Pirkimo-pardavimo sutartis bei jos rūšys

ĮVADAS Pirkimo –pardavimo sutartis yra labiausiai paplitusi civilinė sutartis. Referato tema yra labai aktuali kiekvienam žmogui, nes pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma apsiperkant, valgant valgyklose ar restoranuose, perkant knygas, laikraščius ir t.t. Ši sutartis yra taip dažnai sudaroma kasdieniniame gyvenime, kad dažnai fiziniai asmenys net nepamano, jog sudaro sutartį, jog jie juos jau sieja teisiniai santykiai. Todėl yra labai svarbu žinoti, kokios yra pirkimo – pardavimo sutartys, kokias teises bei pareigas turi pirkėjai ir pardavėjai. Darbo dalykas– pirkimo –pardavimo sutartis kaip civilinių sutarčių rūšis. Objektas – pirkimo – pardavimo sutartys, jų bendrosios nuostatos bei rūšys. Darbo tikslas yra pateikti sutarties sampratą ir apžvelgti, kokioms civilinių sutarčių rūšims priklauso pirkimo – pardavimo sutartys, ir paanalizuoti pirkimo – pardavimo sutarčių sampratą, ypatumus bei atskiras jų rūšis. Kad būtų galima įgyvendinti darbo tikslą, buvo išsikelti tokie uždaviniai: 1. pateikti sutarties sampratą; 2. apžvelgti kokioms civilinių sutarčių rūšims priklauso pirkimo – pardavimo sutartys; 3. paanalizuoti pirkimo – pardavimo sutarčių sampratą, ypatumus bei atskiras jų rūšis. 1. SUTARTIES SAMPRATA Terminas “sutartis” civilinėje teisėje turi įvairių reikšmių. Sutartimi suprantamas ir juridinis faktas, esantis prievolės pagrindu, ir pati sutartinė prievolė, ir rašytinis dokumentas, kuriame įtvirtinta sutartinė prievolė. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.154 str. 1 d., sutartis - dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kito asmens ar asmenų atžvilgiu atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutartis - tai susitarimas, bet ne kiekvienas susitarimas yra sutartimi. Sutartyje, be susitarimo, yra svarbu: sukūrimas, pakeitimas ar nutraukimas civilinių teisinių santykių. Jei šio požymio nėra, tai nėra ir sutarties. Sutarties, kaip susitarimo, pagrindinis požymis yra sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Pagal šį požymi sutartis skiriasi nuo kitų susitarimų, nesukuriančių teisinių padarinių. (5) Civiliniame kodekse taip pat yra naudojama sąvoka “sutikimas”. Ši sąvoka naudojama šalies valios išraiškai pažymėti, pavyzdžiui, disponavimas bendrąja daline nuosavybe bendraturčių sutikimu, t.y. sutartį sudaro vienas asmuo, o sutikimą duoda visi. Taigi trečiojo asmens sutikimas yra juridinis faktas kaip būtina sąlygas sandoriui sudaryti. (5) Sutartis yra labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Tik vienašaliai sandoriai (pvz., testamentas) nėra laikomi sutartimis. Sutartims taikomos kodekso normos, reguliuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius. (2) Pagrindinė sutarties paskirtis yra reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, nurodant galimą ir leistiną elgesį, o taip pat pasekmes, pažeidus elgesio normas(2). Sutartimis yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių asmenų, juridinių asmenų bei fizinių ir juridinių asmenų santykiai. Dažniausiai sutartys sudaromos siekiant sukurti teisinius santykius, rečiau – juos pakeisti arba panaikinti (5). Sutartis yra geriausia priemonė gamintojo ir vartotojo tarpusavio santykiuose. Sutarties pagrindu fiziniai asmenys disponuoja savo turtu, įgyja materialines vertybes. Sutartys yra verslo pagrindas, visuomenės materialinių vertybių naudojimo pagrindas ir t.t. 2. SUTARČIŲ RŪŠYS Civilinės sutartys turi ne tik bendrų, bet ir skirtingų bruožų, leidžiančių atskirti vienas sutartis nuo kitų. Sutartis įprasta skirtyti į rūšis. Toks skirstymas gali remtis įvairiausiais kriterijais, kurie priklauso nuo to, kokių tikslų sutartimi yra siekiama. Sutarčių skirstymas turi labai svarbią teorinę bei praktinę reikšmę, nes leidžia civilinių santykių dalyviams surasti ir panaudoti savo veikloje esmines vienos arba kitos rūšies sutarčių savybes, panaudoti praktikoje tokį sutarties modelį, kuris geriausiai atitinka siekius ir poreikius. (5) Skritingi autoriai pateikia skirtingus sutarčių tipus bei rūšis, kurių teisinėje literatūroje galima rasti labai daug. Šiame skyriuje bus pateikta keletas sutarčių suskirstymo į rūšis, grupavimo bei klasifikavimo būdų, remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu, Lietuvos teisės universiteto vadovėliu “Civilinė teisė”, V. Sūdžiaus “Sutartys: praktika ir principai” bei D. Vasarienės “Civilinė teisė” knygomis. Sutarčių skirstymas turi aiškiai atsakyti į klausimą, kas būdinga vienai ar kitai sutarčių rūšiai ir kodėl savo teisiniu reglamentavimu ta sutarčių rūšis skiriasi nuo kitų. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.160 straipsnio 1 dalyje pateikiama sutarčių pavyzdinė klasifikacija. Jame nurodoma, kad sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės, atlygintinės ir neatlygintinės, koncesualinės ir realinės, vienkartinio ir tęstinio įvykdymo, vartojimo sutartys ir kitos. Vienašalės sutartys – tai tokios sutartys, kai viena šalis turi tik teises, o kita šalis tik pareigas (pvz. paskola, pavedimas, dovanojimas). Dvišalių su tarčių šalis sieja priešpriešinės teisės ir pareigos (5). Tipiškas dvišalės sutarties pavyzdys yra pirkimo – pardavimo sutartis. Pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti iš pirkėjo reikalauti sumokėti už parduotą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo parduotą daiktą perduoti pirkėjui. O pirkėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skolininkas, nes privalo pardavėjui už tą daiktą sumokėti. Atlygintinės sutartys yra, kai tam tikru būdu (pinigais, daiktais, paslaugomis ir pan.) viena šalis patenkina kitos šalies priešpriešinius turtinio pobūdžio reikalavimus (pvz. pirkimo – pardavimo sutartys). Neatlygintinė – sutartis, kai viena šalis nepatenkina jokių kitos šalies priešpriešinių reikalavimų (panaudos, dovanojimo ir kt.). (5) Koncesualiosios sutartys pradeda galioti nuo jų susidarymo momento (pvz., pirkimo – pardavimo sutartys). Realinės sutartys įsigalioja ne tada, kai šalys jas pasirašo, bet kai bent viena šalis padaro kokį nors sutartą veiksmą (pvz., kai perduoda turtą pagal pasaugos arba dovanojimo sutartį). (3, 4) Pagal įvykdymo trukmę sutartys skirstomos į vienkartinio įvykdymo ir tęstinio vykdymo sutartis. Vienkartinio įvykdymo sutartis baigiasi tinkamai atlikta vienu veiksmu (pvz., grąžinama visa paskolos dalis vienu mokėjimu). Tęstinio vykdymo sutartys yra tokios, kurios įvykdomos keliais veiksmais, paprastai per tam tikrą sutartyje nustatytą laikotarpį (pvz., grąžinamas kreditas). Pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į abipusėmis derybomis sudaromas sutartis ir prisijungiant sudaromas sutartis (CK 6.160 str. 2 d.). Sudarant abipusio susitarimo sutartį, sutarties sąlygas nustato visos joje dalyvaujančios šalys. Sudarant prisijungimo sutartį, sutarties sąlygas nustato tik viena iš jos šalių. Kita šalis negali tų sąlygų papildyti ar pakeisti, o sudarydama sutartį gali tik sutikti su kitos šalies numatytomis sąlygomis, prisijungdama prie jų. (3) Pagal gaunamos naudos apibrėžtumą sutartys skirstomos į rizikos ir ekvivalentines sutartis (CK 6.160 3 str. 3 d.). Rizikos sutartyse (pvz., draudimo) konkrečiai nenustatytas naudos gavimas ar šalių pareigos dydis arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio buvimo ar nebuvimo. Ekvivalentinės sutarties (pvz. pirkimo – pardavimo) sudarymo metu konkrečiai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis ar šalių pareigų dydis. D. Vasarienė (D. Vasarienė “Civilinė teisė”, 2002, 145 p.) pateikia sutarčių suskirstymą pagal turinį bei kryptingumą ir iš jų kylančias prievoles: 1. dėl turto perdavimo (pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, mainų dovanojimo, nuomos ir kt. sutartis); 2. dėl darbų atlikimo (pavyzdžiui, rangos, kapitalinės statybos rangos ir kt. sutartis); 3. dėl patarnavimų (pavyzdžiui, keleivių krovinių pervežimo, komiso, pavedimo ir kt. sutartis); 4. dėl pinigų sumokėjimo (pavyzdžiui, banko paskolos, piniginės prievolės – paskolos ir kt. sutartis) (3). Kiekviena iš šių grupių vadinama atskiru sutarčių tipu. Kiekviena sutartis priklauso atskiram sutarčių tipui, pasižymi tam tikrais rūšiniais ypatumais (3). Pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo sutarties ypatumas yra daikto perdavimas nuosavybėn, arba patikėjimo teisė. Be vienarūšių sutarčių, praktikoje būna ir tokių, iš kurių atsiranda prievolės, turinčios dviem ar daugiau tipų priklausančių sutarčių požymius. Tokios sutartys dar vadinamos mišriomis sutartimis. Įstatymas mišrių sutarčių nenustato, jos reguliuojamos susitarime numatytų sutarčių taisyklėmis. (3) Nuo mišrių sutarčių skiriami susitarimai, kurie visai nenumatyti civiliniuose įstatymuose. Todėl pagal CK 1.136 str. 1 d. įstatyme nenumatyti susitarimai pripažįstami sutartimis tada, jeigu jie atitinka visas sandorių galiojimo sąlygas. Jeigu įstatyme nenumatytos sutartys turi tam tikro tipo sutarties požymių, formuojasi naujos sutarties tipas. Pagal CK 2.5 str. 2 d. tokių sutarčių santykiams reguliuoti taikomi bendrieji įstatymų pradmenys. Lietuvos Civiliniame kodekse 6.191 straipsnyje dar yra išskiriama sutartis trečiojo asmens naudai. Šios rūšies sutartis sudaroma tarp dviejų šalių. Pagal ją įvykdyti prievolę turi teisę reikalauti tiek kreditorius, tiek ir sutartyje nurodytas trečiasis asmuo, jeigu įstatyme arba sutartyje nenumatyta kas nors kita (CK 6.191 str. 1 d.). Trečiojo asmens naudai sutartis nėra plačiai naudojama, nes sutartys dažniausiai sudaromos sutarčių dalyvių naudai. Teisės srities literatūroje yra pateikta ir daugiau sutarčių rūšių, tačiau į jas gilintis nėra prasminga, nes referato tema yra “Pirkimo – pardavimo sutartys”. Šiuo referato skyriumi norėta parodyti, kad sutarčių rūšių yra išskiriama labai daug, o pirkimo – pardavimo sutartis galima priskirti dvišalėms, koncesualinėms, atlygintinėms, ekvivalentinėms, turto perdavimo sutarčių rūšims. 3. PIRKIMO – PARDAVIMO SUTARTYS 3.1.Pirkimo – pardavimo sutarties samprata Labiausiai paplitusi civilinė sutartis yra pirkimo – pardavimo sutartis. Pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma perkant drabužius, maisto produktus, buitines prekes ir kitus daiktus, valgant maitinimo įstaigose, perkant laikraščius ir pan. Ši sutartis yra taip dažnai sudaroma kasdieniniame gyvenime, kad žmonės dažnai net nepamano, jos jie sudaro sutarti, jog jie jau yra susieti teisiniais santykiais. Pirkimo – pardavimo sutartis reiškia, kad pagal ją perkamo ar parduodamo daikto nuosavybės teisė iš pardavėjo pereina pirkėjui. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalyje pirmo – pardavimo sutartis yra apibrėžiama kaip susitarimas, kurio viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Tame pačiame CK straipsnyje nurodoma, kad atskirų daiktų pirkimo – pardavimo ypatumus gali nustatyti kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IV dalies XXIII skyriuje yra išskiriamos atskiros pirkimo pardavimo sutarčių rūšys: vartojimo pirkimo – pardavimo, didmeninio pirkimo – pardavimo, viešojo pirkimo – pardavimo sutartys, energijos pirkimo – pardavimo sutartys, nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartys, įmonės pirkimas – pardavimas, daiktų pirkimas pardavimas išsimokėtinai, pirkimas – pardavimas su atsipirkimo teise, daiktų pardavimas aukciono būdu, teisių pirkimas – pardavimas ir kitos pirkimo –pardavimo sutartys. 3.2. Pirkimo – pardavimo sutarčių dalykas, jo kaina ir kokybė Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, pirkimo – pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi arba kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės teisės, taip pat prieaugis, derlius ir kiti atsirandantys daiktai. Sutarties dalykas gali būti apibūdinamas tiek pagal individualiais požymiais, tiek pagal rūšį (CK 6.306 str.) Pirkimo – pardavimo sutarties dalykui, t.y. parduodamam turtui, keliama nemažai reikalavimų. Jis turi turėti tikslų pavadinimą, etiketėse reikalingus pažymėjimus, tikslų prekės gamintojo nurodymą, savo šalies ar importinės kilmės nurodymą, tinkamumo naudoti terminą, kokybės garantiją. LR Civilinis kodeksas numato, kad pardavėjas pirkėjui privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t.y. tų savybių, kurios yra būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį.. Taip pat Civiliniame kodekse nurodoma, kad daiktai neatitinka sutarties reikalavimų, jei perduotų daiktų kiekis, dydis ar svoris neatitinka sutartyje numatytų sąlygų arba daiktas yra perduotas kitos rūšies, nei sutartyje numatyta. (CK 6.333 str.) Jei parduodamas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, pirkėjo nuostoliams padengti gali būti taikomos įvairios priemonės, pavyzdžiui garantinis remontas, gaminio pakeitimas nauju, gaminio vertės apmokėjimas ir k.t. (4) Parduodamo daikto kaina yra nustatoma pinigais šalių susitarimu. Jie pirkimo – pardavimo sutartyje nenustatyta kaina ar nenurodyti būdai jai nustatyti ir šalys nėra susitarusios kitaip, tai pardavimo kaina yra tokia, kokia sutarties sudarymo metu prekyboje buvo mokamas už tokius pačius daiktus. Jeigu tokia kaina neegzistuoja, CK 6.313 str. 2 dalyje nurodoma, kad parduodamo daikto kaina turi atitikti protingumo kriterijus, kurie gali būti nustatomi abiejų šalių bendru susitarimu. Sutartyje gali būti numatyta, kad kaina yra keičiama į tam tikrus kainai įtakos turinčius rodiklius (savikainą, išlaidas ir pan.). (CK 6.313 str.) Civiliniame kodekse nurodoma, kad jei pirkėjas pagal sutartį nėra įpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis ją privalo sumokėti pardavėjui daiktų perdavimo vietoje. O jei pirkėjas nėra įpareigotas kainą sumokėti konkrečiu laiku, tai jis pardavėjui turi sumokėti, tada kai pardavėjas jam perduoda daiktus ar disponavimo jais dokumentus. Tačiau civiliniame kodekse yra nurodoma, kad pirkėjui nereikia sumokėti už daiktą tol, kol jis neturėjo galimybės jo patikrinti, išskyrus tuos atvejus, kai bendras šalių susitarimas numato ką kitą. Jei atsitinka taip, kad pirkėjas atsisako daiktus priimti ir sumokėti už juos, tai pardavėjas gali reikalauti sumokėti sutartyje numatytą kainą arba sutartį nutraukti. (CK 6.314 str.) 3.3. Perkamo ar parduodamo daikto apmokėjimo ir atsiskaitymo formos V. Sūdžius (V. Sūdžius, 2001, p. 31) patiekia tokias pagrindines pirkimo – pardavimo sutarčių apmokėjimo formas: mokėjimas grynaisiais, inkaso, akredityvais, atvira sąskaita, bankinis perdavimas, vekseliais ir čekiais, atsiskaitymas mainais, atsiskaitymas pardavus prekę, apmokėjimas dalimis naudojant kreditą, lizingą, nuomą ir pan. Pati paprasčiausiai ir dažniausiai taikoma pirkimo – pardavimo sutarčių apmokėjimo forma yra apmokėjimas grynaisiais arba lėšų pervedimu į pardavėjo banką tiek prieš pateikiant prekes, tiek jas gavus. Pirkimo – pardavimo dalykas gali būti apmokėtas iš karto ar po tam tikro laiko, visiškai arba dalimis. Taip pat LR Civiliniame kodekse nurodoma, kad pirkimo – pardavimo sutartyje gali būti numatyta, kad pirkėjas pardavėjui turi sumokėti visą ar dalį kainos iki daiktų perdavimo jam, tai vadinama išankstiniu apmokėjimu. Jei pardavėjas gavęs išankstinį apmokėjimą, nustatytu laiku neperduoda daiktų pirkėjui, tai pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas perduotų jam daiktus arba nutraukti sutartį. Ir atvirkščiai, jei pirkėjas nesumoka iš anksto sutartyje numatytos sumos, pardavėjas gali nutraukti sutartį (CK 6.315). Iš ankstinis apmokėjimas gali būti patikima garantija ne tik daiktų pardavėjui, bet ir pirkėjui. Pirkėjas yra garantuotas, kad prekių kaina nepadidės, o pardavėjas, kad pirkėjas prekes tikrai pirks. Parduodant prekes į kreditą ir norint apsisaugoti nuo nemokaus pirkėjo, sutartyje gali būti numatyta, jok nuosavybės teisę į parduodamą daiktą pirkėjas įgyja tik visiškai už jį sumokėjęs. Taip pat gali būti sudaryta tokia pirkimo – pardavimo sutartis, kai pirkėjui prekė perduodama iš karto mainais už pardavėjo pažadą parduoti daiktą pasibaigus lizingo laikotarpiui. (4) Pirkimo – pardavimo sutartyje gali būti numatyta, jog po jos pasirašymo pirkėjas įsipareigoja per nustatytą laikotarpį ar iki tam tikros datos sumokėti 5 –10 proc. avansą nuo sutarties sumos. Jei dėl kokių nors priežasčių pirkėjas atsisako vykdyti sutartį, praranda įmokėtą avansą. Tačiau jei pardavėjas nepradeda vykdyti savo įsipareigojimų, tai privalo grąžinti avansą pagal sutartyje numatytą laiką arba iki tam tikros datos. Taip pat pirkimo – pardavimo sutartyje gali būti numatytas ne avansas, bet piniginis užstatas, t.y. rankpinigiai. Rankpinigiai sumokami pardavėjui tuoj po sutarties pasirašymo ir pirkėjas, atsisakęs nuo sandorio, sumokėtų rankpinigių netenka. Tačiau jei atsitinka taip, kad pardavėjas neįvykdo savo įsipareigojimų pirkėjui, tai turi sumokėti dvigubą rankpinigių sumą pirkėjui. (4) Taigi, matome, kad pirkimo – pardavimo sutarčių apmokėjimo bei atsiskaitymo formų yra labai daug, kuri iš jų geriausia ar tinkamiausia sudarant sutartį turi spręsti pirkėjas ir pardavėjas. Kiekvienai sudaromai sutarčiai galima taikyti atskirą apmokėjimo formą. 3.4. Bendrosios pirkėjo ir pardavėjo pareigos bei teisės Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.317 straipsnį, sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, pardavėjas privalo perduoti valdyti daiktus pirkėjui nuosavybės teise ir patvirtinti nuosavybės teisę į parduotus daiktus bei jų kokybę. Pardavėjas turi garantuoti nuosavybės teises ir jų kokybę pirkėjui, nepaisant to ar tokia garantija sutartyje numatyta ar ne (garantija pagal įstatymą). Pardavėjo pareiga perduoti daiktus yra įvykdyta tada, kai pardavėjas perduoda daiktus valdyti pirkėjui arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti. Tame pačiame CK straipsnyje numatoma, kad daiktų perdavimo išlaidos tenka pardavėjui, tuo atveju, jei sutartyje nėra numatytos kitos sąlygos. Pardavėjas daiktų perduoti pirkėjui neprivalo, jei šis po sutarties sudarymo tapo nemokus, o sutartyje numatyta daiktų apmokėjimo sąlyga, kad už daiktus pirkėjas turi sumokėti tik juos gavęs iš pardavėjo. CK numatoma, kad pardavėjas perduodamas daiktus pirkėjui privalo perduoti su jais susijusius dokumentus, tame tarpe ir patvirtinančius nuosavybės teisę į daiktus, kai to reikalauja sutartis ar civilinis kodeksas (CK 6.318 1 d.). taip pat pardavėjas privalo daiktus perduoti pirkėjui pirkimo – pardavimo sutartyje numatytu laiku, o jeigu sutartyje perdavimo terminas nenurodytas tai daiktai turi būti perduoti per protingą terminą po sutarties sudarymo, t.y. per 7 dienas nuo sutarties sudarymo (CK 6.319 str. 1 d., CK 6.63 str. 2 d.). Pagal CK 6.344 straipsnį pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą pardavėjui per sutartyje ar įstatymuose numatytą laiką nustatytoje vietoje. Už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėjas privalo mokėti palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo daikto perdavimo ar šalių susitarto termino, žinoma, jei pirkimo – pardavimo sutartyje nėra numatyta kas nors kita. Pirkėjas privalo priimti jam perduodamus daiktus, išskyrus tuos atvejus, kai jis turi teisę iš pardavėjo reikalauti juos pakeisti arba nutraukti sutartį. Jeigu pirkėjas pažeisdamas savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus ar nutrauktų pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.346 str.). CK 6.320 straipsnyje nurodoma, kad daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, kai pagal įstatymus ar pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas yra tinkamai įvykdęs savo pareigą perduoti daiktus, žinoma, jei pirkimo – pardavimo sutartyje nėra numatyta kas kita. Tai reiškia, kad jei daiktas po jo perdavimo pirkėjui sugedo ar žuvo ne dėl pardavėjo kaltės, tai pirkėjas privalo sumokėti už prekę pardavėjui. Jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, tai šis turi teisę atsisakyti vykdyti pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6,324 str. 1 d.). Taip pat, kaip jau ankstesniame skyriuje buvo minėta, pardavėjas pirkėjui pagal pirkimo – pardavimo sutartį turi perduoti tinkamos kokybės, asortimento, rūšies, naudojimo termino bei tinkamo kiekio daiktus. Pirkėjas prieš priimdamas ar apmokėdamas už daiktus turi teisę juos patikrinti bet kurio laiku ir bet kurioje vietoje. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse yra numatyta daugiau pirkėjo ir pardavėjo teisių bei pareigų sudarant pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šiame skyriuje stengiausi pateikti bendras visoms pirkimo – pardavimo sutarčių rūšims šalių teises bei pareigas. 3.5. Pirkimo –pardavimo sutarčių rūšys Ankstesniame poskyryje jau minėta, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IV dalies XXIII skirsnyje išskirta nemažai pirkimo – pardavimo sutarčių rūšių. Šiame darbo poskyryje bus pateikta kiekvienos rūšies samprata bei pagrindiniai jų principai. Vartojimo pirkimo – pardavimo sutartys. Pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas (asmuo, kuris verčiasi prekyba ar pardavėjo atstovas) įsipareigoja parduoti prekę, t.y. kilnojamąjį daiktą, pirkėjui (fiziniam asmeniui), jo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti , o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. (CK 6.350 str. 1 d.) Civilinio kodekso 6.350 straipsnyje nurodoma, kad vartojimo pirkimo – pardavimo sutartyse negali būti sąlygų pasunkinančių vartotojo, t.y. pirkėjo padėtį arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo teisę pareikšti ieškinį pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo. Tame pačiame CK straipsnyje nurodoma, kad pardavėjui draudžiama nustatyti, kad vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma tik tuo atveju, jei yra nuperkamas tam tikras daiktų kiekis. Taip pat pardavėjui draudžiama veikti pirkėjus įkyriai siūlant daiktus ar paslaugas, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, parduotuvių vidaus ir lango vitrinose tariamą kainų sumažinimą bei kitas gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ar priemonėmis. Jei pardavėjas pažeidžia pirkėjo teises, tai šis įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl pažeistų gynimo į vartotojų teises ginančias institucijas ar teismą. Vartojimo pirkimo –pardavimo sutartis sudaroma nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu pareiškia savo valią (CK 6.351 str.). Šios rūšies sutartis gali būti sudaryta pagal pardavėjo pirkėjui pasiūlytus daiktų pavyzdžius: prekių aprašymą, prekių katalogus, modelius ir k.t. (CK 6.356 str.). Taip pat vartojimo pirkimo sutartims galima priskirti prekybą automatais, kai automatai skirti pinigams keisti, mokėjimo ženklams įsigyti ar valiutai keisti (CK 6.358 str.). Nuomos – pardavimo sutartys bei daiktų pardavimas pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones, taip pat sudaromos pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių principus. Pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas parduodamo daikto etiketėse ar kitais būdais suteikti pirkėjui būtiną informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą, kokybę, vartojimo būdą, saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartojo asmeninį bei mažmeninės prekybos reikalavimus. Informacija apie parduodama daiktą negali būti klaidinga. (CK 6.353 str.) Didmeninio pirkimo –pardavimo sutartys. Pagal didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas (asmuo, kuris verčiasi prekyba, arba jo atstovas) įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.371 str.). Civilinio kodekso 6.373 straipsnyje numatyta, kad jei sudarytoje didmeninio pirkimo – pardavimo sutartyje neaptrata kokiu transportu ir kitomis sąlygomis pardavėjas turi atgabenti daiktus pirkėjui, tai transporto rūšį ir prekių gabenimo sąlygas pasirenka pardavėjas. To paties straipsnio kitame skyriuje nurodoma, kad sutartyje gali būti numatyta pirkėjo pareiga atsiimti daiktus pardavėjo verslo ar kitoje vietoje, pavyzdžiui sandėlyje. Pirkėjas arba pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį, jeigu viena iš šalių ją iš esmės pažeidė. Pardavėjo padarytas sutarties pažeidimas yra esminis, jei parduoti daiktai yra netinkamos kokybės ir per pirkėjui tinkamą terminą tų trūkumų yra neįmanoma ištaisyti ir jei pardavėjas daugiau nei du kartus pažeidžia daiktų perdavimo pirkėjui terminą, kai daiktai pagal ilgalaikę sutartį perduodami nustatytais terminais. Pirkėjas laikomas iš esmės pažeidęs sutartį, jei daugiau kaip du kartus iš eilės nesumoka už daiktus, kai jie parduodami nustatytais terminais arba jei daugiau kaip du kartus neatsiima daiktų, kai jie parduodami nustatytais terminais (CK 6.379 str.) Viešojo pirkimo – pardavimo sutartys. Pagal viešojo pirkimo – pardavimo sutartį valstybės ar savivaldybės institucija arba valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga arba organizacija už valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšas perka daiktus ar moka už darbus ar paslaugas (įskaitant nuomą) valstybės arba savivaldybės ar jų institucijų, įmonių, įstaigų poreikiams tenkinti (CK 6.380 str.). Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodekso 6.381 straipsnį viešojo pirkimo – pardavimo sutartys sudaromos konkurso tvarka, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Energijos pirkimo – pardavimo sutartys. Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo –pardavimo sutartį energijos teikimo įmonė įsipareigoja tiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą elektros teikimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už tiekiamą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Energijos pirkimo – pardavimo sutartis gali būti sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. (CK 6. 383 str.) Energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis. Kai ši sutartis yra vartojimo sutartis, tai abonentas yra fizinis asmuo, kuris perka energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams (CK 6.383 str. Taip pat Civiliniame kodekse nurodoma, kad energijos kaina (tarifai) yra nustatomi įstatymų numatyta tvarka. Abonentas energijos teikimo įmonei moka už sunaudotą energijos kiekį, pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko nors kito.Teikiamos energijos kokybė turi atitikti sutarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus. Nekilnojamo daikto pirkimo – pardavimo sutartys. Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartys gali būti taikomos žemės, pastatų, gyvenamųjų namų, butų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų pirkimui-pardavimui, taip pat įmonių pirkimui-pardavimui. (CK 6.392 str.) Civilinio kodekso 6.393 straipsnyje nurodoma, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Perkant nekilnojamąjį daiktą sutartyje turi būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte. (CK 6.396 str. 1 d.). Taip pat nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Kai parduodamas žemės sklypas, į jo kainą įeina ir jame esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų kaina, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis (CK 6.397 str.). Įmonės pirkimo – pardavimo sutartys. Pagal įmonės pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jos esminę dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės perduoti kitiems asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir sumokėti kainą. Pirkdamas įmonę pirkėjas perima teisę į firmos vardą, prekių ar paslaugų ženklą ir kitus pardavėją, jo prekes ar paslaugas identifikuojančius žymenis, taip pat teises, kurios priklauso pardavėjui pagal licencinę sutartį. Tačiau teisės, kurios pardavėjas įgijo pagal licencijas, perduodamos pirkėjui tik tuo atveju, jei tokio perdavimo galimybė numatyta įstatymuose ar licencijoje (CK 6.402 str.). Įmonės pirkimo – pardavimo sutartis turi būti vienas rašytinės formos abiejų sutarties šalių pasirašytas dokumentas, kuris privalo būti patvirtintas notaro. Taip pat CK kodekse nurodoma, kad sutarties formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia (CK 6.403 str.). Daiktų pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartys. Civiliniame kodekse numatyta, kad pagal daiktų pirkimo – pardavimo išsimokėtinai (kreditan)sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, žinoma, jeigu sutartyje nėra numatyta kitaip (CK 6.411 str.). Civilinio kodekso 6.412 straipsnyje numatyta, kad pirkėjui perduotų daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pirkėjui, išskyrus vartojimo sutartis, taip pat kai daikto pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis numato kitokias sąlygas. Sekančiame straipsnyje nurodoma, kad daiktų pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartis būtinai turi būti rašytinė, sutartyje turi būti nurodoma daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų terminai ir atsiskaitymo tvarka. Taip pat Civiliniame kodekse nurodoma, kad išsimokėtinai perkamo daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka nustatoma šalių susitarimu. Be to, sutartyje gali būti numatyta, kad pirkėjo pareiga yra mokėti palūkanas, jei šis praleidžia periodinių įmokų mokėjimo terminą. Pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartis. Pagal šią sutartį pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir disponuoti juo taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę. Reikia pabrėžti, kad pardavėjas atpirkimo teisę turi ne ilgiau kaip penkerius metus. Net jeigu ir sutartis numato ilgesnį šios teisės terminą, jis sutrumpinamas iki penkerių metų (CK 6.417 str.). Daiktų pirkimo – pardavimo aukciono būdu sutartys. Civilinio kodekso 6.419 straipsnyje nurodoma, kad daiktų pirkimas – pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą. Kitoje šio straipsnio dalyje nurodoma, kad aukcionas gali būti savanoriškas arba priverstinis, t.y. varžytinės. Sekančiame civilinio kodekso straipsnyje nurodoma, kad pardavėjas gali nustatyti pradinę parduodamo daikto kainą ir bet kokias kitokias aukciono sąlygas. Taip pat nurodoma, kad aukciono dalyvis neturi teisės atšaukti savo pasiūlymo (CK 6.420 str.). Teisių pirkimo – pardavimo sutartys. Civilinis kodeksas nurodo dvi teisių pirkimo – pardavimo rūšis – paveldėjimo teisių pardavimą ir ginčijamų teisių pardavimą. Pagal civilinio kodekso 6.426 straipsnį, palikimą priėmęs asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, kai nedetalizuojamas palikimą sudarantis turtas, privalo garantuoti pirkėjui tik savo, kaip įpėdinio, teisinį statusą. Taip pat pardavėjas pirkėjui turi perduoti visus iš palikimo gautus vaisius ir pajamas, taip pat visas reikalavimo teises ir už parduotus daiktus, sudariusius palikimo dalį, gautą kaina. Tame pačiame straipsnyje dar nurodoma, kad pirkėjas privalo pardavėjui atlyginti palikimo priėmimo išlaidas, sumokėti sumas, kurias priklauso iš palikimo mokėti pardavėjui, taip pat apmokėti palikėjo skolas, už kurias atsako pardavėjas. Civilinio kodekso keturioliktajame skirsnyje dar yra išskiriamos vertybinių popierių ir valiutos pirkimo – pardavimo sutartys, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas konkurso būdu, pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymas biržoje, pirkimo – pardavimo sutartys su išlyga dėl nuosavybės teisės, kurių sudarymo ypatumus nustato atskiri įstatymai. Taigi apžvelgus visas pirkimo – pardavimo sutarčių rūšis, galima teigti, kad perkant bet kokį daiktą, net ir energiją, jis turi atitikti kokybės standartus, sutartyse turi būti būtinai numatyta daikto kaina, apmokėjimo terminai, atsiskaitymo tvarka. Sudarant pirkimo – pardavimo sutartį labai svarbu yra jos forma, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nes formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. IŠVADOS 1. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.154 str. 1 d., sutartis – kelių asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kito asmens ar asmenų atžvilgiu atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties svarbiausi momentai – civilinių teisinių santykių sukūrimas, pakeitimas ar nutraukimas. Sutartis yra geriausia priemonė gamintojo ir vartotojo tarpusavio santykiuose. Sutarties pagrindu fiziniai asmenys disponuoja savo turtu, įgyja materialines vertybes. Sutartys yra verslo pagrindas, visuomenės materialinių vertybių naudojimo pagrindas ir t.t. 2. Pirkimo – pardavimo sutartis galima priskirti dvišalėms, koncesualinėms, atlygintinėms, ekvivalentinėms, turto perdavimo civilinių sutarčių rūšims. 3. Pirkimo – pardavimo sutartis reiškia, kad pagal ją perkamo ar parduodamo daikto nuosavybės teisė iš pardavėjo pereina pirkėjui. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IV dalies XXIII skyriuje yra išskiriamos šios pirkimo pardavimo sutarčių rūšys: vartojimo pirkimo – pardavimo, didmeninio pirkimo – pardavimo, viešojo pirkimo – pardavimo sutartys, energijos pirkimo – pardavimo sutartys, nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartys, įmonės pirkimas – pardavimas, daiktų pirkimas pardavimas išsimokėtinai, pirkimas – pardavimas su atsipirkimo teise, daiktų pardavimas aukciono būdu, teisių pirkimas – pardavimas ir kitos pirkimo –pardavimo sutartys. Apžvelgus pirkimo – pardavimo sutarčių rūšis, galima teigti, kad perkant bet kokį daiktą, net ir energiją, jis turi atitikti kokybės standartus, pirkimo – pardavimo sutartyse turi būti būtinai numatyta daikto kaina, apmokėjimo terminai, atsiskaitymo tvarka. Sudarant pirkimo – pardavimo sutartį labai svarbu yra jos forma, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nes formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. LITERATŪRA 1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (naujas): 2000 m. liepos 10 d. Vilnius, 2002. 447 p. 2. Konspektai. Iš Konspektai.cjb.net [interaktyvus]. [žiūrėta 2005-11-03]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!