XVIII amžiaus Švietimo epochos poeto Kristijono Donelaičio poema „Metai“ skatina imti pavyzdį iš gamtos, nes gamta yra geriausia gyvenimo mokytoja. Žmogus gamtoje ieško atsakymo į klausimą, kaip jam gyventi. Šioje poemoje gamta yra dažnai personifikuojama, jos dalys vaizduojamos kaip gyvos būtybės: „laukai ledais užsikloję miega“, „žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“ . Tai suteikia kūriniui dinamikos. Taigi, remdamasi šiuo kūriniu, atskleisiu, kokia yra gamtos ir žmogaus sąsaja.
K. Donelaičio „Metų“ būrų bendruomenė iš gamtos mokosi santarvės, kuklumo, džiaugsmo bei darbštumo, kuris yra labai akcentuojamas poemoje. Žmones puoselėjančius šias vertybes, gamta apdovanoja, o tuos, kurie yra tingūs, nedori baudžia: duoda prastesnį orą, išaugina nederlingą derlių. Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams žmogiškas savybes ir emocijas. Arčiausiai Dievo yra gyvūnai, paukščiai – jie moko žmogų gyventi ir tenkintis mažais dalykais, atėjus laikui šaukia dirbti. Gandrų epizodas moko darbštumo, džiaugsmo, gandras, parskridęs iš šiltųjų kraštų, buvo linksmas „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“ . Grįžę ir radę sugriuvusį lizdą, jie iškart imasi darbo: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį, / O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“. Taip...

Vieni- ieško jos siekdami savo tikslų ir svajonių, kiti- patys nežino kas toji laimė... Laimė- tai žmogaus vidinė, dvasinė būsena, kuri reiškia pasitenkinimą savo veiksmais ar pasiekimais, gyvenimu, ramybę. Dažniausiai žmogus yra laimingas, kai pats savimi pasitiki, nuolat siekia ir turi daug tikslų. Tačiau yra nemažai žmonių, kuriems sunku surasti tą laimę arba tiesiog nežino kas toji laimė...
1.Kievieno žmogaus nuomonė, interesai ir požiūris į gyvenimą yra skirtingas, tad ir laimė kiekvienam žmogui reiškia skirtingus dalykus. 2.Viena žmonių dalis mano, kad laimė- tai sveikata, išsilavinimas, bendrai gera jausena kasdienybėje, kokybiška aplinka, saugumas visomis prasmėmis, galėjimas derinti savo darbą ir šeimyninį gyvenimą. Tai iš esmės laimė yra galimybė kurti, plėtoti, naudotis tuo, kas kiekvienam žmogui yra svarbu. O kita dalis žmonių mano, kad laimė- tai pats tam tikro tikslo siekimas, nesvarbu koks bebūtų tas tikslas, bet tai, kad žmogus jį pasiekia, jam suteikia daug džiaugsmo ir laimės, pasitikėjimo savimi ir pasitenkinimo savo pastangomis ir rezultatu. 3. Baroko epochos poetas, Sarbieviejus, savo odėje ,,Janui Libinijui“ teigia, kad jokia socialinė padėtis, valdžia ar turtai neturi jokios prasmės. 4.Viskas ką pasiekia žmogus savo gyvenime, praranda visą prasmę, kai ateina toji paskutinė gyvenimo valanda. Tie visi dalykai ir daktai tik yra personažo kaukė, kuri nukrenta mirties akimirką. 5.Ir tai yra visiška tiesa, juk gerai pagalvojus, materialūs dalykai jokių jausmų mums nesuteikia, bet tai, kad mes siekiame jų ar kokių kitų tikslų, išpildome juos- tai mums suteikia laimę. 6. Apibendrinant galima teigti, kad siekimas, nepasiekiamo tikslo įveikimas, savo paties ribų peržengimas sukelia trofėjinį džiaugsmą, o pats dalykas, daiktas tampa tik priemone gauti adrenalino, bet jis pats...

Dažnai žmonės laisvę supranta kaip neįsipareigojimą vieniems ar kitiems dalykams. Vieniems galbūt tai neįsipareigojimas šeimai, meilei, kitiems – pasauliui ar šaliai. Įsipareigojimai gyvenime pasisavina galimybę būti laisvam ar laimingam. Kaip rašė Amerikiečių rašytojas Robinas Šarma: „...>gulėdamas mirties patale tikrai nesigailėsi, kad per mažai laiko praleidai darbe“. Būtent tokia ir turėtų būti žmonių realybė: nebijoti gyventi, leisti sau būti laisvam, net jei visuomenėje ir vyrauja rutina. Lietuvos žmonėms žodis laisvė reiškia ką kitą – nebebūti priklausomiems kaip tautai nuo kitų šalių. Dėl šio siekio lietuviai paaukojo labai daug savo laimės ir gyvenimo, kad pagaliau galėtų būti laisvi. Labai aiškiai tokį aukojimąsį pavaizdavo Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“. Justinas Marcinkevičius – XX a. II pusės – XXI a. pradžios poetas, rašytojas, dramturgas, ėjęs prieš srovę ir gaivinęs tautos atmintį, savimonę. Dramoje „Mažvydas“ pabrėžė lasivės kainą ir vargus jos siekiant. Kūrinio pagrindinis veikėjas Mažvydas troško laisvės savo šaliai ir tautai, bet dėl to jis paaukojo pačius brangiausius jam žmones. Išvarytas is Lietuvos jis gyveno Prūsijoje, kurioje atliko dvasininko pareigas ir mokė žmones neužmiršti savo kalbos, papročių ir svarbiausia – Tėvynės. Nors Mažvydas ir siekė laisvės savo šaliai, tai sugriovė jo gyvenimą. Jis paaukojo savo laimę, savo asmeninę laisvę tam, kad ateityje individai galėtų džiaugtis laisve šalies, dėl kurios tiek kraujo buvo pralieta. Šios aplinkybės parodo, kad žmogus privalo aukotis dėl didesnių žygdarbių, nei savo asmeninės gerovės. Justinas Marcinkevičus įrodė, kad laisvė yra svarbi tik tada, jeigu jos siekiama nesavanaudiškais tikslais. Dabartiniame amžiuje žmonės laisvės siekia dėl savęs ir tai yra pelnyta ir iškovota galimybė būti lasiviems kaip individams, kurių šalis jau ilgą laiką esa laisva. Taigi, laisvė žmogui yra reikalinga kaip raktas į laimę, nes tik būnant lasivu galima pajausti gyvenimo malonumą.
Dažniausiai žmonių laisvė remiasi į darbus, kuriuos žmonės atliko: Mažvydas parašė „Katekizmą“,...

Žmogus, kuris negali savęs išreikšti kūrybiškai, nebus laimingas. Manau, kad kiekvienas asmuo savyje turi menininko dalelę. Tiems, kurie jos nepažaboja, leidžia jai pasireikšti, dažnai jaučia pilnatvę, gilų pasitenkinimą savimi. Tačiau egzistuoja didelė dalis žmonių, kurie neturi sąlygų būti menininkais bet kur ir bet kada. Atsiradus kūrybiškumą draudžiantiems faktoriams, žmogaus laimė taip pat greitai pradeda nykti. Šia tema rašė XX a. egzodo rašytojas Antanas Škėma savo romane „Balta drobulė“. Kūrinyje pagrindinis veikėjas A. Garšva yra kūrybiškos sielos, tačiau jo įkvėpimas yra visiškai nuslopintas aplinkinio gyvenimo: Garšva atskirtas nuo tėvynės, dėl sunkios ligos negali draugauti su jam patinkančia moterimi, tačiau labiausiai jį žlugdo monotoniškas keltuvininko darbas. Tarsi uždarytas narvelyje, jis visą dieną ankštame kambarėlyje tiesiog važinėja aukštyn ir žemyn: „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“. Tokia aplinka neleidžia žmogui niekuo išsiskirti, tiesiog paverčia jį „mašinos sraigtu“. Dėl to ir kenčia pagrindinis veikėjas. Kūrinys beveik autobiografiškas, nes aprašydamas Garšvą, A. Škėma tiesiogiai aprašo ir savo kasdienybę: rašydamas „Baltą drobulę“ taip pat dėl Antrojo pasaulinio karo aplinkybių gyveno Amerikoje, dirbo liftininku, jautėsi įkalintas ir nelaimingas. Akivaizdu, kad žmogus, kuris negali atskleisti savo kūrybiškumo, kentės. Ši problema aktuali ir šiomis dienomis, nes lengvai pasiekiamos informacijos lavina nustelbia kūrybiškumo dvasią. Žmonės keičia kūrybiškumą į trumpalaikį pasitenkinimą žiūrint įvairias medijas internete, nes tai tiesiog yra lengviau. Deja, tokios tuštybės greitai praranda savo žavesį, o uždusinus savo vidinį menininką jį atgaivinti yra labai sunku. Būtent todėl šiais laikais matome tiek daug nelaimingų žmonių.Taigi, nuslopinta kūryba neleidžia asmeniui jausti laimės.
Asmuo nebus laimingas, jei yra atskirtas nuo savo tėvynės. Mano nuomone, tėvynė suteikia psichologinį prieglobstį kiekvienam joje gyvenančiam žmogui. Ryšys tarp piliečio ir tėvynės tai lyg ryšys tarp vaiko ir motinos, kuri jį prižiūri, maitina ir saugo. Natūralu,...

Literatūroje jau nuo XVIII a. gamta buvo vaizduojama kaip namai, ramybės ir maisto šaltinis, kur žmonės galėjo ne tik naudotis gamtos gėrybėmis, bet ir pasisemti susikaupimo, harmonijos bei įkvėpimo. Šių dalykų pasisėmė ir daugelis Lietuvos rašytojų. V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ ir eilėraštyje „Rudenio naktį“ parodo, kaip gamta žmogui padeda atrasti save, o A. Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja stiprų žmogaus ir gamtos ryšį.
Gamta gali būti labai glaudžiai susijusi su žmonių problemomis, kasdienybe ir džiaugsmu. Tokį žmogaus ir gamtos artumą vaizduoja XX. a. rašytojas Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje gamtos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su žmonių gyvenimu ir tarsi pats autorius vaizduoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę, pats autorius M. Katiliškis, jautė stiprų ryšį su gamta, svetimoje šalyje jam buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, ramybės ieškojo gamtoje, todėl sukūrė lietuvišką sodybą apsodintą medžiais. Pats rašytojas teigia: „Mat gamta, kaip Dievo kvėpavimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia viską, kas nereikalinga ir negera.“ Kūrinyje metų laikų kaitą vaizduoja ir žmogaus gyvenimo kaitą, pavasarį prasidėjo Agnės ir Tiliaus tyra meilė, o ir pats pavasaris tarsi sprogstantis pumpuras, šiltas ir gražus, o rudenį prasideda gaisrai ir Tilius išduoda Agnę, šiame etape pasibaigia lietuvio gyvenimas miške, kai žmonės turi atsiverti naujovėms bei laisvei, o žmogus tam dar nepasiruošęs, dėl šios priežasties žmonių gyvenime atsiranda painumas. Kūrinyje miško vaizdai padeda atskleisti veikėjų charakterius, Agnė: „Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“) ir Tilius: „ Jo vaikystės pasaulis talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“, miškas tampa puiki išraiškos priemonė. Miškas kūrinyje labai glaudžiai susijęs su veikėjų gyvenimu, nykstant miškui, tolstant nuo jo, žmogus praranda tradicines vertybes. Taigi, Marius Katiliškis kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja gamtą, kuri nėra vien tik veiksmo scena,...

Žmogus – tai indvidumas , kuris pasaulyje gali padaryti daugiau negu jis pats mano. Jis gali myleti , linksmintis , daryti blogą ar gerą įtaką kitam žmogui. Mes turim tam tikrą likimą , bet tą likimą mes kuriam patys. Mus supanti aplinka kartais atrodo tragiška , ciniška , nesąžininga , bet mes galim padaryti viską , kad pakeisti tai. Viskas priklauso tik nuo mūsų sprendimų , minčių ir veiksmų , blogį ar gėrį kuriame mes.
Kievienas asmuo atsiduria situacijoje , kurioje turi ieškoti priemonių ,kaip jis gali pakeisti savo gyvenimą į gerą pusę. Yra žmonių , kurie nesustoja kabintis į gyvenima ir bent truputi pagerinti savo egzistenciją. Bet dauguma gali pakeisti savo mįntis, pakeisti save ir visgi surasti gyvenimo prasmę šiame pasaulyje. Būtent toks veikėjas , kuris visgi bando atlaikyti gyvenimo problemas ir visgi bando kažką pakeisti , vaizduoja XX a. vidurio rašytojas , vienas žymiausių katastrofinio modernizmo atstovų Antanas Škėma. Savo romane „Balta drobulė“ , kuris buvo parašytas 1954 m. , o pasirodęs tiktai 1958 m. , vaizduoja istorija apie kūrėją ir kūrybą,apie meilę. Pagrindis veikėjas Antanas Garšva – Niujorko viešbučio keltuvininkas , jautrus ir mąstantis menininkas. Jis išgyvena tam tikra dvilypuma , jis nelaimingas ,jaučiasi nereiklaingas ir vienišas . Viena išeitis tai kurti ,jam tai labai padėda atsiribuoti nuo pasaulio. Visą gyvenimą jam buvo sunku gyventi ir būti laimingam , bet skausmingoje kėlionėje į save Garšva supranta ,kad gyventi reikia dabar , kiekvieną akimirką, nes gyvenimas duotas tik kartą.Taigi , galima teigti , kad kiekvienas žmogus , nors būdamas , sunkioj aplinkoj , gali atsiribuoti nuo kitų , pagalvoti ir pakeisti savo mintis i gerąją pusę , padėdant galbūt ne tik sau , bet ir kitiems.
Netgi buna situacijų , kai tu supranti ,kad tu...

Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai, akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Gamta naudinga ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Žmogus, kuris nori pailsėti nuo kitų, pabūti vienas, pamastyti, ieško tam vietos gamtoje. Tik gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia – tikrumą.
Gamta žmogui suteikia visko, ko jam reikia. Gamtą galime vadinti ramybės, įkvėpimo šaltiniu. Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys, kuriame vaizduojamas žmogaus ir gamtos ryšys. Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias. Poemoje vaizduojamas senovės Lietuvos miško gyvenimas. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją , giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Ši poema svarbi tuo, kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – maro, bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti. Poeto Antano Baranausko kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis subjektas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis.
XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo...

„Nuo likimo nepabėgsi“, bet nejaugi žmogus negali pakeisti savo likimo? Dauguma įvykių mūsų gyvenime priklauso nuo mūsų pačių poelgių ir pasirinkimų. Pavyzdžiui, galime pasirinkti ką veikti laisvalaikiu. Tačiau kai kurių akimirkų nesuplanuosi, kaip, pavyzdžiui, šiuo metu padėtį užvaldęs karantinas. Kam lemta nutikti, tas ir įvyks. Likimas – tai lyg jėga, kuri nulemia gyvenimą, tačiau kai kurie kovoja su likimu.
Žmogus gali rinktis laisva valia, tačiau ne paslaptis, kad dažnai aplinka padeda ar priverčia rinktis kitaip, nei kad norėtų širdis. Individas keliaudamas netinkamu gyvenimo keliu yra nelaimingas ir kartais, likimas nurodo tikrąją kryptį. Bręsdamas ir ieškodamas savęs asmuo nejusdamas keičia savo likimą ir ateitį. Mintys, kad ateitis gali būti kitokia, jei pasikeisi pats, duoda teigiamų rezultatų. Ryškūs gyvenimo vingiai vaizduojami XX a. rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Kūrinyje aprašomas jaunuolis Liudas Vasaris (primenantis patį rašytoją, bet tiesiogiai su Vincu Mykolaičiu-Putinu nėra siejamas), kurio pasirinkimą mokytis kunigų seminarijoje nulėmė tėvų noras. Veikėjas žavisi kunigais-poetais, ypač Maironiu, net lygiuojasi į jį. Sunkios seminarijos sienos priverčia Liudą Vasarį susimąstyti, kad jo vidiniai troškimai nesutampa su išoriniu gyvenimu. Nepaisydamas tokių minčių, vaikinas bando būti geru kunigu, tačiau pamažu suvokia, kad ne jam kunigo lemtis: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Dėl Pirmojo pasaulinio karo išvykęs iš Lietuvos, grįžta su gausiu žinių bagažu-užsienyje įgijo filosofijos daktaro laipsnį ir paūgėjo kaip menininkas. Pagrindinis veikėjas supranta, kad kunigo sutana ne jam skirta, tad nebenešioja jos. Susipažinęs su Aukse, kuri padeda pasirinkti tinkamiausią gyvenimo kelią, meta kunigo pareigas ir pasirenka literatūra. Taip Liudas...

Remiantis Žemaitės "Marti".

Meilė  tai jausmas, kurį jaučiame ar bent jautėme kiekvienas iš mūsų. Ją apibūdinti yra labai sunku, nes tai ne tik žodžiai vartojami tam jausmui apibūdinti. Žmogų meilė pakeičia. Dažnai teigiama, kad įsimylėjęs žmogus tampa laimingesnis. Taip atsitinka, nes yra užpildoma tuštuma ir nebejaučiamas vienatvės jausmas. Tai labai svarbu, nes tada žmogus jaučiasi pilnavertis, taip pat žino, kad turės kam pasipasakoti. Kiekvienas nori turėti kažką šalia, nes su mylimu žmogumi galima ne tik pasikalbeti iš širdies, bet ir dalintis laime, pačiam būti laimingu.
Nelaiminga meile moko išmintingumo. Kaip ir laimingą meilę, nelaimingą irgi yra patyrę daugybė žmonių. Po nelaimingos meilės kai kurie žmonės užsisklęndžia savyje, o kiti pradeda skleistis ir tobulėti. Vieni pradeda rašyti eiles, sonetus, dainuoti. Panašiai atsitiko ir J.T. Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” veikėjui Mykolui Šiukštai dar kitaip vadinamas ,, Mykoliuku”. Jis patyrė nelaimingą meilę.
Mykoliukas buvo jautrios sielos žmogus, sveikas, stiprus, gražiai išaugęs, storo juosmens, vidutinio ūgio, daug dirbantis, gražiai griežiantis smuikeliu. Apysakos pradžioje Mykoliukas jaučiasi laimingas, bei įsimylejęs, pagaliau sutinka savo žmogų, su kuriuo jis nori būti. Jie abu muli vienas kitą, bet kartu jaučia ir sieną tarp savęs. Kažkokia trauka...