Pinigai ir šiuolaikiniai bankai

PINIGAI IR ŠIUOLAIKINIAI BANKAI 1. Pinigų funkcijos Apie pinigus jau iki XX a. pradžios buvo parašyta apie 6000 mokslinių studijų bei straipsnių, sukurta legendų. Tautų kūryboje pinigai vertinami kaip gėrio ir blogio įsikūnijimas. Ekonomistai pateikia konkretesnį pinigų apibūdinimą, juos siedami su prekių mainais, kaip prekių mainų produktą. Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė arba visuotinis ekvivalentas. Visuotinis vertės ekvivalentas (general equivalent) - tai prekė, į kurią mainomos kitos prekės. Pinigai atsiranda plėtojantis mainams, kai tam tikra prekė pradeda atlikti visuotinio ekvivalento vaidmenį. Pinigai (M - money) - visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai yra tai, kas gali tarpininkauti mainuose. Pinigai - tai visa, kas atlieka mainų funkciją, prekių apskaitos (įvertinimo) funkciją, taupymo funkciją ir mokėjimo priemonių funkcijas. Svarbiausios pinigų funkcijos yra šios: 1. Pinigai - kaip mainų priemonė; tai priemonė, kurios dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams. Pinigai ekonomikoje reikalingi ne patys savaime, bet kaip priemonė, atliekant įvairius sandėrius: prekėms įsigyti ar parduoti. Viena vertus, darbuotojai darbo paslaugas maino į pinigus. Kita vertus, gamintojai ir vartotojai perka bei parduoda už pinigus prekes. Pinigus, kaip mainų priemonę, galima išreikšti taip: Pr - P - Pr. Čia Pr - prekė parduodama už pinigus, o pastarieji yra priemonė nusipirkti reikalingą kitą prekę ar paslaugą Pr*. Siekiant geriau suprasti pinigų kaip tarpininko vaidmenį ekonomikoje, tarkime, jog pinigų nėra, o prekių mainai vyksta tiesiogiai. Tuo tikslu panagrinėkime barterinės ekonomikos sistemą. Barterinė ekonomika (barter economic) - tai ekonomika, kai nėra vienos, visuotinai pripažintos mainų priemonės, ir prekės mainomos viena į kitą. Dabartinėmis sąlygomis prie barterinių mainų grįžtama tuomet, kai pinigai negali gerai atlikti mainų funkcijos: • kai už turimus pinigus negalima nusipirkti norimos prekės; • kai yra aukštos kainos, t.y. infliacija. Vienos bendros mainų priemonės naudojimas prekių mainų procesą padaro efektyvesnį, nes nesunku suprasti, kaip sudėtinga suderinti įvairių prekių savininkų interesus. Tarkime, jūs norite įsigyti knygą ir turite obuolių, o knygos pardavėjui reikia popieriaus, kurio jūs neturite. Šiuo atveju sandėris tarp jūsų ir knygos pardavėjo neįvyks. Nesutapus prekių savininkų interesams, neįvyksta ir kur kas svarbesni sandėriai. Galimybė, jog tikrai įvyks tiesioginiai prekių mainai, yra abejotina, sugaištama daug laiko, išeikvojama daug pastangų. Kad įvyktų tiesioginiai prekių mainai, reikalingas dvigubas norų sutapimas. Sandėriai vyksta žymiai sklandžiau, kai mainų priemonė yra pinigai. Tada pakanka už pinigus parduoti obuolius ir po to pirkti bet kurią prekę. Kita vertus, pažymėtina, kad šie du procesai Pr - P ir P - Pr* gali nesutapti tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu. Taigi obuolius galima parduoti šeštadienį Kaune, o knygą už gautus pinigus įsigyti pirmadienį Vilniuje. Tai patogu tiek prekių pardavėjui, tiek pirkėjui. Atsiradus pinigams prekių mainai suskyla į du savarankiškus laiko ir vietos atžvilgiu procesus: 1) pardavimą; 2) pirkimą. Pinigai, atlikdami mainų priemonės funkciją, padeda taupyti laiką, pailgina laisvalaikį, pagaliau leidžia visuomenei pagaminti papildomų prekių ir paslaugų. Šiuo požiūriu pinigai vertinami kaip visuomenės pažangos rodiklis. Vienos mainų priemonės naudojimas prekių mainų procesą padaro efektyvesnį. Šiuolaikinės ekonomikos funkcionavimas be visuotinai pripažintos mainų priemonės neįmanomos. 2. Pinigai - apskaitos (įvertinimo) vienetas, kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. Konkretūs materialiniai ištekliai turi savo apskaitos (įvertinimo) vienetą: svoris - kilogramą, ilgis - metrą, o kainos - pinigus. Kainos paprastai nustatomos nacionaline valstybės valiuta: Anglijoje - svarais sterlingų, Prancūzijoje - frankais, JAV – Amerikos doleriais, Lietuvoje - litais ir t.t. Kainą veikia prekės gamybos kaštai, jos paklausa, pasiūla, naudingumas, prekės kokybė, reklama. Tačiau yra daug prekių - gamtiniai ištekliai, - kurių kainą lemia ne gamybos kaštai, bet papildomas (ribinis) produkto kiekis, pagamintas naudojant šias prekes. Pirmosios dvi pinigų funkcijos glaudžiai susijusios su laiku: tarp pinigų gavimo ir jų išleidimo visuomet praeina tam tikras laiko tarpas. Kol pinigai laikomi (saugomi), jie yra tam tikra vertybių atsarga. Tokiu atveju jie atlieka trečiąją funkciją. 3. Pinigai - taupymo priemonė tai tam tikras asmens turto saugojimo būdas. Pinigai nėra vienintelė turto forma. Turtas - nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Turtas - tai: 1. Materialiniai aktyvai: 1.1. Žemė; 1.2. Gamybiniai pastatai ir įrengimai; 1.3. Gyvenamieji namai; 1.4. Ilgojo vartojimo reikmenys. 2. Finansiniai aktyvai - pinigai, taupomieji indėliai, vertybiniai popieriai, draudimo polisai, akcijos. Labiausiai likvidus turtas yra pinigai. Jį lengviausia išleisti, įsigyjant kitų vertybių. Turto likvidumą lemia: 1. Tai, kaip greitai galima jį pirkti ar parduoti; 2. Pirkimo ar pardavimo operacijų išlaidos; 3. Aktyvų kainų stabilumo ir prognozavimo laipsnis. Turtas arba aktyvai yra likvidūs, jeigu jį be didesnių sunkumų ar išlaidų galima paversti grynais pinigais. Pinigai yra potencialus turtas, kuris gali mažėti dėl infliacijos, todėl patikimesni yra materialieji aktyvai. Pinigai siaurąja prasme yra likvidūs, kadangi tai jau mainų priemonė, todėl nieko nekainuoja ir nėra jokio vargo juos parduoti. Aktyvai, kurie neįtraukiami į pinigų apibrėžimą, bet yra labai panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais. Kvazipinigai (quasi-money) - tai terminuoti ir taupomieji šalies ir konvertuojamosios bei nekonvertuojamosios užsienio valiutos, perskaičiavus į šalies valiutą, indėliai. Taupymo arba vertės išsaugojimo funkciją pinigai atlieka dėl to, kad vėliau galėtų atlikti mainų priemonės funkciją. 4. Pinigai - kaip mokėjimo priemonė - tai atidėtų mokėjimų matavimo priemonė. Šią funkciją pinigai atlieka tuomet, kai už prekes ir paslaugas pinigai užmokami vėliau. Būtent šia funkcija grindžiamos piniginės paskolos. Kredito vystymasis sąlygoja šios funkcijos plėtrą. Visas keturias funkcijas pinigai atlieka tik nesant infliacijos, t.y. kai kainos stabilios. Kai šalyje didelė infliacija, pinigai neatlieka trečios ir ketvirtos funkcijos. Iš mokėjimo priemonių visumos galima išskirti: • visaverčius pinigus, t.y. pinigus, kurių nominalioji ir realioji vertė sutampa; • nevisaverčius pinigus - vertės ženklus, visaverčių pinigų pakaitalus. Nevisavertės monetos - tai monetos, kurių nominalioji vertė didesnė už realiąją. 2. Istorinė pinigų raida Pinigų vystymosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Pinigai atsiranda visose tautose tam tikro ekonominio išsivystymo pakopoje, besiplečiant prekių mainams. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus. Pagal juos išskiriamos pagrindinės pinigų rūšys: 1. Pinigai – prekės, arba prekiniai pinigai. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę mainų priemone. Skirtingų prekių virtimas pinigais nebuvo atsitiktinis. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo prekės, pavyzdžiui, gyvulių augintojams - gyvuliai, medžiotojams - kailiai, žemdirbiams - grūdai, amatininkams - ūkio apyvokos reikmenys ir t.t. Ypač plačiai daugelyje tautų kaip pinigai buvo paplitę “vaikščiojantys pinigai” - naminiai gyvuliai. Pavyzdžiui, visos tautos, gyvenusios prie Viduržemio jūros, turėjo bendrą piniginį vienetą - jautį, vėliau įsigalėjusį Vidurio Europoje, Azijoje, Indijoje, Persijoje, Airijoje, Škotijoje. Todėl daugelyje tautų žodžiai “pinigai” ir “gyvuliai” yra bendros kilmės, pavyzdžiui, lotynų kalbos žodis “pecus” reiškia gyvulį, o “pecunia” - pinigus. Daugelyje Skandinavijos, Baltijos, Rusijos, Šiaurės Amerikos tautų kaip pinigai plačiai naudoti kailiai. Daugelis augalininkystės produktų buvo ne mažiau tinkami kaip pinigai. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse naudoti rugiai; Centrinėje Amerikoje - kukurūzai, kavos pupelės; Filipinuose - ryžiai ir t.t. Turima žinių, kad namų apyvokos reikmenys taip pat atliko pinigų funkciją. Senovės graikams pinigus atstojo kirviai, katilai, moliniai ir metaliniai indai, kauptukai; Afrikoje - kirviai; Šri Lankoje - žvejybos kabliukai, ir panašiai. Šiuo laikotarpiu pinigai buvo prekės, tenkinusios du pagrindinius reikalavimus: 1) buvo pakankamai, bet neypatingai paplitusios; 2) turėjo didelę ir pastovią perkamąją vertę. Jų cirkuliacija turėjo savų trūkumų: 1) ne visas prekes-pinigus buvo galima smulkinti (pavyzdžiui, gyvuliai, kailiai, brangieji akmenys, nes jų vertė kinta priklausomai nuo jų dydžio); 2) sunku, nepatogu saugoti bei transportuoti (pavyzdžiui, gyvuliai atsiveda prieaugio, bet tuomet pinigų suma pati “padidėja”). Prekių-pinigų nauda buvo ta, kad: 1) tai buvo mainų priemonė, tarpininkas; 2) prekės-pinigai galėjo patenkinti tam tikrą poreikį, t.y. buvo tiesiogiai naudingi. Pinigų raidos istorija rodo, kaip mažiau tinkamos šiam tikslui prekės pamažu buvo keičiamos tobulesnėmis, kol kaip pinigų medžiaga pradėta naudoti metalas. 2. Metalinių pinigų atsiradimas - tai antrasis pinigų raidos etapas. Jie ypač artimi pirmajai pinigų rūšiai ir pasižymi ta pačia pinigų-prekių teikiama nauda. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Netrukus pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius prabą ir svorį. Bet tai irgi buvo nepatikima, todėl valstybės ant metalo liejinių pradėjo dėti savo ženklus. Suteikta liejiniams forma, ir taip atsirado moneta. Monetos pavadinimas atsirado vėliau negu pati moneta. Pavadinimas yra susijęs su romėnų šventykla; 273 m.pr.Kr., atsidėkojant deivei Junonai už įspėjimą, padėjusį romėnams išvengti pralaimėjimo, pastatyta šventykla pavadinta Moneta (lot. “moneo” - įspėju). Šioje šventykloje buvo romėnų pinigų kalykla, kurioje pagaminti pinigai gavo monetos pavadinimą. Moneta (coin) - tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai. Dėl daugelio fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai, ir pirmiausia sidabras bei auksas: • jie nepraranda savo fizinių savybių (negenda, gali būti dalomi ir vėl sulydomi); • yra reti, todėl ir nedidelio svorio turi didžiulę vertę; • metinė gavybos apimtis paprastai yra stabiliai, bet nežymiai didėjanti; • laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su jų brangumu, yra nežymios. Pagal tai, kurie metalai naudojami monetų gamyboje, išskiriama monometalizmo ir bimetalizmo pinigų sistema. Monometalizmas (monometalism/single standart) - vieno iš tauriųjų metalų (pavyzdžiui, aukso) įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto. Bimetalizmas (bimetallism/bimetal standart) - pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis. Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymosi įvykis, tačiau monetų cirkuliacija turi savų trūkumų: 1) Dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai. Jie griozdiški, daug sveria, dėvisi. Per 50 metų moneta netenka 4,2 proc. pradinio svorio; 2) Monetos būna paprastai nedidelės vertės, nes bijoma jų padirbinėjimo, todėl dideles monetų sumas sunku suskaičiuoti. Dėl šių priežasčių buvo išleisti metalo pakaitai - popieriniai pinigai. 3. Popieriniai pinigai. Popierinių pinigų prototipas - 100 m.pr.Kr. Kinijoje naudoti odiniai pinigų ženklai. Jie buvo daromi iš baltųjų elnių odos. Kai kailiai pasidarė nepatogūs apyvartai, nuo jų atpjautas gabalas (jį paženklinant valstybės ženklais) buvo teisės į patį kailį ženklas. Kad eiliniai kinai negalėtų patys pasigaminti tokių pinigų ženklų, jų laikymas privatiems asmenims buvo uždraustas, o baltieji elniai buvo suginti į vieną valstybės parką. Popieriaus panaudojimo pinigų gamyboje pirmumas, kaip ir paties popieriaus gamybos išradimas, priklauso Kinijai. 650 m. pirmą kartą buvo išleisti popieriuje spausdinti pinigai. Vėliau juos perėmė Persija (1294 m.), Japonija (1337 m.). Europoje pirmą kartą popieriniai pinigai išleisti Nyderlanduose XVI a., o JAV - XVII amžiuje. Popieriniai pinigai yra pinigai todėl, kad: 1. Už juos visuomet galima įsigyti prekių; 2. Valstybė juos deklaruoja kaip pinigus ir išsaugo jų retumą, t.y. paverčia juos ekonomine, o ne paprasta preke, ribodama jų kiekį. Valstybė popierinius pinigus pripažįsta įstatymine mokėjimo priemone, t.y. pinigais, privalomais mainuose ir grąžinant skolas. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė. Popieriniai pinigai turi turėti šias savybes: • būti stabilūs, portatyvūs (lengvi, patogūs, nedideli); • patvarūs (geros kokybės popierius); • vienarūšiai (visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės); • turi būti dalūs, atpažinus, deramai apsaugoti nuo klastojimo. Popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Popieriniai pinigai iš esmės yra tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galią todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta. Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis - banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai. Žmonės visuomet buvo tikri, kad banknotus galima iškeisti į auksą. Pirmieji banknotai buvo išleisti 1661 m. Stokholme, kiek vėliau - Prancūzijoje, Austrijoje-Vengrijoje. XIX ir XX a. banknotai paplinta visame pasaulyje. Žinoma, per šimtmečius keitėsi banknotų leidimo į apyvartą pagrindai, jų ryšys su auksu, kol jie iš aukso kvitų virto visų prekių bei paslaugų kvitais. Tai išlaisvino tauriuosius metalus nuo “piniginio darbo” ir įgalino juos naudoti racionaliau: juvelyriniams, techniniams, medicinos poreikiams tenkinti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugelio šalių vyriausybės ėmė reikalauti, kad centriniai bankai spausdintų banknotus padidėjusioms vyriausybės išlaidoms padengti. Šie banknotai jau nebeturėjo jokio ryšio su prekėmis ar auksu, todėl po karo banknotai virto paprasčiausiais, nebekeičiamais į auksą popieriniais pinigais. Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą. 4. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, - tai įvairių tipų indėliai bankuose (deposits), kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai siaurąja prasme. Indėlis (deposit) - pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą. Čekis (check) - tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Jeigu jūs banko sąskaitoje turite, pavyzdžiui, 1000 Lt, tai šis indėlis yra pinigai. Kodėl? Todėl, kad už pirkinius galite mokėti čekiais. Jeigu banko indėlis jus įgalina apmokėti už pirkinius, vadinasi, jis atlieka pinigų funkcijas. Be to, pinigais laikomas sąskaitos likutis banke, o ne išrašomi čekiai. Pastarieji parodo išlaidas arba pinigų pervedimą ir yra indėlio arba jo dalies nuosavybės perdavimo priemonė, plačiai naudojama kaip cirkuliacijos priemonė. Tai panašu į JAV Virdžinijos valstijos atvejį, kai apie 200 metų kaip pinigai buvo naudojamas tabakas, o cirkuliavo jo kvitai, atskirų tabako pakų nuosavybė keitėsi, kai pats tabakas buvo sandėliuose. Banko pinigai - indėliai - turi nemaža privalumų, palyginti su popieriniais pinigais: patogu siųsti paštu bei patikrinti išmokėtas sumas, patikimas būdas apsisaugoti nuo vagysčių, jų nepamesi. Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Vietoj čekių plačiai pradėtos naudoti kreditinės kortelės - plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi. Kredito kortelė (credit card) - tai banko ar prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais. Pasaulinė praktika rodo, kad tai patogi pirkimo priemonė. Tačiau kredito kortelė - ne pinigai, tai greičiau trumpalaikio kredito gavimo priemonė, kurį suteikia šiuo atveju bankas ar kita įstaiga, išdavusi kredito kortelę, atidedanti pirkinio apmokėjimą. Tačiau pirkimo sandėris nebaigtas, kol apmokama kredito kortelės sąskaita. Kortelė suteikia galimybę sudaryti sandėrius disponuojant mažesne grynų pinigų ir čekinių indėlių suma. Taigi turtingas žmogus nebūtinai turi nešiotis storą piniginę - jam pakanka čekių knygelės ar kredito kortelių. Ribą tarp pinigų ir kitų tipų finansinių aktyvų parodo analizuojamojo turto galimybė atlikti pinigų funkcijas: mainų, apskaitos vieneto ir taupymo (vertės išsaugojimo) priemonės. Pagrindinis pinigų kriterijus yra paprastumo laipsnis, naudojant jį sandėriams vykdyti, taip pat ir aktyvų likvidumas. Pirmosios kredito kortelės atsirado JAV po Pirmojo pasaulinio karo; jas leido stambios naftos kompanijos, kad pririštų “Fordų” savininkus prie savo degalinių. Bankai ir kompanijos, išduodantys kreditines korteles, ima už jas fiksuotą metinį mokestį. Priklausomai nuo kliento kreditingumo, jam nustatoma maksimali kredito suma. Nuo 1/3 iki 1/2 šios sumos galima gauti grynaisiais bet kuriame automatiniame kasos aparate. Šiuolaikiniai pinigai - popieriniai, monetos, čekiai - patys neturi tos vertės, kurią žymi jų nominalas. Šiuolaikinių pinigų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone, atsiskaitant už prekes ir paslaugas. 5. Netikri pinigai arba pusiau pinigai - tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis negu pinigų siaurąja prasme; pavyzdžiui, vertybiniai popieriai nėra tiesioginė cirkuliacijos priemonė, bet gali būti naudojami terminuoti indėliai ar taupomosios sąskaitos. Terminuotas indėlis - tai indėlis, kurį savininkas gali pasiimti tik pasibaigus tam tikram terminui. Pažeidęs šią sąlygą, indėlininkas praranda visas palūkanas arba jų dalį. Terminuoti indėliai ne tokie likvidūs kaip taupomosios sąskaitos, bet jie taip pat gali būti panaudoti kaip gryni pinigai arba pasibaigus terminui pervesti į einamąją sąskaitą. Šiuolaikinių pinigų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone atsiskaitant už prekes ir paslaugas. Išskiriami šie pagrindiniai šiuolaikinių popierinių pinigų bruožai: • tai valstybės, komercinių bankų ir taupymo įstaigų skoliniai įsipareigojimai; • skoliniai įsipareigojimai sėkmingai atlieka pinigų funkcijas tol, kol jų perkamoji galia santykiniai pastovi; • pinigų vertė nėra susieta su fiksuotu tauriųjų metalų kiekiu, ją sąlygoja prekių ir paslaugų kiekis, kurį už tuos pinigus galima nupirkti rinkoje; • valstybė atsako už piniginio vieneto vertės stabilizavimą (tam tikslui ji kontroliuoja pinigų pasiūlą). Tarp pinigų ir kainų lygio visuomet yra tam tikras sąryšis, t.y. pinigų vertė yra atvirkščiai proporcinga kainų lygiui. Pavyzdžiui, jeigu visų prekių bei paslaugų kainų lygis padvigubėja, tai pinigų vertė sumažėja du kartus, ir atvirkščiai. Vadinasi, pinigų kaina yra atvirkščiai proporcinga pinigų kiekiui. Jeigu vyriausybė išleidžia per daug grynų pinigų, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė krenta. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijoje 14 000 markių Anglijos rinkoje buvo vertinamos 20 šilingų, o už tas pačias markes kaip popierių, svėrusį 29 svarus, galima buvo gauti 50 šilingų. XIX a. antroje pusėje pasaulyje buvo masiškai pereinama prie aukso standarto. Aukso standartas (gold bullion standard) - auksu padengtų pinigų sistema, kurioje pinigai gali būti pakeisti auksu; šalių susitarimas, leidžiantis nustatyti valiutų kursą, laikantis aukso ekvivalento. Nuo 1879 m. iki 1934 m. dauguma šalių savo valiutas buvo susiejusios su auksu. Tai reiškia, kad pareikalavus šalies centrinis bankas privalėjo nustatyta kaina banknotus keisti į auksą, ir atvirkščiai. Banknotų kiekis buvo ribojamas aukso kiekiu, kurį valstybė turėjo savo atsargose. Jeigu valstybė aukso nuperka daugiau, tai pinigų ji gali išspausdinti daugiau, ir atvirkščiai. Kiekviena valiuta turėjo tvirtą aukso kursą, kuriuo ji buvo keičiama. Laikydamasi aukso standarto, šalies vyriausybė nustato: 1. Šalies piniginio vieneto aukso turinį; 2. Palaiko griežtą santykį tarp aukso atsargų ir šalies vidaus pinigų pasiūlos; 3. Netrukdo laisvam aukso eksportui ir importui. Ekonomistai klasikai skatina aukso standarto naudojimą sugrąžinti. Jų argumentai: 1. Rinkos ekonomika yra stabili, bet pinigų politika ją destabilizuoja. 2. Aukso standartas disciplinuoja vyriausybę, t.y. neleidžia jai pagaminti pinigų tiek, kiek ji nori. Laikantis aukso standarto, vyriausybei išleidus daugiau pinigų, kainų lygis kils. Tačiau aukso kaina yra fiksuota. Todėl jis atpinga, palyginti su kitomis prekėmis. Išaugus aukso paklausai, žmonės jį supirkinėja, mokėdami pinigus, ir pinigų pasiūla sumažėja, infliacija susilpnėja. 3. Kadangi pinigų pasiūla susijusi su auksu, o jo pasiūla auga lėtai (~ 2 proc. per metus), tai ir pinigų pasiūla auga lėtai, ir kainos bus stabilios. Keinso šalininkai yra aukso standarto priešininkai. Jų argumentai: 1. Rinkos ekonomika yra nestabili, ir turi būti panaudota galimybė pinigų politikos priemonėmis keisti pinigų pasiūlą slopinant gamybos svyravimus. 2. Nėra garantijų, kad aukso pasiūla, o kartu ir pinigų pasiūla, augs lėtai. Naujų aukso telkinių atradimas ir darbo našumo kėlimas aukso gavybos pramonėje gali sukelti infliaciją. 3. Nėra garantijų, kad, aukso gavybai augant 2 proc. per metus, to užteks bendrojo nacionalinio produkto apimties augimui užtikrinti optimaliai 3-5 proc. per metus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daugelis valstybių atšaukė nacionalinių valiutų konvertavimą į auksą, ir ši sistema žlugo. Bandymai ją atgaivinti buvo nedrąsūs, be to, sutrukdė Didžioji depresija ir Antrasis pasaulinis karas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. monetarinės sutartys buvo peržiūrėtos Breton Vudo tarptautinėje finansinėje konferencijoje, įvykusioje 1944 m. liepos mėn. JAV. Priimtas bendras aukso standartas, paremtas JAV doleriu, kuris buvo konvertuojamas į auksą. Šis susitarimas panaikintas 1971 m., kai JAV prezidentas Ričardas Niksonas (Nikson, Richard) atšaukė JAV dolerio konvertavimą į auksą. Šiuolaikinėmis sąlygomis pinigų atsiradimo istorija pakartota Antrojo pasaulinio karo belaisvių stovyklose, kur ekonominiai ryšiai buvo primityvūs, prekių kiekis labai ribotas. Kiekvienas belaisvis periodiškai gaudavo Raudonojo Kryžiaus maisto siuntas, kuriose buvo sūrio, džemo, margarino ir cigarečių. Kaip visuotinė mainų priemonė pradėta naudoti prastesnės rūšies cigaretes, o gerosios suvartojamos pagal paskirtį (surūkomos). Tai buvo natūralios evoliucijos rezultatas, dar kartą patvirtinęs Grešamo dėsnį, pavadintą jį suformulavusiojo vieno iš ankstyvųjų merkantilistų Tomo Grešemo (Gresham, Thom, 1519-1579) finansinio Anglijos karalienės Elžbietos patarėjo vardu. Grešamo dėsnis (Gresham’s law) - ekonomikos hipotezė, teigianti, kad “blogi pinigai” išstumia “gerus” iš apyvartos. Jei apyvartoje yra du pinigų tipai, kurių vertė mainuose vienoda, nors jų vartojamosios vertės (t.y. poreikių tenkinimas pagal tiesioginę vartojimo paskirtį) skirtingos, tai vertingesni pinigai bus vartojami pagal tiesioginę paskirtį, o mažiau vertingi toliau cirkuliuos kaip pinigai. Pinigų istorinė raida rodo, kad svarbu ne pinigų forma, bet jų perkamoji galia. Pinigai - tai tam tikras socialinis susitarimas, t.y. jei tam tikras daiktas konkrečiomis sąlygomis pradedamas naudoti kaip pinigai, tai visi žmonės pradeda jį vertinti. Lietuvoje tokia situacija buvo žlungant planinio ūkio sistemai ir įvedus talonus alkoholiui, cukrui, kai šie talonai tapo mainų priemone. 3. Pinigų rinka Pinigų rinką apibūdina paklausa ir pasiūla. Pirmiausia apibūdinsime pinigų paklausą, išnagrinėsime pinigų laikymo motyvus. 3.1. Pinigų paklausa Visi ekonomikos sistemos subjektai, dalyvaudami prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių mainų procese, turi turėti pinigų. Pinigai - tai viena iš turto formų, t.y. finansinis turas. Jį sudaro esantys apyvartoje pinigai tuo laikotarpiu turimos banko sąskaitos, obligacijos. Tai fondai, kurių pagalba įgyjamas realusis kapitalas (ūkinėje veikloje naudojami pastatai, įrengimai, žaliavos ir kitos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnės gamybos rezultatas, o dabar naudojamos kitų prekių gamyboje). Pinigai dabar laikomi, arba pinigų atsargos sudaromos tam, kad būtų išleisti vėliau, pasitaikius palankiai progai. Šiuo atveju svarbi pinigų kaip mainų priemonės funkcija, kartu jie atlieka taupymo priemonės vaidmenį. Šios dvi pinigų funkcijos ir atsako į klausimą, kodėl žmonės nori turėti pinigų. Jau pabrėžėme, kad žmonės savo turą gali kaupti įvairiomis formomis: pinigais, banko sąskaitomis, obligacijomis, paprastosiomis akcijomis, nekilnojamuoju turtu. Tolimesnėje analizėje paprastumo sumetimais abstrahuosimės nuo turto formų įvairovės ir nagrinėsime tokias pagrindines jo formas: pinigus kaip mainų priemonę, neduodančią palūkanų, ir paskolų obligacijas, duodančias palūkanų. Obligacija (B - bond) - vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metines palūkanas. Dirbdami žmonės gauna pajamų, todėl nuolat didina savo turtą, ir atvirkščiai: išleisdami - jį mažina. Kyla klausimas: kaip žmonės paskirstys savo turtą tarp pinigų ir obligacijų. Palūkanų prieaugis, kuris būtų gautas, jei turimų pinigų suma būtų paversta finansiniu turtu (obligacijomis), duodančiu palūkanų, vadinama alternatyviniais pinigų laikymo kaštais (alternative money holding). Žmonės laiko pinigus tik tuomet, kai jų nauda padengia šiuos kaštus. Pinigų laikymo naudą sudaro: 1) sandėrio motyvas, 2) atsargų (apsidraudimo) motyvas ir 3) turto motyvas. 1. Šiuolaikinėje ūkinėje sistemoje pinigai naudojami perkant prekes bei paslaugas, o gaunami mainais už parduotas prekes bei paslaugas. Sandėrius sudaryti barteriniu pagrindu laiko ir pastangų požiūriu yra brangiau. Taigi pinigų naudojimas sudarant sandėrius taupo laiką. Jeigu visi sandėriai būtų tiksliai vienalaikiai, tuomet pajamos būtų gaunamos, pardavus prekes bei paslaugas ir tuo pačiu akimirksniu perkant norimas vartoti prekes ir paslaugas. Kitu laiku, išskyrus šį akimirksnį, pinigai būtų visiškai nereikalingi. Sandėrio motyvas (transaction motive) - tai pinigų laikymas, kadangi mokėjimas ir įplaukos nesutampa (nėra tiksliai sinchroniški). Ar reikia laikyti pinigus tarp pajamų gavimo ir kito pirkimo? Visas pajamas galima panaudoti nedelsiant, perkant palūkanų duodančius aktyvus jau vien todėl, kad juos perparduotum tuo metu, kai reikalingi pinigai. Stambios kompanijos kaip tik ir vykdo tokią politiką. Tačiau mažų įplaukų atveju gaunamas pelnas nepadengia nei brokerio paslaugų apmokėjimo (procentų), nei laiko ir pastangų, reikalingų tokios politikos įgyvendinimui. Tokiu atveju pigiau ir paprasčiau laikyti bent šiek tiek pinigų. Tiksliau - reikalingas laikyti pinigų kiekis priklauso nuo sudaromo sandėrio apimties, pajamų ir išlaidų sinchroniškumo laipsnio. Pinigai yra nominalusis, o ne realusis kintamasis; pavyzdžiui, mes nežinome, kiek galima nupirkti už 100 Lt, tol, kol nežinome prekės kainos. Jei kainos padvigubėja, tuomet visos pajamos ir išlaidos nominaliai padvigubės. Tokiu atveju sudarant ankstesnės apimties sandėrius, pinigų reikės dvigubai daugiau nei anksčiau. Pinigų paklausa (MD - money demand) - tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma. Pinigų paklausa yra nominalioji ir realioji. Nominalioji pinigų paklausa (MD - nominal money demand) - grynų pinigų paklausa. Realioji pinigų paklausa (L - real money demand/liquidity) - tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio. Realioji pinigų paklausa apskaičiuojama pagal šią formulę: ; čia L - realioji pinigų paklausa; MD - nominalioji pinigų paklausa; P - bendrasis kainų lygis. Jeigu kainų lygis padidėja du kartus, o kitos sąlygos nepasikeičia, tuomet nominalusis pinigų paklausos kiekis padvigubės, o realusis pinigų kiekis nepasikeis. Suprantama, kad žmonės nori pinigų dėl jų perkamosios galios, t.y. dėl prekių bei paslaugų, kurias galima už juos nupirkti. Sandėrio motyvu laikomų pinigų apimtį lemia: 1) bendrojo nacionalinio produkto apimties dinamika, t.y. realiųjų pinigų laikymo kiekis didės, kai augs realiojo BNP apimtis. Antrame skyriuje jau išaiškintas, kad visų sandėrių vertė viršija BNP (arba BVP), nes jie apima ir tarpinių prekių sandėrius. Apibūdinant sandėrių sąryšį su BNP apimtimi, laikomasi prielaidos, kad jie yra pastovūs, todėl BNP padidėjimas 1,0 proc. bus susijęs su bendrųjų sandėrių padidėjimu 1,0 procento; 2) sinchroniškumo tarp mokėjimų ir pajamų gavimo laipsnis. Tarkime, jei namų ūkiai perka tą dieną, kai gauna iš darbdavio atlyginimo čekį, tai jie nebeperka visą savaitę. Tokiu atveju BNP ir sandėrių apimtis nesikeistų, tačiau žmonės turėtų mažiau pinigų per savaitę. 2. Tarkime, kad žmonės tiksliai žino, kada gaus pajamų ir kada mokės už prekes bei paslaugas. Kita vertus, gyvename nepastoviame pasaulyje. Nežinomybė padidina apsidraudimo būtinumą, arba motyvą turėti pinigų. Pavyzdžiui, jūs įsigijote didesnes palūkanas duodančių obligacijų ir nutarėte pasitenkinti mažu grynų pinigų kiekiu. Netikėtai aptikote didelį pigų pirkinį, bet jam turimų pinigų nepakako. Jeigu parduotumėte kelias palūkanų duodančias obligacijas, gautumėte trūkstamų pinigų, tačiau prekė gali būti jau ir parduota, o kitam pasisekė televizorių “nustverti” puse kainos! Tai ir yra atsargos (apsidraudimo) motyvas laikyti pinigus. Atsargos (apsidraudimo) motyvas (precautionary motive) - tai išankstinis nusistatymas laikyti pinigus tokiems poreikiams patenkinti, kurių tikslus pobūdis dar nežinomas. Kokia grynų pinigų atsargos laikymo nauda? Ji (nauda) yra tuo didesnė, kuo didesnė sandėrio apimtis bei netikrumo laipsnis. Didėjant BNP, kitiems veiksniams esant pastoviems, auga ir sandėrių sudarymo galimybės, stiprėja ir grynų pinigų atsargos motyvas. Sandėrio ir atsargos motyvai yra pagrindiniai veiksniai, realizuojantys mainų galimybę, t.y. pinigų siaurąja prasme (arba M1) kiekį. 3. Trumpuoju laikotarpiu finansinio turto laikymo tikslas yra didelių palūkanų užtikrinimas, o ilguoju - net ir turimo turto išleidimas. Kai kurie aktyvai, pavyzdžiui, pramonės akcijos, duoda aukštas palūkanas, bet yra rizikingi: vienais metais duoda labai aukštas palūkanas, kitais - yra nuostolingi. Kiti aktyvai kur kas mažiau rizikingi, tačiau jų teikiamos pajamos mažesnės negu rizikingų aktyvų vidutinės pajamos. Klausimas, kaip žmonės paskirsto finansines investicijas tarp saugių ir rizikingų aktyvų, jau nagrinėtas pirmoje ekonomikos teorijos kurso dalyje. Dabar tik pakartosime išvadą: kadangi žmonės nemėgsta rizikuoti, todėl jie niekuomet nesudės kiaušinių į vieną krepšį. Analogiškai elgsis ir su pinigais: dalis jų bus laikoma rizikingų, o dalis - saugių aktyvų forma. Vidutiniškai toks finansinių investicijų portfelis sąlygos žemesnes palūkanas, bet pinigų savininkai išvengs absoliučios nesėkmės blogais metais. Turto motyvas (assets motive) - tai grynų pinigų pavertimas palūkanas duodančiais nerizikingais finansiniais aktyvais; tai grynų pinigų laikymas nerizikuojant, t.y. atsisakant aukštų rizikingų palūkanų ir stengiantis sudaryti finansinių investicijų portfelį su mažesnėmis, bet stabilesnėmis palūkanomis. Turto laikymą įvairiomis formomis nagrinėja portfelio teorija. Vienas iš jos kūrėjų amerikietis Džonas Tobinas 1981 m. apdovanotas Nobelio premija. Teorija remiasi prielaida, kad žmonės siekia savo investicijoms kuo aukštesnio pelno, bet nelinkę jomis rizikuoti. Ji nagrinėja, kaip rizikuoti nelinkęs investitorius racionaliai išdėsto savo finansinį turtą - padalija jį į akcijas, obligacijas ir pinigus. Svarbiausia taisyklė: reikia įvairiai investuoti (diversifikuoti) turimą turtą tarp skirtingų aktyvų. Sprendimą, kiek finansinių aktyvų laikyti obligacijų, kiek - pinigų forma, nulemia palūkanų dydis. Pinigų paklausa kaip aktyvams keičiasi atvirkščiai proporcingai palūkanų normos dydžiui: kai palūkanų norma žema, tai maži ir pinigų laikymo alternatyviniai kaštai, todėl žmonės norės daugiau turėti aktyvų pinigų forma. Ir priešingai, kai palūkanų norma didelė - turėti daugiau likvidžių aktyvų (pinigų) neapsimoka. Turto motyvas veikia tik platesnio požiūrio į pinigus atveju, nes terminuoti indėliai įtraukiami į pusiau pinigų (arba M3) elementą. Tačiau, kadangi vis daugiau čekinių sąskaitų pradeda duoti palūkanas, tai šis skirtumas tarp M1 ir M3 mažėja. Teorija, teigianti, kad pinigų paklausą lemia išvardytieji motyvai, vadinama Keinso pinigų teorija. Pinigų laikymo nauda sąlygoja pinigų paklausą, kuri susideda iš dviejų sudedamųjų elementų sumos: 1) sandėrio pinigų paklausos ir 2) pinigų kaip aktyvų paklausos. 1. Sandėrio pinigų paklausą lemia sandėrio ir atsargos (apsidraudimo) motyvai. Sandėrio pinigų paklausa (MD(t) - money transactions demand) - tai pinigai, būtini sandėriams atlikti. Sandėrio pinigų paklausa priklauso nuo prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių kiekio, esančio rinkose, ir nuo jų kainų lygio. Didėjant bendrosioms pajamoms bei kainoms, didėja ir sandėrio pinigų paklausa. Tai parodyta 6.1 paveiksle. Padidėjus bendrajam nacionaliniam produktui, padidėja pinigų paklausa, ir MD(t0) persikelia į dešinę, į MD(t1) padėtį. Tačiau sandėrio pinigų paklausa nepriklauso nuo palūkanų normos lygio. 1. pav. Sandėrio pinigų paklausos ir palūkanų normos bei nacionalinių pajamų sąryšis Be to, pinigų paklausa priklauso ir nuo pinigų apyvartos greičio: kuo jis mažesnis, tuo daugiau pinigų reikia sandėrių aptarnavimui. 2. Trečiasis pinigų laikymo motyvas - turto sudarymo - sąlygoja pinigų kaip aktyvų (arba taupymo priemonės) paklausą. Pinigų kaip aktyvų paklausa (MD(a) - assets money demand) - tai paklausa įvairios formos finansiniams aktyvams: akcijoms, obligacijoms, pinigų sąskaitoms ir gryniems pinigams. Ekonomikos sistemos subjektai gali laisvai rinktis, kokia būtent forma jie nori laikyti savo santaupas. Tolimesnėje analizėje neįvertinsime aktyvų formos įvairovės ir nagrinėsime tik šias pagrindines jų formas: pinigus kaip mainų priemonę, kuri neduoda palūkanų, ir obligacijas, kurios duoda palūkanų ir, be to, yra netiesioginė mokėjimų priemonė. Kiekvienas individas, siekdamas gauti maksimalių pajamų iš savo aktyvų, sprendžia, kokią jų dalį palikti grynaisiais, o už kokią įsigyti obligacijų. Pinigų paklausa, siekiant pelningai išdėstyti santaupas, praktiškai yra tam tikras pinigų rezervas, kuriuo žmonės nori apsidrausti nuo rinkos konjunktūros netikėtumų. Pavyzdžiui, pajamos yra 1000 Lt, iš jų 400 Lt išleidžiama prekėms ir paslaugoms įsigyti (tai sandėrio pinigų paklausa), o likusieji 600 Lt yra taupomi. Galimi įvairūs taupymo variantai. Jei obligacijų įsigyjama už 500 Lt, tai likęs 100 Lt grynaisiais bus spekuliacinė pinigų paklausa. Spekuliacija (speculation) - veikla, siekiant greitai pasipelnyti, t.y. bet kokių vertybių pirkimas, turint tikslą vėliau jas parduoti aukštesne kaina. Kuo gi vadovaujamasi, paskirstant santaupas į įvairius aktyvus, siekiant maksimizuoti pajamas? Svarbiausias veiksnys, nulemiantis tokius ekonominius sprendimus, yra obligacijų palūkanų norma, todėl pinigų kaip aktyvų paklausa yra obligacijų palūkanų normos funkcija: Ekonominiai sprendimai priklauso nuo to, kaip subjektas vertina obligacijų palūkanų normos perspektyvų kitimą ateityje. Niekas nežino, kokios jos bus po savaitės, metų, o tuo labiau - po keleto metų. Vertybinių popierių rinkos neapibrėžtumo sąlygomis individas rizikuoja, priimdamas sprendimus ir iš daugybės galimų variantų pasirinkdamas vieną, jo vertinimais, labiausiai tikėtiną. Jeigu, pavyzdžiui, dabartiniu laikotarpiu obligacijų palūkanų norma didelė, tai labiausiai tikėtina, kad ji artimiausiu laikotarpiu pradės mažėti. Kadangi obligacijų palūkanų norma atvirkščiai proporcinga jų rinkos kainai, tai tikėtinas palūkanų normos sumažėjimas kartu reiškia obligacijų rinkos kainų augimą ateityje. Dėl tokių numatomų ateities procesų, dabar apsimoka pirkti obligacijas. Vadinasi, esant didelei obligacijų palūkanų normai, tikslinga obligacijas pirkti, tuomet gyventojų grynų pinigų dalis aktyvų struktūroje mažės. Ir atvirkščiai, kai obligacijų palūkanų norma maža, tai tikslingiau pinigus laikyti grynųjų forma. Visos visuomenės narių pinigų kaip aktyvų paklausa atvirkščiai proporcinga obligacijų palūkanų normai (3 pav.). Pažymėtina, kad palūkanų norma negali nukristi žemiau tam tikros minimalios r0 reikšmės, todėl L(r) asimptotiškai artėja prie r0. Apskritai, pinigų kaip aktyvų paklausa rodo pinigų ir obligacijų rinkų sąveiką, atsižvelgiant į laukiamus vertinimus. Pinigų kaip aktyvų paklausą apibūdina bendra taisyklė: kuo didesnė palūkanų norma, tuo mažiau žmonės stengsis turėti pinigų ir mažiau jų skolintis, nes, didėjant palūkanų normai, didėja ir pinigų laikymo alternatyviniai kaštai. 3 pav. Pinigų kaip aktyvų paklausa Bendra pinigų paklausa MD nustatoma kaip šių dviejų pinigų paklausos elementų - sandėrio pinigų ir pinigų kaip aktyvų - suma tiek absoliučiais skaičiais, tiek grafiškai: , arba Ženklai skliausteliuose po formule rodo atitinkamo veiksnio didėjimo poveikį bendrajai pinigų paklausai. MD – tai bendras nominaliųjų pinigų kiekis, kurį žmonės nori turėti sandėriams sudaryti ir aktyvų forma, esant įvairioms palūkanų normoms pavaizduota 4 paveiksle). Bendroji pinigų paklausos kreivė, rodanti pinigų kiekio priklausomybę nuo bendrojo kainų lygio, realiosios bendrojo nacionalinio produkto apimties ir palūkanų normos, vadinama likvidumo pirmenybės kreive. 4 pav. Bendroji pinigų paklausa Likvidumo pirmenybė (liquidity preference) - pirmenybė laikyti pinigus (grynus pinigus cirkuliacijoje plius indėlius), o ne juos investuoti. Vadinasi, Keinso požiūriu, pinigų paklausa yra tiesiogiai proporcinga bendrajam nacionaliniam produktui (Y) bei kainų lygiui (P) ir atvirkščiai proporcinga palūkanų normai (r). Alternatyvi teorija, analizuojanti pinigų rinką, yra kiekybinė pinigų teorija, kurios laikosi monetaristai. Kiekybinė pinigų teorija (quantitative theory of money) – tai teorija, teigianti, kad bendrasis kainų lygis yra proporcingas pinigų pasiūlai. 3.2. Pinigų pasiūla Kiekvienoje valstybėje vyksta nepertraukiamas pinigų judėjimas, aptarnaujantis įvairius sandėrius bei mokėjimus. Pinigų kiekis (pasiūla) (MS - money supply/stock) - tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro: 1) pinigai apyvartoje ir 2) indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose. Bendras apyvartoje esančių pinigų kiekis priklauso nuo to, kaip apibrėžiamas pinigų kiekis, t.y. kokie aktyvai įtraukiami į jų apibrėžimą. Šį kiekį galima apibrėžti siauriau arba plačiau. Jam apibūdinti kiekvienoje šalyje naudojama šiek tiek skirtinga pinigų pasiūlos elementų (agregatų) struktūra, pavyzdžiui, JAV naudojama 4 pinigų elementai, Japonijoje ir Vokietijoje - 3, Anglijoje ir Prancūzijoje - 2. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių vienoje ar kitoje šalyje, dažniausiai - nuo skirtingų indėlių rūšies svarbos pinigų pasiūloje. Pinigų elementai (money aggregate) - tai sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes. Klausimas, kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą, yra diskusinis ir galutinai neišspręstas. JAV pinigų pasiūlą sudaro finansiniai aktyvai, sugrupuoti į 4 elementus: 1) M1 - sandėrio pinigai (pinigai siaurąja prasme); 2) M2 - pinigai plačiąja prasme; 3) M3 - pusiau pinigai (netikri pinigai); 4) L - likvidūs aktyvai. Pinigų elementų likvidumas mažėja nuo M1 iki L. JAV ir visame pasaulyje iki 9 dešimtmečio pabaigos pagrindinis dėmesys buvo skiriamas M1, bet dabartiniu laikotarpiu akcentuojama M2 svarba, nes: 1) M1 dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu, pasirodė esanti nestabili; 2) daugelis M2 elementų pradėta naudoti kaip cirkuliacijos priemonės. Smulkiau apibūdinsime pinigų pasiūlos elementus. 1. Sandėrio pinigus, arba pinigus siaurąja prasme, - M1 - sudaro: 1.1. Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai (grynieji) pinigai, esantys cirkuliacijoje - C (currency); 1.2. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, neduodantys palūkanų; 1.3. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, duodantys palūkanų; 1.4. Kelionės čekiai. 2. Pinigus plačiąja prasme - M2 - sudaro: 2.1. M1 - sandėrio pinigai; 2.2. Taupymo indėliai; 2.3. Smulkūs terminuoti indėliai; 2.4. Pinigų rinkos indėliai; 2.5. Pinigų rinkos savitarpio fondai. 3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus - M3 - sudaro: 3.1. M2 - pinigai plačiąja prasme; 3.2. Stambūs terminuoti indėliai; 3.3. Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta. 4. Likvidžius aktyvus - L - sudaro: 4.1. M3 - pusiau pinigai arba netikri pinigai; 4.2. Valstybės vertybiniai popieriai; 4.3. Taupomosios obligacijos. 1 lentelė. Pinigų pasiūlos elementai JAV (mlrd. USD) Pinigų pasiūlos Lyginamasis svoris, proc. elementai Suma M1 M2 M3 L 1. M1 - pinigai siaurąja prasme: 870 100,0 1.1. Gryni pinigai 262 30,1 1.2. Čekiniai indėliai 608 69,9 2. M2 - pinigai plačiąja prasme: 3393 100,0 2.1. M1 870 25,6 2.2. Taupymo indėliai 1003 29,6 2.3. Smulkūs terminuoti indėliai 1102 32,5 2.4. Pinigų rinkos indėliai 69 10,3 2.5. Pinigų rinkos savitarpio fondai 349 2,0 3. M3 - pusiau pinigai 4139 100,0 3.1. M2 746 18,0 3.2. Stambūs terminuoti indėliai 3393 82,0 4. L - likvidūs aktyvai 5289 100,0 4.1. M3 4139 78,3 4.2. Valstybės vertybiniai popieriai 800 15,1 4.3. Taupomosios obligacijos 350 6,6 Viena svarbiausių pinigų pasiūlos charakteristikų yra atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais santykis. Išsivysčiusiose rinkos ekonomikos valstybėse atsiskaitymai grynaisiais sudaro žymiai mažesnį lyginamąjį svorį negu atsiskaitymai negrynaisiais. Lietuvoje dabartiniu laikotarpiu naudojama dviejų pinigų elementų sistema: 1) P1 - indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje; 2) P2 - P1 ir kvazipinigai. Pinigai apyvartoje (currency in circulation) - banknotai ir monetos, esantys už bankų sistemos ribų. Pinigų elementų dinamika Lietuvoje pateikiama lentelėje. Kaip rodo lentelės duomenys, atsiskaitymai grynais pinigais, arba pinigai apyvartoje, sudaro apie 50 proc. nuo pinigų P1 sumos. Pinigų kiekis apyvartoje priklauso nuo palūkanų normos dydžio, jis didėja didėjant palūkanų normai. 2.lentelė. Pinigų elementų Lietuvoje dinamika (mln.Lt) Pinigai P1 Kvazipinigai Pinigai P2 Metai pinigai apyvartoje indėliai iki pareikalavimo iš viso (2+3) terminuotieji ir taupomieji indėliai indėliai užsienio valiutomis Iš viso (5+6) (4+7) 1 2 3 4 5 6 7 8 1992 183,9 506,1 690,0 20,0 625,4 645,4 1335,4 1993 791,2 955,3 1746,5 245,4 681,4 926,8 2673,3 1994 1334,3 1141,4 2675,7 711,9 1169,6 1881,5 4357,2 1995 1907,0 1581,4 3488,4 667,1 1462,9 2130,0 5618,4 1996 1899,3 1711,6 3610,9 487,7 1325,5 1813,2 5424,1 1997 2535,5 2574,4 5109,9 623,0 1539,0 2162,0 7271,8 1998 2800,4 2770,3 5570,7 749,7 2006,7 2756,4 8327,1 3.3. Pusiausvyra pinigų rinkoje Pinigų kiekį valstybėje reguliuoja šalies centrinis bankas (CB), vykdydamas pinigų emisiją bei reguliuodamas šalies komercinių bankų pinigų aktyvus. CB, remdamasis šalies ekonomine politika, nustato tam tikrą pinigų pasiūlą, kuri nepriklauso nuo obligacijų palūkanų normos pav. Pinigų rinkos pusiausvyra Taške E susidaro pusiausvyra pinigų rinkoje. Tuomet pinigų pusiausvyros kaina yra rE. Pusiausvyra pinigų rinkoje (money market equilibrium) susidaro tuomet, kai realioji pinigų pasiūla lygi realiajai pinigų paklausai. Realiosios pinigų pasiūlos bei paklausos pusiausvyra nulemia pinigų rinkos pusiausvyros kainą. Pusiausvyros kaina (rE - equilibrium price) - tai pusiausvyros palūkanų norma, t.y. ta kaina, kuri mokama už naudojimąsi pinigais. Pusiausvyra pinigų rinkoje susidaro, kai palūkanų norma yra rE. Paanalizuokime situaciją, kai pinigų rinkoje pusiausvyros nėra, o palūkanų norma yra žemiau pusiausvyros taško (r2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!