turto turi ir Lietuvos gyventojai. Lietuvos turto struktūrai labai didelį poveikį padarė hiperinfliacija ir bankų žlugimas. Šie ekonominiai procesai privertė daugelį žmonių turtą kaupti nekilnojamo turto forma ir sužlugdė pasitikėjimą finansiniais aktyvais. Todėl bendrojoje asmeninio turto struktūroje nemaža dalį užima nekilnojamasis turtas, kuris dažnai nėra labai likvidus. Aukščiau minėti ekonominiai procesai suformavo ir Lietuvos investicijų psichologiją, persmelktą nestabilumo jausmo. Investicinis Lietuvos investuotojų horizontas yra labai arti, investuotojai orientuojasi į greitą kapitalo vertės padidėjimą. Dabartinė ekonominė aplinka verčia žmonės orientuotis į ilgalaikį ir ekonomiškai sveika augimą. Šiuo metu asmeninis turtas Lietuvoje apima visas turto rūšis: nekilnojamąjį turtą, akcijas, obligacijas, banko indėlius, tauriuosius metalus ir kolekcionavimo daiktus. Tiesa, asmeninio turto proporcijas dar labai skiriasi nuo Vakarų valstybių asmeninio turto struktūros. Per paskutinį XX a. dešimtmetį asmeninio turto struktūroje padidėjo finansiniai aktyvai, atsirado naujų; pvz., gyventojų banko indėliai išaugo nuo 633 mln. litų (1993 12 31) iki 8097,7 mln. litų (2004 03 31) [12, p. 31]. Daugeliu atvejų asmeninio turto struktūra Lietuvoje susiklostė stichiškai. Todėl nauja ekonominė aplinka privers daugelį žmonių restruktūrizuoti ir optimizuoti asmenį turtą. Tai paspartins privačios bankininkystės rinkos formavimosi procesą. Paprastai asmeninio turto augimas susijęs su realiu BVP, nekilnojamojo turto , vertybinių popierių ir bankų indėlių augimu, taigi galima tikėtis spartesnio asmeninio turto didėjimo bei jo rinkos plėtimosi Lietuvoje. 2. TURTAS 2.1. Turto rūšys Turto turi sukaupę ir žmonės, ir įmonės. Toks turtas vadinamas ekonominiu turtu. Ekonominis turtas – tai ekonominis objektas, funkcionuojantis kaip kaupimo priemonė, su kuria instituciniai vienetai įgyja nuosavybės teisių (individualių arba kolektyvinių), ir kurį valdyti arba naudoti yra ekonomiškai naudinga jo savininkams. Ekonominę nauda teikia pirminės pajamos, susidarančios naudojantis turtu ir jį kontroliuojant, pelno/nuostolio, kuris gali atsirasti disponuojant turtu [7, p. 9]. Turtas skirstoma į finansinį ir nefinansinį turtą. • Finansinis turtas – tai ekonominis turtas, apimantis mokėjimo priemones, finansinius reikalavimus ir ekonominį turtą, artimą finansiniams reikalavimams. • Mokėjimo priemones sudaro piniginis auksas, valiuta ir indėliai. • Finansiniai reikalavimai įgalioja jų turėtojus ar kreditorius gauti mokėjimus iš kitų institucinių vienetų, debitorių, kurie turi prisiėmę atitinkamus finansinius įsipareigojimus. Finansiniai reikalavimai yra vekseliai, paskolos ir kt. • Ekonominis turtas, artimas finansiniams reikalavimams, yra akcijos ir pan. Kitaip tariant, finansinis turtas – tai indėliai, vekseliai, obligacijos, akcijos ir kt. Nefinansinis turtas gali būti sukurtas ir nesukurtas. Sukurtas turtas yra toks nefinansinis turtas, kuris atsiranda kaip gamybos proceso rezultatas. Jį sudaro įvairius statiniai, prekės, žaliavos ir įrenginiai. Nesukurtas turtas – tai toks nefinansinis turtas, kuris nėra pagaminamas. Jį sudaro žemė ir pan. Lietuvoje asmeninį turtą paprastai sudaro nefinansinis (materialus) turtas, t.y. butai (namai), automobiliai, ir finansinis turtas – indėliai banke ir nedidelis akcijų kiekis. Taigi visą asmeninį turtą galima užrašyti taip: Turtas = materialusis turtas + finansinis turtas. Bet žmogus dažnai turi ir skolų, pvz., yra paėmęs banko paskolą. Vertinant jo grynąjį turtą reikia taip pat turėti galvoje ir šiuos įsipareigojimus. Taigi: Grynasis turtas = materialusis turtas + finansinis turtas – įsipareigojimai. 2.2. Turto likvidumas. Žmonės gali turtą kaupti įvairiomis formomis, t.y. jie savo sukauptą turtą gali laikyti pinigų, akcijų ar nekilnojamojo turto pavidalu. Kitaip tariant, kaupimo funkciją atlieka ne vien tik pinigai, bet ir kiti aktyvai. Tačiau pinigai yra ypatingi vienu aspektu: jie yra absoliučiai likvidūs; tai labiausiai taikytina gryniems pinigams. Bet koks turtas vadinamas likvidžiu, jeigu jį galima tuoj pat iškeisti į kitą turtą (arba sumokėti už paslaugą) be jokio nuostolio ar baudų. Likvidus turtas yra toks, kuris turi didelę paklausą. Pvz., akcijas galima parduoti labai greitai, tiesiog paskambinus telefonu savo makleriui, bet aišku, už kokią kainą jos bus parduotos. Gali būti, kad mūsų parduodamų akcijų rinkos kaina bus mažesnė už šių akcijų įsigijimo kainą. Vadinasi, patirsime nuostolių. Galima sudaryti aktyvų (turto) lentelę pagal jo likvidumo laipsnį: • Banknotai ir monetos (grynieji pinigai) • Indėliai iki pareikalavimo; • Taupomieji, terminuoti indėliai; • Iždo vekseliai; • Komerciniai vekseliai; • Vyriausybių obligacijos; • Bankų paskolos; • Akcijos; • Įrenginiai, pastatai, žemė; • Kolekcionavimo daiktai (senovės meistrų paveikslai, briliantai, senovinės vazos ir pan.). Akivaizdu, kad grynieji pinigai yra pats likvidžiausias turtas, o kolekcionavimo daiktai – pats nelikvidžiausias. Indėliai iki pareikalavimo, taupomieji ir terminuoti indėliai gali būti greitai paversti grynaisiais pinigais; tuo tarpu iždo, komercinius vekselius bei vyriausybines obligacijas galima bus paversti pinigais gana greitai, tačiau tik su likvidumo nuolaida. Ši nuolaida, taip pat ir galimas nuostolis, bus nedidelis. Biuro pastatai bei gamyklos dažnai gali būti parduodami net su 50 proc. likvidumo nuolaida. Kolekcionavimo daiktų gali būti neįmanoma iš viso parduoti, kadangi kinta potencialių pirkėjų skonis arba visuomenės mada. Kolekcionavimo daiktų likvidumas labai jautrus skonių pokyčiams. 2.3. Asmeninis turtas įvairiais gyvenimo etapais. Individo asmeninis turtas įvairiais gyvenimo etapais yra skirtingas. Mokslininkų įrodyta, kad darbinio gyvenimo metu turtas pirmiausiai intensyviai didėja, o vėlesniu gyvenimo etapu ima mažėti. K. Spremann darbinio gyvenimo pajamas vadina žmogiškuoju kapitalu (human capital) ir konstatuoja, kad gynimo ciklo ir gyvenimo būdo aspektai yra labai reikšmingi turto augimo situacijoje ir negali būti tiksliai atskirti vienas nuo kito [1, p. 3]. Gyvenimo ciklo aspektai gali paaiškinti finansinio kapitalo rizikos paskirstymo pasikeitimus gyvenimo periodais, o gyvenimo būdo aspektai paaiškina skirtingus portfelio pasirinkimus ir rizikas panašiais gyvenimo periodais. Tai nulemia asmeninių finansų planavimą, gyvenimo ciklo analizė būtina vykdant turto investicijas, kadangi leidžia nustatyti investuotojo žmogiškąjį kapitalą ir jo sugebėjimą kaupti turtą. Gyvenimo būdo analizė apibrėžia įsipareigojimus. Tobulindamas Keinso “vartojimo funkciją” F.Modiglianis (Franco Modigliani) pirmasis aprašė gyvenimo ciklo sukūrimo modelį. Jis turėjo paaiškinti asmeninių santaupų susidarymo cikliškumą. Modigliano tvirtinimu, “pagrindinė santaupų priežastis yra turėti galimybę palaikyti pakankamo lygio pastovų gyvenimo standartą” [1, p. 3]. Pagal jį, santaupos rodo stabilaus norimo vartojimo lygio ir besikeičiančio pajamų lygio, kuris žmogui dirbant sistemingai didėja nuo pradinio žemo lygio iki maksimalaus, o išėjus į pensiją sumažėja iki labai žemo lygio, skirtumą. Žmonės, siekiančius palaikyti nuolatinį savo vartojimo lygį nepriklausomai nuo pajamų svyravimo, F. Modiglianis apibūdino: “jauni taupo, seni leidžia”. Šį taupymo modelį, pagrįstą gyvenimo ciklu, jis pasiūlė 1949 m., vėliau kartu su R. Brambergu papildė straipsnyje “Naudingumo analizė ir vartojimo funkcija”. Prie šio modelio tobulinimo prisidėjo A. Aldo, jo nuomone, taupymo norma laba susijusi su gyventojų pajamų augimo tempais. Šis tempas turi įtakos jaunų žmonių ir išėjusiųjų į pensiją bei darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus santykiui. Jis taip pat įrodė, kad aukšti ekonomikos augimo tempai didina ir taupymo normą, kadangi ji padidina dirbančiųjų pajamas ( iš šių pajamų taupoma). Pagal šias teorijas taupymas, kaip ir turimas asmeninis turtas, yra skirtingas įvairiais gyvenimo etapais. Modernus turto valdymas – rizikos valdymas, likvidumo ir specifinių mokesčių situacijos investuotojui apibrėžiant turto paskirstymą valdymas. Individualūs likvidumo reikalavimas ir investavimo dydis apibrėžiami kaip investuotojo rizikos galimybė keistis per savo gyvenimo ciklą. Ilgą laiką ši prielaida buvo ignoruojama. Todėl turto išdėstymas tūri būti sureguliuotas investuotojo gyvenimo cikle. Įvairiais žmogaus gyvenimo laikotarpiais sukauptas turtas yra skirtingas. Kiekvienu žmogaus gyvenimo etapu būna didesnis ar mažesnis pakylėjimas. Kiekvienas etapas turi specifinių ypatybių. Gyvenimo ciklą galima pavaizduoti grafiškai: 1 pav. Gyvenimo ciklo grafikas [1, p. 2] Švietimas. Paprastai šis gyvenimo etapas neturi didesnės įtakos taupymui. Iš esmės sukaupti nedideles santaupas yra galimybė, jei tėvai ar artimieji kažkokią sumą investuoja į taupomąją sąskaitą. Karjeros pradžia. Asmuo gauna išsilavinimą 20-30 metų ir pradeda savo karjerą. Iš pradžių gaudamas mažą atlyginimą, pinigų jis sutaupo nedaug, todėl priverstas riboti savo poreikius. Tačiau didžiausių investicijų ir pirkimų poreikis būtent šiuo gyvenimo etapu. Šeima. Pradėjęs karjerą individas įgijo darbo patirties. Didėja atlyginimas, tačiau asmuo sukuria šeimą ir ima vykdyti investicijas, pavyzdžiui, įsigyja gyvenamąjį plotą, ir panašiai. Vėliau vaikai pradeda mokytis. Vaikams baigus mokslus ir esant stabiliai šeimos aplinkai, atsiranda galimybė atidėti lėšų taupyti. Priešpensinis amžius. Šis gyvenimo periodas tikriausiai yra pats dėkingiausias akumuliuoti turtą. Darbo praktikos yra, sėkmingai galima daryti karjerą, paskolos už nekilnojamąjį turtą, sąskaitos už vaikų mokslą sumokėtos ir panašiai. Turtas didėja, jei anksčiau buvo priimti investavimo sprendimai. Pensija. Šiuo etapu atsiranda didelių pasikeitimų, kadangi nebėra tiesioginių darbo pajamų, nebeturima iš ko taupyti 3. ASMENINIO TURTO VALDYMAS 3.1.Asmeninio turto valdymo funkcijos Sąvoka “asmeninio turto valdymas”, be įprasto investavimo, apima detalizuotą turto struktūros analizę ir finansinį planavimą, senatvės aprūpinimo ir turto palikimo planavimą, turto atnešamų pajamų formavimą, investicijas į nekilnojamąjį turtą, konsultacijas mokesčių ir draudimo klausimais, rizikos valdymą. Taigi Vakarų šalyse turto valdymas aprėpia platų spektrą aukščiausiu lygiu personifikuotų paslaugų, savo ruožtu apimančių visus finansinio kliento gyvenimo aspektus. Turto valdymas yra ilgalaikis procesas, grindžiamas asmeniniu bendravimu, todėl asmeninio turto valdytojo pagrindinis tikslas yra padėti klientui pasiekti savo gyvenimo tikslus tinkamai valdant finansus. Asmeninio turto valdymas yra finansinio turto valdymo procesas tam tikrais metodais. Investuotojų tikslas yra apsaugoti ir padidinti savo turtą, sudarant ir valdant subalansuotą portfelį. Turto valdymo misija suteikia galimybę sukauptas lėšas atidėti specifiniams tikslams. Kaip nusako Union Bank of Switzerland, tai yra labiau bendras turto valdymas, apimantis turto nuosavybę, turto ir pajamų svarbą, mokesčių ir turto planavimą, gyvenimo ciklo struktūrą ir saugumą bei šeimos planavimą [13]. Merrill Lynch / Cap Gemini Ernst and Young straipsnyje “World Wealth Report 2003”, nurodo, kad ypač turtingų asmenų finansinis turtas 2002 m. (palyginti su 2001 m.), pasaulyje padidėjo 3,6 procento, arba 27,2 trilijono JAV dolerių. Duomenys pagal atskirus pasaulio regionus teikiami 2 pav.                   Pasikeitimai   2001-2002 m.   25.5 26.2 27.2 Pasaulyje 3.6%   0.6 0.6 0.6   Afrika 4.3%   1 1.1 1.1   Vidurio Rytai 4.6%   3.2 3.5 3.6   Lotynų Amerika - Azija 2.7%   4.8 5.1 5.7   Ramūsis vandenynas 10.7%   7.5 7.6 7.4   Šiaurės Amerika apie 7% -2.1%   8.4 8.4 8.8   Europa 4.8%   2000 metai 2001 metai 2002 metai                       2 pav. Ypač turtingų asmenų finansinis turtas pagal regionus (trilijonais JAV dolerių) [18, p. 3]. Pagal konservatyvų vertinimą prognozuojama, kad iki 2007 metų, ypač turtingų asmenų turtas gali padidėti 6 ar net 7 procentais iki 38 trilijonų JAV dolerių. Asmeninio turto valdymo modeliais ieškoma atsakymo į klausimą, kaip privatūs investuotojai turi skirstyti savo turtą pagal riziką ir numatyti turto pasiskirstymą gyvenimo ciklo etapais. Tai yra optimalus turto išdėstymas individualaus gyvenimo etapais ir modifikavimas atsižvelgiant į laiką. Taigi norint pasirinkti investicinį portfelį pagal asmens būdą ir gyvenimo stilių, reikia pirmiausiai papildomo dėmesio terminuotiems indėliams ir lėšų išėmimui gyvenimo cikle. Tam reikia išanalizuoti turtą ir įvertinti individualią riziką. Asmeninio turto valdymą galima suskirstyti į penkias pagrindines funkcijas. Investicijos. Terminu “investicijos” yra apibūdinamas procesas, kurio metu naudojant kapitalą yra sukuriama daugiau pinigų arba pajamų nei naudojant padidintos rizikos priemones uždirbtas kapitalas. Investicijos į turto valdymą reiškia, kad vykdomos finansinės investicijos, investuotojas įdeda pinigus į rizikingus produktus, tai formuoja kliento portfelį. Pagal kliento pasirinktas prerogatyvas nustatoma investicijų rūšis. Pavyzdžiui, jei kliento tikslas yra didinti kapitalą, investuotojas gali parinkti savitarpio ar individualius fondus. Jei klientas labiau domisi pajamų augimu, jis gali investuoti į savitarpio fondus ar obligacijas. Klientų teikiama pirmenybė priklauso nuo individualių parametrų – rizikos toleravimo, galimo kapitalo investavimo dydžio ir kapitalo ateities poreikio. Šiuos parametrus reikia parodyti investavimo strategijoje, turto paskirstymą tokiems instrumentams - terminuoti indėliai, obligacijos, nekilnojamas turtas ir kt. Be to, investiciniuose spendimuose turi atsispindėti palūkanos, infliacija ir kiti rizikos veiksniai. “Baltijos tyrimų” atlikta nacionalinė apklausa “Lietuvos gyventojai apie vertybinius popierius” (1999 metų balandis) parodė, jog investicijos į vertybinius popierius kaip taupymo forma užima tik 10 vietą po kitų investicijų ir taupymo galimybių. Netgi turint laisvų lėšų tik 3 proc. respondentų pabrėžė, jog be abejonės investuotų į akcijas. Tokius tyrimų rezultatus nulemia tai, kad Lietuvoje neegzistuoja investicijų į kapitalo rinką tradicijos. Pastaraisiais metais, situacija Lietuvos kapitalo rinkoje keičiasi, vis drąsiau investuojama į vertybinius popierius. Akcijų ir obligacijų rinka nuolatos auga, nes 2004 m. pradžioje fizinių asmenų investicijos į akcijas sudarė 518,8 mln. litų t.y. 11, 5 proc. visų rezidentų investicijų. Investuotojai į akcijas [16, p. 6] 1 lentelė 2004 01 30 Investuotojai mln. LTL % Finansų maklerio įmonės 16.5 0.4 Komerciniai bankai 105.2 2.3 Draudimo kompanijos 8.4 0.2 Investicinės bendrovės 79.6 1.8 Fiziniai asmenys 518.8 11.5 Valstybinės įmonės 13.6 0.3 Privačios įmonės 1351.8 30.0 Kiti 168.8 4.0 Iš viso rezidentų 2262.7 50.3 Iš viso nerezidentų 2239.3 49.7 Iš viso 4502.0 100.0 Labiausiai paplitęs pinigų investavimo būdas – banko indėliai. Tokia investicija suteikia pakankamas kapitalo saugumo garantijas, užtikrina pastovias palūkanų normas ir aukštą likvidumo laipsnį. Tačiau investicijos turi didelį trūkumą – banko indėlių pelningumas yra santykinai mažas [8, p. 75]. Nuo 1993 m. gruodžio mėn. Lietuvos gyventojų indėlių padaugėjo beveik 13 kartų, t.y. mažmeninė depozitų rinka išaugo nuo 633,8 iki 8097,7 mln. litų (žr. 2 lentelę). Tačiau santykinai labai sumažėjo indėlių laikomų valiuta. Šiandien mažiau negu 39 proc. visų indėlių sumos Lietuvos gyventojai laiko valiuta. Antroje 2003 m. pusėje gyventojų terminuotų indėlių per mėnesį mažėjo gerokai mažiau, negu krito JAV dolerio kursas., nors per visus praėjusius metus tokių indėlių sumažėjo 17 procentų, t.y beveik tiek pat, kiek nuvertėjo JAV doleris. Gyventojai terminuotuosius indėlius JAV doleriais daugiau keitė ne į eurus, o į litus, todėl indėlių litais dalis, 2003 m. pradžioje sudariusi pusę visų fizinių asmenų terminuotųjų indėlių, metų pabaigoje išaugo iki 61 proc. Daugėjo ir gyventojų terminuotųjų indėlių eurais, nes didėjo ilgiau kaip 1 mėn. priimtų indėlių šia valiuta dalis. Lietuvos banko vertinimu, 2003 m. pabaigoje terminuotieji indėliai eurais galėjo sudaryti apie trečdalį gyventojų terminuotų indėlių užsienio valiutomis. Sparčiai populiarėjant bankų mokėjimo kortelėms, fizinių asmenų indėlių iki pareikalavimo suma išaugo 0,8 mlrd. litų (28 proc.) – iki 44 proc. visų fizinių asmenų indėlių, o visi fizinių asmenų indėliai sudarė 59 proc. visų indėlių bankuose. Gyventojų indėlių struktūra [12, p. 31] 2 lentelė Laikotarpio    Indėliai iki pareikalavimo  Terminuotieji indėliai  pabaigoje Iš viso indėlių mln. LTL palyginta su visais mln. LTL palyginta su visais   mln. LTL   indėliais, %   indėliais, % Litais           1993 12 415.1 251.8 60.7 163.2 39.3 1994 12 875.4 347.6 39.7 527.8 60.3 1995 12 960.0 453.5 47.2 506.5 52.8 1996 12 834.2 470.4 56.4 363.8 43.6 1997 12 1221.2 765.2 62.7 455.9 37.3 1998 12 1564.4 969.7 62.0 594.8 38.0 1999 12 1896.8 1100.3 58.0 796.5 42.0 2000 12 2192.0 1234.7 56.3 957.2 43.7 2001 12 2966.2 1592.2 53.7 1374.0 46.3 2002 12 4218.6 2137.1 50.7 2081.4 49.3 2003 12 5632.1 2931.2 52.0 2700.9 48.0 2004 03 5777.2 2814.8 48.7 2962.4 51.3 užsienio valiutomis   1993 12 218.7 74.2 33.9 144.5 66.1 1994 12 632.4 91.4 14.5 540.9 85.5 1995 12 665.1 74.2 11.2 590.9 88.8 1996 12 657.5 90.6 13.8 566.9 86.2 1997 12 1010.7 167.5 16.6 843.2 83.4 1998 12 1438.1 258 17.9 1180.1 82.1 1999 12 2089.4 289.3 13.8 1800.1 86.2 2000 12 2851.3 371.4 13.0 2479.9 87.0 2001 12 3390.9 514.7 15.2 2876.2 84.8 2002 12 2659.1 555.9 20.9 2103.2 79.1 2003 12 2255.3 514.8 22.8 1740.5 77.2 2004 03 2320.5 527.8 22.7 1792.7 77.3 Austrijos banko “Bank Austria Creditanstanstalt” (BA-CA) atliktas tyrimas rodo, jog Rytų Europa nuo Vakarų Europos gerokai atsilieka pagal privačiose bankuose laikomų indėlių santykį su BVP. Aštuoniuose šį mėnesį į ES įstojusiose Rytų ir Vidurio Europos šalyse šis rodiklis sudaro 40 proc., o euro zonos šalyse siekia 70 proc. (žiur. 3 pav.) Bulgarijoje ir Rumunijoje šis rodiklis atitinkamai tesudaro 23 proc. ir 19 proc. 3 pav. Fizinių asmenų indėliai bankuose 2003 m.., BVP % [10, p. 11]. Daugelis šalių vyriausybių skolinasi mažmeninėje rinkoje leisdamos įvairios trukmės ir mažų nominalų (pvz.. nominalioji JAV vyriausybės EE serijos obligacijų vertė – 50 JAV dolerių) asmeninio taupymo priemones, skirtas tik gyventojų investicijoms. Šio tipo taupymo priemonės, kaip specialūs vertybiniai popieriai, platinami per bankų ir kitų finansinių tarpininkų įstaigas. 1999 m. balandžio mėn. 6 d. Lietuvos vyriausybė išleido pirmąją taupymo lakštų emisiją. Nominalioji taupymo lakštų vertė – 100 litų. Taupymo lakštai tarp gyventojų nukonkuravo aukcionuose platinamus VVP, nes juos įsigyjant nebuvo mokami komisiniai tarpininkams ir nepatiriama kitų investavimo sąnaudų. Nors lakštų palūkanos nuolat mažėjo, tačiau jos buvo didesnės už analogiškų terminų VVP bei Lietuvos bankų mokamas palūkanas už ilgalaikius indėlius. Finansų ministerija priėmė sprendimą nuo 2003 m. birželio 21 d. laikinai sustabdyti gyventojams parduodamų taupymo lakštų platinimą. Sprendimas priimtas po to, kai Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė Vyriausybei nebeleisti naujų taupymo lakštų emisijų ir skatinti gyventojus investuoti į iždo vekselius. TVF nuomone, taupymo lakštai valstybei yra per brangus skolinimosi būdas. “Žvelgiant iš Vyriausybės pozicijų tai logiškas žingsnis, kadangi tokiomis sąlygomis skolintis buvo brangoka. Tuo tarpu fiziniai asmenys praranda tikrai patrauklų investavimo produktą, kuris buvo gera alternatyva bankų indėliams” – sakė finansų maklerio įmonės “Finasta”direktorius Dalius Kaziūnas [15]. Nuo pirmosios taupymo lakštų emisijos, išplatintos 1999-ųjų pavasarį, iki 2003 metų gagužės pabaigos valstybė iš taupymo lakštų gavo 1,141 mlrd. litų įplaukų bei sumokėjo gyventojams 38,267 mln. litų palūkanų. Lietuvoje jau seniai kalbama, jog nekilnojamasis turtas – geriausia investicija. Tą patvirtina ir situacija 1997 metais, kai po bankų krizės pakilo nekilnojamojo turto kainos. Pagrindinė šio reiškinio priežastis buvo ta, jog vietoj pinigų laikymo bankuose daugelis pradėjo investuoti į būstą. Kaip žinia, ir dabar yra nemažai žmonių, kurie už santaupas įsigyja būstą, nes laiko, jog nekilnojamojo turto pirkimas yra geriausiai apsauguota nuo infliacijos investicija. Į klausimą apie tai, kas labiau apsimoka – ar investuoti į nekilnijamąją Draudimas. Draudimas apibrėžiamas kaip individų mokėjimai, susiję su potencialia rizika, kurią, atsiradus nuostolių, padengia draudimo kompanijos. Asmeninio turto valdymu daugiausia yra apsaugomos trys sritis: gyvybės draudimas, rizikos draudimas, sveikatos draudimas. Draudimas yra svarbus kuriant ir palaikant asmeninio turto valdymo strategiją. Tai yra stabilizavimas ir investavimo strategijos apsauga nuo nenumatytų įvykių. Lietuvoje gyvybės draudimas dar nėra populiarus. Iš 4 pav. matome, kad vidutiniškai vieno Švedijos gyventojo išlaidos gyvybės draudimui sudaro 624 eurai, o Lietuvos tik 3 eurai. 4 pav. Vidutiniškai vieno gyventojo išlaidos gyvybės draudimui (EUR) [3]. Mokesčių planavimas. Visos finansinio planavimo ir asmeninio turto valdymo iniciatyvos priklauso nuo vietinių mokesčių reguliavimo. Mokesčių planavimo strategijos tikslas yra minimizuoti mokesčių įsipareigojimus asmenims, tuo pačiu visapusiškai optimizuojant investicinę turto maksimizavimo strategiją. Taigi mokesčių planavimas turi sudaryti pakankamas galimybes optimizuoti mokesčius ir asmeninio turto struktūrą, kurio pagrindas regioninė mokesčių sistema. Be to, tokie mokesčių komponentai – turto apmokestinimas, mokesčių sumokėjimas, mokesčių susigrąžinimas, dovanojimo ir paveldimo turto mokesčiai taip pat tūri būti apgalvoti. Lietuvos vyriausybė kuria planus gyventojus apmokestinti turto mokesčiu, nors ji atsisako vis daugiau Europos valstybių, nes piliečiai savo turtą registruoja šalyse, kur jis neapmokestinamas. Turto mokestį sumažinti dar šiemet skuba Švedija [11, p. 12]. Lietuvoje vyksta atvirkštinis procesas: vyriausybė jau kitąmet žada sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 26 proc., tačiau skylę biudžete sieks kompensuoti apmokestindama nekilnojamąjį turtą. Lietuvos ministro pirmininko potvarkiu pernai sukurta Mokesčių reformos darbo grupė svarsto galimybes šalyje 1 proc. mokesčiu apmokestinti gyventojų nekilnojamąjį turtą. Siūloma apmokestinti tą turto vertės dalį, kuri viršija tam tikrą minimumą – Vilniuje, pavyzdžiui, tokia riba būtų 300 000 litų. Šiuo metu tie Švedijos gyventojai, kurių turto vertė viršija 1,5 mln. SEK, per metus į biudžetą sumoka turto mokestį, lygu 1,5 proc. valdomo turto vertės. Šalies lobistai tikina, jog švedai, siekdami išvengti turto mokesčio, užsienyje gali laikyti 500 mlrd. – 1,5 trln. SEK vertės turto. Galiojantis turto mokestis yra ta priežastis, dėl kurios, pvz., Igvaras Kampradas (Igvar Kamprad), baldų prekybos tinklo IKEA įkūrėjas ir vienas iš turtingiausių švedų, turėjo išvykti gyventi į užsienį. 5 pav. Turto mokesčiai kai kuriose Europos šalyse 2003 m., % [11, p.12]. Iš 5 pav. matome, kad mažiausias turto mokestis 0,15 % yra Bulgarijoje, o didžiausias, net iki 2,5 %, Ispanijoje. Pensijų paslaugos. Asmeninio turto valdymas yra labai svarbus siekiant su pensijomis susijusių tikslų. Išskyrus vyriausybės pensijas ar kitą pensinį aprūpinimą, privatus pensijų planas yra galimybė tapti nepriklausomu nuo išorės veiksnių. Pensinius tikslus ir planus asmuo turi numatyti iš anksto ir jų siekti. Žinoma, tai turi būti ilgalaikiai investiciniai planai ir jų tikslas – padidinti asmenines pajamos. Dabar vienas iš keturių pensininkų ir vienas trečdalis dirbančiųjų OECD šalyse turi papildomą pensiją. Šveicarijoje nuo 1985 m. profesinės pensijos yra kaupiamos ir privalomos. Kiekvienas darbdavys turi turėti savo pensijų fondą arba prisijungti prie jau veikiančio. Australijoje tokios pensijos tapo privalomos nuo 1991 m. Danijoje ir Olandijoje profesiniai planai yra kuriami šakų lygyje kaip kolektyvinių susitarimų rezultatas. Jie yra privalomi visoms šakos įmonėms [2]. Nuo 2004 m. pensijų fonduose ir Lietuvos gyventojai kaups lėšas savo pensijoms. Prognozuojama, kad jau pirmais metais bus sukaupta apie 100 mln. litų įmokų. Paveldimo turto planavimas. Paveldimumo planavimas yra reguliuojamas įstatymais. Paveldimumo planavimas – tai individo noras už tikrinti optimalias išlaidas ir mokesčius savo įpėdiniams. Privatus asmuo, sukaupęs turto, turi pagalvoti ne tik apie tai, kas paveldės turtą, bet ir kokius mokesčius turto paveldėtojai turės sumokėti valstybei. Atskirais atvejais turto paveldėtojams sumokėjus paveldėjimo mokesčius lieka nedaug turto. Į privataus turto valdymo koncepciją įeina ir paveldėjimo mokesčių planavimas. Turto paveldėjimas turi du pagrindinius aspektus: • fiskalinį (turto paveldėjimo mokesčiai); • civilinį (turto paveldėtojų teisės, t.y. kas paveldi turtą). Turto savininkui labai svarbu žinoti, koks yra pagrindas ir kokie kriterijai apibrėžia paveldimo turto mokesčius. Daugelyje šalių pagrindinis kriterijus yra gyvenamoji vieta (privataus asmens turto centras), o ne pilietybė. Teoriškai tam tikri faktai apibrėžia gyvenamąją vietą fiskaliniu požiūriu: įprastinė gyvenamoji vieta ir vieta, iš kurios paveldėtas turtas yra valdomas (neatsižvelgiant į jo buvimo vietą). Dėl to atsižvelgiama į visus faktus, kurie leidžia apibrėžti gyvenamąją vietą, t.y. nuolatinė šeimos gyvenamoji vieta, kurioje mokami pajamų mokesčiai, vieta, kurioje šeima išleidžia savo pinigus, pagrindinės bankų sąskaitos, pašto adresas ir pan. Europoje turto paveldėjimo mokesčiai apima iš esmės visą paveldimą turtą, neatsižvelgiant į jo buvimo vietą. Tačiau Liuksemburgas ir Šveicarija neapmokestina nekilnojamo turto, esančio užsienyje. Arba, pvz., Liuksemburge nėra jokių paveldėjimo mokesčių už nerezidentų laikomus pinigus, akcijas ir obligacijas. Palikimo planavimo tikslas – saugiai ir kuo daugiau sukaupto turto perduoti palikuoniams. Kaip konstatuoja Merrill Lynch/Cap Gemini Ernst and Youg ataskaitoje “World Wealth Report 2003”, dabartinėje ekonomikos aplinkoje asmenų, kurie turi finansinio turto daugiau nei 1 mln. JAV dolerių daugėja, ir šis skaičius pasaulyje artėja prie 200 000 žmonių. Remiantis šios kompanijos atlikta lyginamąją analize matyti ( 6 pav.), kad 2002 m. skaičius asmenų, kurie turi daug turto, išaugo 2,1 procento, arba iki 7,3 mln., palyginti su 2001 metais.               Pasikeitimai   2001-2002 m.   7 7.1 7.3 Pasaulyje 2.10%   0.1 0.1 0.1 Afrika 4.90%   0.3 0.3 0.3 Vidurio Rytai 4.70%   0.3 0.3 0.3 Lotynų Amerika - Azija -3.60%   1.6 1.7 1.8 Ramūsis vandenynas 4.90%   2.2 2.2 2.2 Šiaurės Amerika -1.90%   2.5 2.5 2.6 Europa 3.90%   2000 metai 2001 metai 2002 metai                   6 pav. Turtingų asmenų skaičius pagal regionus (milijonais) [18, p. 3] 3.2. Asmeninio turto valdymo veiksniai. Taupymas – svarbiausia sąlyga vykdyti investicijas, tai teorija nagrinėja jau seniai. Daug fenomenalių taupymo požiūrių galima suklasifikuoti į dvi grupes: neoklasikiniai modeliai ar ekonominiai tyrinėjimai. Abu turi pranašumų ir trukumų, juos parodo tam tikros jiems būdingos metodinės dilemos. Jeigu duomenys ir rezultatai yra gauti pagal modelius, jie yra formaliai hipoteziniai, palyginti su tais, kurie yra paremti bandymais ir išmatuoti empiriškai, bet jei nerealių modelių prielaidų atsisakoma, vieno modelio pasireiškimas aiškinamas kaip viso fenomeno, tai rezultatai gali būti išvestiniai. Ši dilema taip pat yra taikoma taupymo teorijoms [1, p. 5]. Kitas svarbus asmeninio turto valdymo veiksnys – sukaupto finansinio turto planavimas, kurį galima apibrėžti kaip gyvenimo tikslų siekimas tinkamai valdant savo finansus. Finansinio planavimo sąvoka yra abstrakti, todėl ji apima visą asmeninio turto valdymo procedūrą: nuo tikslų nustatymo iki konkrečių veiksmų. K. Spermannas, apibrėždamas finansinį planavimą, aprašo keturis dydžius, kurie ir apibūdina šį procesą [1, p. 6]: • Investicijų filosofija – pagrindinė turto valdymo idėja, kuri įkūnija daug finansinio proceso krypčių. Kiekvienas sprendimas turi būti suprojektuotas remiantis atitinkama filosofija ir neišvengiamai turi perteikti pagrindines finansinio planavimo idėjas. • Finansinė situacija – tai būtinumas nagrinėti esamą asmeninį turtą. Pirmas, tai stabilus balanso supratimas, antra, piniginių srautų valdymas. Kitas svarbus klausimas – kokio dydžio riziką gali prisiimti investuotojas, kad išvengtų finansinės nesėkmės. Kuo daugiau yra turto ir kuo daugiau lėšų įplaukia, galima daryti prielaidą, kad galima prisiimti didesnę riziką. • Tikslai ir pirmenybės – tai investuotojo individualios naudos funkcija. Ši funkcija turi parodyti asmens “norus” ir “reikalavimus”: tai techninis investuotojo interesų ir jo verčių sistemos atspindėjimas – kaip jis jaučiasi tam tikroje situacijoje, kokius priima spendimus. • Galimybės – tai netikėti, nenumatyti įvykiai. Tai išorinis ir savarankiškas portfelio vystymosi rezultatas, pavyzdžiui, nenumatyti nuostoliai. Finansinio planavimo esmė – unikalus atskiro žmogaus gyvenimas, pagal kurį yra sudaromos finansinės strategijos. Planuojant finansus yra atsižvelgiama į kokybinius rodiklius ir naudojami įvairūs matematiniai modeliai, kurių kintamieji: ištekliai, numatoma grąža, laiko trukmė. Efektyvus finansų planavimo pagrindas yra įvairiapusė kiekvieno kliento finansinės situacijos analizė. Europos Sąjungos šalyse asmeninio turto planavimo procesas yra struktūruojamas kiekvienam klientui individualiai. Pirmiausiai yra nustatomi kliento tikslai ir poreikiai kiekvienu jo gyvenimo etapu. Parengiami konservatyvūs sprendimai, kurie apsaugo ir didina kliento turtą, užtikrina, kad būtų įgyvendinti jo asmeniniai turtiniai tikslai. Kiekvienam klientui yra sudaromas asmeninio turto planas, kuris yra pakeičiamas, jei įvyksta esminių kliento ar jo šeimos materialios padėties pasikeitimų. Union Bank of Switzerland turto planavimą atlieka šešiais etapais: 1) finansinių tikslų sudarymas; 2) informacijos ir duomenų kaupimas bei galimos strategijos kūrimas; 3) asmeninės finansinės situacijos planų ir prioritetų analizė; 4) turto plano ir specifinės strategijos išdėstymas; 5) priimtinos strategijos priemonių pasirinkimas; 6) metinė turto plano apžvalga, svarbių asmeninės situacijos pasikeitimų įvertinimas. 4. INVESTICINIO PORTFELIO FORMAVIMAS IR VALDYMAS Įvertinus asmens gyvenimo ciklą, taupymo teorijas ir finansinį planavimą, numatomos investicinės strategijos, jomis siekiama ne tik išsaugoti turimo turto vertę, bet ją ir padidinti. Todėl pasaulyje buvo pradėta kurti portfelių teorijos. Kiekvienas portfelio teorijos kūrėjas numatydavo savo asmens galimybių ir pinigų poreikio suderinimo sprendimus. Tačiau ilgainiui susiformavo bendras požiūris į portfelio sudarymą [1, p. 7]. H. Markowitzo portfelio sudarymo teorija. Bankų ir kitų finansų institucijų požiūrį į portfelio sudarymą labai pakeitė šiuolaikinė arba modernioji portfelio sudarymo teorija, kuriai pradžią davė 1952 m. H. Markowitzo pasiūlyti portfelio sudarymo principai, įvertinantys du prieštaraujančius tikslus. Tikslai grindžiami prielaida, kad kiekvienas investuotojas nori gauti kaip galima didesnį pelną, bet kartu nori apsidrausti nuo rizikos, užsitikrindamas nuolatines pajamas. Savo modelį Markowitzas grindžia tokiomis prielaidomis: 1) investicijos pelnas atitinka investicijos naudą, ir investuotojas suvokia, kad pelno normos pasiskirsčiusios tikimybiškai; 2) investuotojai suvokia riziką kaip galimus pelningumo nuokrypius; 3) investuotojai grindžia savo spendimus remdamiesi tik dviem dydžiais: tikėtinu pelningumu ir pelningumo dispersija (nuokrypiu); 4) investuotojai vengia rizikos ir vertina pelningumo aktyvų jie rinksis mažiausiai rizikingą, o iš vienodo rizikingumo – pelningiausią. Pelningumą sudaro finansinių instrumentų vertės padidėjimas ir įvairios išmokos (devidentai). Rizika matuojama standartiniu nuokrypiu (kuo jis didesnis, tuo didesnis numatomas nuokrypis nuo tikėtino pelningumo ir tuo didesnė nuokrypio tikimybė). Šis metodas leidžia sudaryti be galo daug nuosavybės portfelių ir pasirinkti portfelį pagal investuotojo rizikos toleravimo laipsnį ir pageidaujamą pelningumą. Pasirinkti padeda efektyvioji riba, kuriai esant optimalūs investiciniai portfeliai turi tenkinti tokias sąlygas: • Būti maksimaliai pelningi, esant tam tikrai rizikai; • Pasižymėti minimalia rizika, esant tam tikram pelningumui. Kiekvienas investuotojas turi nuspręsti, kokia rizika jam yra priimtina, ir pagal tai diversifikuoti savo portfelį. H. Markowitzo modelis nepateikia vieno geriausio investicinio portfelio, o visą rinkinį portfelių, kuriuose pelningumas optimaliai atitinka portfelio riziką. Asmuo, rinkdamasis investicinį portfelį, turėtų pasirinkti vieną iš galimų portfelių. Koks konkretus investicinis portfelis yra priimtinas investuotojui, priklauso nuo jo rizikos tolerancijos. Šis modelis susilaukė didelio susidomėjimo ir įvairių patobulinimų, kurie priskiriami prie moderniosios portfelio teorijos. W. Sharpe’as papildydamas H. Markowitzo modelį sukūrė vadinamąjį supaprastintą portfelio analizės modelį. Jis padarė svarbią prielaidą rinkos portfelį sulygindamas su pačia rinka, teigė, kad rinkos portfelis yra unikalus visiems investuotojams. Sharpe’o teigimu, rinkos portfelio pelningumą galima pakankamai tiksliai apskaičiuoti naudojantis rinkos indeksais, kadangi jie atspindi rinkos portfelį. Šis modelis padeda nustatyti, ar verta investuoti į tam tikrus vertybinius popierius, o tiksliau – ar numatomas pelningumas atitinka riziką. Portfelio valdymas – besikeičiančios investicijos, kurios apima aktyvų monitoringą ir geriausių profesinių sprendimų priėmimą tenkinti individų poreikius. Portfelio valdymas gali būti padalytas į tradicinį portfelio valdymą ir modernų (dabartinį) portfelio valdymą. Portfelio valdymas gali būti matomas siaurąją prasme, kaip grynasis portfelis, ar plačiąją prasme – apimti finansinę analizę, investicijų sąvoką, portfelio sudėtį ir valdymą. Kitaip sakant, turi apimti visą investicijų sprendimų priėmimo ir kliento apmokestinimo procesą. Taigi portfelio valdymas ir atspindi kliento investicijų tikslų transformaciją asmeninio turto valdymo procesuose [ 1, p. 8]. Portfelio valdymo idėja yra išskaidyti bendras investicijas į tam tikras kategorijas, arba turto klases, kurias atskirai valdyti būtų kur kas lengviau. Tačiau sąvoka “portfelio valdymas” greičiau yra optimizuoti kliento investicijas toleruojant asmeninę riziką ir kitus aspektus. Toks portfelio valdymas, be abejo, yra didesnis negu paprastas ir standartizuotas produktas. Valdant asmeninį turtą portfelis reiškia grupę ypač gerai valdomų likvidžių aktyvų. Moderniojo portfelio teorijos modelio esmė – nubrėžti efektyvumo ribą, susidedančią iš įvairių investicijų kombinacijų portfelyje, kurios suteikia maksimalią naudą esant mažiausiai rizikai. Kiekvienas bankas individualiai apibrėžia investicijų spektrą, bet bendruoju požiūriu jis apima kapitalo rinką, pinigų rinką, brangiuosius metalus, savitarpio fondus ir išvestines finansines priemones. Šiandien Lietuvoje dominuoja vidinis intelektualus investicijų valdymas. Didelių institucinių rinkos dalyvių turtą paprastai valdo patys įmonės darbuotojai. Tai yra natūrali situacija, kadangi būtent šiems rinkos dalyviams yra aktualesnis investicijų valdymo klausimas. Spręsdami jį, bankai ir draudimo bendrovės pritraukė ir išugdė attinkamos srities specialistus, kurie susitvarko su jiems patikėto turto administravimu ir strateginiu investavimo planavimu [5, p. 59]. Daugelis privačių investuotojų vis dažniau atsisako savarankiškos investicinės veiklos ir renkasi kolektyvinį investavimą (pensijų fondus, draudimo ir investicines bendroves, indėlius bankuose). Tokį pasirikimą lemia privalumai, kuriuos teikia kolektyvinis investavimas – pradedant mažesnėmis operacijų sąnaudomis bei profesionaliais patarimais ir baigiant geriau valdoma investavimo rizika bei papildomomis garantijomis pvz., draudiminė apsauga). Nors pagal galiojančius įstatymus buvo galima steigti savarankiškas turto valdymo įmones ir tai buvo daroma (gana vangiai), tačiau stiprių valdytojų neatsirado, nes nebuvo rinkos jų paslaugoms. O ir šių įmonių siūlomos paslaugos savo kokybe dar mažai skiriasi nuo tų, kurias atlieka pačių institucinių investuotojų personalas. Tad visiškai savarankiškų investicijų valdytojų veiklos Lietuvoje dar nėra. Tikėtina, kad netolimoje ateityje turi sustiprėti universalūs turto valdytojai, įsikūrę prie didžiausių finansų institucijų, šių valdytojų veiklos pagrindą sudaro patronuojančios institucijos (didelio banko, draudimo bendrovės ar pensijų fondo) investicijų portfelio valdymas. Lygiagrečiai investavimo paslaugos gali būti teikiamos ir užsienio bei smulkesniems vietos investuotojams, kuriems neapsimoka steigti nuosavų investicinių padalinių. Šis procesas jau vyksta Lietuvoje. Kaip pavyzdys gali būti paminėtas AB Vilniau bankas, kurio investicijas valdo Iždo ir Finansų maklerio departamentai. Be to, įsteigta antrinė įmonė UAB “VB investicijų valdymas”, taip pat teikianti investicijų valdymo paslaugas. “VB investicijų valdymas” šiuo metu valdo institucinių ir privačių investuotojų portfelius, kurių turtas šių metų kovo mėnesį siekė 118 mln. litų, o praėjusių metų pabaigoje – 93 mln. litų. Anot “VB investicijų valdymo” direktoriaus Sauliaus Racevičiaus didžiausias augimas skaičiuojant nuo praėjusių metų pabaigos iki šių metų kovo privačių klientų portfeliuose, kai valdoma suma nuo 40 mln. litų metų pabaigoje iki kovo mėn. padidėjo iki 55 mln. litų [17, p. 9]. IŠVADOS Privačioji bankininkystė yra personalizuotas turto valdymas. Asmeninis turtas Lietuvoje apima visas turto rūšis: nekilnojamąjį turtą, akcijas, obligacijas, banko indėlius, tauriuosius metalus ir kolekcionavimo daiktus. Grynieji pinigai yra pats likvidžiausias turtas, o kolekcionavimo daiktai – pats nelikvidžiausias. M. Friedmano, F. Modiglianio gyvenimo ciklo teorijos nurodė, kad taupymas, kaip ir turimas asmeninis turtas, yra skirtingas įvairiais žmogaus gyvenimo etapais. Asmeninio turto valdymo modeliais bandoma atsakyti į klausimą, kaip privatūs investuotojai turi skirstyti savo turtą atsižvelgdami į riziką ir gyvenimo ciklo procesus. Kitaip sakant, tai yra optimalus turto išdėstymas individualaus gyvenimo etapais ir modifikavimas laiko tarpsniais. Asmeninio turto valdymas, be įprasto investavimo, apima detalizuotą turto struktūros analizę ir finansinį planavimą, senatvės aprūpinimo ir turto palikimo planavimą, turto pajamų formavimą, investicijas, konsultacijas mokesčių ir draudimo klausimais, rizikos valdymą. Turto valdymas yra ilgalaikis procesas, paremtas asmeniniu bendravimu, todėl asmeninio turto valdytojo pagrindinis tikslas yra padėti klientui pasiekti savo gyvenimo tikslus teisingu finansų valdymu. Asmeninio turto valdymą galimą galima suskirstyti į šešias pagrindines funkcijas: investicijos, draudimas, mokesčių planavimas, pensinės paslaugos, paveldimo turto planavimas. Kitas svarbus asmeninio turto valdymo momentas – sukaupto finansinio turto planavimas, kurį galima apibrėžti kaip gyvenimo tikslų siekimą tinkamai valdant savo finansus. Finansinio planavimo sąvoka yra gana abstrakti, apima visą asmeninio turto valdymo procedūrą: nuo tikslų nustatymo iki konkrečių veiksmų. Efektyvus finansų planavimo pagrindas yra išsami kiekvieno kliento finansinės situacijos analizė. Modernus portfelio valdymas yra valdymas daugiau ar mažiai lengviau keičiantis investicijoms ir apima aktyvų monitoringą ir geriausius profesinius sprendimus individų poreikiams tenkinti. Portfelio valdymas gali būti padalytas į tradicinį portfelio valdymą ir modernų (dabartinį) portfelio valdymą. Portfelio valdymas siauruoju požiūriu yra grynas portfelio valdymas, o plačiuoju – apima finansinę analizę, investicijų sąvoką, portfelio sudėtį ir valdymą. Taigi portfelio valdymas rodo kliento investicijų tikslų transformavimąsi asmeninio turto valdymo procesuose. THE PRINCIPLES OF MANAGEMENT OF PRIVATE PROPERTY AND VARIETY OF INVESTMENT POSSIBILITIES IN LITHUANIA AND IN THE WORLD IV course Speciality of Economic Student Scientific adviser Bronius Povilaitis Summary The author analises the welth management and the possibilities of investment in Lithuania and in the world. The author introduced some basic concepts conserning welth management, financial planning. The emphasis was put on functions of management of private property. This servise market expands more than other financial servises in the West. Welth management continues to be an attractive business in Lithuania in the future but demand will increase dramatically as clients are better informed. The author emphasis that new possibilities opened when Lithuania become a part of EU. The author looked over basic principles and methods of management of private property which are used in practise in the world. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Bikas, Egidijus. Asmeninio turto valdymas ir jo aktualijos Lietuvos integruojantis į Europos Sąjungą. Iš Ekonomika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, Nr.63, 1-9 p. 2. Dzikevičius, Audrius. Lietuvos pensijų sistemos tobulinimas.[interaktyvus]. [Žiūrėta 2004 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!