Populiacijos dydžio savireguliacija

Žodis populiacija kilęs iš lotyniško žodžio populiatio < populus – liaudis, minia. Pirmasis biologinėje literatūroje populiacijos terminą pavartojo V. Johansenas (1903 m.) genetiškai nevienodiems vienos rūšies individams pažymėti.
Populiacija – tai vienos rūšies individų grupė, užimanti tam tikrą teritoriją arba erdvę, kurioje jie keičiasi genetine informacija, palaiko atitinkamą gausumą ir turi tik tai grupei būdingus požymius.
S. Švarcas nurodo, jog populiacijos yra elementari rūšies egzistavimo forma. Rūšis paprastai susideda iš daugelio populiacijų, užimančių jos arealo dalį. Kiekviena populiacija turi savitą genų fondą. Jis yra santykiškai pastovus, nes tos pačios populiacijos individai labiau gali kryžmintis vieni su kitais, negu su kitų populiacijų individais. Tačiau to paties genų fondo individai yra genetiškai nevienodi ir individualaus vystymosi metu nevienodai prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Tai padeda populiacijai geriau prisitaikyti prie tam tikros ekosistemos.
Dėl morfologinio, fiziologinio, biocheminio ir genetinio populiacijos individų nevienodumo susidaro sudėtinga vidinė populiacijos struktūra. Kiekvienos populiacijos individai skiriasi lytimi, amžiumi, priklauso skirtingoms generacijoms, užima nevienoda vietą populiacijos hierarchijoje.
Dėl ekosistemų kitimų populiacijos genetinė sudėtis, struktūra, individų gausumas ir jų tankis bei užimtas teritorijos plotas keičiasi. Populiacija savo ruožtu veikia aplinką ir kitų rūšių populiacijas. ji yra vienas veiksnių, lemiančių visos ekosistemos dinamiką.
XX amžiaus pirmoje pusėje darbų apie populiacijų struktūros, gausumo ir tankio dinamikos mechanizmus V. Gancenas (Vokietija), K. Petersenas (Danija). Nuo XX amžiaus antrosios pusės daugiausia plėtojama populiacinė fiziologija, populiacinė biochemija ir populiacinė genetika.
Populiacijos struktūros dinamiką lemia ne tik abiotiniai, bet ir visi biotiniai veiksniai. Kiekvienoje populiacijoje aptinkamos visos biotinių santykių formos, būdingos vidurūšiniams ir tarprūšiniams santykiams.
Svarbiausi populiacijos vidurūšiniai santykiai yra susiję su veisimosi bei dauginimosi procesu ir santykiai tarp tėvų ir vaikų. Tarprūšiniai – mutualizmas, plėšrumas, parazitizmas, konkurencija.
Lytiškai daugindamiesi individai pasikeičia genetine informacija, todėl populiacija tampa santykiškai vieninga sistema. Jei populiacijos organizmai lytiškai nesidaugina, tuomet genetiniai ryšiai yra silpni ir populiacija būna tik kaip klonų ir grynų linijų sistema, naudojanti tą pačią teritoriją arba...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!