Patarlė sako: „Darbas žmogų puošia.“ Ar pritariate šiai minčiai?

Patarlė sako: „Darbas žmogų puošia.“ Ar pritariate šiai minčiai?

„Didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu“, – sakė vokiečių literatūros klasikas J. V. Gėtė. Senovės lietuviai darbą laikydavo labai svarbia vertybe. Kasdienė veikla, nesvarbu, kokia, puošdavo žmogų, juk tik dirbdamas individas įprasmindavo savo gyvenimą, tikslus bei siekius. Tačiau laikui bėgant, darbą žmonės pradėjo suprasti ne tik kaip veiklą dėl kito gerovės, bet ir kaip kančią, varžančią žmogaus kūrybinį potencialą, todėl iškyla klausimas: Ar visada darbas žmogų puošia?

Monotoniškas, beprasmis darbas varžo kūrybinės prigimties žmogų, slopina jo talentą. Ne paslaptis, jog žmogus, patenkinęs visus savo poreikius, jaučiasi laimingas. Vienas garsiausių humanistinės psichologijos atstovų Abraham Maslow žmogaus poreikius išskyrė į 5 lygmenis. Aukščiausias lygmuo – savirealizacijos poreikiai. Savirealizacija susijusi su potencialo realizavimu. Šiame lygyje žmonės siekia tapti geriausiais, kokie tik gali būti. Tačiau, pavyzdžiui, menininkas, dirbantis beprasmį darbą, jaučiantis, jog šis varžo jo kūrybinį potencialą, negali savęs realizuoti. Būtent tokia pagrindinio veikėjo Antano Garšvos būsena atskleidžiama XX amžiaus vidurio katastrofų literatūros rašytojo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. „Baltoje drobulėje“ yra Albero Kamiu esė „Sizifo mitas“ atšvaitų: Antanas Garšva, kaip ir Sizifas, išgyvena beprasmybę – dirba jo talentą naikinantį liftininko darbą (viena iš kūrinio autobiografiškumą liudijančių detalių: autorius, kaip ir jo sukurtas personažas, emigravęs į JAV, buvo liftininkas). Monotoniška kasdienybė („Jūsų aukštas, prašau, dėkui, jis įspaudžia mygtuką, aukštas, dėkui, prašau, mygtuką, dėkui, prašau, dėkui“) viename didžiausių Jungtinės Amerikos Valstijų viešbučių priverčia Garšvą jaustis didelio mechanizmo sraigteliu. Veikėjas netapatina savęs su aplinka, o tai varžo jį kaip menininką, kūrybiškos sielos individą. Juk meninės prigimties žmogus, norintis kurti, privalo būti laisvas, o Antanas Garšva, kasdien dirbdamas darbą*, kuriame viskas nustatyta sekundžių tikslumu, ištisas valandas praleidžiantis keltuve, nejaučia laisvės, kuri yra svarbi kūrybinio proceso dalis. Džiugu, jog šiuolaikinėje visuomenėje meniškos prigimties žmogus supranta, jog darbas, užtikrinantis jo finansinį stabilumą, nebūtinai praturtins individo sielą bei pasirenka dirbti tai, kas tenkina ne tik jo finansinius, bet ir dvasinius poreikius, neslopina jo kūrybinio potencialo. Taigi, pasirinkus neturintį prasmės bei varžantį darbą, žmogus susiduria su kūrybine impotencija, talento nerealizavimu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!