Šeima – vieta kurioje yra įskiepijamos pagrindinės vertybės, kaip: rūpestis, tikėjimas ir pagarba. Kadangi nuo senų laikų viskas sukosi aplink šeimą, dažnas rašytojas ir aprašydavo to laikotarpio šeimos paveikslą bei jos skiepijamas vertybes, kurios ne visada būdavo geros. Pavyzdžiui, apie gražius bei šiltus šeimos santykius pasakoja neoromantizmo epochos autorė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“, o ekspresionistas J. Savickis novelėje „Kova“ vaizdavo jokių teigiamų vertybių nepuoselėjančia šeimą, kuri yra visiška Šatrijos Raganos vaizduojamos šeimos priešingybė.
Šatrijos Raganos kūryba yra realistinė, dėl to savo kūriniuose ji daug dėmesio skiria moralės klausimams. Taip pat autorės kūryboje labai gausu autobiografinių motyvų. Apysakoje „ Sename dvare“ visas veiksmas vyksta dvare, didelis dėmesys skiriamas vaikų auklėjimui, mokslui, tautiškumui. Visa tai yra susiję ir su pačiu autorės gyvenimu. Šatrijos Ragana užaugo dvare, tėvai nuo mažens daug dėmesio skyrė vaikų išsilavinimui ir tautiškumo puoselėjimui. Dėl to apsysaką „ Sename dvare“ galima gretinti ir su pačios autorės gyvenimu. Kūrinyje yra aiškiai parodos Daugirdų šeimos vertybės: rūpestis, tikėjimas, pagarba. Rūpestis yra parodomas epizode, kur mama gydo vaikus. Irusia įdėmiai stebi mamos darbą, klausosi jos žodžių ir gėrisi, kaip mamatė rūpinasi ir svetimais vaikais. Tai parodo, kad mama yra vaikams autoritetas ir nenorėdami jos nuvilti jie elgsis ateityje taip pat. Taip pat XIXa pab. ypatingai svarbią vietą visuomenėje užėmė tikėjimas, todėl vaikai nuo mažens buvo išmokyti melstis ir gerbti vyresniuosius. Vaikams, prieš atvažiuojant cociai Karusei ir dėdei Boles, buvo pasakyta nesimaišyti po kojomis ir netriukšmauti, kadangi svečiai turi didelius reikalavimus vaikams. Žinoma, tai vaikus šiek tiek išgąsdino, tačiau jie žinojo, kaip turi 250 elgtis ir gerbė tėvų prašymą. Taigi, Šatrijos Raganos apysakoje „ Sename dvare“ yra aiškiai išdėstomos šeimos vertybės ir vaikų elgesys laikantis nustatytų taisyklių.
Apie visai kitokias šeimos vertybes, nei Šatrijos...

Šeimos vertybės – vienas iš svarbiausių aspektų, lemiančių asmens gyvenimo kokybę. Tobulėjant visuomenei, modernėjant pasauliui kinta pasaulis bei vertybės. Dabartinis individas praranda vidinį turtą – amžinąsias vertybes. Pastebima tiek iš gyvenimo, tiek iš literatūros, jog žmogus vis dažniau išsižada meilės, neatranda laiko ir vietos religijai. Šiuolaikiniam individui itin būdingas dažnai kamuojamas liūdesys dėl susiklosčiusio sudėtingo likimo, neretai išgyvenama vertybių tapatybės krizė ir egzistencijos tuštuma. Tačiau turint mylimą šeimą, kuri puoselėja vertybės ir santykius, individas tai jaučia ir gerbia. Visa tai vaizduojama lietuvių literatūroje, tad remiantis Jono Biliūno, Šatrijos Raganos ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba, aptarsiu kokių reikšmingų vertybių šiuolaikinis žmogus atsisako ir kurias vertina.
Besąlygiška meilė ir ištikimybė – vienos didžiausių žmogiškųjų šeimos vertybių, turinčios įtakingą vaidmenį individo gyvenimui. Juk tyra meilė suteikia būties prasmę, o ištikimybė verčia patenkinti saugumo poreikį. Meilės reikšmė neįkainojama - didžiulė ir vertinga. Dabartiniame pasaulyje meilė dažnai tampa atsakymas į gyvenimo prasmę – gelbsti nuo egzistencinės tuštumos. Kitaip tariant, mylintis žmogus, patiriantis šiltus jausmus iš kito asmens, įgauna prasmę gyventi ne tik dėl savęs, bet dėl aplinkinių ir artimų žmonių. Tačiau, meilė turi kuriančios ir griaunančios galios, kuri sukelia teigiamus ir neigiamus vidinius potyrius. Apie šią temą rašo ir Jonas Biliūnas XX a. pradž. rašytojas, ryški visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra bei lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Apysakoje „Liūdna pasaka”, kurioje pasakojama jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija bei atskleidžiamos jų šviesios svajonės. Kūrinyje dėmesys sutelktas į veikėją Juozapotą – linksma, jauna, laiminga ir kupina tikėjimo gyvenimo gerove, o jos akys tiesiog švyti: „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. Merginos gyvenimą nulemia 1863 metų įvykęs sukilimas, po kurio veikėjos tolimesnis likimas pasikeičia. Netenka savo vienintelės gyvenimo atramos ir ramsčio – mylinčio vyro, kuris iškeliavo ginti tėvynės, bet nesėkmingai, nes žūsta. Po vyro Petro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota. Veikėjos ateitis pasmerkta vargui, kančioms, beprasmiškam vyro ieškojimui, o Juozapotos...

Šeima – pats brangiausias ir didžiausias turtas mūsų gyvenime. Amerikiečių filosofas ir rašytojas Georgas Santayanas teigė : „Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.“ Šeimos nariai yra patys artimiausi sielai, jie tave mato tokį, koks iš tikrųjų esi, be jokių kaukių ar apgaulių. Jie visuomet ištiesia pagalbos ranką, negaili paskatinamų žodžių, tai žmonės, kurie linki gero ir atiduotų viską, kad tik būtum laimingas. Šeimoje jaučiama stipri meilė, atlaidumas, dorybė. Šias šeimos vertybes kūryboje perteikė lietuvių literatūros rašytojai.
Meilė – pati tyriausia vertybė. 19 – 20 amžiaus neoromantikė Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė apysakoje „Sename dvare“ rašė apie begalinę mamos meilę vaikams. Knygoje vaizduojamas Irusios, aštuonerių metų mergaitės, ir jos mamos, dar kitaip vadinamos mamate, artumas bei meilė. Motina yra vaikų bičiulė, mokytoja ir auklėtoja. Irusiai mamatė – autoritetas, tobulybė. Mamatė iš tikrųjų gera moteris, ji jausminga, religinga, jaučianti meną ir be galo mylinti vaikus. Bene labiausiai Irutės susižavėjimą motina atskleidžia jos nuotaikos klausant jos grojamos muzikos: „Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė! Pagros ką nors liūdna – ir ašaros nejučiomis ima riedėti iš akių, o širdį taip skauda. Pagros linksmai – ir ima noras šokti ir juoktis.“ Mamatė siekia, kad dukra iš jos perimtų šias vertybes – gailestį, meilę tėvynei ir kalbai bei auklėjimą. Mamatė Marija labai myli vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir teisingi. Meilės tema taip pat rašė lietuvių lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas. 19 amžiaus rašytojas apysakoje „Liūdna pasaka“ aprašo Banių šeimos liūdną istoriją, kuri yra kupina meilės, supratingumo ir nuoširdumo. Šis kūrinys pradedamas įžanga „Baltasai šešėlis“, kurioje grįžtama į praeitį, kreipiamasi į mylimą moterį kuri yra pati artimiausia ir galinti suprasti bei atleisti. Apysakoje rašoma apie 1963 metų sukilimą, kuris sunaikino daug jausmų, sujaukė mylinčių ir mylimų žmonių likimus, tarp jų ir Juozapotos bei Petro Banių . Vyras išėjo į sukilimą, siekė geresnės ir šviesesnės ateities, tačiau...

Šeima – tai pati pirma žmogaus meilė, rūpestis, laimė. Kiekvienam tai reiškia labai daug, nes tai yra gyvenimo pagrindas ir nuo mažumės šeimos vertybės formuoja asmenybę. Apie įvairias šeimos vertybes kalbėjo ir mūsų rašytojai. Vienas iš autorių, kuris gilinosi į šeimos temą, yra Jonas Biliūnas. Apysakoje ,,Liūdna pasaka‘‘ atskleidžiamos labiausiai puoselėjamos šeimos vertybės – pasiaukojimas bei besąlyginė meilė vienas kitam. Dar viena autorė Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) autobiografinėje apysakoje „Sename dvare“ atskleidžia svarbią šeimos vertybę – atsidavimą šeimai.
Vienas gražiausių šeimos modelių, pagrįstų pasitikėjimu, pagarba, rūpesčiu, dėmėsiu ir meile būtent pateikiamas Jono Biliūno kūrinyje „Liūdna pasaka“. Šis kūrinys iškelia ne tik amžinos meilės, tikros šeimos portretą, bet ir istorinių aplinkybių įtaką žmonių gyvenimui. Kūrinyje J. Biliūnas gražiai vaizduoja meilę tarp Petro Banio ir Juozapotos. Galima suprasti, kad šio kūrinio pasakotojas yra labai artimas pačiam autoriui, kai pirmoje dalyje yra paminima, kad pasakotojas serga džiova, kuria, beje, sunkiai sirgo ir autorius. Apysakoje kalbama apie Juozapotos ir Petro Banių šeimą, kuri džiaugėsi gyvenimu kartu ir svajojo susilaukti vaikų, vienas kitą stipriai mylėjo, kartu svajojo apie šviesią ateitį. Tačiau staigus ir tragiškas šeimos likimas amžiams užgesina švytinčias iš laimės Juozapotos akis, kurias Petras nuolat prilygindavo žvaigždėms. To meto istorinės aplinkybės lėmė tautos troškimą išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos, kuris ir sugriovė visas laimingos šeimos svajones. Petras apsisprendęs stotis į kovą už tautos laisvę, atsisveikino su miegančia mylimąja ir niekada nebegrįžo. Visos sėkmės viltys žlunga, sukilimas numalšinamas, o kovotojai nužudomi arba ištremiami. Didelė nelaimė ištinka Juozapotą: moteris taip myli savo vyrą, kad jo mirtis kartu yra ir jos pačios...

Irusia išskirta iš kitų vaikų todėl, kad dalyje apysakos atskleidžiami būtent jos prisiminimai, būtent ji mėgina susigrąžinti prarastą laiką.
Idealų įspūdį kuria romantiška dvaro aplinka: dvaro rūmas su baltomis kolonomis, apsnūdęs tvenkinys ir puikus sodas (užuomina į biblinį Rojaus sodą – harmonijos metaforą). Tokia pat romantiška ir gamta: gęstantys saulėlydžiai, baltos sodo rožės, tilteliai...
Idealus ir motinos paveikslas, jis nutapytas švelniais atspalviais lyg impresionistų paveiksle: švelniai žydra motinos suknelė, baltas skėtelis, juodi plaukai , sukelti ant viršugalvio, visa motina apšviesta saulės lyg šventoji, tik liūdnų akių detalė prieštarauja romantiškam paveikslui, kurį papildo mažasis Jonelis – lyg pasakų nykštukas...
Vaikai motiną pamėgdžioja – tai rodo „susigrojusią“ šeimą (pavyzdžiui, Nika derinasi su savadarbiu smuikeliu prie motinos grojimo), jie klauso jos sudėtingų pasakojimų, o ji su jais bendrauja lyg su sau lygiais.
Motina – tarp pareigos ir individualaus pasaulio. Įdomi scena, kai Irusia išprašo tėvelio leisti mamytei groti kuo ilgiau – juk mamatei tai taip patinka; tačiau „...sako mamatė, kad ne visados galima esą daryti, kas malonu.“ (Arba žodžiai, skirti dukrai: „Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.“4) Tai viena iš motinos gyvenimo maksimų.
Gyvenimo užduotį ji stengiasi įdiegti vaikams: „Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.“ Išsilavinimas, tarnystė, auka – tikrosios vertybės. (Norisi prisiminti romantiką Maironį: „Paimsme arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu.“)
Egzistenciniai klausimai. Mamatė mėgsta muziką, ypač dažnai skamba Mocartas, Šopenas ar Šumano „Warum“. Iš tiesų tas „Kodėl“ yra lyg pretekstas apmąstyti kylančius egzistencinius klausimus ir jais dalintis su vaikais:
1) „Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys?“ Vėliau ji savo vaikams atskleidžia krikščionišką tiesą – siela ilgisi savo tikrosios tėvynės – anapusybės, metafizinio pasaulio, kuriame išsiskleisime lyg gražiausi drugiai, ir tik nuo darbų, nuveiktų žemėje, priklauso mūsų sielos, drugelio sparnų, grožis. Kad ir naiviai, tačiau krikščioniškai ir pedagogiškai vaikai mokomi gerumo, nes tikrasis žmogaus sielos ilgesys, neturintis jokios konkrečios priežasties, jokiais žodžiais,...

Šeima yra labai svarbi, nes tai - gyvenimo pagrindas. Darnios šeimos užaugina dorus, darbščius vaikus. Kiekvienas žmogus vertybes supranta skirtingai. Vieni teigia, jog svarbiausia vertybė yra tūrėti tvirtą pagrindą ateičiai ir būti išmintingam, tačiau kiti teigia, jog svarbiausia vertybė yra šeima ir jos artumas. Iš žmogaus keliamų vertybių galime matyti žmogaus gyvenimo būdą, charakterį ir suvokimą į gyvenimą. Todėl, remdamasi Šatrijos Raganos, Juozo Tumo - Vaižganto ir Franco Kafkos kūryba, norėčiau atskleisti šeimos vertybes.
Pirmasis autorius apie kurį kalbėsiu yra Šatrijos Ragana. Tikrasis Šatrijos Raganos vardas yra Marija Pečkauskaite. Jos vaikystė ir jaunyste prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka - daugybė knygų, protėvių paveikslai ant sienų, muzikos vakarai, seni parkų medžiai, tokia aplinka formavo būsimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą. Jaunai M. Pečkauskaitei didelį poveikį padarė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: jo kalbų įkvėpta ji tapo karšta Lietuvos patriote ir demokrate. Visą gimnazijos kursą išėjusi tėvo dvare, Šatrijos Ragana Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, kaip laisva klausytoja studijavo Šveicarijoje. Rašytojos jaunystė atsispindi ir apysakoje “Sename dvare” kurioje taip pat galima labai daug išgirsti apie šeimos vertybes. Apysakos pasakotoja yra suaugusi Irusia, pasakoja apie atsiminimus apie mamate, tėva ir vaikyste. Šioje apysakoje yra analizuojami mamatės santykiai su vaikais, Irute, Joneliu ir Nika, iškeliamas mamatės pasiaukojimas bei dvasingumas. Ši moteris savo meilę pirmiausia skiria vaikams, moko juos dorovės principų, skiria visą savo rūpestį bei šilumą. Motinai be galo svarbu, kad jos vaikai užaugtų dorais žmonėmis, tikėtų Dievą, padėtų silpnesniems bei mokėtų pasiaukoti. Tai puikiai įrodo scena, kurioje mamatė skatina Irusią atiduoti gražiausią savo suknelę mirusiai Kazelei: “Jei atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, kas savo draugei nepagailėjai to, kas tau buvo gražiausia.”. Mamatės didžiulė meilė vaikams ir jų šilti santykiai labai aiškiai matosi visoje apysakoje. Scena kai Irutė prašo Liudviko, kad nepertrauktu mamatės skambinimo pianinu parodo kaip vaikai puikiai jaučia mamos norus ir aistrą muzikai. Net mažasis...

Šeima nuo pat senovės vertinama ne tik gyvenime, bet ir lietuvių literatūroje. Vertybės šeimoje kito, tačiau jos samprata visados išliko ta pati. XIX – XX a. pagrindinės vertybės buvo išleisti bent vieną vaiką mokytis, glaudūs santykiai tarp vaikų ir tėvų , rūpinimasis vienas kitu. Bandant tai įrodyti, darbe bus remiamasi Jono Biliūno bei Šatrijos Raganos ir Franco Kafka kūryba.
Tai ryšku XIX – XX a. psichologinio realizmo atstovo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“, Biliūno apysakos pagrindinė veikėja Juozapota vaizduojama stipriai mylinti, rūpestinga, pasiaukojanti tokį paveikslą paskatina kurti Kačerginėje sutikta moteris. Jos vyras Petras nutaria eiti kovoti už Lietuvą, tapti partizanu. Taip jis nori padėti tėvynei, tačiau pasmerkia savo šeimą pražūčiai. Juozapota, jaučianti, kad kažkas atsitiko jos vyrui, išeina jo ieškoti ir kai pamato Petrą negyvą, moteris iš didelio sielvarto išprotėja. Tačiau lieka ištikima visą gyvenimą. Francas Kafka kūrinyje „Metamorfozė“ kalba apie šeimos narių susvetimėjimą, egoizmą, žiaurumą. Pagrindinis kūrinio veikėjas Gregozas Zamza yra prekių kompanijos atstovas, jo tėvas yra bedarbis, sesuo Greta dėl jauno amžiaus dirbti negali,o motina serga astma, ir Gregoras ne tik išlaiko visą šeimyną, bet ir surado butą, kur jie visi dabar gyvena. Vyras nekenčia savo dabartinės aplinkos tarnybos, pataikavimo viršininkams ,kadangi jis ten jaučiasi svetimas, bet kartu yra nuo tos aplinkos priklausomas. Gregoras jautėsi primityvus, kasdienybės rutina ir pareiga jam...

Jonas Biliūnas Jurgis Savickis Romualdas Granauskas

Aš manau kad tiek namai tiek šeima yra vertybė, nes kai žmogus turi šeima ir namus jis yra laimingas žmogus ir gali laiminga gyvenimą gyventi. Aišku ne visi žmonės turi namus ar šeima. Arba atvirkščiai turi namus bet šeimos negali sukurti dėl kažkokiu savo bėdų.
Juozas Aputis – iškiliausias, sovietinio laikotarpio moderniosios novelės ir apysakos autorius. Kurio kūryba neatsiejama nuo kaimo žmonių gyvenimo. Idealas – jautrumas ir meilė. J. Apučio novelėse yra ryški ir namų bei pasaulio opozicija. Namai – tai, kas tikra, šventa, jauku ir saugu, o pasaulis – tai tarsi naujos galimybės, troškimų išsipildymas. Tačiau daugumos veikėjų jaunatviškas troškimas išvykti į tolius ir patirti nepatirta, vėliau tampa priešišku jiems patiems, nes pasaulis tampa svetimas, atšiaurus ir nieko nesuteikiantis žmogaus dvasiai. Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ jaučiamos meilė šeimai, taip pat išsiskyrimo nuojauta, noras palikti namus, išvažiuoti, gimtų namų svarba. Šios novelės veikėjai neturi vardų, nes tokie įvykiai aktualūs daugumai šeimų, kurių vyresnieji vaikai nori palikti namus. Tad šioje ištraukoje svarbiausi – mergaičių išgyvenimai. Vyresnioji ir mažoji seserys skiriasi tuo, kad viena dar džiaugiasi vaikyste, o kita jau jaučiasi suaugusi. Juozas Aputis savo novelėse atskleidžia kaimo žmogaus savijautą. Didžiausiomis vertybėmis jis laiko šeimą, gimtus namus, meilę ir gyvenimą. Taigi...

Šiais laikais spartėjant gyvenimo tempui, žmonės vis mažiau skiria laiko savo šeimai ir jos puoselėjamoms tradicijoms. Daugelis nereikšmingų dalykų šiandien tampa svarbesni už savo krašto papročius. Tai kelia grėsmę etninei kultūrai ir be abejo mums patiems. Keičiasi tradicijos ir papročiai, asimiliuojasi tarmės, nyksta etnografiniai skirtumai. Įdėmiau pažvelgus į šiandieną, tenka pripažinti, kad daug gėrio, būdingo lietuvių charakteriui, jo dvasiai, jau nekalbant apie buitį – prapuolę.
Bet dar yra šeimų, kurios laikosi savo kultūros tradicijų. Gal ir ne visi, bet daugelis sugeba tikrai išlaikyti. Pavyzdžiui: vienai iš tokių šeimų, galiu priskirti ir savo šeimą. Mes nesame pavyzdinga šeima, bet tikrai kultūringa. Savo šeimoje mes laikomės tam tikru taisyklių, normų. Jos nėra sunkios, bet moko būti savarankiškais ir išauklėtais žmonėmis, gerai elgtis viešoje vietoje, būti dorais visuomenės piliečiais. Žinoma, mūsų šeimoje kiekvienas turi žodžio laisvę ir gali pasireikšti nevaržydamas savo minčių. Kiekvienas šeimos narys turi savo pareigas ir nėra išskirtinis. Kai kuriose šeimose tėvai turi tris vaikus, tačiau pirmasis vaikas yra jų numylėtinis, jam viskas galima, antras yra tik tam, kad...