Pareiga ir atsakomybė Sofoklio tragedijoje „Antigonė“

Pareiga ir atsakomybė Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ Pareiga- tai tam tikri žmogaus atliekami veiksmai arba būtinybė elgtis tam tikromis taisyklėmis apibrėžtu būdu. Dažnai pareigos būna skirtingos: vieniems tai mokėjimas išlikti savimi, kitiems- atsidavimas kitų gėrovei, tėvynės labui, šeimai ir artimiesiems.  Atsakomybė– tai būtinybė atsakyti už savo veiksmus, poelgius bei pasirinkimus, suvokiant galimas pasekmes Aišku, kad pareiga ir atsakomybė tarpusavyje yra labai susijusios. Mano manymu už kiekvienos pareigos slypi ir atsakomybė. Kiekviena pareiga tai yra kažkoks veiksmas, sprendimas, tad suprantame jog už šiuos dalykus neretai tenka atsakyti. Pasaulyje pasitaiko ir atsakingų , ir neatsakingų žmonių . Šiandien norėčiau pakalbėti apie atsakingus herojus iš Sofoklio dramos „ Antigonė“ . Graikų dramaturgas Sofoklis ( 495 m. pr. m. e.  – 406 m. pr. m. e.) sukūrė dramą „Antigonė“. Dramos kilmė susijusi su graikų mitu „Edipas“ , tai mitas kuriame pasakojama apie Edipą Lajo ir Jokastės sūnų, kuris vėliau vedė savo motiną. Lajas pagrobia Pelopso sūnų, kadangi negali susilaukti savo, tačiau Delfų orakulas išpranašauja, kad jo žmona greit susilauks sūnaus, kuris užmuš tėvą ir ves motiną. Gimus sūnui, Lajas tarnui paliepia perdurti sausgysles ties pėdų gurneliais ir pamesti pakalnėje. Tarnas vaikelio pasigaili ir atiduoda piemeniui. Įtėviai atskleidžia tiesą jam suaugus ir Edipas nori sužinoti kas yra jo tikrieji tėvai. Kelyje iš Delfų orakulo, jis sutinka senį važiuojantį su tarnais, Edipui buvo liepta pasitraukti, tačiau jis nepasitraukė ir tarnas nužudė jo žirgą. Įtūžęs Edipas visus išžudė, kartu ir savo tėvą. Atvykęs į Tėbus tapo karaliumi ir į žmonas gavo Jokastę, savo motiną. Po kiek laiko jis sužino, kad vedė motiną ir nužudė tėvą. Jokastė pasikaria, o Edipas velionės saga išsiveria akis. Sūnūs išvaro tėvą iš miesto. Tėbų valdymas atiteko Eteoklui ir Polineikui. Nors iš pradžių ir susitaria valdyti kas antrais metais, vėliau kyla konfliktas tarp brolių ir Polineikas ryžtasi karo žygiui prieš sosto neužleidžianti brolį. Lydėti aklą tėvą ryžtasi tik duktė Antigonė, kuri liko ištikima net ir sužinojusi baisią tiesą.. Dramos veiksmas vyksta Tėbų karalystėje. Pats atsakingiausias ir pareigingiausias herojus yra Antigonė. Šioje dramoje Antigonė vaizduojama kaip narsi ir ryžtinga mergina, kuri dėl savo šeimos buvo pasiryžusi viskam. Vienas iš ryžtingiausių veiksmų buvo nusižengti valdovo Kreonto įsakymui. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis žuvo kovoje dėl valdžios, tačiau Eteoklis palaidojamas pagal papročius, o Polineiko palaikai lieka išniekinimui. Antigonė nežino, kas yra neapykanta, ji žino, kad šiame pasaulyje reikia mylėti: „ Jokios nėr gėdos kraujo gimines mylėt“ „ Ne neapkęsti , o mylėti aš gimiau“ . Antigonė myli abu brolius, tad nusprendžia nesilaikyti valdovo įstatymo ir palaidoja savo brolį Polineiką. Pirmą kartą Polineiką laidojo slapta, naktį. „Mergaitė, matom, rauda taip graudžiu balsu/ Taip verkė ir mergaitė, nuogą radusi /Numirėlį, ir siuntė prakeiksmą visiems/Kas buvo jį taip baisiai vėl apnuoginę/ Užpylė rieškučias ji dulkių vėl sausų / Ir, triskart liedama iš sklidino ąsočio“ Iš šių citatų suprantame, kad Antigonė laidojo brolį taip kaip reikalauja paprotys, tai darė slapta ir jau antrąkart, nes palaidojus brolį pirmąkart palaikai buvo išdarkyti .Taigi ji laidoja brolį, nes yra įsitikinus, jog tokią pareigą skyrė Dievai. Mano manymu, Antigonė jautė pareigą savo šeimai, broliui ir Dievams: „ Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga“, ji buvo įsitikinus, kad palaidoti brolį yra pareiga ir ji privalo ją įvykdyti. Žinoma, Antigonė palaidojo brolį iš meilės jam: „ Gulėsiu aš prie jo, prie mielojo miela/ Už meilės priedermę kalta, bet ne paika.“ Ji suprato, jog jos laukia bausmė už šį nusižengimą įstatymui. Kreontas, sužinojęs apie Antigonės poelgį, mūsų akimis, žygdarbį, nutaria ją nubausti bado mirtimi, uždarydamas uoloje ir, save pateisindamas, palieka šiek tiek maisto. Antigonė iš sielvarto uoloje nusižudo. Taigi, galima sakyti, Antigonės noras įvykdyti pareigą, jai kainavo gyvybę. Kita vertus pareigą jautė ir Kreontas. Karalius jautėsi atsakingas už savo valstybę. Jautė pareigą savo valstybei ir jos gyventojams, žinoma, šio pareigingumo negalima vadinti doru. Šalyje viešpatavo vienvaldystė. Kreontas nenorėjo jaustis pažemintas, jis norėjo, kad visi ir paklustų jam. Jis leisdavo tokius įsakymus, kurie jam atrodė teisingi ir stiprino jo valdžią. Bet koks pasipriešinimas karaliui Kreontui atrodė kaip maištas ar nusikaltimas. Ypač nepatikdavo moterų prieštaravimai ar pasipriešinimas: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!