Pamąstymai su mažuoju princu pagal A. de Sent-Egziuperi "Mažasis princas"

Dažnai rūpesčiams ar liūdesiui prispaudus paskaitau A. de Sant-Egziuperi knygą „Mažasis Princas“. Tai didelė atgaiva sielai. Ši knyga padeda vis iš naujo ir iš naujo peržiūrėti savo gyvenimą, jo tikslą, vertybes; perdėlioti prioritetus, atskirti, kas svarbu, o kas antraeiliai dalykai. Tiek gražių minčių čia išsakyta! Lapės pamokymai apie prisijaukinimą, išsiskyrimo liūdesį bei jo praradimus ir atradimus, apie atsakomybę už artimą („Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko. <...> Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę“), galiausiai apie apeigų laikymąsi („Tai toks dalykas, kuris pernelyg dažnai pamirštamas“) įstrigo bene labiausiai. O kur dar rožė! Jos apsimestinis tuštumas, egoizmas. Ir mažojo princo rūpestis ja. Gi kiekvienas šiuose epizoduose galime atpažinti save. Kartais kaip mažąjį princą, nurenkantį vikšrus ir paliekantį tik keletą, „kad būtų peteliškių“, skubantį statyti širmą nuo vėjo, išklausantį, paguodžiantį. Dažnai kaip rožę – vis reikalaujančią ir reikalaujančią. Ir dar besiskundžiančią... Gerai, kad mažojo princo rūpestis ir gerumas nelieka nepastebėtas. Atėjus išsiskyrimo metui rožė vis tik pripažįsta, kad buvo kvaila, kad myli. Manau vien dėl tokios akimirkos verta būti mažuoju princu, o ne rože. Manau apie tai tyliai pagalvoja kiekvienas, pasvajoja kada išdrįsti duoti užuot prašius, pasirūpinti daugiau kitu ir mažiau savimi. Kitas mažojo princo bruožas, kuris vis verčia juo žavėtis ir siekti jo autoriteto žinoma būtų jo atsakingumas, pareigos jausmas: „Kai rytą baigi pats ruoštis, turi rūpestingai apruošti planetą. Reikia visada prisiversti išrauti baobabus, kai tik juos gali atskirti nuo rožių <...> Bet jei tik tuoj nesutvarkai baobabų, visada atsitinka nelaimė“. Negalima leisti įsikeroti piktžolėms! Nei darže, nei gėlyne, nei gyvenime... Kai tik galime pastebėti ją, atskirti nuo gero, iš karto reikia imtis veiksmų. Jokiu būdu negalima to atidėlioti arba dar blogiau – nepastebėti! Iš kitos pusės – pastebėjus gerą daigą juo taip pat derėtų pasirūpinti, puoselėti, leisti keroti. Tai irgi taikytina ne vien daržui ar gėlynui. Mažojo princo kelionė iki žemės palydėta įvairiausiais charakteriais, kuriuos kiekvienas iš mūsų sutinkame bene kasdien. Ir tam visai nereikia keliaut iki asteroidų 325, 326, 328 ar 329. Užtenka apsižvalgyti aplink prekybos centre, gatvėje, autobusų sustojime, gal net namie, žvilgtelėti į veidrodį. Aplink pilna tuščiagarbių, žibintininkų, „biznierių“, girtuoklių ar karalių. Kiekvienas savaip geras, savaip blogas. Dar daugiau – nei vienas nėra tik geras arba tik blogas. Karalius, žinoma, troško įsakinėti. Bet dar labiau troško, kad jo įsakymai būtų vykdomi: „Jei aš įsakyčiau generolui pavirsti jūros paukščiu ir jei generolas manęs nepaklausytų, kaltas būtų ne generolas. Kaltas būčiau aš.“ Girtuoklis, net jis savaip teigiamas. Paklaustas, jis pripažįsta, kad jam gėda. Ir gėda ne šiaip ko – gėda gerti. Problemos pripažinimas – pirmas žingsnis į jos sprendimą. O štai žibintininkas – vienintelis iš visų sutiktų mažajam princui patikęs („Šitas vienintelis, su kuriuo būčiau galėjęs susidraugauti“) – kad ir labai darbštus, atsakingas, besilaikantis nuostatų, o vis tik labiau už viską mėgsta miegoti. „Mat žmogus gali būti ir labai tikslus ir kartu - tinginys“. Mažasis princas nei vieno iš jų nepasmerkė – neturėtume taip elgtis ir mes. Kiekvienoje asmenybėje reiktų įžvelgti teigiamus bruožus ir stengtis juos skatinti. Smerkdamas už neigiamus nieko neišspręsi tik dar labiau nugramzdinsi į liūną. Po šitokios „mažojo princo terapijos“ vis stengiuos kuo ilgiau neužmiršt jo minčių, vadovautis jo principais (būti kantria, rūpestinga, atsakinga, nesavanaudiška, teisinga) gyvenime. Tačiau... Po kiek laiko vėl tampu tik suaugusiąja tarp kitų suaugusiųjų, kurie pamynė savo mažuosius princus, kurie nebegali matyti dramblio smauglio pilve ar avelės dėžutėje, kurie leido įsikeroti baobabams savo pasaulėlyje... Per greitai mes viską užmirštame, per greitai atsikratome tuo vaiku, kuriuo gimėme. Juk tas vaikiškas naivumas ir gebėjimas džiaugtis gyvenimu ir yra kiekvieno siekiamybė. Gal viskas prasideda nuo mažų dalykų? Nuo mažos mūsų pačių – vidinės – planetos? Ar pasikeis kas, jei joje išrausime bent vieną piktžolę? Ar pasikeis kas, jei kitam padėsime ją išrauti? Manau, kad taip. Tereikia tikėti. Ne! Tereikia norėti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!