Šešioliktojo amžiaus anglų rašytojo V. Šekspyro tragedijoje „Hamletas" keliamos problemos, kurios yra taip pat aktualios ir šiais laikais. Pagrindinio veikėjo dėmesys sutelktas į opiausius gyvenimo moralinius ir filosofinius klausimus, kurie gvildenami netgi šiomis dienomis. Be to, veikėjų elgesys atitinka šiuolaikinių žmonių elgesį, todėl Šekspyro mąstymas rašant šį kūrinį buvo pažengęs toliau už to laikmečio mąstymą.
Visu pirma, turbūt viena iš svarbiausių visų laikų problemų – gyvybės nevertinimas, savižudybė. Atrodo, kad visuomenę yra ištikusi vertybių krizė, žmonės nebeturi dėl ko gyventi. Dievo įsakymo „Nežudyk“ žmonės nepaisė nei prieš kelis šimtmečius, nei dabar. Juk žmogaus gyvybę tai tarsi dovana, kurią gauname tik vieną kartą, tačiau dažnai nebranginame nei savosios, nei kitų. Renesanso rašytojo V.Šekspyro dramoje „Hamletas“ šią problemą apmąsto ne vienas veikėjas. Susidūręs su blogiu Hamletas sprendžia problemą – būti ar nebūti? Jis blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Būti – susitaikyti su likimu ir išsaugoti gyvybę. Nebūti –pakilti kovai, kuri, be abejo, turi baigtis tragiškai, nes blogis neaprėpiamas, ir kovoti už teisingumą, atkeršyti už tėvą. Ši išeitis jį vilioja, bet sulaiko baimė, nežinomybė, kas laukia po mirties, be to, Hamletas bijo Dievo, kuris yra uždraudęs savižudybę: „Ir jeigu Viešpats būtų neuždraudęs / Savižudybės! Dieve, mano Dieve!/ Koksai beprasmis, tuščias ir šleikštus/ Atrodo šis pasaulis ir jo monai.“ Matome, jog Hamletui Dievo žodis svarbus, jis laikosi Dievo įsakymų. Tokio požiūrio trūksta šių laikų žmogui, kuriam tikėjimas Dievu yra dažnai...

„Sizifo mitas“- tai filosofinis esė, vienas iš svarbiausių Alberto Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940 - 1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. A. Kamiu šį kūrinį parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A. Kamiu apmąsto „Sizifo mite“, pagrįstos kasdieninės patirties faktais.
Svarbiausios A. Kamiu filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, laisvė, savižudybė ir kt. A. Kamiu pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema, tyrinėja absurdą. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kurie neturi prasmės. A. Kamiu kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal jį, absurdas - tai pasaulio dėsnis, kai protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir piktinasi, nes jo protas yra motyvuotas išmintingai. Absurdo žmogus - tai protingas, turintis absurdo patirties, žmogus. Paties A. Kamiu žodžiais tariant, absurdas - tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje“.
Ar nori žmogus gimti ar ne, ar trokšta jis šio buvimo ar ne, šio klausimo niekas žmogaus neklausė. O aplinka, su kuria jis susiduria, yra susvetimėjusi. Žmogus nuo pat mažų dienų stengiasi prisiderinti, pritapti prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsiginti, suvienodėja su kitais, nes nenori būti atstumtas. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus. Tačiau net ir tiems ateina toks metas, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybantis virš svetimumo bedugnių. Kartais užtenka tik susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę, pamąstyti apie tai, kas bus, kai ateis ta lemtinga paskutinioji minutė. Taigi iš šito ir išplaukia gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimo tikslą ir kaip jį pasiekti žmogus renkasi pats. Dar baisiau, kad kiekvieną kartą jis turi rinktis, kaip jam reikia elgtis, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti lemtingu, nes nuo jo gali priklausyti, ar žmogus pasieks...

Gyvenimo prasmės bei tikslo ieškojimas – itin populiari ir aktuali tema lietuvių kūryboje. Nors ši problema iškeliama daugelyje kūrinių, apie esminius žmogaus vidinius konfliktus, ieškant tikrojo savęs, rašė ir XX a. pirmosios pusės rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas. Pabrėždamas šią problemą savo žymiausiame psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“, autorius skaitytoją supažindina su „tamsiąja“ kunigų luomo puse bei kunigystės kryžkeliais.
Psichologiniame intelektualiniame romane vaizduojamas pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, kuris, paskatintas tėvų, nepasitenkinęs kasdienine aplinka, sekdamas Maironio pavyzdžiu ir siekdamas pasiaukoti vertingam darbui, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Tačiau nuo pat pirmųjų dienų, kūrinio pagrindinis veikėjas giliai širdyje jautė, jog suklydo taip pasielgdamas. Liudas Vasaris nejautė gyvo tikėjimo, reikalingo kunigo pašaukimui ir laikui bėgant suprato, jog jo meniška prigimtis bei noras laisvai bendrauti su moterimis ir dalyvauti visuomeninėje veikloje, priešinasi celibato reikalavimams. Tai iššaukia vidinį konfliktą pagrindinio veikėjo viduje bei gyvenimo prasmės klausimą – kokį gyvenimo kelią vis dėlto pasirinkti? Romano protagonistas, atpažinęs savo, kaip poeto talentą, norėjo kurti laisvai, tačiau jo poezijoje buvo atskleidžiamas jaunuoliškas maištingumas, dvasininkui neleistinos svajonės, kurios visiškai prieštaravo klieriko taisyklėms. Kamuojamas egzistencinių klausimų, Liudas Vasaris tikisi, jog dienoraščio rašymas jam padės tinkamai susidėlioti mintis – dienoraštyje jis išsipasakoja, jog griežta seminarijos rutina „įgriso iki gyvo kaulo“, tačiau nerasdamas kitos išeities, sau taiko poeto F. Tiutčevo žodžius: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus“. Taigi, Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas Liudas Vasaris patiria vidinį dramatizmą ieškant tikrosios gyvenimo prasmės, nes dvasininko tarnystė riboja jo kūrybines galias, asmeninius troškimus, poetinio talento realizavimą...

Žmogus gyvenime paprastai turi daug problemų ir jų daugelis yra atskleidžiama literatūroje. Vienos didesnės, kitos problemos yra mažesnės, bet kiekviena jų yra svarbios. Tad viena tų problemų – pasirinkimo problema. Kokios dažniausiai užklumpa pasirinkimo problemos paprastus žmones literatūroje.
Žmogaus gyvenimas jau nuo pat mažens yra sudėtingas. Taip yra todėl, kad žmogui tik gimus tenka įžengti į pavojingą, sudėtingą ir iššūkių kupiną erdvę, kuri daugiau ar mažiau gyvenime grūdina žmogų. Tačiau svarbiausia, kad žmogus gimsta su prigimtine laisve ir gali elgtis bei mąstyti taip, kaip jam norisi, pagal jo moralinius nuostatus bei vertybes. Tačiau net ir turint tą prigimtinę laisvę, žmogus susidurdamas su problemomis ir iššūkiais gyvenime, neretai negali išsisukti nuo vienos iš esminių gyvenimo problemų – pasirinkimo problemos. Dažnai tokią pasirinkimo problemą inicijuoja sudėtingos gyvenimo situacijos, kuriose žmogus greitai ir labai efektyviai turi nuspręsti, ką jam daryti. Tačiau tokiu atveju žmogui kyla įtampa, daug abejonių ir apmąstymų, nes pasirinkimas turi būti teisingas, nes pasirinkimą daug kas interpretuoja kaip lemiamą gyvenimo aspektą. Tad tokios ir panašios pasirinkimo problemos dažnai akcentuojamos ir lietuvių literatūros kūriniuose per įvairias gyvenimiškas situacijas.
Pasirinkimas gali išlaisvinti, tačiau kartu ir pavergti žmogų. Jei žmogus gali rinktis, tuomet jis pats yra atsakingas už savo likimą, tačiau žmogui ne visada yra lengva tai atlikti. Dažnai žmogų veikia sunkūs išgyveni.
Žmogaus pasirinkimas – laisvas ir nevaržomas. Kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti tai kas mums geriausia, priimtiniausia. Tačiau kartais iškyla sunkumų, kuomet pasirinkimas tampa kančia, kuomet apsisprendimai tampa suvaržyti, o pasirinkimo kelias skaudus. Ne visuomet galime pasirinkti tinkamą kelią, kartais pasimetame savo mintyse, o neretai apsisprendimo kelyje mus stabdo aplinkiniai. Šiandien norėčiau pasikalbėti apie pasirinkimo problemas lietuvių literatūroje.
V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šesėly“ vaizduoja Liudo Vasario pasirinkimo kelią – kunigystė ar kūryba? Skaitant romaną, gilinantis į veikėjo vidinį pasaulį, jo svartymus, aiškėja, kad jam yra svetimas dvasininko kelias, nes savyje jis jaučiasi turįs...

Čingizo Aitmatovo knygoje “Ilga kaip šimtmečiai diena” istorija pasakojama paprasto žmogaus, geležinkeliečio Jedgėjaus, mąstančio, tvirtos dvasios žmogaus, kovotojo už teisybę lūpomis. Veiksmo vieta – Kazachijos smėlynų viduryje esanti geležinkelio tarpstotė, nuošali, visų pamiršta vieta, kurioje gyvena tik keletas šeimų, nuo seno susigyvenusių tarpusavyje. Romane aprašytas veiksmas trunka tik vieną dieną,– naktį mirus vienam gerbiamam senoliui kitą dieną jo kūnas vežamas amžinam poilsiui į senąsias Ana Beijito kapines, tačiau tą dieną Jedgėjui iškilę prisiminimai plečiasi neribotai toli…šalia vienas kito telpa du siužetai – realusis ir fantastinis – papildantys viena kitą, be to pasakojimas dar praturtinamas legendomis ir mitais. Pasak autoriaus “Fantastika išdidina kai kuriuos realybės ypatumus, parodo juos filosofiškai apibendrintus. Fantastika tai gyvenimo metafora, leidžianti pamatyti jį nauju netikėtu rakursu.”
Knygoje plėtojama daugybė ir šiandien aktualių temų – žmogaus darbštumas, santykiai su aplinkiniais, draugystė, meilė, šeimos santykiai, gyvenimo laikinumas, būties klausimai, praeities atminimas, papročių išsaugojimas, teisingumas, moralė, pakantumas vieni kitiems, atsakomybė už savo veiksmus, žmonijos pažanga, taikos žemėje klusimai ir kitos. Visos šios temos sujungiamos į vieną darnų ir gražų pasakojimą. Pasakojama labai įtaigiai, leidžiama skaityti herojų mintis, pajusti jų skaudžius išgyvenimus, svajones, viltis bei džiaugsmus. Knygoje aprašomi herojai gyvena pokariniame tarybiniame Kazachstane, atrodo toli nuo dabartinės Lietuvos ir erdvėje ir laike, tačiau jų likimus palietę amžinieji būties klausimai, atrodo, lyg ir nepaiso nei laiko, nei vietos, ir skaitant leidžia pajusti jų aktualumą čia ir dabar. Taigi šio darbo tikslas ir būtų pabandyti surasti tam tikras sąsajas tarp knygoje aprašytų aktualijų bei plėtojamų temų ir dabartinės Lietuvos situacijos.
Knygoje aprašoma istorija iš tikro graudi – senolis vežamas laidoti į senomis legendomis ir pasakojimais apipintas kapines, tačiau ten palaidoti jo nelemta – toje vietoje neseniai įkurtas kosminių laivų kosmodromas ir laidoti tenka vėjo pustomoje dykumoje…Tačiau pasakojama su giedra seno žmogaus išmintimi ir viskas persmelkiama nors ir ne visada gražiais, bet žmogiškai jausmingais prisiminimais apie...

Susvetimėjimą galima tapatinti su atsiribojimu nuo artimųjų, visuomenės, abejingumu kitaip mąstantiems. Ši problema ypatingai išryškėjo XX a. literatūroje. Šiuo istoriniu laikotarpiu vyravo slogi atmosfera dėl karų bei trėmimų, o tai lėmė ir žmonių susvetimėjimą. Rašytojas A. Kamiu filosofiniame romane „Svetimas“ aprašė susvetimėjusią visuomenę, kuri nenori suprasti kitaip mąstančio žmogaus ir jį atstumia. F. Kafka novelėje „Metamorfozė“ aprašo artimųjų susvetimėjimo problemą šeimos nariams.
Susvetimėjimo problemą atskelidžia XX a. vidurio rašytojas Alberas Kamiu kūrinyje "Svetimas". Jame aprašomas atsiribojęs nuo pasaulio žmogus, kurio nesupranta susvetimėjusi visuomenė. Romano veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu, kai žmoniją buvo apėmusi egzistencinė krizė. Ši krizė didino polinkį žmogaus elgesį skirstyti į gerą ir blogą. Iš pirmo žvilgsnio kūrinio personažas Merso atrodo paprastas, nieko neišsiskiriantas vyriškis, tačiau tokia yra tik jo išvaizda. Vidumi jis kitoks ir išsiskiria savo požiūriu į pasaulį. Merso visiškai nesvarbu kokią moterį vesti, laikytis tradicijų ar ne, net prisipažinti nužudžius žmogų nėra sunku. Jis gyvena savo gyvenimą, daro tai kas patinka ir atrodo teisinga, bet jo nesupranta susvetimėję žmonės. Per savo motinos laidotuves Merso nenori pamatyti velionės, geria kavą bei rūko prie karsto. Tai jam atrodo visiškai normalu, tačiau visuomenė turi tam tikras taisykles, kurios nurodo, kaip žmogus turėtų elgtis tokiais atvėjais. Merso išskirtinumas tolimesniame gyvenime pakiša koją. Sakoma, kad nužudęs arabą vyriškis kaltės neneigia, bet teismo metu yra teisiamas visai ne dėl žmogžudystės. Jis kaltinamas dėl savo elgesio per mamos laidotuves bei po jų ir kitokių dalykų, kurie nėra tiesiogiai susiję su žmogžudyste. Gaila, tačiau visuomenei, kuri gyvena pagal tam tikras normas, Merso atrodo nusikaltęs, nepritampantis, nes elgiasi ne pagal visuomenės sukurtas taisykles. Taigi, Merso yra atsiribojęs ir gyvena savo gyvenimą,...

sužvėrėjimo stebinčios, ironiškos pasakotojo pozicijos.
atsiminimų romaną, kuriama sutelkiamas dėmesys į lagerio kalinių kasdienybę.
išgyvenimus ir nužmogėjimą. Štuthofo koncentracijos stovyklą yra anti-vertybinė
aplinka, kur politinė galia vertingesnė už žmogiškąsias vertybes.Kūrinyje pagrindinę
problematika tampa vertybių, kaip ir to to pačio žmogiškumo, išlaikymas ribinėse, ar
morališkai žlugdančiose situacijose. Pasakotojas žvelgia į savo aplinką pro intelektualo
akis ir naudoja groteską, ironija bei kitas šokiruojančias pasakojimo technikas. Ironijos
ir sarkazmo vartojimas - tai sąmoningas bandymas apsisaugoti nuo kraupinančios
realybės.. Balio sruogos žodynas visiškai neatitinka situacijos, atsiranda komiškas
efektas. Situacija - žiauri, žodynas - mandagus, švelnus, tie patys budeliai vadinami
“Gerbiamają komisija”. Susidūrimas su smurtu, patyčiom bei dvasiniu...

gyvenimo prasmės suvokimas ir vykdymas – viena iš esminių žmogaus gyvenimo užduočių.
dramaturgas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių
šešėly“. Kūrinyje vaizduojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimas, prasidedantis
nuo įstojimo į kunigų seminariją iki pasiryžimo atsisakyti kunigystės, vidinis konfliktas tarp
kunigo pašaukimo ir poeto talento. Pirmojoje romano dalyje, tėvų paskatinamas Liudas
privalo stoti į seminariją. Pasipriešinti tėvų valiai buvo per daug silpnas. Tada Liudas pradeda
abejoti, ar jo gyvenimo prasmė iš tikrųjų yra kunigo kelias. Gyvenimo prasmę klierikas
suvokia kaip bet kokią naudingą veiklą, kuri teikia džiaugsmą žmogui. Tačiau kunigystėje jis
to džiaugsmo visiškai nejautė. Studijuodamas buvo prislėgtas, depresuotas, kenčia vidinius
konfliktus, jaučiasi praradęs laisvę, sielos ramybę, jam nepavyksta pripažinti Dievo.
Protagonistas kankinosi, nes suprato, kad kunigystė yra jam visai netinkamas, klaidingas
pašaukimas, savyje turėjo poetui būdingų bruožų, kurie yra neleistini kunigams: glaudus
ryšys su gamta, laki vaizduotė, kūrybingumas, žavėjimasis moterimis. Maironis buvo jo
idealas. Seminarijoje susiformavo dvilypė asmenybė: išoriškai daro viską, ką reikia,
nuosekliai atlieka kunigų pareigas, bet viduje susikuria vidinį pasaulį, kuriame yra užsidaręs.
Būsimas dvasininkas jau per penkių metų tarpą seminarijoj pradėjo reikšti savo poetinius
gebėjimus: sukuria ir išspausdiną pirmąjį eilėraštį „Draugijos“ numeryje. Pabaigęs pirmą
kursą per vasaros...

Viešai neskelbkite savo draugų paslapčių, kurios jiems labai svarbios, nesvarbu, ar jie jus įžeidė, ar susipykot.
Nesišaipykite iš kitų nuotraukų, neviešinkite privačių vaizdo įrašų.
Būkite garbingas ir elkitės taip, kaip norėtumėt, kad su jumis elgtųsi.
Nepriimkite į draugus nepažįstamų žmonių.
Saugokite savo privatumą, būkite atsargus.
Nesinaudokite ir nesidalinkite kitų asmenine informacija ir duomenimis.
Nenaudokite žargono ar keiksmažodžių.
Elkitės atsakingai ir nepamirškite savo ir kitų teisų.
Saugumas turėtų būti suvokiamas kaip asmeninė higiena.
Komentavimas
Reikškite savo nuomonę pagarbiai ir neįžeidinėkite kitų.
Gerbkite kitų nuomonę.
Prieš rašydami gerai pagalvokite; skelbkite tik patikrintą informaciją, nešmeižkite kitų.
Kritikuokite argumentuotai ir protingai.
Laikykitės elektroninio laiško rašymo taisyklių. Nesiųskite įžeidžiančių ar nemandagių laiškų.
Nesiųskite tokio laiško, kurio patys nenorėtumėt gauti.
Nes tai galima prilyginti psichologiam smurtui
Bendravimas elektroniniu paštu
Neatidarinėkite įtartinų elektroninių laiškų ir juose esančio turinio. Saugokite savo asmeninius duomenis ir svarbią informaciją. Neatidarinėkite įtartinų elektroninių laiškų ir juose esančio turinio.
Nesiųskite nereikalingų laiškų ar grandininių žinučių.
Saugus elgesys elektroninėje erdvėje
Kruopščiai apgalvokite, kokią informaciją apie save nori pateikti. Nesidalinkite asmenine informacija internete apie save, savo draugus ir šeimą, pvz., neviešinkite savo ar kitų namų adreso, telefono ir kt. Nesidalinkite savo interneto paskyrų prisijungimo duomenimis.
Naudokite patikimą slaptažodį. Atsakingai pasirinkite savo vartotojo vardą.
Ignoruokite įtartinus laiškus / žinutes, gautas tiek iš nepažįstamų, tiek iš draugų. Kartais tokiu būdu internete plinta virusai.
Netikėkite viskuo, ką randate internete. Dažnai informacija viešoje erdvėje nėra filtruojama, todėl galima susidurti su neteisingais, klaidinančiais faktais.
Būkite atsargūs naudodamiesi elektroninėmis paslaugomis, kurioms reikia nurodyti jūsų banko duomenis.
Saugus elgesys elektroninėje erdvėje
Neatidarykite el. laiškų, gautų nuo nepažįstamų asmenų ir jokiais būdais neatidarykite neaiškių juose prikabintų failų.
Prie interneto junkitės iš kompiuterio, į kurį įdiegta patikima ir legali antivirusinė programa, nes
Kompiuteris...

Gryna sieros rūgštis — bespalvis sunkus aliejingas skystis, 10,5°C temp. virstąs kristalais. Parduodamoje koncentruotoje sieros rūgštyje yra apie 96% H2SO4, jos tankis 1,84. Gryna 100% sieros rūgštis (monohidritas) verda 339°C temperatūroje. Sieros rūgštyje gali ištirpti daug sieros trioksido, vadinamo oleumu.
Koncentruota sieros rūgštis, pakliuvusi ant odos, smarkiai nudegina. Todėl su ja reikia elgtis labai atsargiai.
Labai būdinga sieros rūgšties saveika su vandeniu. Su juo ji maišosi bet kuria proporcija, o susidarant H2SO4·H2O, H2SO4·2H2O bei kitokiems hidratams, išsiskiria daug šilumos. Pilama į vandenį koncentruota sieros rūgštis dėl didesnio kaip vandens tankio nusėda žemyn, palaipsniui su juo susimaišydama. Indo turinys įkaista daugiau ar mažiau tolygiai ir nelabai stipriai, nes vanduo turi didelį šiluminį imlumą. Į koncentruota sieros rūgštį pilamas vanduo, kaip lengvesnis skystis, ne sės žemyn, o prasiskverbs tik į negilius rūgšties sluoksnius. Šiluma nesklis tolygiai po visą indo turinį, o susikoncentruos vienoje vietoje, kur vanduo maišosi su rūgštimi. Dėl to tirpalas toje vietoje gali į kaisti iki virimo. Susidarantys garai gali rūgštį ištaškyti. Praskiedžiant koncentruotą sieros rūgštį vandeniu, reikia pamažu pilti rūgštį į šaltą vandenį, nuolat maišant. Negalima pilti vandens į koncentruotą sieros rūgštį.
Sieros rūgštis pasižymi savybe absorbuoti vandens garus. Todėl ji vartojama dujoms džiovinti. Chemijos laborotorijose tam tikslui dujų nuvedanasis vamzdelis indo, kuriame gaunamos vienos ar kitos dujos, prijungiamas prie absorbcinės stiklinės su koncentruota sieros rūgštimi. Dujos, praeidamos pro rūgštį, džiovinamos. Gamybinėmis sąlygomis dujos džiovinamos specialios konstrukcijos bokštuose, drėkinamuose sieros rūgštimi.
Angliavandenių klasei priklausančios organinės medžiagos, pavyzdžiui, cukrinių runkelių cukrus, C12H22O11, ir kitos, veikiamos koncentruota sieros rūgštimi, suanglėja. Šių medžiagų molekulėse vandenilio ir deguonies santykis yra toks pat, kaip ir vandens. Sieros rūgštis atima iš angliavandenių elementus, įeinančius į vandens sudėtį, o anglis lieka laisva.
Sieros rūgštis yra stipri rūgštis. Tirpale pasireiškia visos būdingos jos rūgštinės savybės: lakmusą nudažo raudonai, reaguodama su metalais, metalų oksidais, bazėmis ir druskomis, sudaro druskas. Sieros...