Pasaulio medis tai pasaulio ašis, jungianti žemę, dangų ir požemį. Tai simbolinis visatos paveikslas, o kartu ir vienas svarbiausių mitologinių vaizdinių, kuriuos turėjo mūsų protėviai. Šis medis jungia gyvuosius ir mirusiuosius; praeitį, dabartį ir ateitį.
• Žmogus privalo trokšti šviesios ateities savo tėvynei.
• Tautos išlikimą lemia viltingai nusiteikusių žmonių vienybė.
• Žmogus privalo suvokti protėvių sukurtos kultūros vertę, ja domėtis ir puoselėti
• Žmogui labai svarbu jaustis savo tėvynės dalimi bei tapatintis su savo istorija.
Eilėraščio erdvė
Gedos teksto įvaizdžiai sukuria neįprastą erdvę ir laiką. Tekstas pradedamas tarsi vieno žmogaus įspūdžiais „besėdint“ – reikia suprasti „man besėdint“ – ir pereinama prie „mes“, prie kolektyvinio veikėjo „mes, žmonės“. Tasai ,,aš“ parodomas prie marių, „ant slenkančiosios kopos“ – tai, matyt, yra Kuršių Nerija, ypatinga Lietuvos vieta, susijusi su Rėza (ten buvo jo gimtasis Karvaičių kaimas).
Pagrindiniai įvaizdžiai
„Marių bangos“ primena Maironį, o „slenkančiosios kopos“ įvaizdis atspindi...

Sigitas Geda – savitas lietuvių poetas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994). Jis ieškojo universalios mitinės atminties: siejo baltų, krikščioniškąją ir Senovės Rytų mitologinę sąmonę. Eilėraštyje „Giesmė apie pasaulio medį“, pasitelkiant mitologinius įvaizdžius, apmąstoma žmonių „iš Lietuvos“ būtis.
Literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis yra teigęs, kad „Nuo seno Vakarų kultūroje skiriami du mąstymo būdai, du pasaulio aiškinimo ir vaizdavimo metodai – mythos ir logos, išmonė ir teorija, „pasaka“ ir „istorija“ op. cit., p. 140. Gedos eilėraščio centrinė ašis – mitinis lietuvių (baltų) pasaulio medis, kurio paunksmėje atsiveria savitas žmonių „iš Lietuvos“ gyvenimas. Skaitant tekstą, galima iššifruoti mitinį kūrinio kodą (op. cit., p. 139).
„Giesmė apie pasaulio medį“ skirta dviem kūrėjams: teologui, lietuvių raštijos darbuotojui, folkloristui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui Martynui Liudvikui Rėzai (1776–1840) ir lietuvių dailininkui Petrui Repšiui. Rėza pirmasis išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį (1825), taip pat paskelbė Kristijono Donelaičio, minimo Gedos tekste, kūrybą, o Repšys ištapė didžiulę freską „Metų laikai“ (1974–1984) baltų mitologijos motyvais (joje yra pasaulio medis) ir sukūrė reljefą „Žuvusioms baltų gentims“ (1994) – abu kūriniai yra Vilniaus universiteto Lituanistikos centre.
Gedos teksto įvaizdžiai sukuria neįprastą erdvę ir laiką, kur vyksta gyvenimas. Tekstas pradedamas tarsi vieno žmogaus įspūdžiais „besėdint“ – reikia suprasti „man besėdint“ – ir pereinama prie „mes“, prie kolektyvinio veikėjo „mes, žmonės“. Tasai ,,aš“ parodomas prie marių, „ant slenkančiosios kopos“ – tai, matyt, yra Kuršių Nerija, ypatinga Lietuvos vieta, susijusi su Rėza (ten buvo jo gimtasis Karvaičių kaimas). „Marių bangos“ primena Maironį, o „slenkančiosios kopos“ įvaizdis atspindi laiko tėkmę. Kopa – kalnas dar yra dangaus ir žemės jungtis – ypatinga vieta. Būtent toje vietoje atsiranda eilėraščio žmogaus nuostata: „Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos“. Toks pojūtis kyla iš širdies sopėjimo. Eilėraščio pradžios įvaizdžiai „kopa“ arba kalnas – žemės ir dangaus jungtis, „širdis“ sietini su eilėraščio pabaigos įvaizdžiais ąžuolo šerdimi ir medžiu virš Baltijos – pasaulio medžiu. Galima numanyti, kad „ąžuolo...

Remdamiesi vadovėlio medžiaga (eduka klasė 76-77 psl.) pristatykite Sigitą Gedą (5-7 sakiniai).
1. Jis buvo poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas.
2. Debiutavo Geda eilėraščių rinkiniu Pėdos (1966) ir poema Strazdas (1967).
3. Svarbi Gedai buvo Lietuvos kultūros erdvė, didžiausi vardai – Donelaitis, Strazdas, Maironis, Mickevičius, Krėvė, Čiurlionis. Perprasti Lietuvos kultūros tradiciją Gedai reiškė priartėti prie savo ištakų, kilmės, semtis jėgų tolesniam kultūros kūrimui, kuriame dalyvauja visa krašto istorija, kultūra.
4. Atėjus Atgimimui, Geda buvo LPS iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo narys. Sakė uždegančias kalbas 1988 m. liepos ir rugpjūčio mitinguose Vingio parke Vilniuje.
5. Gedos kūryboje pasirodo tarsi iš pirmykščių, seniausių klodų didžiule energija prasiveržiantis kūnas, pulsuojantis pirmaprade energija.
1. Apibūdinkite eilėraščio kalbėjimo toną. Pakilus, liūdnas, mąslus, įkvepiantis, raminantis? Nuomonę pagrįskite.
Kalbėjimo tonas yra išdidus ir mąslus, nes jaučiama meilė Lietuvai, pasididžiavimas šalies istorija. Tai parodo paskutinė posmo eilutė „Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos“.
2. Ką rodo kai kurių posmų paskutinių žodžių išskyrimas?
Paskutinių žodžių išskyrimas parodo svarbiausią eilėraščio žodį, Lietuvos svarbą poetui.
3. Apie kokias istorines epochas kalba subjektas? Įvardinkite epochas, suraskite jas nurodančias detales, pasamprotaukite, kodėl būtent jos akcentuojamos.
Subjektas kalba apie viduramžius ir naujuosius laikus. Viduramžius akcentuoja pilių statyba (pagoniškoje lietuvoje), Lietuvos dydis ,,Lyg pat Juodųjų marių linguodavo keliai”. Naujuosius laikus galima atpažinti iš eileraštyje minimų žmonių – Kristijono Donelaičio bei Antano Baranausko. Šios detalės akcentuojamos, nes norima parodyti skirtingus Lietuvos laikotarpius, kas per juos įvyko.
4. Kokius lietuvių literatūrai svarbius...

vieną iš jų ,,Giesmė apie Pasaulio medį''.
Pasaulio medis - tai mitinis motyvas, kuris bendras giminingoms
indoeuropiečių tautoms, o dažnai ir ne tik joms. Gana dažnai
aptinkami ir pasaulio medžio variantai: gyvybės, pažinimo,
vaisingumo, šamanų medis. Pasaulio medis atspindi pasaulio
sampratą, jo turinį. Kol nebuvo gyvybės medžio, tol buvo tik chaosas,
o išaugęs medis stabilizuoja chaosą ir įsivyrauja tvarka. Per medį eina
pasaulio ašis sujungianti požemį ir dangų,...