Kūrinys: Kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys. Per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.
istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas — sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.
Pavadinimas “Balta Drobulė”: Iš pradžių pavadinta „Keltuvas“, o tik vėliau „Balta drobulė“. Taip yra tiksliai apibūdinama bepročio vidinė būsena, atspindinti jo minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą, išryškinanti Antano Garšvos gyvenimo tuštumą, juk balta drobulė naudojama suvynioti lavonus. Taigi pavadinimas – tai užuomina į pagrindinio veikėjo nuotaiką ir jausmus, kurie labai svarbūs norint įsigilinti į Antano Škėmos romaną. Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva – beprotis. Juk skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę.
Antanas Garšva – nuo jaunystės neurastenikas. Paveldi šizofreniją iš mamos. Talentingas, meniškos sielos poetas, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Trys meilės taškai: Jonė, Žėnia, Elena. A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi – tragiškasis herojus, pasmerktas mirti. Jis - žinomas lietuvių poetas, emigravęs į JAV ir dirbantis liftininku, kurio vardas ir pavardė tik 87 numeris. Liftas viso Antano gyvenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Šiame gyvenime nereikia mąstyti, nereikia kurti - reikia dirbti. Pasaulis gniuždo Antaną ir morališkai, ir fiziškai. Motinos išprotėjimas, liga, Simučio teroras ir priverstinė emigracija - aplinkos smūgiai, smarkai paveikę Garšvą, privedę prie...

• Tipas: psichologinis (gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį), filosofinis (keliami būties klausimai), intelektualinis, modernusis.
• Pavadinimas: balta drobulė kelia asociaciją su mirtimi, nes balta drobe buvo vyniojami mirusieji, protėviai Baltai bei nukryžiuotojo Kristaus kūnas.
• Išorinė kompozicija: įvadas, 15 skyrių, pabaiga.
• Laikas: realusis, nurodomas smulkiai ir tiksliai pvz: ,,šešios iki keturių popiet‘‘. Laikas – pusdienis.
• Erdvė: Realioji erdvė Realioji erdvė (romano veiksmas vyksta keltuve arba viešbučio kitose patalpose.) Prisiminimų erdvė (namai, vaikystės prisiminimai).
• Tema: kūrinys pasakoja apie poetą emigrantą, dramatišką jo gyvenimą ir kūrybą atsidūrus svetimame pasaulyje.
• Problemos: menininko kančios, būties prasmės, beprotybės, meilės, emigranto problema, tėvynės ilgesys, absurdas, vienišumo, mirties, išlikimo problemos.
• Gilioji kompozicija:
Pasaulis vaizduojamas 3 sluoksniais: 1) taip kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas. 2) kaip suvokia visažinis pasakotojas iš šalies. 3) pagal Garšvos užrašus.
• Stilius: modernus, originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasamonės prasiveržimų, nuostabių grožio švystelėjimų.
• Vertybės: meilė, menas, kūryba (,,Literatūroje viskas gražu.“) , tėvynė, šeima (,,Laukiau tėvų širdžiai plakant‘‘), laisvė, tikėjimas (,,Nebesipriešinau laukimui. Turbūt rėkčiau, pajutęs, kad laukimo nebėra.“), palaikymas, sveikata, vidinė ramybė (,,Aš sutalpinau savyje savo visatą“), romantinis žvilgsnis į pasaulį, grožio jutimas, idealios būties ilgesys, dvasinė vertybė.
• Antivertybės: mirtis (,,Mirtis graži, mirtis dieviška.“), vienatvė (,,Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę‘‘), kančia, kūryba, meilė.
Antanas Garšva
Liftininkas, emigrantas, ligonis
(realybė, dabar)
Menininkas, santykiai su kitais poetais
Nutylintis, mylimas sūnus
(santykiai su tėvais)
Nutylintis, mylimas vyras, meilužis (santykiai su moterimis)
• Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi. Privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris turi simbolinę reikšmę, kuri sieja Garšvą su praeitimi bei Lietuva.
• Jaučiasi nejaukiai su šia uniforma.
• Garšva kenčia dėl beprasmiško darbo, jis išgyvena dvilypumą dėl vien angliškai kalbančioje visuomenėje, nes vis dar tebebręsta kaip emigrantas iš Lietuvos.
• Kaip liftininkas Garšva su viešbučio klientais elgiasi maloniai, visad besišypsantis aktorius. Nedaug šilumos jaučiama ir bendraujant su kitais darbuotojais.
• Garšva kaip ligonis dirbdamas liftininko darbą jaučia šleikštulį, keltuvas jam kaip narvas, kuris...

Išraukos pradžioje į istoriją žiūrima kaip į tragiškų įvykių verpetą, kur aplink visur matomi lavonai. Garšva naudoja ironiją ir groteską, kad pajuoktų visus baisumus vykstančius. Palengvinti skausmą ir užgniaužti jausmus.
2. Garšvos ir Vaidilionio požiūriai į poeziją skiriasi tuo, kad Vaidilionis yra entuziastingas, išsakantis patriotinius jausmus, jis didžiuojasi savo populiarumu. Jis vadinasi klasikiniu kūrėju, kurio tikslas kelti žmogaus dvasią. Garšvai svarbesnės kitos vertybės ir idėjos, kurios būdingos moderniam kūrėjui. Bet jis taip pat savo kūryboje naudoja lietuviško folkloro motyvus, kurie jam yra kaip Lietuviškas simbolis.
3. Senutę buvo nutarta laidoti iškilmingai, taigi ji buvo aprengta pasiūta suknele, nešama karste, grojo orkestras. Tačiau šis procesas nebuvo sėkmingas, nes prasidėjo lietus. Lietus permerkė ir pačią velionę per kiaurą karstą. Rūbų dažai ėmė blukti, tikėtina, kad šie dažai nudažė ir jos kūną. Toks įvykis pažadina Garšvos vaizduotę, nes tai tragikomediškas įvykis, atspindintis tikrovę.
4. Šiuo posakiu Garšva parodo savo ironišką požiūrį į mirtį. Jis suvokia, kad ji yra neišvengiama niekam, taigi iškilmingumas laidojant yra bereikšmis. Tokius...

Knygos aprašymas ir analizė

Antanas Škėma - modernus vakarietiškas lietuvių rašytojas, subrendęs nepriklausomybės praradimo metais. Vos dešimtmetį trukęs jo kūrybos kelias ir nepalankios sąlygos išeivijoje neleido rašytojui iki galo atskleisti savo talento. Tačiau novelės, romanai, dramos - viskas, ką parašė Antanas Škėma kalba apie jo kūrybos savitumą. Rašytojui svetimas tautinis uždarumas ir tradicinis realizmas, jis prabyla modernia XX a. vidurio meno kalba, kurioje skamba ironijos, grotesko, tragizmo intonacijos, ir atskleidžia epochos katastrofas ir žmogaus kančią. Jo kūrinių veikėjai nuolat išgyvena dvasios sumaištį, praradimus ir eina mirties link. Sukrečianti žmogaus sielą istorija atskleidžiama ir svarbiausiame Antano Škėmos gyvenimo kūrinyje „Balta drobulė“.
Intelektinio bei filosofinio romano ištraukoje dominuoja pagrindinio personažo sąmonės srautas. Antanas Garšva dirba Niujorke keltuvininku. Erdvė tarp keturių sienų, tuščia kasdienybė slegia ir gniuždo neuroze sergantį poetą. Dvilypiškumas - pastovi pagrindinio veikėjo būsena, kuri trukdo gyventi, mąstyti ir kurti. Visas Garšvos gyvenimas ir prisiminimai - tai „skeveldros“, kurios „nesusijungia“. Dėl sunkios ligos veikėjas neprisimena daugelio epizodų iš savo praeities ir todėl negali visavertiškai gyventi. Pasakotojas stebi iš šalies, bet kartu su Garšva nusikelia į jo fantazijas. Dabar jie šventame Dievo mieste, „senobinėje Jeruzalėje“, kur vyksta žiauri „gašlautojos“ egzekucija (pagal arabų tikėjimą laisvo elgesio moterys buvo baudžiamos mirties bausme). Ji tapatinama su Antano Garšvos dvasios skeveldromis, kurios niekada nesudarys vienio, amžinai liks kaip ištaškytas moters kūnas. Veikėjas mėgsta svajoti apie Kristų, dažnai tapatinasi su juo. Antanas Garšva jaučia artumą Dievo Sūnui, kuris irgi žemėje ieškojo pasakos, išsižadėjo moters, paliko savo žodį ir buvo žmonių atstumtas. Modernus žmogus, gyvenantis pasaulyje be Dievo, neturi, kas galėtų atleisti kaltes, kurios pačiam žmogui tampa nepakeliamos. Garšva yra krikščionis, tačiau jis netiki Kristaus išganinga auka ir dalyvavimu žmogiškoje egzistencijoje: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką.“ Absurdiška šiuolaikinio gyvenimo tvarka, smulkmenos varo Antaną Garšvą į neviltį: „Mažytėse krautuvėse detaliai surūšiuojami didesnieji ir mažesnieji apelsinai. Bankuose - sąskaitos.“ Visa tai...

Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). 14
Įsimylėjęs. 15
Skeveldrų dėliotojas 17
Egzistencializmo žmogus 18
Apibendrinimas 19
Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozinin­kų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskili­mo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.
Biografija. Kūryba. Asmenybė
Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzė­je (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę pralei­do Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietu­vą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vy­tauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana" (1943), kuri buvo pastatyta Vil­niaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pa­sitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), romaną „Balta drobulė" (1958), dramas „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ost­rausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos.
Asmenybė. Škėmos charakteris buvo sunkus. Maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros" gimnazijoje, kai būsimam rašytojui teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. Literatūros mokytojas paskyrė namų rašinį pa­gal Jono Biliūno apsakymą „Be darbo" tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?" Buvo duotas rašinio planas, pagal kurį mokiniai turėjo įrodyti, kaip neteisin­gai pasielgė Biliūno personažas. Tačiau jaunasis Škėma parašė darbą pagal savo planą, įrodinėdamas, kad Laury­nas Dūda pasielgė puikiai....

Škėma: autobiografiniai bruožai: jo motina išėjo iš proto, 1941 m. partizanavo Kaune (laiškuose draugams rašė, kad jam pritrūko drąsos, todėl emigravo iš gimtinės – tinka drąsos temai), emigravęs į Ameriką Škėma dirbo keltuvininku.Škėmos kūrybai įtaką darė Šopenhauerio filosofija, jo pesimistinė pasaulėžiūra. (Keturiolikmetis Garšva prisikaitęs Šopenhauerio filosofijos bandė nusižudyti.). Pats autorius pripažino, kad jam nelabai sekėsi anglų kalba, todėl sunkiai sekėsi JAV.
Kūrinys:Kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys.Per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.
istorijos motto: eademsedaliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas — sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.
Pavadinimas “Balta Drobulė”: Iš pradžių pavadinta „Keltuvas“, o tik vėliau „Balta drobulė“. Taip yra tiksliai apibūdinama bepročio vidinė būsena, atspindinti jo minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą, išryškinanti Antano Garšvos gyvenimo tuštumą, juk balta drobulė naudojama suvynioti lavonus. Taigi pavadinimas – tai užuomina į pagrindinio veikėjo nuotaiką ir jausmus, kurie labai svarbūs norint įsigilinti į Antano Škėmos romaną. Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva – beprotis. Juk skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę.
Antanas Garšva–nuo jaunystės neurastenikas. Paveldi šizofreniją iš mamos. Talentingas, meniškos sielos poetas, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Trys meilės taškai: Jonė, Žėnia, Elena.A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi – tragiškasis herojus, pasmerktas mirti. Jis - žinomas lietuvių...

Škėmos žmogus grumiasi kankindamasis su blogio ir gėrio, mirties, meilės ir amžinybės problemomis. Jis taip pat stengiasi kurti ir giliai įsijausti į gyvenimą ir kuo giliau jis įsijaučia, tuo daugiau kenčia. Visa tai atsispindi Škėmos paskutiniame, ilgiausiame, ir ko gero geriausiame veikale – „Baltos drobulės“ romane, kurio pagrindinis veikėjas yra Antanas Garšva.
Romanas nėra labai didelės apimties, sudarytas iš: įvado, 15 skyrių, ir pabaigos.
6 skyrius pradedamas tiksliu laiko nusakymu, pasakomi kokie buvo metai ir, kokias pareigas tuo metu užėmė Antanas Garšva. Ištraukos pasakotojas yra ne pats Garšva, o žmogus, stebintis iš šalies, o tai suprantame iš pačio pirmo sakinio.
Pirmoji pastraipa, kaip ir visa ištrauka, siejama su Lietuvos istorija, pasakojama apie Lietuvos padėtį II – ojo pasaulinio karo pradžios metais, o tiksliau apie vokiečių užimtą Kauną.
Vytauto nuostalgiška nuotaika, viskas pasakojama labai aiškiai, be jokių užuominų. Kad ir kokia žiauri tiesa, tačiau pasakotojas jos nepagražina ir pasakoja taip kaip yra. tiesa, tačiau pasakotojas jos nepagražina ir pasakoja taip kaip yra. „Kartais raudonieji išžagindavo romiausias merginas ir subadydavo durtuvais, sutiktuosius.“.Pasakotojas išlieka šaltas ir į pasakojimą nevelia savo jausmų.
Antroje pastraipoje matome Škėmos kūrybai labai būdingą ironiškumą, kuris vyrauja ne tik šioje ištraukoje, bet ir visame kūrinyje. „Kautynės vyko žaidimo slapukais principu“. Pasakotojas nuvertina kautynių svarbą ir jas pašiepia. Nepaisant kautynių šurmulio ir neramios nuotaikos, pastraipos pabaigoje pabrėžiamas ramumas „O dienos ir naktys slinko gražios, giedrios, be vėjo“. Čia vėl...

Antanas Garšva eina į viešbutį, galvodamas apie Eleną. Garšva dirba liftininku. Garšva geria vaistus, apsilanko pas daktarą Igną, kuris jį tikrino. Garšva grįžta prisiminimais į praeitį, į Lietuvą. Garšva nenueina susitikti su daktaru, užuot susitinka su Elenos vyru. Garšva – poetas.
Stevenso taverna. Garšva susitinka su Elenos vyru. Elenos vyras – inžinierius. Garšva norėjo Elenos, tačiau ji neatsakė jam tuo pačiu. Elenos vyrui paklausus, ar jis myli ją, Garšva atsako taip. Elena buvo susitarusi su Garšva, kad išsiskirs su vyru. Vyras pasako Garšvai, kad jis serga ir jam reikia į ligoninę.
Garšvos tėvas labai mėgo smuikuoti. Mama mėgdavo siuvinėti, namuose turėjo daug laikrodžių. Šeima buvo neturtinga, tėvas buvo mokytojas. Taip pat rašė dramas. Tėvas mėgdavo pasakoti įvairias istorijas, mylėjo gamtą. Taip pat pasakoma, jog tėvas kartais mušdavo Garšvos motiną.
Savo darbą Garšva prilygina Sizifo darbui. Jis melancholiškas, nesibaigiantis, besikartojantis.
14 metų Garšva vienas gyveno Kaune ir mokėsi. Įtikinęs save, jog gyvenimas – blogis, jis nusprendžia nusižudyti (nusiperka virvę). Jis nusprendžia nusižudyti, nes tik taip gali pasipriešinti likimui. Tačiau likus visai nedaug iki savižudybės, Garšva nusprendžia to nedaryti ir grįžta namo.
Garšva tebegalvoja apie Eleną, apie jos atsižadėjimą.
Inžinierius ir Garšva su Elena važiuoja autostrada. Garšvai pasakius, jog myli gamtą, inžinierius pasako, jog Elena myli Vilnių. Jie atvažiuoja į paplūdimį.
Garšva, belaukiant pertraukos, prisimena Jonę, mąsto apie ją. Pakalba su Lili.
19 metų jis susipažino su Jone. Jie abu buvo Kaune. Jonė nebuvo turtinga. Jonės netekimą jis sieja su jaunystės netekimu. Susipažino kaukių vakarėlyje. Garšva atostogavo pas tėvą, buvo jau baigęs gimnaziją. Ji buvo atėjusi su pusbroliu, Garšva pakvietė ją šokti, paskui lydėjo namo. Verandoje jie trumpai pasikalbėjo, Jonė papasakojo apie savo šeimą. Garšva tuo metu buvo nusprendęs studijuoti literatūrą. Jis parašo eilėraštį, tačiau jis jam nepatinka ir jis išeina vėl pas Jonę, į verandą, kur ji dažnai būna. Jis nuėjo į verandą, bet Jonės taip...

XX amžiaus katastrofinio modernizmo lietuvių prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ vaizduoja viduje susiskaldžiusį, kenčiantį protagonistą. Romano pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – asmenybė su daug veidų, kurie skirtingai jį apibūdina išgyvenimus, troškimus. Romano pabaigoje Antanas Garšva nebeatlaikydamas nuolatinės įtampos ir kančių išprotėja. Šioje ištraukoje pavaizduotas asmenybės susiskaldymas ir skirtingų personažų Garšvos kūne kaita. Poetas pats save apibūdina kaip „keltuvo angelas su operetės uniforma“, pabrėždamas, kad jis jaučiasi esąs tarsi teatralas spektaklyje be pabaigos. . Suprantame, kad protagonistas jaučiasi privalantis paklusti sukurtoms pasaulio taisyklėms, tačiau tuo pat metu nori iš jų išsivaduoti ir būti savimi. Jis jaučiasi tik numeriu, sistemos dalimi, neturinčia esybės: „Esu 87- asis žmogeliukas ašuoniamilijoniniame Niujorke“. Garšva suvokia save ir kaip egzistencinį benamį, įkalintą svetimoje erdvėje,...