Vienas tokių antikos mitų veikėjų, patyrusių didelių sunkumų ir sudėtingų problemų, yra Prometėjas. Jis vaizduojamas kaip herojus. Tai žmonių globėjas, šviesos nešėjas. Mite jis vaizduojamas kaip labai altruistiška, geranoriška, rūpestinga asmenybė. Jis buvo titanas, kuris atgaivino dykumas, žemes, paskui iš molio ir vandens nulipdė žmones. Nulipdytus žmones išmokė amatų, įvairių menų, žemdirbystės, gyvulininkystės. Titanas prijaukino žmonėms gyvulius, parodė jiems, kaip pasigaminti būtinus, kasdienius įrankius, atvėrė dangaus ir žemės paslaptis, suteikė jiems geras gyvenimo sąlygas. Be Prometėjo globos žmonės būtų pražuvę. Jie būtų sušalę, mirę iš bado, neišgyvenę dėl atšiaurių sąlygų. Prometėjo pamokyti jie išmoko dirbti žemę, auginti gyvulius, pasiūti drabužius, gaminti maistą. Jo meilė buvo tokia didelė, kad jis pasiryžo iš Dievų pavogti ugnį. Man atrodo, kad Prometėjas elgėsi kaip tikras ir mylintis kūrėjas, kuris aiškiai norėjo parodyti savo meilę. Jei būtų daugiau tokių altruistų, visuomenė būtų geresnė. Iš mito apie prometėją galime pasimokyti rūpestingumo, gerumo. Taigi, Prometėjas mite vaizduojamas kaip herojus, geradaris, rūpestingasis žmonių sergėtojas.
Tačiau yra ir kita Prometėjo paveikslo pusė. Jis vaizduojamas ne tik kaip rūpestingas kūrėjas, altruistas, viską darantis dėl kitų, bet ir kaip maištininkas, kankinys. Jo meilė žmonėms buvo labai didelė, nes jis pasiaukojo, pasiryžo maištauti ir kentėti. Jis darė viską, kad tik apsaugotų žmones ir suteiktų jiems gerą gyvenimą....

Graikų mitai – tai įvairūs Antikos laikotarpiu sukurti ir pradėti dalintis su bendruomene pasakojimai apie graikų mitologijos dievus, deivės, herojus, didvyrius bei mitologines būtybes. Būtent tokiuose graikų mitologijos pasakojimuose išryškėjo Antikos gyvenimas, jo principai, žmonių mąstymas ir pasaulėžiūra bei tai, kuo Antikoje buvo taip ilgai tikima. Svarbu tai, kad graikų mitologiniai pasakojimai nėra tik istorijos apie kiekvieno graikų mitų herojaus, dievo ar mitologinės būtybės istoriją. Graikų mitologija daug sudėtingesnė ir atspindinti kur kas daugiau svarbių gyvenimo aspektų nei manoma. Vienas jų – tai graikų mitologijoje dažnai įžvelgiamos svarbios vertybės. Vertybių svarba Antikoje buvo labai didelė, taip pat kaip ir šiuolaikiniame gyvenime, tokių vertybių, kaip laisvė, kantrybė, vidinis žmogaus grožis bei išmintis ir meilė tėvynei.
Laisvė – tai prioritetinė žmogaus vertybė, be kurios žmogus būtų nieko vertas. Būti laisvam žmogui reiškia viską – galimybę laisvai reikšti ir gyventi. Tačiau laisvės suvokimą kiekvienam, vis tik, yra individualus ir asocijuojasi su pačiomis įvairiausiomis patirtimis. Apie jas nemažai galima sužinoti iš įvairiausių literatūrinių tekstų, tarp kurių yra senieji graikų mitai, aprašantys tokius graikų mitologijos veikėjus, kaip Dedalas ir Ikaras. Dedalas – garsus visokių menų meistras, skulptorius ir architektas. Turėjo bėgti iš Atėnų, nes pavydėdamas nustūmė nuo Akropolio savo mokinį, išradusį žiedimo ratą. Pabėgo pas karalių Minoją į Kretos salą, pastatė ten Labirinto rūmus, susidedančius iš daugybės sudėtingų koridorių. Davė Ariadnei, Minojo dukrai, siūlų kamuolį ir pamokė, kaip padėti Tesėjui išeiti iš Labirinto. Minojas Dedalą kartu su Ikaru uždarė į tą patį Labirintą. Dedalas susiklijavęs vašku plunksnas padarė didžiulius sparnus ir priklijavęs sau bei sūnui išskrido. Bet Ikarui pakilus per daug arti saulės vaškas ištirpo ir berniukas nukrito į jūrą. Iš to galima suprati, kad Dedalas ir Ikaras mitologijoje vaizduojami, kaip laisvės trokštantys žmonės, bandantys iš nelaisvės pabėgti savo pačiu susikonstruotais sparnais.
Taip pat viena labiausiai gyvenimiškų vertybių yra kantrybė. Nėra juk dienos, kada mūsų kantrybė nebūtų...

Ji žmogų paverčia gyvybingu, suteikia jėgų, kelia į aukštesnį būties lygį. Vieni iš pirmųjų literatūrinių kūrinių, kuriuose kalbama apie meilę yra graikų mitai – meilė aukštinama, sudvasinama. Taigi meilės jausmas aprašytas ir suprastas jau antikos laikais. Ir literatūra pabrėžia meilės vertę, pvz., tai atsispindi prancūzų rašytojo R. Gary romane,,Aušros pažadas“. Romane kalbama apie besąlygišką motinos meilę sūnui, lydinčią jį visą gyvenimą.
Žmonės dėl buvimo su mylimu žmogumi yra pasiryžę padaryti labai daug. Graikų mite „Orfėjas ir Euridikė“ Orfėjas norėdamas susigrąžinti mirusią mylimąją pasiryžta keliauti pas Hadą į požemių karalystę. Jis įtikina požemių Dievą grąžinti jam mylimąją Euridikę. Citata: ,,Nepaprastai mylėjęs žmoną, Orfėjas kentė begalinį sielvartą. Jis susirado į požemius vedantį urvą ir nusileido prie Acheronto upės, Orfėjas dainomis sugraudino požemio karalienę Persefonę ir nepermaldaujamą karalių Hadą. Jie leido išsivesti Euridikę į Žemę.’’. Tačiau, užmiršęs dievo įsakymą, Orfėjas neįvykdo vienintelio požemių valdovo prašymo ir visiem laikam ją praranda.
Taigi šis mitas parodo, kad meilė padeda nugalėti visas savo baimes ir, jog meilei nebaisios jokios kliūtys. Netekęs mylimosios, Orfėjas praranda gyvenimiškąją viltį, neranda vidinės ramybės ir džiaugsmo.
Meilė – tai atsakomybė už kitą, stiprus dviejų žmonių ryšys. Mituose smerkiama egoistiška meilė.
Šis mitas mums atskleidžia ne tik tai, jog savanaudiškumas ir savimeilė yra yda, bet ir tai, jog egoistiška meilė niekada nesibaigia laimingai. Narcizas sugriauna pusiausvyrą tarp žmogaus fizinio ir dorovinio tobulumo – pažeidžia dievų sukurtą tvarką. Dėl to jis lieka nubaustas.
Literatūroje pasitaiko žmonių – altruistu, kurie be jokio atlygio rūpinasi kitais.
Šiame mite pateikiamas pasiaukojančios meilės pavyzdys, atskleidžiantis tai, jog dėl meilės ir šilumos kitam, reikia ko nors atsisakyti, paaukoti.
Apie meilę ir pasiaukojimą yra pasakojama knygoje ,,Aušros pažadas“ (Romain Gary). Aprašomas vienišos motinos atsidavimas vienturčiam sūnui. Įsitikinusi, kad berniukas privalo tapti "garsiu žmogumi", ji darė viską, kad taip ir būtų. Moteris dėjo visas pastangas,...

įvairiuose gyvenimo srityse ir tada yra lengviau nuspresti kaip pasielgti.
Pavyzdžiui, mitas apie Narciza. ”. Narcizas graikų mitologijoje buvo išskirtinio
grožio jaunuolis. Jis vaizduojamas žiauriu, atstumiančiu tuos, kurie jį myli. Jis
visai nevertino kitu zmoniu pastangu. Narciza mylėjo daug nimfu bet Narcizas
kiekviena is ju atstume, nes jis galvojo, kad jie neverti jo meiles ir dėmesio. Viena
karta deive Afrodite supyko, kad Narcizas atstume jos dovanos ir nubaude
Narciza, preis tai sakydama: “Pamilk ir tu, Narcizai! Ir teneatsako i tavo jausmus
zmogus ,kuri tu pamilsi!”. Taip ir atsitiko. Dievai jį nubaudė taip, kad jis įsimylėjo
savo atvaizdą vandenyje, nesuprasdamas kad tai jis pats. Taip jis pražuvo
negalėdamas atsitraukti nuo savo atvaizdo grožio. Šis mitas aiškina, jog išorinis
grožis yra laikina, jog ne išorinis...

Kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs apie mitus. Mitas – kolektyvinis liaudies vaizduotės kūrinys, kuriame per konkrečius personažus ir dievybes apibendrintai atspindima tikrovė. Nagrinėdami senovės graikų mitologiją, kuri pradėjo formuotis kažkur apie II tūkst. metų prieš Kristų, galime ją išskirti į tris pagrindinius etapus. Tai yra dievų amžius, amžius, kai žmonės ir Dievai gyveno kartu ir herojų amžius, kai Dievų veikla jau buvo ribota. Vėlyvojo heroizmo laikotarpiu keitėsi visas pasaulis. Daugėjo mokslinių atradimų, kūrėsi poliai. Mituose vis rečiau buvo kalbama apie Dievų gyvenimą ir dažniau aptariami moraliniai aspektai. Šie veiksniai taip pat skatino labiau atkreipti dėmesį į visuomenės vertybes. Pasiaukojimas ir savanaudiškumas tai vienos iš žmogaus savybių, atskleidžiančių jo santykį su aplinkiniais. Pasiaukojimas yra nuostabi žmogaus savybė. Ji taip pat yra naujojo, besikeičiančio pasaulio vertybė, dėl kurios vyksta permainos. Savanaudiškumas tai žmogų pražudanti savybė.
Pasiaukojimas – drąsaus, norinčio permainų žmogaus vertybė. Ji yra ypač svarbi, kai žmonių mąstymas bei juos supantis pasaulis sparčiai keičiasi. „Prometėjo“ mite aprašomas žmonių atsiradimas: „Jis paėmė molio gniužulą, suvilgė jį šaltinio vandeniu, suminkė savo dieviškais pirštais ir nulipdė žmogų. Titano prašoma, Atėnė įkvėpė žmonių kūnams gyvybę.“ Tačiau ne tiek yra svarbu, iš ko buvo sukurtas žmogus, o kieno. Prometėjas buvo titanas – senesnės kartos Dievas nei Olimpo dievai. Jis nedalyvavo titanomachijoje ir dėlto išsaugojo savo nepriklausomą statusą naujųjų valdovų atžvilgiu. Taip pat svarbi yra jo pasiaukojimo vertybė. Prometėjas nepaklausė Dzeuso ir slaptai davė žmonėms ugnį. Jis žinojo, kad Dzeusas atkeršys jam, tačiau vis tiek suteikė žmonėms ugnies šilumą. Šį veiksmą galime interpretuoti kaip protesto ženklą, norą permainų. Senovės Graikijos žmonės nusprendė save laikyti pasiaukojančio, neutralaus titano kūriniais. Nors ir ilgai Prometėjas buvo prikaustytas Kaukazo kalnuose ir kentė erelio draskymą, Heraklis išgelbėjo jį. Mite minima: „Dievų kerštas išblėso prieš tavo narsumą!“ Šie žodžiai pasako, kad pasiaukojančio titano narsumas yra galingesnis net už Olimpo dievų kerštą. Prometėjas pasižymi archajiškų...

Narcizo mitas yra vienas iš graikų mitologijos įsimintiniausių pasakojimų, pristatantis tragišką likimą, kurį patyrė jaunas ir nepaprastai gražus jaunuolis. Narcizas, atsidūręs savo nepasiekiamame grožyje, pasmerktas grožėtis savimi ir pamiršti aplinkinius bei realybę. Narcizo mitas graikų mitologijoje yra giliai įsišaknijęs ir įvairiais aspektais iliustruoja žmonių savybes, tokias kaip išdidumas, savanaudiškumas bei nesugebėjimas pastebėti kitų žmonių vertės. Narcizo istorija primena apie pavojus, kuriuos kelia visiškas susitelkimas į save ir negebėjimas pamatyti kitų grožio. Tragiškas likimas, kurį patyrė Narcizas, parodo, kad egocentrizmas gali vesti į vienumą ir pražūtį.
Vandenų dievybių sūnus Narcizas graikų mitologijoje buvo nepaprasto dailumo jaunuolis, bet tuo pačiu metu didelis savanaudis. Jis vaizduojamas žiauriu, atstumiančiu tuos, kurie jį myli. Jis visiškai nevertino kitų žmonių pastangų. Daug nimfų ir merginų buvo jį įsimylėjusios, tačiau Narcizas dėl savo išdidumo atstūmė visus, nes mylėjo tik save patį. Jis galvojo, jog nei vienas iš jų nėra verti jo meilės ir dėmesio. Toks Narcizo poelgis įžeidžia pačią meilės ir grožio deivę Afroditę, kuri supyksta ir siekia jį nubausti. Keršto ir teisingumo deivė Nemesidė, atstumtųjų paprašyta, padarė taip, jog vieną ankstyvą pavasarį, grįždamas iš medžioklės, Narcizas skaidriame šaltinio vandenyje pamato savo atvaizdą ir pats save įsimyli. Nepaisant to, kad tai buvo jo atspindys, jis tai suvokė kaip nepakartojamą grožio kūrinį. Narcizas taip buvo įsimylėjęs savo atvaizdą, jog niekas daugiau jam neberūpėjo: nei medžioklė, nei mokslai, nei valgis, nei miegas. Jis nejautė nei alkio, nei troškulio, nes viso jo dėmesio centre buvo jo pačio atvaizdas. Narcizas praleido valandas, dienas ir naktis žiūrėdamas į savo atspindį, mylėdamas tai, ką matė. Šio mito pasakojimas parodo, jog atsisakymas mylėti kitus ir susitelkimas tik į...

Pasiaukojimas – tai jau nuo pačių seniausių laikų egzistuojantis reiškinys.
II. Pasiaukojimo tema literatūros kūriniuose.
1.Prometėjas - geradaris, žmonijos kultūros nešėjas.
2. Meilė gimtajam kraštui gali būti žmogui pražūtinga.
3. Auka dėl mylimo žmogaus prasminga.
III. Mitų išliekamoji vertė.
1) Baltos lankos, Irena K., Nijolė Š., Saulius Ž., 10kl. Literatūros vadovėlis.
2)
Pasiaukojimas – tai jau nuo pačių seniausių laikų egzistuojantis reiškinys, be kurio tikriausiai nebūtų įsivaizduojamas gyvenimas. Bet kokiu atveju, kad ir koks pasiaukojimas bebūtų, jo reikšmė ypatinga, liečianti ne vien besiaukojantį žmogų, tačiau ir tą ar tuos, dėl kurių yra aukojamasi. Pirmiausia reiktų pabrėžti, kad antikos mitai leidžia geriau suvokti, kas yra pasiaukojimas ir ką dažniausiai žmogui tenka iškęsti dėl jo, kokios naudos tas pasiaukojimas atneša.
Visų pirma, pasiaukojimas atsispindi mite „Prometėjas“. Prometėjas- graikų mitologijoje- vienas iš titanų. Jis buvo Azijos ir Japeto sūnus. Jis pramanantis ateitį, iš anksto apgalvojantis, apdairus, rūpestingas, priklauso titanų giminei, viešpatavusios ankščiau už Olimpo dievus. Prometėjas manė, kad ir esamus žmones galima patobulinti. Ir nutarė tai padaryti: danguje pavogęs ugnies atnešė į žemę. Ligi tol žmonės gyveno necivilizuotai. Prometėjo pasiaukojimas žmonėms suteikė mokslo, skaitymo, rašto, amatų, statybos, bei dailidės amatų. Be to, jis turėdamas ateities matymo galią, žinojo jog už tai jam bus bausmė. Dzeusas nubaudė Prometėją: įsakė kalviui Hefaistui jį prikalti, prie uolos tolimuose Kaukazo kalnuose, kur atskrisdavęs erelis ir lesdavęs jo kepenis, o šios vis ataugdavo. Prometėjui buvo lemta kentėti prirakintam ilgus amžius, kol jį išvadavo garsusis karžygys Heraklis. Dzeuso nubaustą titaną žmonės garbino kaip savo geradarį, laikė net žmonijos sukūrėju, kultūros nešėju.Nepalenkiamas Prometėjas ant uolos kentė baisius skausmus, tačiau nenorėjo įsižadėti žmonių giminės meilės ir maldauti Olimpą pasigailėjimo. Šis mitas rodo, jog pasiaukojimas yra ryžtas ir drąsa aukojantis dėl kitų.
Be to, mite „Dedalas ir Ikaras“ taip pat pasakojama apie norą grįžti į gimtąjį kraštą. Dedalas, didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras, ištremtas iš Atėnų, savo saulėtosios tėvynės....

Prometėjas, nors pats buvo titanas, rėmė Dzeusą, kovojusį su jo gimine.
nesugebėjo skirti metų laikų. Prometėjas išaiškino žmonėms, kodėl žvaigždynai bei
šviesuliai pateka ir nusileidžia, išmokė skaičiavimo ir rašto. Be Prometėjo, žmonės nebūtų
gebėję prisijaukinti gyvulių, pasistatyti laivų, pasigaminti vaistų, išsikasti metalų, suprasti
sapnų ir kitų pranašingų ženklų. Kitaip tariant, titanas Prometėjas atnešė žmonėms
dieviškojo žinojimo kibirkštėlę ir padarė juos kultūringus. Tai milžiniška dovana, nors ji
tebuvo menka absoliutaus žinojimo dalelė – žmonėms vis dėlto neleista žinoti ateities ir
suprasti daugelio kitų dalykų. Titanas, turėdamas ateities matymo galią, žinojo, kad dėl
savo poelgio sulauksiąs bausmės, bet negalėjo jos išvengti: nei apsukrumu, nei atvirai
priešinantis neįmanoma pakeisti už Dzeusą viršesnių trijų lemties deivių Moirų valios.
Dzeusas už jo nustatytos tvarkos griovimą rūsčiai nubaudė Prometėją: įsakė kalviui
Hefaistui jį prikalti prie uolos tolimuose Kaukazo kalnuose, kur atskrisdavęs erelis ir
lesdavęs jo kepenis, o šios vis ataugdavo. Prometėjui buvo lemta kentėti prirakintam ilgus
amžius, kol jį išvadavo garsus karžygys Heraklis. Dzeuso nubaustą titaną žmonės garbino
kaip savo geradarį, laikė net žmonijos sukūrėju, kultūros nešėju.
Sizifo mitas
Sizifas laikytas Korinto miesto įkūrėju ir pirmuoju karaliumi. Jis visoje Graikijoje garsėjo
įvairiomis žiniomis ir gudrumu. Sizifas permanydavo ir žmonėms išduodavo dievų
paslaptis. Už tai supykęs Dzeusas nusiuntė pas Sizifą mirties dievą Tanatą. Tačiau Sizifas ir
jį sugebėjo pergudrauti: sukaustė Tanatą grandinėmis ir taip pralaikė kelerius metus. Dėl
to sutriko pasaulio tvarka – žmonės nustojo mirti. Tik Dzeuso pasiųstas karo dievas Arėjas
išlaisvino mirties dievą Tanatą, kuris iš karto pasirinko Sizifą savo pirmąja auka. Tačiau net
iš Hado karalystės, apgavęs dievus, Sizifas sugebėjo ištrūkti.
Už savo nuolatines apgaules ir pasaulio tvarkos griovimą Sizifas pagaliau sulaukė
amžinos bausmės: dievai sugrąžino jį į pomirtinę karalystę ir pasmerkė amžinai risti į
aukštą statų kalną didžiulį akmenį. Kaskart pasiekus viršūnę akmuo išsprūsta Sizifui iš
rankų ir su trenksmu nurieda žemyn – ir jam tenka pradėti vargti iš naujo.

Narcizo mitas
Narcizas, vandenų dievybių sūnus, buvo nepaprasto dailumo jaunuolis. Daug nimfų ir
merginų buvo jį įsimylėjusios. Tačiau išdidus Narcizas...

Mitai – tai senieji tautosakos kūriniai, kuriais žmonės nuo seno norėjo perteikti aktualias problemas, apsisprendimo pasekmes, elgesio normas ir pasaulio tvarką. Mitus žmonės perduodavo iš lūpų į lūpas, pasakodami apie dievus, pusdievius, jų žygdarbius. Mituose dažnai pasakojama apie žmogaus ir pasaulio atsiradimą, pabrėžiamos moralinės vertybės. Tad šiandien norėčiau aptarti žymiausius graikų mitus ir jų žygdarbių prasmę.
Mite ,,Prometėjas“ labai aiškiai atsispindi visi tradiciniai mitų bruožai. Jame pasakojama apie žmonijos sukūrimą, dievų pykčius, pasiaukojimą ir žygdarbius. Prometėjas apibūdinamas kaip žmonių kūrėjas ir globėjas. ,,Jis paėmė molio gniužulą, suminkė savo dieviškais pirštais ir nulipdė žmogų. Matydamas, kad pirmieji žmones yra silpni, nematantys gyvenimo tikslo, sustirę nuo šalčio, Prometėjas jų neapleido. Jis žmones išmokė statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų dalykų, kurie suteikė galimybę žmonėms gyventi geriau. Bet to nepakako, žmonės neturėjo šviesos. Prometėjas sugalvojo pavogti ugnį iš Dzeuso. Titanas mite pristatomas, kaip herojus, kuris stojo prieš dievų valią ir atliko žygdarbį, pavogdamas ugnį ir suteikė šviesos dovaną žmonijai. Titanas buvo labai atsidavęs žmonijai, kad net pats nepagalvojo apie savo likimą ir Dzeuso pyktį. Titano žygdarbis atsisuko prieš jį pati – jis buvo pasmerktas kančiomis, kol kas nors pasisiūlys atlikti bausmę už Prometėją. Mite ,,Prometėjas“ pagrindinis herojus pasiaukoja dėl savo kūrinio – žmogaus ,kadangi norėjo, kad jie tobulėtų, jų civilizacija klestėtų. Tai Prometėjui pavyko: žmonės išlindo iš urvo, kūrėsi gyvenvietes. Viską paaukojęs jis išliko orus ir priėmė Dzeuso siųstą kančią.
Kitame mite ,,Dedalas ir Ikaras“ pasakojama apie laisvės troškimą ir pasiaukojimą dėl jos. Dedalas apibūdinamas, kaip išradėjas ir architektas, kuris buvo ištremtas iš savo gimtosios tėvynes į Kretos salą. Ten Dedalas pastatė garsiuosius labirinto rūmus. Dedalas...

Kaip teigia lietuvių kalbos žodynas, mitas - tai senovinis fantastinis pasakojimas, apie antgamtines būtybes, pasaulio ir reiškinių kilmę, nepaprastus didvyrius. Šie pasakojimai paaiškino nesuprantamus gamtos reiškinius, kurių pagalba buvo išreiškiamos žmogaus emocijos: baimė bei džiaugsmas. Jie teigė, kaip sukurtas pasaulis, dievai ir žmonės, be to jie padėjo suprasti amžinus žmones varginančius dalykus. Taigi mitai yra susiję su tautos istorija ir tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.
Visų pirma, graikų mitologija paaiškina pasaulio sukūrimą, kad pasaulis kilo iš chaoso, didelės ir sunkios masės, keturių elementų mišinio. Iš šios bedugnės gimė pirmoji dievų pora: Uranos-Dangus ir Gaia-Žemė. Nuo to ir prasidėjo mitologinių dievų pasaulis. Antgamtinės būtybės kovojo už valdžią Žemėje. Šį dievų pasaulį valdė, aukščiausias iš dievų, Dzeusas su savo žmona Hera. Taigi iš mitologijos sužinome apie pasaulio sukūrimą.
Taip pat, iš graikų mitų mes sužinome, kaip buvo sukurtas žmogus. Iš įvairiausių šaltinių galime sužinoti, kad žmones sukūrė Prometėjas. Jis ryžosi atgaivinti dykynes ir iš naujo sukurti žmonių giminę, kad toji galėtų džiaugtis žemės dovanomis. Prometėjas paėmė molio gniužulą, suvilgė jį šaltinio vandeniu, suminė savo dieviškaisiais pirštais ir nulipdė žmogų. Titano prašoma, Atėnė, įkvėpė žmonių kūnams gyvybę. Šis žmogus buvo silpnas, menkas, be gynybos. Prometėjas norėdamas apsaugoti ir suteikti žmonėms saugumą, ryžosi imtis apgaulės. Pavogė ugnį iš dievų ir atidavė jį žmogui. Todėl šis dievas simbolizuoja geradarį, norinti padėti ir patobulinti žmones. Titanas nepaiso nusistovėjusios tvarkos - padeda žmonėms, žinodamas, kad bus nubaustas. Meilė kitiems pasirodo esanti didesnė nei žinios apie graikų dievų bausmes. Jo poelgis nesavanaudiškas. Dėl savo poelgių Prometėjas tapo žmonių gelbėtoju ir jų didvyrių. Prometėjaus mitas parodo žmonėms, kad reikia padėti kitiems, pasiaukoti net jeigu rizikuoji savo gyvybe.
Neretai girdime posakį -,, Dirbu Sizifo darbą“. Tas posakis kylo iš Sizifo mito. Tai vyro svajonė apie nemirtingumą ir nesugebėjimą jo gauti. Sizifas laikytas Korinto miesto įkūrėju ir karaliumi. Jis garsėjo gudrumu, neretai permanydavo ir...