Patekęs į Štuthofo koncentracijos stovyklą, Sruoga, kaip ir jo likimo draugai, buvo išbrauktas iš visuomenės ir pasmerktas žūti. Čia jis patyrė visą stovyklos pragarą, įsitikino, kad „kalinys buvo anapus įstatymų“, reiškė mažiau, negu „bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas“.
Ilgesnį laiką dirbęs stovyklos kalinių raštinėje (kaip pats sako, „raštvedžio padėjėjo pagalbininku“), Sruoga galėjo geriau negu kiti kaliniai matyti visos koncentracijos stovyklos gyveni­mą, susipažinti su slaptomis bylomis, visa hitlerinio „mirties fa­briko“ organizacija, daugeliu SS sistemos užkulisių. Tos žinios papildė tiesioginius rašytojo įspūdžius ir išgyvenimus.
Grįžęs iš mirties stovyklos, iš ten, „iš kur jau niekas negrįž­ta“, Sruoga užsimojo papasakoti visiems, ką buvo patyręs tame pragare. Per keletą mėnesių jis ir parašė knygą „Dievų miškas“.
Knyga priklauso dokumentinės prozos žanrui. Tai rašytojo užrašai apie hitlerinėje mirties stovykloje matytus ir pergyven­tus įvykius, kalinius ir esesininkus, jo apmąstymai apie fašizmo žvėriškumą ir žmogaus esmę. Pats memuarų žanras įpareigojo rašytoją remtis pirmiausia savo stebėjimais ir patirtimi, nieko neišgalvojant, negražinant ir neperdedant. Griežtai laikydama­sis faktų, rašytojas knygoje sukūrė įsimenančius ir jaudinančius žmogaus ir žmoniškumo dramos fašistinėje sistemoje paveikslus, kartu pasiekdamas ir platesnių meninių apibendrinimų. Dėl to kūrinį galima vadinti ir romanu.
Mirties stovykla kaip fašizmo įvaizdis. Hitlerinė mirties sto­vykla Štuthofe rašytojui atvėrė visos fašizmo sistemos ir fašis­tinės ideologijos nežmoniškumą, priešingumą visuotinai priim­toms moralės normoms. Knyga prasideda lagerio apylinkių aprašymu, samprotavimais apie mažo Štuthofo miestelio miesčionis kaip būdingą fašizmo terpę, trumpa lagerio istorija ir apmąstymais apie pasikeitimus Vokietijoje hitlerininkams valdant. Rašytojas sarkastiškai pastebi, kad Vokietija, kadaise garsėjusi baroku, da­bar virto barakų šalimi, „klasikine lagerių šalimi“. Kadaise ji galėjo didžiuo­tis kultūros laimėjimais, buvo kultūrtrėgerė, o dabar hitlerininkai ją pavertė lagertrėgere. Tuose lageriuose jie įvairiais būdais naikino ne tik savo režimo priešus — komunistus, antifašistus ir kitus nepatikimus ar įtariamus asmenis, bet ir ištisas tautas — žydus, čigonus.
Su mirties stovyklos baisumais rašytojas supažindina pama­žu, aprašydamas visą jos sistemą, budelius ir aukas....

Knygos pagrindinė tema – sunkios žydų gyvenimo sąlygos tarpukario Vilniaus laikotarpiu.
Pagrindinė mintis: Reikia stengtis dėl savęs ir dėl kitų, niekada negalima pasiduoti, kad ir kaip sunku bebūtų.
Šiame kūrinyje aprašomi žydai, jų gyvenimas gete ir kiti I I pasaulinio karo žiaurumai.
Šahmatų partijos susitarimas: Jeigu laimi Izaokas , tai jis miršta, o žydų vaikai nėra išvežami. O jeigu Izaokas pralaimi tai jis gyvna, o geto vaikai yra išvežami. Jeigu lygiosios gyvena ir geto vaikai ir Izaokas.
Šahmatų partiją laimi Izaokas, pagal sąlygas jis turi mirti, o geti vaikai išlikti gyvi.
Knygoje pasakojama kaip žydai buvo uždaromi koncentracijos stovyklose ir buvo verčiami sunkiai dirbti, o jei nepaklusdavo juos žiauriai bausdavo.
Bausmės buvo įvairios: sušaudymas, korimas, sudeginimas, buvo uždaromi į dujų kameras.
Meras savo knygoje teigia jog okupantai negailėdavo net mažų, ateitį turincių vaikų. Kiekvienas badavo, negaudavo maisto. Taip pat kentė šaltį. Trumpiau pasakius nei vienas žydas neturėjo paprasčiausių žmoniškų gyvenimo sąlygų.
Kūrinyje aprašomas 2 pasaulinio karo metai, žydo genocido laikotarpis.
Kūrinyje išryškėja šios vertybės: pasiaukojimas, meilė artimam, geranoriškumas, gebėjimas džiaugtis smulkmenomis, stiprybė ir drąsa.
VIENA SVARBIŲ VERTYBIŲ ROMANE YRA LAISVĖ, KO ŠIO ROMANO VEIKĖJAMS TRŪKO. JIE GYVENO NACIŲ VALDOMOJE TERITORIJOJE, DĖL TO JUOS LAIKĖ GETE.
KITA ROMANE TAIP PAT SVARBI VERTYBĖ, YRA MEILĖ. ŠIAME KŪRINYJE ATSIRANDA MEILĖ KAI IZAOKAS PRADEDA PASAKOTI APIE ESTERĄ. TAČIAU JŲ MEILĖ SUSIFORMAVO BAISIOMIS SĄLYGOMIS - ČIA JI NEGALI NEI RUSENTI NEI VYSTYTIS, NES TOKIOJE APLINKOJE JI GALI BET KADA BAIGTIS, TAIP PAT KAIP IR MYLINČIŲJŲ GYVENIMAI. TAČIAU MEILĖ SUTEIKIA DRĄSOS...
DRĄSA YRA DAR VIENA VERTYBĖ, PARODYTA KŪRINYJE. JĄ PARODĖ IZAOKAS, ŽAISDAMAS ŠACHMATAIS SU ŠOGERIU. JIS TURĖJO DRĄSOS LAIMĖTI DĖL KITŲ, NET JEI JAM REIKTŲ PAAUKOTI SAVO GYVYBĘ.
TAI PRIVEDĖ PRIE PASKUTINĖS, SVARBIAUSIOS VERTYBĖS- GYVYBĖS. JUK BE GYVYBĖS NEBŪTŲ NIEKO...GYVYBĖS VERTINIMĄ PARODO IZAOKO APMĄSTYMAI ŽAIDŽIANT ŠACHMATAIS. JIS GALĖJO PAPRASTAI PASIDUOTI, TAČIAU KOVOJO IR PASIEKĖ SAVO TIKSLĄ- IŠGELBĖJO VAIKŲ GYVYBES...
Getas yra niūrus, tamsus, be jokio gamtos grožio.
Veikėjai: Izokas, Šogeris, Estera,...

Autorius, knygos pavadinimas, puslapių skaičius: Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. 256 puslapiai.
2. Pagrindinė knygos tema, problemos, pagrindinė mintis: Knyga pasakoja apie penkiolikos metų vaikiną Kristoferį ir kaip jis narpliojo nužudyto šuns bylą. Paauglys turi Aspergerio sindromą, kuris atsiskleidžia per vaikino mintis, veiksmus ir pasaulio supratimą. Dėl sindromo Kristoferiui yra gerokai sunkiau susikalbėti ir suprasti aplinkinius. Veikėjai nepasitiki vienas kitu. Nors gyvename viename pasaulyje, mes jį matome labai skirtingai.
3. Veiksmo laikas ir vieta: Veiksmas vyksta Anglijoje, 1998 metais.
4. Knygoje akcentuojamos vertybės: Sąžiningumas ir pasitikėjimas vienas kitu. Kiekvienas pagrindinis veikėjas sunkiai pasitiki vienas kitu, per visą pasakojimą.
5. Trumpas pagrindinių veikėjų parašymas: Kristoferis – penkiolikos metų, labai talentingas paauglys, domisi apie matematika ir kosmosu. Kiti žmonės jį trikdo. Kristoferis pastebi mažiausias daleles, kurias kiti ignoruoja. Kristoferio tėvas – yra labai kantrus, rūpinasi savo sūnumi, tačiau kartais praranda savo kantrybę ir susipyksta su Kristoferiu. Siobenė – Kristoferio mokytoja, kuri jį supranta ir padeda jam. Šiers – pagrindinė paauglio bylos įtariamoji.
6. Labiausiai įsiminęs įvykis: Kai Kristoforas rado laiškus, kuriuos jo mama siuntė tėvui. Laiškuose buvo minima, kaip jai sunku buvo prižiūrėti mažą vaiką su sutrikimu, kaip ji dėl tam tikrų dalykų gailėjosi. Kristoferis, perskaitęs laiškus suprato, kad tėvas jam melavo ir kad jo mama yra gyva.
7. Kokios knygos ypatybės sužavi skaitytoją?: Knyga yra gan paprasta skaityti , ji taip pat yra labai įtraukianti, todėl perskaičiau ją greitai.
8. Kokių minčių sukėlė knygos pabaiga?: Knygos pabaigoje Kristoferis nusprendžia pasiimti A lygio fizikos ir matematikos egzaminus ir keliauti į universitetą kitame mieste. Jis žino, kad sugebės, nes jam pavyko atskleisti Velingtono bylą. Manau, Kristoferiui pavyks jo planas, nes jis yra labai talentingas ir gabus vaikinas.
9. Knygos įvertinimas: šią knyga siūlyčiau norintiems labiau susipažinti su kitokiu požiūriu į pasaulį, taip pat detektyvinio žanro mėgėjams.
10. Citata: “...jausmai stipresni už protą.“.

1. Autorius, knygos pavadinimas, puslapių skaičius: Markus Zusak...

Trumpai apie autorių - Rūta Šepetys - Gimė 1967 m. Lapkričio 17 d. Lietuvių kilmės JAV rašytoja. Ji – lietuvių pabėgėlio duktė. Rūta baigė Hilsdalo koledžą, kur studijavo operą, tarptautinius finansus. Vėliau mokslus tęsė Prancūzijoje. Įgijusi magistro laipsnį grįžo į JAV ir dirbo Los Andžele, muzikos verslo srityje. Įkūrė savo firmą, atstovavo daugeliui garsių JAV muzikantų, dainininkų ir t.t. Rūta išgarsėjo visame pasaulyje istoriniu romanu „Tarp pilkų debesų“ . Šis romanas yra pats pirmasis autorės romanas. Knyga pateko į „The New York Times “bestselerių sąrašą, išverstas į 27 pasaulio kalbas.
Lina Vilkaitė - penkiolikmetė mergina. Medaus geltonumo plaukų, žydrų akių. Apdovanota talentu piešti, rašyti. Turinti daug svajonių, tikslų, siekių. Stipri, ryžtinga, užsispyrusi, nepasiduodanti, rūpestinga, pasiaukojanti.
Elena Vilkienė - Linos ir Jono mama. Elena labai mylėjo savo šeimą ir dėl jos būtų padarius bet ką. Ji buvo rūpestinga, gero charakterio, išmintinga, geros širdies.
Jonas Vilkas – Linos brolis. Protingas dešimties metų berniukas. Jonas buvo priverstas sunkiai dirbti bei turėjo padėti savo sesei ir mamai. Jam teko iškentėti pragarą, tą kurio neteko iškentėti daugeliui tokio amžiaus vaikų. Jonas buvo nepasiduodantis, stiprus, narsus, darbštus.
Andrius Arvydas - Septyniolikos metų vaikinas, tremtyje įsimylėjęs Liną. Banguotų kaštoninių plaukų, mėlynų akių. Darbštus, rūpestingas, geros širdies. Andrius rūpinasi Linos šeima kiek tik begalėdamas.
5. Tema - Tremtinių gyvenimas, sunkumai ir likimas Sibire.
6. Pagrindinė mintis - Kad ir kas benutiktu, neprarasti vilties ir stengtis iš visų jėgų.
7. Turinys:
1941- ieji, Kaunas. Penkiolikmetė Lina gyvena įprastą paauglės gyvenimą: mokosi, ruošiasi dailės studijoms, svajoja apie pirmąją meilę, pasimatymus ir laukia vasaros. Birželio 14 – ąją kaip įprastai visa šeima atsigulė miegoti, nieko nesitikėdami. Bet naktį Vilkų šeimos namuose pasigirsta labai stiprus kumščių daužymas į duris. Į jų namus įsiveržia sovietų kariai. Lina, Linos brolis Jonas ir mama turi dvidešimt minučių, kad į krepšius susikrautų...

pateko dėl tos priežasties, jog moterys, kurioms jis buvo neištikimos, jį įskundė. Lageryje Zelionkė užėmė
seniūno pareigas. Nepaisant to, kad lagerio seniūnas nevengė vartoti alkoholį, jis buvo žvalus ir patikimas,
nes visuomet laikydavosi duoto žodžio. Kita vertus, Fricas Zelionkė buvo ambicingas, gudrus, suktas ir
labai klastingas vyras, kuris labiausiai pasitikėjo savo fizine jėga ir užimamu lagerio seniūno postu. Kaip ir
daugeliui kitų, lageryje aukštesnį postą išsikovojusių, Zelionkei smurtas ir žudynės kėlė pasimėgavimą, jis
organizuodavo lagerio kalinių bokso rungtynes, kuriose ir pats dalyvavo. Taip pat polinkį į smurtą liudija
mėgstamiausias jo įrankis – bizūnas, kuris padėjo Zelionkei išlaikyti statusą bei įrodyti viršenybę prieš kitus.
Vacekas Kozlovskis – šeštojo legerio bloko viršininkas, kilęs iš lenkiško pajūrio. Vaceko
Kozlovskio išmoktas amatas buvo mėsininkystė, tačiau lageryje jis įgijo budelio – mėgėjo pareigas. Nors
Vacekas nešiojo raudoną trikampį, kuris buvo politinių kalinių skiriamasis ženklas, niekas tiksliai nežinojo,
kodėl jis pateko į lagerį. Paties Vaceko manymu, jis buvo griežtas, bet teisingas, tiems, kurie jam pakluso
sakė esąs geras ir nežadantis nieko bloga. Nepaisant to, vienas labiausiai kraują stingdančių Vaceko
Kozlovsko pomėgių buvo smurtas ir žudymas, jis buvo mušeika - specialistas. Kai kurie katorgininkai net
kalbėjo, jog jis lageyje nužudė savo brolį, kalinių taip pat buvo nužudęs tikrai ne vieną dešimtį, o įprastų
kasdienių smurto išpuolių jau nebuvo galima net suskaičiuoti. Vacekas Kozlovskis buvo vidutinio ūgio,
kresnas, plačiapetis vyras. Jam buvo apie keturiasdešimt metų. Nors jaunystėje Vacekas buvo tamsiaplaukis,
dabar jo plaukai buvo ėmę žilti ir plikti. Kaip ir didelė dalis kitų lagerio gyventojų, Vacekas nevengė išgerti,
todėl turėjo užkimusi, pragertą ir prarėktą balsą, kuris šnypštė tarsi gyvatė. Tvirtos ir „pamačlyvos“
Kozlovskio rankos nesuteikė progos kaliniams atsilaikyti prieš jo dosniai dalijamus antausius. Pagalys, batas
ar bet koks kitas patogioje vietoje rastas įrankis Vacekui visuomet tapdavo puikia smurto priemone. Tai
buvo sadistiškas ir žiaurus kalinys, besinaudojantis savo padėtimi, nes dėl savo šaltakraujiško būdo sugebėjo
iškilti iš kitų kalinių. Jo žiaurumą įrodo ir tai, jog...

Pagrindinis apsakymo veikėjas yra skerdžius Lapinas. Jis gyveno nedideliame Pagirių sodžiuje. Lapinas buvo labai geros širdies ir labai malonus.
Jis turėjo žmona, kuri mirė. Vaikų su ją jis nesusilaukė – taip ir liko vienas. Jis buvo labai liūdnas, nes prarado savo vienintelį artimą žmogų. Tačiau pats jis apie mirtį tikrai dar negalvojo, nes buvo labai sveikas ir stiprus.
Lapinui buvo apie 100, o gal ir daugiau metų, nieks tiksliai nežinojo. Jis buvo visada su šypsena, nes labai mėgo juokus. O kai būdavo liūdna akimirka, jis mokėjo visus pralinksminti. Tiesa sakant jo juokus ne visi suprato.
Lapinas norėjo vesti. Bet kai surado žmoną, nemokėjo „katakizmo“, tad kunigas liepė jam mokintis. O kai piemuo paklausė, kiek yra dievų, jis pagalvojo ir atsakė, jog trys. Piemuo nusikvatojo, jog jaunesnis už senesnį daugiau žino apie Dievą.
Lapinui labai nepatiko, kai žmonės kirsdavo medžius, nes jis galvojo, jog žmogus be miško skursta. naikindami medžius žmonės negalvoja, kad atima miško žvėrelių namus ir maistą ir tuomet žvėreliai išnyksta.
Ir tai išgirdęs...

Tai knyga yra pavadinimu „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“.
Pagrindinis knygos veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis. Jis yra knygos pasakotojas. Kristoferiui patinka skaičiai, formulės, jis labai domisi matematika. Tačiau berniukas serga Aspergerio sindromu, dėl ko jis neatpažįsta melo, nesupranta juokų ir nesuvokia emocijų.
Tai knygoje siužetas vyksta apie 1998 metus. Knygoje pasakojama apie tai, kai vieną vakarą pas kaimynę ant žolės berniukas vardu Kristoferis aptinka nužudytą kaimynų šunelį, kuris yra pasmeigtas šake. Kristoferis pribėga prie šunelio, o tuo metu į lauką išbėga jo kaimynė ponia Šiers kuri pagalvoja, kad Kristoferis ir nužudė jos šunį, nes jis buvo šalia. Kristoferį policija išveža į policijos nuovadą. Pas berniuką atvyksta jo tėtis, kad parsivežti berniuką. Jis pažada policijai ir tėvui, kad nesidomės šiuo šunelio nužudymu. Mokykloje berniukas gauna užduotį parašyti kažkokią istoriją, o berniukas ir nusprendžia parašyti knygą apie būtent šį įvykį. Kristoferis ima domėtis šiuo nutikimu, nors jam tai griežtai tėvas draudžia. Jis sužino, kad jo tėtis ir ponia Šiers buvo užmezgę romaną.
Vieną popietę grįžęs namo Kristoferis ant virtuvės stalo netyčia palieka savo slaptą, nuo tėvo slėptą knygą, kurioje jis aprašo detektyvą. Šią knygą pamato berniuko tėtis, kuris supyksta ir šią knygą atima. Vėliau Kristoferis ieškodamas knygos aptinka laiškus, paslėptus tėvų spintoje, kurie buvo skirti jam iš aceit mirusios motinos. Laiškuose mama rašo apie savo gyvenimą (su ponu Šiers) ir mama...

Knygos aprašymas ir analizė

Šį mėnesį perskaičiau Juozo Grušo tragikomedija „Meilė džiazas ir velnias“. Man labai patiko ši knyga, taip pat iškart sudomino pavadinimas. Knygoje visko buvo ir meilės, ir džiazo, ir velnio. Pagrindiniai veikėjai buvo: Beatričė ( kitaip dar Beata), Andrius, Julius, Lukas. Visi paaugliai kurie augo be motinos paramos, šilumos, prieglobsčio, palaikymo, o svarbiausia be motiniškos meilės. Beatričės motina pabėgo su meilužiu, Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, o Lukas – pamestinukas. Jie grodavo „Katile“ taip vadinosi jų patalpa. Džiazas jų muzikos stilius, gyvenimo būdas. Andrius buvo grupės vadeiva. Geriausia iš jų buvo Beatričė, ji aklai mylėjo Andrių. Beatričė – nuoširdi, gera, bandanti berniukus atvesti į doros kelią. O berniukams svarbiausia gerai praleisti laika, jie groja, šoka, geria alkoholį, ir negalvoja apie gyvenimą. Jie visi mylėjo Beata. Bet aš šioje knygoje nelabai supratau jų meilės, bent jau Andriaus. Mano manymų, labiausiai ir stipriausiai mylėjo Lukas, nors jis ir žinojo kad Beatričė jo nemyli, jis bandė priprasti prie minties, kad...

Knygos pavadinimas yra Sutikti eidą, autorė Ilona Ežerinytė.
Pagrindinė veikėja yra Algė. Mergina, kuri neturi daug draugų, nėra labai graži. Iš šono ji yra labai keista, nes mėgsta fantazuoti ir matant įvairius įvykius nuspėti kas bus vėliau. Merginai nerūpėjo būti gražia. Ji nenešiojo kažkokių tai papuošalų, apyrankių ir panašiai. Močiutė dėl to šiek tiek pykdavo ant Algės. Močiutė sakė, kad visos merginos turi norėti būti gražios ir rūpintis savo išvaizda. Algei taip pat nesiseka su vaikinais, nes ji yra kitokia, nei visos merginos. Algė gilinasi į sapnus, pasakoja apie fantazijas, o tai vaikinams atrodo per daug keista ir neįdomu. Algė savimi taip pat labai nesidžiaugia, nes galvoja, kad jos tėvai norėjo kitokios dukros.
Kita gan svarbi veikėja yra Dalia. Moteris, kurią Algė sutiks kavinėje. Daliai taip pat patinka fantazijos, dėl ko, Algė su Dalia labai susibendraus.
Vaikinas vardu Elnis. Jaunas, draugiškas, mėgstantis bendrauti vaikinas.
Algė mėgsta po pamokų eiti į netoli esančią kavinę, kur ji gali atsipūsti, atsipalaiduoti ir stebėti viską, kas vyksta už lango. Kažkam supainiojus numerį, Algė gauna žinutę, jos klausia, ką nešis pas draugę į gimtadienį. Algė supranta, kad žinutę parašė ne jai, tačiau vis tiek atrašo juokais „gabalėlį dangaus“. Žinutes rašantis žmogus susibendrauja su Alge. Vėliau pasirodo, kad tai yra vaikinas vardu Elnis, septyniolikmetis. Elnis norėjo Algę pamatyti gyvai, tad pasiūlė jai susitikti. Algei buvo nedrąsu, bet ji džiaugėsi tokiu pasiūlymu. Algė visada mėgo fantazijas ir įvairovę, tad ji pasimatymą sugalvojo kitokį. Sutarė abu tam tikru metu ateiti į geležinkelio stotį ir jiems bendrauti bus lemta, jeigu minioje vienas kitą jie atpažins. Algė pradėjo dažytis, jaudinosi. Stotyje Algė matė daug panašaus amžiaus vaikinų, tačiau nei vienas jai neatrodė, kad būtų Elnis. Vėliau Algė neteko žado, pamačius gražų, smulkų vaikiną. Ji jau galvojo, kad tai Elnis, tačiau vaikinas nuėjo ir pakalbino kitą merginą. Algei buvo labai...