Partizanų buitis, bunkeriai

Pirmaisiais okupacijos metais partizanai apsistodavo miško stovyklose ar pas ūkininkus. Vėliau, po didelių NKVD kariuomenės siautimų ir kautynių, jie pradėjo rengtis gerai užmaskuotas slėptuves. Lietuvos laisvės armijos štabas buvo apie tai išleidęs įvairių instrukcijų. Patogiausia slėptuvę būdavę įsirengti pas kaimo gyventojus: čia visada galima gauti šilto maisto, be to, šeimininkai stebi apylinkę ir laiku praneša apie pavojų. Tačiau slėptuvę aptikus, nukentėdavo ir šeimininkai: būdavo suimami, namas per susišaudymą uždegamas, šeima ištremiama. Todėl nenorėdami savo geradariams užtraukti nelaimės, partizanai bunkerius dažnai rengdavo miškuose ir laukuose.
Pradžioje bunkeriai buvo mažiukai, skirti laikinam prieglobsčiui, į juos reikėdavo šliaužte įšliaužti. Kartais tokia slėptuvė priminė kapo duobę. Štai Tauro apygardos partizanui Povilui Pečiulaičiui, netikėtai prasidėjus MGB kariuomenės siautimams, teko slėptis ariamame lauke. Jis atsiguldavo į išraustą duobę, o šeimininkas, uždengęs lentomis ir užbėręs žemės, paviršių apakėdavo. Tokioje duobėje tekdavo išgulėti visą dieną, tik nakčiai būdavo galima išlįsti.Nuolatinės slėptuvės, kuriose partizanai gyvendavo ištisus mėnesius, žiemodavo, buvo tobulesnės. Tokia slėptuvė galėjo būti įrengta rūsyje, po krosnimi, tarp dviejų namo sienų, tvartuose, šuliniuose, šieno prėsluose ir kitur. Miškuose partizanai išsikasdavo didelius bunkerius, kuriuose būdavo gultai, stalelis darbui, ventiliacijos angos, kartais net krosnelė.
Ir vis dėlto gyvenimo sąlygos bunkeriuose būdavo labai sunkios: pro lubas ir sienas sunkdavosi vanduo, nuolat trūkdavo oro, tvyrodavo drėgmės ir puvėsių tvaikas. „Naujoje slėptuvėje blogiausiai jautėmės pirmosiomis dienomis. Kūnu ir kvėpavimu reikėjo ją pradžiovinti ir apšildyti. Ir vis dėlto po keleto dienų slėptuvėje dirbti buvo įmanoma”, – rašė partizanų vadas Adolfas Ramanauskas. Landos į slėptuvę būdavo kuo išradingiau užmaskuojamos ir atidaromos tik naktį. Per dieną partizanai būdavo tartum gyvi palaidoti, įtemptai klausydavosi žemės gilumoje atsiduodančių žingsnių garso. Išdavus slėptuvę ir ją apsupus, išsiveržti praktiškai nebebūdavo jokios galimybės. Žiemą užsnigus, nenorėdami palikti pėdsakų, partizanai mėnesiais neišeidavo iš požemių. Tam jau iš rudens būdavo ruošiamasi ir pasirūpinama maisto atsargų, paskerdžiamas koks gyvulys, prisisūdoma mėsos. Valgį gamindavo ant spiritinės lempelės....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!