Išplėstinė darbo paieška

Puslapis 1 - 13, iš 126 darbų
Lietuvos raudonoji knyga
Lietuvos raudonoji knyga
9.0   (3 atsiliepimai)
Lietuvos raudonoji knyga

Skaidrės apie Lietuvos raudonąją knygą.

Ieva Simonaitytė - Aukštųjų Šimonių likimas [knyga]
Ieva Simonaitytė - Aukštųjų Šimonių likimas [knyga]
10   (1 atsiliepimai)
Ieva Simonaitytė - Aukštųjų Šimonių likimas [knyga]

valstybinę literatūros premiją ir
į lietuvių literatūrą iš karto
atėjo kaip brandi rašytoja.
"Aukštujų Šimonių likimas" -
tai kronikinio pobūdžio
veikalas, Šimonių šeimos
vaizdais atskleidžiąs visos
Mažosios Lietuvos tragišką
likimą. Romano veiksmas
apima platų laikotarpį - XVIIIa.
pradžią - XIXa. pabaigą.
Kūrinys sudarytas iš kelių
savarankiškų fragmentų,
kuriuos į vienumą jungia
Šimonių šeimos likimas. Per
šeimos likimą atsiskleidžia ir
Mažosios Lietuvos likimas:
lietuvių susidūrimas su
germanizacijos politika,
vokiečių pastangos išnaikinti
lietuvybę, svetimos kultūros
veržimasis į valstiečių
gyvenimą.
AUKŠTUJAI ŠIANDIEN
Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienio dūmas.
Maironis
Jeigu prisikeltų šiandien iš
kapų vienas kitas senelis, kuris
gimęs augęs Aukštujuose, ar jis
beatsisektų tenai? Kaži. Nors
Aukštujai ir visai ne miestas, o
tiktai paprastas kaimas, vis
dėlto jis nebe tas pats kaip
kitados. Manding, jau niekas ir
nebesako dabar “Aukštujai”,
kaip kitąkart. Užaugusi antroji,
trečioji karta seniai jau užmiršo
tėvų, protėvių papratimus,
išdalino Aukštujų šilus,
ganyklas ir pavadino kaimą
kitaip.
Šiandien ant Aukštujų kalno
stovi bažnyčia, maža, bet daili
ir jauki bažnytėlė. Statyta dar
nelabai seniai. Įeini į ją, ir,
rodos, kvepia čia dar visa kas
šviežumu. Rasi ir dėl to ji tokia
jauki, kad neturi dar jokios
vadinamosios istorijos; kad
patys matėme, kaip jos
kampinis akmuo statytas —
ten, ant Aukštujų kalno, ant
lekiančiosios smilties; kaip jos
mūrai kilo aukštyn ir aukštyn,
kaip išaugo jos bokštas virš
pušų galvų su kryžiumi, kuris
“rodo kelią danguna”, kaip
sakydavo kunigas.
Rasi ir dėl to ji žmonėms
tokia maloni, kad patys
rūpinosi jos statyba; patys
ranką pridėjo, vargo, akmenų
priritino; arba: posėdžiavo,
tarėsi, ginčijosi, paskui vėl
sutiko. O juk patys sodino ir
lapuočių medelių aplink ją. Jų,
deja, daug nudžiūvo, palikdami
vietą pušaitėms ir eglėms,
kurios, rodos, nė nemano
trauktis, nes juk jų čia tėviškė.
Bet ištvermingesnieji, —
keletas klevų, — pakėlė drąsią
kovą su smiltim ir saulės
kaitra, ir šiandien jie puošia
Aukštujų kalną. Jie yra lyg
simbolis, kad tik kovojant
tegalima išsilaikyti.
Aukštujų bažnyčioje beveik
dar nesimato mergaičių su
kepuraitėmis, bet tik su
dailiomis baltomis ir margomis
skepetėlėmis. Daug čia matyti
juodų skepetų, — ar tai
šilkinių, su kutais, — tokiomis
puošiasi turtingosios apylinkės
ūkininkės, — ar tai paprastų
vilnonių, kurias nešioja
mamužės senolės, išimtininkės,
ištikimiausios bažnyčios
lankytojos. Jos visada sėdi
pirmuosiuose dešinės pusės
suoluose, po koru. Niekada jos
nesižvalgo aplinkui, o lenkia
galvą prieš altorių. Jos yra
pamaldingiausios bažnyčioje
dūšios.
Ir aš nesižvalgau... tik šios
senolės sėdi man prieš akis,
taigi matau jas. O ir negaliu
akių atkreipti:...

Balys Sruoga – Dievų miškas [knyga]
Balys Sruoga – Dievų miškas [knyga]
9.6   (2 atsiliepimai)
Balys Sruoga – Dievų miškas [knyga]

CHICAGO, ILL.,1957 M.
Sruogos — mirties, šiemet Lietuvoje išleista 6 tomai jo rinktinių ”Raštų“.
vaizduoja vokiečių koncentracinį lagerį, savo grožinės literatūros kūriniuose
retai tenaudota proza.
Svarbiausios biografijos datos ir pasiekusios mus paskutinių jo gyvenimo
metų žinių nuotrupos čia pateikiamos daugiausia paties Sruogos žodžiais
iš „Raštų“ ir koncentraciniame lageryje rašytų laiškų.
1945 m. Balys Sruoga pateikė Vilniaus Universitetui šitokią auto
biografiją:
„Gimiau 1896-II-2 valstiečių šeimoje Baibokų kaime (Biržų apsk.,
Vabalninkų valsč.), 1914m. baigiau Panevėžio Realinę Mokyklą ir tais pat
metais įstojau į Leningrado (tuomet: Petrogrado) Girių Institutą. 1915
m. perėjau į Leningrado (tuomet: Petrogrado) Universiteto Istorijos
Filologijos fakultetą. 1916 m. persikėliau į Maskvos Universiteto tą pat
fakultetą, kur mokiausi iki 1918 m. pavasario. 1921 m. įstojau į Ludwig
— Maximilians Universitetą Miunchene, kur išėjęs slavų filologijos kursą,
išlaikęs atitinkamus egzaminus ir apgynęs disertaciją, 1924 m. įsigijau
filosofijos daktaro mokslo laipsnį. 1924 m. rudenį Kauno universitete
apgynęs habilitacijos darbą įsigijau privatdocento teises ir buvau pakviestas
eiti docento pareigas. Vėliau Kauno universiteto Humanitarinių mokslų
fakultetas išrinko docentu, vėliau — ekstraordinariniu profesoriumi. 1940-
I-1 buvau tuo pačiu titulu tom pačiom pareigom eiti perkeltas į Vilniaus
universitetą, — ir čia dėsčiau rusų literatūros istoriją bei visuomeninę
teatro istoriją. 1943-III-16 suėmė mane Gestapo ir išvežė į Stutthofo
Koncentracijos lagerį, iš kurio grįžęs 1945-V-13 vėl pradėjau eiti buvusias
pareigas Vilniaus Valstybiniame Universitete. Jokiom politinėm partijom bei
organizacijom niekuomet nepriklausiau, jokioje kariuomenėje niekuomet
nebuvau1. Literatūros kūrybinį darbą pradėjau dar tebebūdamas Realinėje
Mokykloje, spausdintis pradėjau 1912 m.“.2
Balys Sruoga buvo vokiečių suimtas ryšium su 1943 m. paskelbtąja
mobilizacija Lietuvoje, — kaip lietuvių tautos įkaitas. Jis tą baisią teisybę
žinojo, ir štai kaip jis į ją reagavo laiške, rašytame iš Stutthofo 1945 m.
sausio 23 d.:
”Esu įkaitas už mūsų tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man
gyvenimą čia. Juk tai didelė garbė būti auka dėl savo Tautos! Kaip tik čionai
išmokau branginti mūsų Tautos tūkstančių metų kultūros didybę. Mūsų
1 1919 m. B. S. nebuvo paimtas į Lietuvos kariuomenę, kad galėtų dirbti
spaudos darbą: nuo 1919 m. iki 1921 m. lapkričio mėn. dirbo Spaudos Biure
ir buvo...

Ignas Šeinius - Kuprelis [knyga]
Ignas Šeinius - Kuprelis [knyga]
10   (1 atsiliepimai)
Ignas Šeinius - Kuprelis [knyga]

Ignas Šeinius.
Kuprelis.
Jau, rodos, niekas man nekliudys.
*LULRVW\OLRVUDPLRVVWRYL.ODXVRVWLNNDLSåRO¡LUMDYDLDSOLQNXLDXJD
%O\NVWHU¡Vå\EWHU¡VPLQWLVLUY¡OLãQ\NVWD6XJDXWLQH³VWHQJLX5DPXãLDQGLHQYLVXU
$QDSXVGXUÐVNXEÌVåLQJVQLDL²PDQHNDVDWHLQD
Tegul sau.
²HLQDW¡YDV6XVWRM
Vã\SVRV
²äLQDL,JQDV¡ONRWDY
VSUDã\VLX"
²âLDQGLHQQLHNRQHJDOLX³VS¡WL3DVDN\N
²3LUPDLSULåDG¡N
— Ne, taip bijau.
²1¡UNRELMRWL'DUEDVEXVQHGLGHOLV
²GRPXNMLVVXJDOYRMR"
— Na, vis tasia.
²*HUDL²XåG¡MRPDQUDQNDQWSHWLHV²1XHLNPDQRYLHWRMPDOÌQDQ
1XHLþLDXSDWVEHWãLDQGLHQWXULXQXYDåLXRWLPXJ¡QUHLNLDâLUP³SDUGXRWL
².XSUHOLVYLHQDVMRNLXEÌGXQHPDOV²SDVWHE¡MRW¡YDVNDGPDQRYHLGDVQLDXN¡VL
²6DN¡.DLWLNSDPDW\VLNDGVSDUQDLVXNDVLWXRMDXLUHLN´-DXVXNDVL².XSUHOLVSUDG¡MR
malti.
$ãJDOYRMX%ÌWHQWãLDQGLHQWRNLGLHQPDOÌQHWDUSPLOWд
7¡YDVWXUEÌWVS¡MRPDQRPLQW³
²7XPDQDL NDG MLV ODLN\V WDYH YLV ODLN SULH SLNOLDXV" -DP VPDJX EXV VX WDYLP
SDVLãQHN¡WL-XNåLQDLNDGMLVWDYHP¡JVWD"
²%HWDããLDQGLHQJDOYRMDXDSLHNLWGDUE
² 1HVLVXNLQ¡N«*UÌGÐ QHGDXJ QXYHåLDX 9¡MDV PDW\W EXV JHUDV VSXVWHUVLW LU
QHSDPDW\VLNDLSVXPDOVLW«,UWDXEXVJHULDX6HQXVSDå³VWDPXVSDPDW\VL-DXSHQNWDGLHQD
NDL SDUYDåLDYDL R GDU QLHNXU QHEXYDL Lã¡M
V 6YHþLDV HVL QHWXUL NR QDPLH XåVLGDU
V V¡G¡WL
'DEDUGLHQRVWRNLRVJUDåLRV
3DG¡M
V SOXQNVQ åYLOJWHU¡MDX ODQJDQ 'LHQD DWURG¡ WLNUDL QXRVWDEL 2UDV VNDLGUXV
PHGåLDLQDXMXåDOXPXåYDJD,USURODQJEXYRMDXþLDPDNDLSSDYDVDULRVXODRUXVXQNLDV
— Eisiu! — atsistojau.
7¡YDVSDWHQNLQWDVLã¡MRNLQN\WLV
II
Man gaila Širmio. Mes beveik drauge augom.
.RNLRV GY\OLNRV M³ GYHLJ³ SUDWLQDX MRGLQ¡WL 'DU LU GDEDU WXULX SLUPR SUDWLPR å\P
NDNWRMHâLUPLVPDWRPDLDLãNLDLEXYRQXVLVWDW
VåPRJDXVMXQJRQHQHãWLWRG¡OSUDWLQLPDV¡MR
QHSDSUDVWDL SDPDåX 1XPHW
V PDQH YLHQRN YLVXRPHW VXVWRGDYR LU SDOHQN
V JDOY O\J
LURQLQJDLåLÌU¡GDYRNDLSY\NRPDQRDWVLVWRMLPDV
3UDWLQLPRNRYDYLHQRLUNLWRXåVLVS\ULPDVSDGDU¡PXVJHUDLVGUDXJDLV
6XJU³åXVPDQSDYDVDULDLVQDPRQLãPRN\NORVMLVåYHQJGDYRLãGåLDXJVPR
âLUPLV P¡JGDYR GDO\YDXWL DUNOLÐ OHQNW\Q¡VH -RWL WXRPHW MXR EÌGDYR QHSDSUDVWDV
VPDJXPDV -DXþLDX WLHVLRJ NDG MLV WXU¡MR WRN³ SDW QRU NDLS LU Dã ODLP¡WL /DLP¡GDYRP
åLQRPD9LVXRPHW1XVLPLQ
 NRQNXUHQWDL VRGåLDXV YDLNLQDL JXRVGDYR VDYH äDLEDV R QH
DUNO\V'DO\YDXMDQWMDPOHQNW\Q¡VHJHURQHJDOLEÌWL´
%HW âLUPLV P¡JR LU JHUDL SDYDOJ\WL 0¡JLDPLDXVLDV MR YDOJLV EXYR åDOLXRMDQþLRV
DYLåRV -HL LU NDåLQ NDLS SULULãWXP M³ NXU SLHYRMH EHW MHL WLN NRNLR NLORPHWUR DUWXPRM \UD
DYLåRVQLHNDVQHJHOE¡V
âLUP³P¡JRPQHWLNPHVYLVLQDPLHEHWLUPÌVÐãXYD0XU]D0XU]DVDXJRGDYRâLUP³
JDQ\NORMH7DLSSDWMDPLUDYLåRVHEHVLJDQDQW%ÌGDYRDWHLQDNDVLUVDNR
²(LNLWLãYDU\NLWVDYRDUNO³LãPÌVÐDYLåÐ0XU]DNDLSSDVLXW
VQLHNRQHSULOHLGåLD
0XU]RV MDXNHOLQWLPHWDL Q¡UDâLUPLVSDVHQR DS\UDPELVSDVLGDU¡%HW W¡YDVYLV GDU
QHQRU¡MRMRSDUGXRWL1RUVãLDLSLUP¡JRNHLVWLDUNOLXV7LNDQWUDGLHQ³EHDULDQWâLUPLVDWVLJXO¡
YDJRMH,ãQXRYDUJLR,UQHQRU¡MRNHOWLV
0HVVXSUDWRPNDGGDEDUMDXWHNVâLUPLXLLãYDåLXRWLSDVNXWLQ³NDUWPXJ¡Q%HWYDNDU
LUXåYDNDUW¡YDVGDUW\O¡MR0DW\WJDOYRMRLUVYDUVW¡
²5XGHQ³DUNOLDLSLJHVQL'DEDULUSDUGXRWOHQJYLDX²VDNRW¡YDVV¡VGDPDVYHåLPDQ
LULPGDPDVYDGHOHV7LHDUJXPHQWDLLUQXO¡P¡
âLUPLVLã¡MRLãNLHPRO¡WDLWDU\WXPQXMDXVGDPDVN$ãLUPRWLQDLãO\G¡MRPHM³DNLPLV
0DQSUDE¡JRYLHQD MXRVWDGDXJDWVLPLQLPÐDSLHâLUP³DSLHPÌVÐGDO\YDYLP OHQNW\Q¡VH LU
DSLHWDLNDLSMLVNDUWJ\Q¡0XU]QXRNLWÐãXQÐ
0DQRÌSRVXGUDLN\WDQXRWDLNDGDU ODELDXVXVLGUDLN¡ -DXþLDXNDGãLDQGLHQ UDã\WLYLV
YLHQD QHJDO¡þLDX ,OJ ODLN YDLGHQWXY¡V DXJLQWL YDL]GDL QXEOXNR DWLWROR -XRV QXEOXNLQR
UDLãNLQHDWLWROLQDPDWLNURY¡
III
(LGDPDV J¡ULDX SDYDVDU³ YLVX NYDSX -DXþLDX NDG MR HWHULQJD RUH YLUSDQWL HQHUJLMD
persunkia ir gaivina mane.
3ODWXV VRGåLDXV GDQJXV DXNãWX WLN ³åLÌULPX VNOLDXWX YLOLRMD JDOY DXNãþLDX SDNHOWL
3DWVSDNLOWXPMHL³PDQ\WXP1RUVLPDSODþLDLLUWROLSDPDW\WL
7DL ãHQ WDL WHQ UDLåR GDQJDXV P¡O\Q
 GLGHOLDLV YLQJLDLV JDQGUDL 3ODXNR URGRV
6SDUQDLVQHPRVXRMD$XNãþLDX MÐPDW\W WDUSEDOWÐ LãGULNXVLÐGHEHV¡OLÐNHOHWDV MXRGÐ WDãNÐ
6WRYLWLHWDãNDLNDLS³VHJWL1HLQHVXNUXWD
äHPLDX WLHV VRGåLXP QDUVWRV åDLEX VNUDLGR NUHJåG¡V *DXGR YDLNR QHPDWRPDV
PXVHV-DXUHJLVåHP¡QNDLSDNPHQLXNDVQXSXOVWDLåLÌU¡NMDXQHWNXUSDGDQJ¡QQXãRY¡
%LW¡VWLN]LPELDWLN]LPELDSLHYRMH*¡OLÐJDUGÐNYDSGUDLNR
3UDGåLRV ELUåHOLR QHGUVXV Y¡MDV SXUHQD PHGåLÐ YLUãÌQHV YLOQLXRMD LãSODXN¡MXVLDV
UXJLÐGLUYDV%¡JDE¡JDEDQJRPLVYDUSRVSHU ODXNXV ²VLVY\UXRV UHJLVYLVDGLUYD LUDXNãW\Q
pakils.
âWDLMDXQHWROLLUPDOÌQDV-LVVWRYLSDVLVWLHE
VDQWDSYDODLQRO\JSLOLDNDOQLVNDOQLXNR
DWRNLDLQXR*HUY¡UDþLRGYDUR
,ã YLHQRV MR SXV¡V W
VLDVL ³ SDNDOQ
 UXJLÐ ODXNDL ,ã NLWRV åDOLXRMD DYLåRV PLHåLDL
åLUQLDLLUEDOWXRMDJULNLDL7HQWROLDXNUÌPHOLDLVHLO¡VHVXDXJ
EXOELHQLDLPDW\WLV8åMгSDEDO³
GLUYRQDVOLQDLVQXV¡WDV
² YDNDUXV Xå YDVDURMDXV ODXNR RãLD WDPVLRPLV YLUãÌQ¡PLV VHQLDL SDVHQ
V EHUå\QDV
5RGRV NLHQR VHQRY¡V SULPLQLPXL SDOLNWDV -R SDNUDãW\MH PDUJXRMD NDLS VNUDLG GUXJLDL
PHUJDLW¡VLUEHUQLXNDL9LHQLUHQNDJ¡OHVNLWLNåDLGåLDJDLQLRMDV%HUå\QRJLOXPRMHJHJXW¡
kukuoja.
3LHWXRVH WDUS NUÌPÐ SLHYÐ WDUS VWDþLÐ NUDQWÐ VURYHQD XSHOLV äYLOJD VDXO¡V
spinduliuose.
²U\WXVSUR-XRGDONVQ\QNXUQHVLOLDXGDPLNUDQNLDMXRGYDUQLDLVXVDYRSDXNãþLRNDLV
VW\ULPÌVÐ QXSO\ãXVLDLV VWRJDLV LU LãNU\SXVLDLV NDPLQDLV VRGåLXV5RGRV MLV YLHQDV WDUS WR
ãDXQDXV åDOLXPR QXVNXUG
V YLHQDV 'LHYR DSOHLVWDV 7LN JHUDL GDU NDG M³ NLHN VXORSR
PDåXþLDLPHQNLVRGHOLDLLUNHOHWDVGLGHOLÐOLHSÐLUNOHYÐ
1HWROLQXRþLD³åLHPLXVWDUSWLUãWÐVRGÐWDUSLãQDãLÐPHGåLÐEDOWXRMDGLGHOL6DUJDXWR
UÌPDL 1XR MÐ å¡UL QH YLHQDV *HUY¡UDWLV YLVD DS\OLQN¡ 9DåLXRMDQW QXR...

Kaip mūsų senoliai gynė savo kalbą ir knygą
Kaip mūsų senoliai gynė savo kalbą ir knygą
10   (1 atsiliepimai)
Kaip mūsų senoliai gynė savo kalbą ir knygą

Ar esame kada nors susimąstę, kodėl mes turime savo Tėvynę, papročius, kalbą ir knygą? Ar žinome, kaip sunkiai mūsų senoliai kovojo už visą, ką dabar mes turime? Jei mūsų senoliai nebūtų kovoję, kažin ar dabar turėtume savo papročius, savo kalbą ir knygą, o gal, neturėtume net savo mažyčio žemės lopinėlio, kurį galėtume vadinti gimtąja žeme, Gimtine, Tėvyne, Tėviškėle.
Uždraudus spaudą, keturiasdešimt metų (1864 –1904) lietuviškos knygos, vėliau ir laikraščiai buvo spausdinami Prūsijoje bei slapta gabenami į Lietuvą. Knygų spausdinimu ir platinimu labai rūpinosi šviesus ir didžiai protingas žemaitis – vyskupas Motiejus Valančius, vėliau – J. Tumas-Vaižgantas, P. Vileišis, daugelis kitų Lietuvos šviesuolių. Nešė knygas į Lietuvą paprasti pasišventę žmonės – knygnešiai.
O koks buvo sunkus knygnešių kelias. Knygnešių ryšuliai būdavo labai dideli, sverdavo iki 32 kilogramų ir daugiau, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo ant nugaros panešti. Eidami į Mažąją Lietuvą, knygnešiai, pasienyje apsistoję pas prieglobstį davusius valstiečius, tardavosi ir dėl pagalbos spaudai per sieną pernešti. Susitikimo vieta paprastai būdavo to pasienio...

Juozas Grušas - Meilė, džiazas ir velnias [knyga]
Juozas Grušas - Meilė, džiazas ir velnias [knyga]
9.8   (3 atsiliepimai)
Juozas Grušas - Meilė, džiazas ir velnias [knyga]

2002 M.
MEILĖ, DŽIAZAS IR VELNIAS
BARBORA RADVILAITĖ
Pjesės
MEILĖ, DŽIAZAS IR
VELNIAS
Tragiška komedija
Veikėjai
ANDRIUS
JULIUS
LUKAS
BEATRIČĖ (Beta)
ANDRIAUS TĖVAS
JULIAUS TĖVAS
DIREKTORIAUS PAVADUOTOJA
ZINA
PSICHIATRINĖS LIGONINĖS GYDYTOJAS
KALBĖTOJAS BEPROTIS (Milžinas sanitaras)
PIRMAS
ANTRAS
TREČIAS
CHULIGANAS SUDAUŽYTU VEIDU
VAIKAS
JAUNIMAS
PIRMAS VEIKSMAS
Patalpa, kurios paskirtį sunku iš karto nustatyti. Tai kažkoks pusapvalis
kambarys, kurio sienos kreivai sudėstytos iš trikampių, kvadratų. Pora trikampių
perlūžę. Bet šviesu, ryškios spalvos. Išpiešti muzikos instrumentai
Andrius, Lukas, Julius ir Beatričė groja. Jaunimas šoka tvistą
ANDRIUS (nustojęs groti). Nemokate šokti, šunsnukiai!
PIRMAS VAIKINAS. Mes ne šunsnukiai!
ANTRAS VAIKINAS. Valdyk liežuvį! Tamsta!
ANDRIUS. Beta! Parodyk tiems šunsnosiams, kaip šokti tvistą.
Beatričė pažiūri į Andrių ir staiga ima skambinti Mocarto sonatą. Jaunimas
nustebęs suklūsta
Beta! Šok! (Griežtai) Beta!
BEATRIČĖ (pakyla nuo pianino). Trenkite!
Andrius, Julius ir Lukas groja. Beatričė šoka.
Šoka gerai, su dideliu temperamentu
PIRMAS VAIKINAS. Bravo! Bravo, mergaičiuke!
ANTRAS VAIKINAS. Leiskite man pašokti su ta pasiutėle.
PIRMA MERGINA. Yra čia ko!..
ANDRIUS (meta gitarą). Kad tave perkūnas trenktų! Beta! Tu — velnio vaikas!
Tu — kekšė! Tu — kekšė! Kekšių princesė! Žvaigždė būsi! (Pakelia Beatričę ant
rankų, bučiuoja jai kojas)
BEATRIČĖ. Andriau! Andriau!..
ANDRIUS. Kai tu taip šoki — pasiutimas! Gyvent negaliu!.. (Nori išsinešti
Beatričę)
BEATRIČĖ (piktai). Andriau! Paleisk! Paleisk!
Lukas prišokęs išplėšia iš Andriaus Beatričę
ANDRIUS. Pinkvarta!
LUKAS. Kiaulė! (Paleidęs Beatričę, puola Andrių)
ANDRIUS. Benkartas!
LUKAS. Pakartok!!
ANDRIUS. Štai kaip!!
Andrius trenkia Lukui į veidą, Lukas duoda atgal.
Prasideda muštynės
JULIUS. Beatriče, toliau, toliau nuo čia... Mes tą niekšą... (Taip pat puola
Andrių)
PIRMAS VAIKINAS (šaukia). Proto netekote! Piemenys!
PIRMA MERGINA. Susimušė! Susimušė!
ANTRAS VAIKINAS. Ne, draugai! Taip neišeina!
TREČIAS VAIKINAS. Atėjome pasišokti! Kaip pas žmones...
Vaikinai išskiria Andrių, Julių ir Luką
ANDRIUS (šluostydamasis veidą). Pinkvarta! Benkartas!
ANTROJI MERGINA. Kodėl jis jį vadina ir taip, ir kitaip?
PIRMAS VAIKINAS. Na, užtenka! Susitaikykite, vyrai!
TREČIAS VAIKINAS. Argi galima kas minutę imti ir siautėti?! Nei iš šio, nei iš
to pradėti visuotinį... sukrėtimą! Mergina — tai mergina...
ANTRAS VAIKINAS. Pagrokite dar. Geriau pagrokite...
ANDRIUS. Gal pasamdėte?! Prašau išeiti! Girdite?! Išeikite!!
LUKAS. Nereikia maišytis ne į savo reikalus.
PIRMA MERGINA. Eime iš čia.
TREČIAS VAIKINAS. Ateisim, kai truputį prasiblaivys... atmosfera.
Jaunimas išeina
JULIUS. Baltapūkiai... žąsinai.
ANDRIUS (Lukui). Susitarėme nepavyduliauti? Susitarėme ar ne?
LUKAS. Susitarėme.
ANDRIUS. Na, ir tvarka.
JULIUS. Bet tu liaukis, Andriau.
ANDRIUS. Ką?
JULIUS....

Šatrijos Ragana – Sename dvare [knyga]
Šatrijos Ragana – Sename dvare [knyga]
10   (2 atsiliepimai)
Šatrijos Ragana – Sename dvare [knyga]

1928 M.
(Marija Pečkauskaitė)
SENAME DVARE
Apysaka
1928 m.
Alles Vergängliche ist nur ein Gleichnis.
Goethe.
Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į
mane pro langą...
Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin
mano! ar ne tavo rankos — baltos, meilios, kvapios ir švelnutės — taip mane
meilingai glamonėja?
Ar ne tavo tai rankelės brangios?
Ašaroms apsirasojo žiedas...
O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną
aukso sapną.
_______________
Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne
aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu,
pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir
liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis, miegūstas tvenkinys
pa-slaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir
įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas.
Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą — ištikimus
savo draugus — ir šnibžda jiedviem kažkokias nepabaigiamas pasakas,
kažkokias bylas slėpiningas, ilgias, amžinas godas. O tuodu klauso — tylūs ir
susimąstę.
Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirejų žydinčių krūmų
uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys,
matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį,
kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kanakados radova tą kampelį
su mamate. Mamatė išpiovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė:
— Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia. O kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien
geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę.
Šį pavasarį dažnai sėdžiu gluosnio fotelyje, nes ruošiu dovanėlę mamatės
vardinėms. Žiemą pramokau išsiuvinėti ir užsigeidžiau pirmąjį savo darbo vaisių
jai paaukoti. Už savo pinigus nupirkau reikiamos medžiagos, ir štai, pasislėpus
fotelyje, kad mamatė nepamatytų, siuvu staltiesėlę spintelei pas jos lovą.
Pasirinkau šią dovaną, ne kitokią, giliai viską apgalvojusi. Vakare, mąsčiau,
kai mamatė, paskaičius, norės užgesinti žvakę, jos paskutinis žvilgesys puls
ant mano staltiesėlės ir ji užmigs, apie mane mąstydama... O rytą pirmutinis
daiktas, jos žiūrimas, yra laikrodis ant spintelės... Ir čia vėl turės mane atsiminti.
Viršum mano galvos gieda ir čiulba paukšteliai;...

Justinas Marcinkevičius – Eilėraščiai [knyga]
Justinas Marcinkevičius – Eilėraščiai [knyga]
9.6   (3 atsiliepimai)
Justinas Marcinkevičius – Eilėraščiai [knyga]

Justinas Marcinkevičius, Carmina minora, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 77.
krūmo. Virpa raudonos lapų liepsnelės. Ruduo.
Dar nėra pašaukimo. Vis dar nėra tikrumo,
kad, sudavus lazda į uolą, ištrykš gyvybingas vanduo.
Reikia tikėti. Reikia labai tikėti,
kad, ranką iškėlus, iš dangaus imtų krist mana.
Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti –
savo gyvenimu, meile, širdim ir daina.
Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas
atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu.
Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas, didžiausias
mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.
Štai ir dabar, prie liepsnojančio krūmo sustojęs,
supratau netikėtai, jog viskas yra liepsna.
Tad ištiesiau ranką. Ir stebuklas pasikartojo:
ėmė krist pirmas sniegas. Baltas, švarus kaip mana.
1966
Justinas Marcinkevičius, Poezija, t. 1, Vilnius: Vaga, 2000, p. 241.
TRUMPAS TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS
Kvapą užgniaužiantis
ilgas kritimas į sielos
bedugnę: viskas su manimi
ir manyje, mano meile.
Neišsinešu nieko, nieko
nepasisavinu, nes
gyvent –
tai nereiškia: turėti.
Ateini,
kad paliestų
gyvybės viršūnė,
kad, ranką ištiesęs,
parodytum: ten,
ir kad mes
tavo gestą
suprastumėm: meilė.
Kito dievo nėra.
Jis nestato šventyklų.
Jis leidžia išduoti
save, o nuskriaustas,
verkia tavo artimo
ašarom:
čia ir visur
– atleisk!
1981
Justinas Marcinkevičius, Poezija, t. 2, Vilnius: Vaga, 2000.
AMŽIAUS PABAIGA, V
Apkabink mane, kad būčiau gyvas,
lūpomis išnešk iš tos tamsos,
kur dvasia, netekusi drąsos,
suka pustuštes vienatvės
girnas, atsiskyrusi ir atskirta.
Nepažinęs, bet ir nepažintas,
pačiame gamtos viduryje –
mąstymas: vienintelis žibintas,
vis dažniau užgęstantis, deja,
beprotybių skersvėjuos – o, amžiau!
Būsena, kai pats save ryji. Kai
bejėgiškai rankas nuleidi,
pamėginęs apkabinti jį – šitą
savo amžių daugiaveidį:
staugiantį Apokalipsės žvėrį.
O, kaip auga vėliavos – ir kaip
jų šešėlyje žmogus mažėja!
Dirvonuoja apleisti laukai:
širdys, neapykantos prižėlę,
protai, baimės paukščių nutupėti.
Vakarėjantis dienų medus. Gal
net praregėjimas vėlyvas.
Laimė, jeigu spėjai atsidust:
apkabink mane, kad būčiau gyvas,
lūpomis išnešk iš tos tamsos.
1984
ANAPUS NEMUNO
Už Nemuno loja šunes, už
Nemuno saulė leidžias,
o žmonės girgždina šulinius
ir taikią ramybę skleidžia.
Ir vaikšto po vakaro tylą
rimtai, susikaupę, nešnekūs,
tarytum eitų per tiltą
tarp anapus ir šiapus.
Laimingi visi, girdėję,
šią mūsų tylą iškalbią,
priėmę šią valandėlę
už visumą – aukštą ir talpią.
Už Nemuno loja šunes,
už Nemuno saulė leidžias, o
žmonės girgždina šulinius ir
taikią ramybę skleidžia,
giedodami būtį kaip himną,
kaip amžiną, ilgą tiltą,
kaip trumpą apsireiškimą,
kaip visišką vakaro tylą.
1966
***
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros...

Antanas Škėma – Balta drobulė [knyga]
Antanas Škėma – Balta drobulė [knyga]
9.8   (2 atsiliepimai)
Antanas Škėma – Balta drobulė [knyga]

NDOE¡GDPDVEHWJLHGRMRMLV
JUDåLDL
,ãåPRQLÐSDVDNRMLPÐ
²YDGDV
%07%URDGZD\OLQH(NVSUHVDVVXVWRMD$QWDQDV*DUãYDLãHLQD³SHURQâHãLRVLNL
NHWXULÐ SR SLHW -LV åLQJVQLXRMD DS\WXãþLX SHURQX 'YL QHJU¡V åDOLRP VXNQLRP VWHEL
LãHLQDQþLXV *DUãYD XåWUDXNLD ãNRWLãNÐ PDUãNLQLÐ ]LSHU³ âOD UDQNÐ LU NRMÐ SLUãWDL QRUV
UXJSLÌþLR P¡QXR 1HZ <RUNH -LV OLSD ODLSWDLV DXNãW\Q %OL]JD LãEOL]JLQWL PRNDVLQDL $QW
GHãLQLR PDåRMR SLUãWR ² DXNVLQLV åLHGDV PRWLQRV GRYDQD VHQHO¡V SULVLPLQLPDV äLHGH
išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai. Šviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie
PRWHUVNRMÐ*DODãPLUVLXJHUELDPRMLSRQLDMHLåÌVLX²SDVNXWLQLHMLPDQRåRGåLDLEXV²Dã
MXVP\OLXDWOHLVNLWHXåGUVDãP\OLXWDYH
*DUãYDHLQDSRåHPLQLXNRULGRULXPL²WMJDWY
9LWULQRVHVWRYLPDQHNHQDL.RG¡O
QH³UHQJLD SDQRSWLNXPÐ ãLWRNLRVH YLWULQRVH" 6DN\VLP YDãNLQLV 1DSROHRQDV U\PR XåNLã
V
UDQNXåDWODSRRãDOLDMR²YDãNLQ¡PHUJDLW¡Lã%URQ[R6XNQLRVNDLQDWLNGYLGHãLPWNHWXUL
GROHULDL7LNWLNWLNWLNâLUGLVSHUJUHLWSODND1RULXNDGVXãLOWÐUDQNÐLUNRMÐSLUãWDL1HJHUDL
ãDOWL SULHã GDUE 0DQR NLãHQ¡MH WDEOHW¡V 7YDUNRM 'DXJHOLV JHQLMÐ VLUJR %H JODG \RX
UH
QHXURWLF.Q\JSDUDã¡/RXLV(%LVFK0'3K''XGDNWDUDLYLHQDPH'YLJXEDV/RXLV(
Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe,
2 +HQU\ :DOW :KLWPDQDV 0ROMHUDV 6WHYHQVRQDV ² QHXUDVWHQLNDL 6UDãDV ³WLNLQV
Pabaigoje: dr. L.E. Bisch ir Antanas Garšva.
,U $QWDQDV *DUãYD SDVXND GHãLQ¡Q 9¡O ODLSWDL 3HU GDXJ ODLSWÐ MLH NDUWRMDVL
6XUUHDOL]PDV åOXQJD" 7HJXO $ã SDVWDW\VLX ãYHQWRV 2QRV EDåQ\þL :DVKLQJWRQ VNYHUH
WHVLXQWD 1DSROHRQDV QRU¡M
V M SHUNHOWL ³ 3DU\åLÐ  LU ³ YLGÐ ³HLV GDLOLRV YLHQXRO¡V VX
JHOWRQRPåYDN¡PQHNDOWRVHUDQNRVH(OHQDPDW¡NDLSLã9LOQLDXVPHWDLVYLHQXROHVYHå¡
EROãHYLNDL -DV YHå¡ QXYDONLRWDPH VXQNYHåLPXN\MH WRML JDWY¡ QHO\JLDL LãJU³VWD
VXQNYHåLPXNDV NUDW¡ LU VWDþLRV YLHQXRO¡V JULXYLQ¡MR MRV QHEXYR VSRUWLQLQN¡V .DPSXRVH
VWRY¡MR VDUJ\ELQLDL LU ãDXWXYÐ EXRå¡PLV VWXPG¡ DQW MÐ YLUVWDQþLDV YLHQXROHV 9LHQDL MLH
SUDVN¡O¡NDNWLUYLHQXRO¡QHQXãOXRVW¡NUDXMRJDOMLQHWXU¡MRQRVLQ¡V
$QWDQDV *DUãYD SUR *LPEHOV NRQIHNFLMRQR VWLNOLQHV GXULV LãHLQD ³ JDWY
 -LV
SULODLNRGXULVNROSUDVPXQNDãODNXRWDPHUJLQDNUÌW\VDLãNLDLGLUEWLQ¡VãHãLDVGHãLPWVHSW\QL
centai pora. Jis jos nebematys. Elena — jis jos nebematys. Elena, aš tau padovanosiu
NDUQHROLR åLHG LU XåPLUãW WUDPYDMDXV YDJRQ 4XHHQV DLNãW¡MH (OHQD WX PDQ QXOLSG\VL
EDMRURJDOYMLQDPRNDUQL]H3\OLPRJDWY¡MH9LOQLXMH(OHQDQHQRU¡NNDGYHUNþLDX
$QWDQDV*DUãYDHLQDWULVGHãLPWNHWYLUWMD²VDYM³KRWHO³âWDLXåNDQGLQ¡XSFRFD
FRODVHQGYLþLDLVXNXPSLXVÌULXLWDOLãNLVXVDORþLDLVâWDLNUDXWXY¡6WLSUÌVEDWDLLã$QJOLMRV
ODQJXRWRV NRMLQ¡V (OHQD WDX SDGRYDQRVLX NRMLQHV 7X QHVL WYDUNLQJD WX NUHLYDL XåPDXQL
NRMLQHV VLÌO¡ QXVLVXNXVL QXPDXN MDV QXPDXN $ã SDWV XåPDXVLX QXSLUNWVLDV 6WDQJULDL
(OHQDPDQSDWLQNDNDUWRWLWDYRYDUG3UDQFÌ]LãNRYDOVRWHPSH(OHQD(OHQD(OHQD(OHQD
(OH QD D 7UXSXW¡OLV JUDXGXOLR WUXSXW¡OLV VNRQLR HVSULW 3DQJORVV EXYR
PHWDSK\VLFRWKHRORJLFRFRVPRQLJRORJLMRV SURIHVRULXV$NPHQ\V UHLNDOLQJL WYLUWRY¡PV VWDW\WL
VNHOE¡ MLV .HOLDL \UD VXVLVLHNLPR SULHPRQ¡ VNHOE¡ YLHQDV VXVLVLHNLPR PLQLVWHULV 7DYR
YDUGDV UHLNDOLQJDV WDYH SULVLPLQWL 9LVNDV LãPLQWLQJD 1RULX Y¡O EXþLXRWL WDYH ,ãPLQWLQJDL
7LN³OÌSDVWLN³OÌSDV$ãQXEU¡ãLXPDJLãNMDNUHLGD7ULVWDQRLU,]ROGRVNDUGDQWWDYRNDNOR
äHPLDX NDNOR WDY
V QHEXþLXRVLX7LN WLN WLN WLN'¡NXL'LHYXL MDX QHEHãOD UDQNÐ LU NRMÐ
pirštai. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Štai ir mano hotelis.
$QWDQDV*DUãYD³HLQDSURGXULVIRUHPSOR\HHVMLVPRVWHOLUDQNDZDWFKPDQXLVWLNOLQHMH
EÌGHO¡MHMLVLãWUDXNLDLãMXRGRVOHQWRVEDOWDNRUWHO
.RUWHO¡MH²SDYDUG¡HOHYDWRURSHUDWRU
GLHQRVYDODQGRV&DNWLãSXQþLXRMDODLNURGLVPHWDOLQ¡MHG¡åXW¡MH.HWXULRVYDODQGRVLUYLHQD
PLQXW¡ âLUGLV WLN ODLNURGLV FDNW :DWFKPHQDL YDLNãþLRMD QDNWLPLV SDVLNDELQ
 DQW SLOYÐ
ODLNURGåLXV RGLQ¡VHPDNãW\VH LU SXQþLXRMD ODLN +RWHOLR XåNDPSLXRVH ³PRQWXRWL SOLHQLQLDL
VWLHEHOLDL &DNW ² LãSXQþLXRWD /DLNURGLV O\J NHNã¡ YDLNãþLRMDQWL SHU QDPXV...

Knyga ir mes (2)
Knyga ir mes (2)
9.6   (2 atsiliepimai)
Knyga ir mes (2)

 Mano kalbėjimo tema - ,,Knyga ir mes“. Šią temą pasirinkau, galbūt todėl, kad mane labai domina ryšys tarp knygos ir žmogaus. Potemė ,, Dažnai teigiama, kad šiuolaikinis žmogus tolsta nuo literatūros. Ką apie tai manote? ‘‘ Šios problemos sprendimo būdų ieško ilgai, bet niekaip jo neranda. Aš tam turiu savo nuomonę, todėl jai išreikšti ir pasirinkau šią potemę.
Ruošdama savo monologinę kalbą labiausiai ir daugiausiai rėmiausi perskaitytomis knygomis ir tuo, ką iš ten gavau ir sužinojau. Manau, tai galima pavadinti savo asmenine patirtimi. Taip pat išklausiau kelių žmonių nuomonės , o žymiausių žmonių mičių ieškojau ,,Didžiojoje citatų knygoje,, Savo kalboje norėčiau akcentuoti kelis dalykus : savo ir kitų požiūrį į literatūrą, priežastis dėl ko jaunimas neskaito knygų ir bandysiu atskleisti svarbiausios problemos sprendimą.
Yra begalės jaunų ir protingų žmonių, kuriems literatūra knygoje – nepripažįstamas dalykas.Ir iš tiesų, šiuo metu galima daugiau žmonių pamatyti kompiuterinėje svetainėje, nei bibliotekoje, dažniau išgirsti vaiką, kalbantį apie naujai sužaistą kompiuterinį žaidimą, nei atpasakojimą dar nuo rankų šiltutės knygos. Žinoma, mūsų jaunieji dėl to nėra kalčiausi. Kaltininkai yra tie, kurie sukramtė visas pasakas, istorijas už vaikus ir sugrūdo tai į televiziją, tie kurie galbūt net...

...